Jurgos Ivanauskaites „Ragana ir lietus“

Švęsdami Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, skaitome Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietusׅ“ („Tyto alba“, 2006).

Jurga Ivanauskaitė – viena žymiausių ir daugiausia į užsienio kalbas verčiamų amžių sandūros lietuvių rašytojų, eseisčių, išgarsėjusi tuokart daugelio skandalingu vadintu romanu „Ragana ir lietus“. Rašytoja daug keliavo po Indiją, studijavo Tibeto budizmą. 2005 m. jai įteikta Lietuvos nacionalinė meno ir kultūros premija „už atvirumą pasauliui bei jo kultūrinei įvairovei ir kintančių vertybių pojūtį romanuose“.

Romanas „Ragana ir lietus“ pirmą kartą buvo išleistas 1993 m. ir iš karto sukėlė skandalą, Vilniaus savivaldybės Etikos komisija uždraudė jį, kaip antikrikščionišką ir neatitinkantį tautos etinių vertybių. Tačiau pati Jurga Ivanauskaitė, duodama ne vieną interviu, teigė, kad jos tikslas nebuvo sukrėsti visuomenę. Agnės Marcinkevičiūtės filme „Šokis dykumoje“ rašytoja sako: „Aš neketinau niekam mesti iššūkio. Tai buvo savotiška išpažintis. Savotiškas apsivalymas.“

Draudimas prekiauti šia knyga galiojo tik dvi savaites, tačiau atsikratyti skandalingos reputacijos jau nebuvo įmanoma, romanas plito iš rankų į rankas, tarsi slapčiomis, su dažnai priklijuojama etikete „pornografinis“.

Kol lietuviai bandė išspręsti moralinius ginčus, kaimyninėje Latvijoje romanas iš karto tapo kone bestseleriu – išleista 12 tūkstančių egzempliorių, kurie stebėtinu greičiu buvo išparduoti. Kiekvienas romano vertimas į užsienio kalbą (estų, kroatų, vokiečių, švedų, čekų, italų, slovėnų)  plėtė skaitytojų ir nuomonių apie romaną ratą. Vieni jį peikė, kiti rekomendavo.

„Ragana ir lietus“ į vientisą laiką supina 3 skirtingas istorijas: dabartyje išgyvenamą Vikos meilę kunigui Pauliui, viduramžių Marijos Viktorijos meilę atsisykrėliui Povilui Paukštiečiui ir Marijos Magdalietės Jėzui. Jurga Ivanauskaitė apie šio romano ištakas 2006 m. pasakojo žurnalui „Moters savaitė“:

Romanas atsirado iš mano noro išsiaiškinti savo jausmus ir jų padarinius. Žinoma, romane visos spalvos sutirštintos ir nėra nė vienos realybę atitinkančios situacijos. <…> Kita siužetinė linija atsirado iš domėjimosi, kas iš tiesų buvo inkvizicijos ant laužų deginamos raganos. Trečiąjį pasakojimą įkvėpė mane tiesiog užbūrę gnostikų tekstai, rasti praėjusio amžiaus viduryje Egipte, Nag Hamadžio vietovėje. Tarp jų buvo apokrifas „Marijos Evangelija“, priskiriamas Marijai Magdalietei.

Galima sakyti, kad romanas „Ragana ir lietus“ išsiskiria savo moteriškuoju pradu, erotiniais aprašymais, kurie tuo metu lietuvių literatūroje dar neturėjo jokios tradicijos; juos rašytoja, matyt, bus perėmusi iš tuo metu anglų ir rusų kalba skaitytų rašytojų Georges’o Bataille’o ir Anais Nin kūrybos, tačiau Jurga Ivanauskaitė šia erotika naudojasi tik kaip raiškos priemone. Ją domina ne pats erotikos ar geismo fenomenas, bet, kaip teigia rašytojos kūrybos tyrinėtoja Jūratė Baranova, autorei svarbus gilinimasis į „moters meilės kaip metafizinio ilgesio archetipą, išsiskleidžiantį vertikaliajame lauke“, tad Jurgos Ivanauskaitės romaną teisingiau būtų vadinti ne erotiniu ar „pornografiniu“, o pirmuoju feministiniu romanu, nors pati rašytoja niekada nieko apie feminizmą nėra kalbėjusi.

Romane moters pradas yra visa valdantis, jis yra neišvengiamas likimas, lemtis. Įtampą dar sustiprina ir tai, kad Jurga Ivanauskaitė pasakojimą papildo Salomėjos legenda. Salomėja troškusi pranašo Jono meilės, bet jos negavusi – nukirsdino jam galvą. Su panašiais nevaldomais jausmais ir būsenomis kovoja ir pagrindinės knygos veikėjos. Vika ir Viktorija negali įveikti meilės ir kūniško geismo turėti, užvaldyti kitą poreikio – rašytoja nepalieka veikėjoms pasirinkimo, mylėti po truputį, atsargiai, buitiškai joms neįmanoma – jos turi atsiduodi visiškai, meilė yra egzistencinis apsisprendimas, lemtis, rizika, susinaikinimas. Vienai apaštalei Marijai Magdalietei pavyksta savo geismą turėti suspenduoti ir grįsti bendro buvimo meile.

 „Ragana ir lietus“ yra moteriškas, bet ne vien moterims skirtas romanas, kuriame moters meilė yra romantizuojama, vaizduojama kaip viena iš stipriausių žmogų valdančių aistrų ir galių, bet kartu ir labai individualus jausmas, kuris gali tapti vieninteliu išsigelbėjimu.

R. Stonkutės recenzija

 

Paliekame su romano ištrauka:

<…> tos pačios lūpos bučiuoja Kristaus kūną ir geria kraują taip pat, kaip bučiavo mano kūną ir gėrė iš pačių slapčiausių jo vietų. Man kilo baimė ir geismas. Bijojau, kad žemė prasivers po kojom ir pragaras praris mane kaip raganą. Bet geismas buvo stipresnis. Kūnas nenorėjo suprasti esąs bažnyčioje, jis buvo aklas altoriaus žibėjimui ir kurčias vargonų gausmui. Jis geidė tik vieno: žmogaus, stovinčio prie altoriaus, kūno.