Netrukus minėsime dabartinių keturiasdešimtmečių biblija vadinamo romano „Mes vakar buvome saloje“ („Kitos knygos“, 2011) dešimtmetį, tad pagalvojome, kad tai gali būti puiki proga ne tik naujai perskaityti kūrinį, bet ir reflektuoti, kas po jo pasirodymo įvyko literatūros pasaulyje.
O įvyko nedaug kas. Ką tik iš įsisteigusios leidyklos „Kitos knygos“ į Lietuvos knygynus tyliai išvažiavo 400 puslapių smulkiu šriftu spausdintas romanas, kurio nugarėlėje tuomet nugulė, matyt, rinkodariškai sėkmingai atrodę apibūdinimai: XXI a. prarastosios kartos epas, „N“ kartos, išsilaisvinusios iš įvairių ideologinių ir politinių (suprask, Sovietų Sąjungos) gniaužtų, manifestas.
Tokioje XXI a. prarastosios kartos epo pasirodymo tyloje vos kelios recenzijos iš tiesų bandė atsakyti į klausimą, kam ir apie ką šį knyga. Su Gabijos Grušaitės romanu „Neišsipildymas“ („Baltos lankos“, 2010) kritikės Emilijos Visockaitės tuomet lygintas romanas, deja, nesulaukė tokių pat teigiamų atsiliepimų nei kaip kartos, nei kaip emigracinis romanas, nei literatūrinės vertės turintis. Tačiau Aleksandrai Fominai už kūrinį buvo įteikta išeivijos veikėjo Kazimiero Barėno literatūros premija, vadinasi, pastebėtas jis buvo.
Galbūt dėl neigiamų recenzijų iš dalies kaltas tuometinis recenzentų pasitikėjimas knygos anotacija ar bandymai apie romaną kalbėti ieškant jame prarastosios kartos nevilties, stengiantis pateisinti sukurtus lūkesčių apie kartą ir emigraciją horizontus. Dalyvaudama LRT Klasika radijo laidoje „Pirmas sakinys“, autorė teigė, kad netapatina ir nebando savęs priskirti kažkokiai kartai. Tarsi kaip tik – jos individualus atsiribojimas nuo bandos (ar kartos) ir teikė akstiną knygai, kurioje veikėjai daugiausia veikia vedami tik bandos jausmo. Tai romanas apie pagrindinės veikėjos Ūlos ieškojimus, norą atrasti kažką geresnio, atsikratyti svetimumo ir rasti vietą (savo, o ne priskirtą) po saule. Bet taip pat negalima pabėgti ir nuo knygos herojus supančios atmosferos – Sovietų Sąjungos ir Vakarų kapitalizmo patirčių – abi ne kartą yra kritikuojamos, randant ne tik skirtumų, bet ir panašumų.
Autorės teigimu, romaną ji ketinusi pavadinti „Realybės šuo“, kadangi tuo metu Lietuvoje ką tik buvo pradėję populiarėti realybės šou ir kartkartėmis per klaidą ar juokaujant galėdavai išgirsti sakant „šuo“. Galima sakyti, kad šis žanras perkeliamas ir į knygos puslapius, nes veikėjų kasdienybė aprašoma super smulkiai ir atvirai, kartais nesurandant realios priežasties, kodėl vienas ar kitas aprašymas turėtų būti tekste. Iš pirmo žvilgsnio jie neatlieka jokios svarbesnės funkcijos. Bet gal tai ir yra svarbiausia jų funkcija? Gal veikėjų betikslis išvykimas iš Kauno, gyvenimas Anglijos skvotuose, pokalbiai, maisto gaminimas ir gulinėjimai virtuvėje yra bandymas užfiksuoti tą naują realybės šou pojūtį, kuris persikelia į kasdienius žmonių gyvenimus, paversdamas juos kažkuo kitu – pseudorealybe.
Toje pseudorealybėje veikėjai jaučiasi skirtingai – vieni sutrinka, kiti nyksta, treti pripranta, o dar kiti – ieško savo kelio, tad galutiniame knygos pavadinime atsiradusi salos metafora romane žaidžia įvairiais lygiais. Tiesa, pavadinimą pasiskolinusi iš grupės „Empty“ dainos „Saloje“ autorė tikriausiai pati nesitikėjo, kad romane jis galės reikšti daugiau nei tik Britanijos salą, bet ir atspindėti gyvenimą Sovietų Sąjungoje ar individualias veikėjų kasdienybės salas, nepastebimai plaukiojančias vandenyne, ieškančias į ką užsikabinti.
Prabėgus dešimtmečiui, „Mes vakar buvome saloje“ vis dar lieka ilgiausiu ir storiausiu XXI a. lietuvių romanu, kuriam nesėkmingai buvo klijuojamos emigracinio ir kartos romano etiketės, tačiau galbūt šiandieninis skaitytojas jį gali atrasti kaip naują literatūros kūrinį apie nuogirdomis linkusių pasikliauti draugų bandą, nesėkmingus jaunystės bandymus emigruoti, pabėgti nuo vietinių problemų ir apie naujus šiuolaikinio pasaulio diktuojamus pojūčius (anemiją, nerimą, pervargimą), kurie nebūtinai turi būti apribojami tik kaip kažkurios kartos patirtys.
R. Stonkutės recenzija
Daugiau mūsų recenzijų galite rasti ir naujienų portalo Etaplius rubrikoje „Tarp knygų lentynų“.