Thomas Hardy „Tesė iš d’Erbervilių giminės“

Šįkart mūsų akiratyje žymaus anglų prozininko, poeto Thomo Hardy žymiausias romanas „Tesė iš d’Erbervilių giminės“.

Thomo Hardy kelias į anglų literatūros klasikos viršūnes nebuvo lengvas – bene visi jo literatūriniai bandymai tuomet buvo laikyti nesėkmingais, keli darbai negailestingai atmesti leidėjų rekomenduojant mokytis intrigos ir formos iš O. Balzako ir V. Tekerėjaus, o minimas romanas susilaukė nemažai kritikos – rašytojas buvo kaltintas amoralumu ir pesimizmu. Vis dėlto Thomas Hardy mirė kaip žinomas ir gerbiamas rašytojas (didesnė sėkmę jam atnešė poezija nei proza), apdovanotas Nuopelnų ordinu, Oksfordo ir Kembridžo universitetų garbės daktaro laipsniais, Karališkosios literatūros draugijos aukso medaliu. Beje, Thomas Hardy net 12 kartų buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai gauti.

„Tesė iš d’Erbervilių giminės“, romanas su galinga intriga, vaizduoja jaunos merginos Tesės Darberfild nuopuolį, kuriam ją pasmerkia visuomenė, dominuojanti tradicija, prietarai ir nutylėjimai.

Tesė – jauna mergina, kilusi iš neturtingos, bet kadaise kilmingos valstiečių šeimos, kurios gyvenimas teka sėsliai, nekeliant per didelių pretenzijų būčiai, tačiau stengiantis padaryti viską, kad būrys vaikų būtų pamaitintas, o vakarais kiek liktų ir atsipalaidavimui smuklėje.

Tačiau vieną dieną, sužinoję apie savo seną ir garbingą kilmę ir ieškodami sau naudos, Darberviliai, išsiunčia Tesę pas netoliese pasiturinčiai gyvenančius d’Erbervilius, kurie turėtų būti jų giminės. Bet viskas nėra taip, kaip atrodo. Būtent tai – noras palengvinti kasdienybę – pradeda pabaigos pradžią.

Apsilankiusi dvare Tesė sutinka ten savo „pusbrolį“, kuris jai atskleidžia tiesą: jie nėra d’Erberviliai, o tik žmonės, nusipirkę šią pavardę, todėl jokia giminystė jų nesiejanti; tačiau, jei Tesė sutiksianti, jie gali ją įdarbinti pas savo motiną kaip paukštyno prižiūrėtoją. Naivi mergina nesupranta, kad „pusbrolį“ Aleką taip geraširdiškai elgtis skatina ne geros manieros, o vulgarus geismas ir noras turėti ją savo pašonėje. Taip Tesė, neįtardama nieko bloga, praranda garbę.

Besišlykštėdama Aleku ji palieka dvarą ir grįžta pas tėvus, tačiau to, kas nutiko, neištrinsi. Apgauta mergina dėl to, kas nutiko, kaltina tėvus:

O mama, mama! – širdį veriančiu balsu suriko iškankinta mergaitė ir aistringai atsisuko į motiną. – Kaip jūs galėjote pamanyti, kad aš žinau, kas manęs laukia! Kai prieš keturis mėnesius išėjau iš namų, aš buvau dar vaikas. Kodėl jūs man tada nepasakėte, kad vyrai pavojingi? Kodėl jūs manęs neįspėjote? Turtingos moterys žino, kaip reikia apsiginti, nes jos skaito romanus apie tas klastingas pasalas, bet aš niekada neturėjau progos ko nors išmokti iš romanų, o jūs man nepadėjote!

(Alma littera, 2006)

Nusivylusi ne tik tėvais, visuomene, bet ir religija Tesė išvyksta dirbti pas geraširdį ūkininką į kitą miestelį, kur niekas jos nepažįsta ir nežino, kas jai nutiko.

Įsidarbinusi melžėja Tesė atsigauna, vėl pražysta, o jos grožis ir tyrumas nelieka nepastebėti Andželo Klero, aukštesnės socialinės padėties jaunuolio, kuris ūkyje atlieka praktiką, pats turėdamas svajonę greitu laiku pradėti ūkininkauti. Abipusis jaunuolių susižavėjimas netrunka peraugti į meilę, tačiau Tesę kankina moralinė dilema – atskleisti Klerui tiesą apie savo „nuopuolį“ ar nuslėpti ją; nuo šio sprendimo priklauso jos ateitis… Žodis ne žvirblis – pasirinkusiai atverti savo paslaptis Tesei nebėra kelio atgal.

Ak, Tese, kokia čia gali būti kalba apie atleidimą. Tu buvai vienas žmogus, o dabar esi kitas. Kaip gali atleidimas išspręsti šitokį baisų groteską – juk čia ne fokusininko triukas? <…>

Aš maniau, kad tu mane myli, myli mane tokią, kokia aš esu. Ir jeigu tu mane myli, tai kaip gali taip kalbėti ir žiūrėti į mane. Man baisu! Aš pamilau tave ir visą amžių mylėsiu tokį, koks esi, kad ir kokios tave ištiktų nelaimės, kad ir kokių pasikeitimų įvyktų. Man daugiau nieko nereikia. Kaipgi tu, tikrasis mano vyras, gali nustoti mane mylėjęs?

Aš kartoju: ta moteris, kurią mylėjau – ne tu.

Šių dviejų personažų lūpomis Thomas Hardy kvestionuoja ir kritikuoja Viktorijos laikų tradicijų ir dorovės normas, į kurias atsižvelgiant – o ne dėl ko kito – Tesė yra pasmerkiama Klero. Pasmerkti ir palikti Tesę vaikiną labiau kursto papročiai ir puikybė nei vidinis teisumo jausmas.

Thomas Hardy, sakykime, feministiškai stoja išduotos ir paliktos Tesės pusėn, reikalaudamas visuomenės permąstyti moralinį kodeksą ir atsisakyti dvigubų standartų, kadangi dėl jų žūsta net ir nekaltos sielos. Netrukus sutinkame Tesę, jau moraliai žlugusią, praradusią viltį prasigyventi, bet ją išgelbėja visų jos negandų pradininkas Alekas. 

Tavo vyras nė sapne nesapnavo, kaip jo mokslas jam pačiam atsilieps. Cha… Cha! Kad ir kaip ten būtų, aš esu labai patenkintas, kad tu mane padarei atskalūnu. Tese, aš dabar labiau tavęs geidžiu negu kada nors anksčiau, ir aš tavęs gailiuosi. Nors tu nesakai nė žodžio, aš matau, kad tavo gyvenimas sunkus, nes tave apleido tas, kuris turėtų tavimi rūpintis. <…>

Jūs toks žiaurus. Kaip jūs galite taip su manimi kalbėti…

Aš atėjau ne priekaištauti, kad suklydau. Tese, man nepatinka, kad esi ištekėjusi, o aš – ne tavo vyras. Galbūt tu turi vyrą, bet aš jo niekada nemačiau, ir tu nepasakei jo vardo, apskritai jis atrodo kažkoks mitologinis asmuo. Tačiau jei tu ir turi vyrą, manau, esu tau artimesnis negu jis. Kad ir kas aš būčiau, aš mėginu tave ištraukti iš bėdos, o jis to nedaro, tebūnie palaimintas tas nematomasis!

Neabejotiną pasakotojo talentą turintis Thomas Hardy skaitytoją prikausto netikėtais siužeto posūkiais ir netinkamais veikėjų sprendimais, kurdamas įspūdingą XIX amžiaus dramą.

Romanas turėtų patikti stiprių moteriškų personažų gerbėjams. Kūrinyje rašytojas aiškiai atskleidžia, kad moterų pasirinkimai, kitaip nei vyrų, niekada nebūna savavališki: sprendimai visada priimami galvojant apie tėvus, seseris, brolius, vaikus – iš čia vaizduojamo personažo tragizmas.

Negalime nerekomenduoti ir 2008 m. BBC sukurtos keturių dalių kūrinio ekranizacijos, kuriai scenarijų rašė talentingasis rašytojas Davidas Nichollsas (lietuvių skaitytojams žinomas kaip romano „Viena diena“ autorius), o pagrindinius vaidmenis kūrė įspūdingas aktorių kolektyvas: Gemma Arterton, Eddie Redmayne’as ir Hansas Mathesonas.

R. Stonkutės recenzija