Audrey Niffenegger „Keliautojo laiku žmona“

Audrey Niffenegger – amerikiečių menininkė ir dėstytoja, kurios debiutinis romanas „Keliautojo laiku žmona“ („Obuolys“, 2007) tapo tarptautiniu bestseleriu.

Naudodama pirmojo asmens perspektyvas, rašytoja pasakoja istoriją iš dviejų pagrindinių knygos veikėjų pozicijų – bibliotekininko Henrio ir menininkės Kler. Henriui nuo penkerių pasireiškė genetinis sutrikimas, dėl kurio jis nevaldomai keliauja laiku ir didumą savo laiko praleidžia nuogas, bėgdamas ir slapstydamasis.

Koks tai jausmas? Kartais atrodo, jog dėmesys tiesiog nuklydo. Tada su nuostaba supranti, jog knyga, kurią laikei, raudoni medvilniniai marškiniai baltomis sagomis, mėgstamiausi juodi džinsai ir kaštonų spalvos kojinės su šviečiančia skyle viename kulne, svetainė, beužverdantis arbatinukas virtuvėje – visa tai pranyko <…> Kai esu ten, laike, esu atvirkščias, beviltiška savo paties karikatūra. Aš tampu vagimi, valkata, gyvuliu, kuris bėga ir slepiasi.

Pirmą kartą jis sutinka Kler Čikagoje, būdamas dvidešimt aštuonerių. Kler užsuka į biblioteką, kurioje jis dirba. Henrį nustebina tai, kad pirmą kartą jį matantis žmogus žvelgia į jį taip, lyg pažinotų jį visą gyvenimą ir dar taip užtikrintai teigtų, kad jie bus vyras ir žmona.

Kler pirmą kartą sutinka Henrį šešerių, pievoje šalia savo namų. Jam trisdešimt šešeri, jis nuogas ir slepiasi krūme. Visa ši situacija atrodytų tikrai įtartinai, jei Henris nemokėtų rodyti stebuklų – Kler stebi, kaip jis išnyksta ir pažada sugrįžti. Po keisto pirmojo susitikimo Kler ima laukti Henrio sugrįžtant, o kiekvieną kartą jam grįžus tarp jų mezgasi vis tvirtesnė draugystė. Laikui bėgant ir Kler augant, ši draugystė perauga į keistą meilės istoriją, kuri įgauna pagreitį Kler sutikus Henrį bibliotekoje.

Jos sutiktas „ateities“ Henris Kler įspėjo, kad dvidešimt aštuonerių jis dar nebus tas žmogus, kurį ji pažinojo paauglystėje, ir Kler manė, kad jai pavyks jo per daug neišgąsdinti naujais ir neišvengiamais santykiais, apie kuriuos jis nieko nežinojo; tačiau išlaikyti ramybę ir nepašlijusius santykius Kler yra sunku. Kler ir Henris susituokia, kai jai sukanka dvidešimt dveji, o jam – trisdešimt, tačiau ji dar vargiai nenumano, ką reiškia būti keliautojo laiku žmona; žmona vyro, kurio nepažįsta, kuris yra visiškai kitoks, nei jos vaikystės prisiminimuose gyvenantis Henris; vyro, kuris dingsta iš savo paties vestuvių, dingsta neįspėjęs ir nežinodamas, kada sugrįš.

Sunku būti paliktai. Aš laukiu Henrio, nežinodama, kur jis yra, jaudindamasi, ar jam viskas gerai. Sunku būti ta, kuri pasilieka. <…> Prieš daug metų vyrai plaukdavo į jūrą ir moterys jų laukdavo, stovėdamos ant kranto, žvilgsniu tyrinėdamos horizontą. Dabar aš laukiu Henrio. Jis pranyksta nenoromis, be įspėjimo. Aš laukiu. Kiekviena akimirka yra lėta ir permatoma kaip stiklas. Ir pro kiekvieną aš matau daugybę akimirkų, išsirikiavusių ir laukiančių. Kodėl jis išeina ten, kur aš negaliu eiti kartu?

Kūriniai apie keliautojus laiku iš esmės nėra jokia naujiena –  jau XX a. viduryje pasipylė knygos ir filmai, pristatantys įvairiausius mitus apie keliautojus laiku, tačiau Audrey Niffenegger keliautojas kiek kitoks. Jis keliauja tiek į praeitį, tiek į ateitį, o savo keliones apibūdina kaip sukimąsi ratu; kartais kelionės metu jis sutinka net kelis skirtingo amžiaus Henrius, kurie atsiranda toje pačioje vietoje iš skirtingų laikų. Kitaip nei mokslinės fantastikos herojai, Henris negali nieko pakeisti ar valdyti – jis tėra savo likimo ir laiko įkaitas.

Šiame romane rašytoja išmaniai žaidžia Odisėjo žmonos Penelopės mitu. Penelopė dvidešimt metų ištikimai laukė iš Trojos karo grįžtančio savo vyro, neišsižadėdama meilės, nors jos grožis ir traukė daugybę kitų jaunikių. Kler taip pat nepasiduoda, nors visa atsakomybė tenka jai: ji keliasi viena, eina miegoti viena, dirba, švenčia, prižiūri ūkį, moka mokesčius; kartais Henris negrįžta taip ilgai, kad vienišumas ima peraugti į baimę – o gal jis nebegrįš? Knygos nuotaika nuolat svyruoja nuo skaidraus džiaugsmo iki visiškos nevilties, pabaigos, kuri neišvengiamai artėja.

„Keliautojo laiku žmona“ – knyga apie dviejų žmonių meilės vienas kitam genezę, kuri vystosi nelygiagrečiai – veikėjų jausmai priklausomi nuo laiko ir prisiminimų. Knyga patiks tiems, kurie mėgsta „puslapis po puslapio verčiamas“ knygas, gotiškos ir emo stilistikos romanų gerbėjams, kadangi istorija turi tamsumo ir niūrumo, o nenumaldomos lemties pradas verčiant puslapį po puslapio vis stiprėja.

2009 m. režisierius Robertas Schwentke ekranizavo kūrinį, o pagrindinius Henrio ir Kler vaidmenis sukūrė gerai žinomi Holivudo aktoriai Ericas Bana ir Rachel McAdams. Nors filmas buvo komerciškai sėkmingas, tačiau susilaukė gana prieštaringų kritikų atsiliepimų, kadangi ne visai atliepė knygos atmosferą ir žiūrovams pasirodė kiek per lėkštas. Bet geriausia spręsti ir lyginti patiems, tad pradėkite nuo knygos!

R. Stonkutės recenzija

 

Paliekame su knygos ištrauka:

Šiandiena ne kuo daugiau skiriasi nuo kitų dienų. Aš atsikeliu auštant, užsimaunu laisvą megztinį, susišukuoju plaukus, paskrudinu skrebutį, išsiverdu arbatos ir sėdžiu žiūrėdama į ežerą ir svarstydama, ar jis ateis šiandien. Tai nelabai skiriasi nuo daugelio kitų kartų, kai jis būdavo dingęs, o aš laukdavau, skirtumas tik toks, jog šįkart aš turiu nurodymų: šįkart žinau, jog galiausiai Henris ateis. Kartais aš klausiu savęs, ar šis pasirengimas, šis laukimas neužkirs kelio stebuklui. Bet aš neturiu pasirinkimo. Jis ateina, ir aš esu čia.