Cormaco McCarthy „Laukinių arklių pakerėti“

Cormacas McCarthy – vienas žymiausių šiuolaikinių amerikiečių romanistų, dramaturgas ir scenaristas. Autorius yra parašęs daugiau nei dešimt romanų, kurie išsiskiria pietinės gotikos ir postapokaliptiniais elementais. Penktasis Cormaco McCarthy romanas „Kraujo meridianas“ 2005 m. pateko į žurnalo „Time“ 100 geriausių knygų, išleistų anglų kalba nuo 1923 m., sąrašą.

Šiandien pristatome ne ką mažiau įspūdingą romaną „Laukinių arklių pakerėti“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007), kuris iš karto autoriui pelnė „Nacionalinės knygos apdovanojimą“ („National Book Award“) ir „Nacionalinės knygos Kritikų rato apdovanojimą“ („National Book Critics Circle Awards“).

Romanas „Laukinių arklių pakerėti“ yra pirmoji „Sienų trilogijos“ knyga, tačiau ji taip ir nesulaukia tęsinio, o gaila. Tikrai gaila, nes tokių rašytojų, kurie sugebėtų taip sodriai pasakoti istoriją – reta.

Romanas mus nukelia į praeito šimtmečio penktojo dešimtmečio pabaigą Teksase, kur sutinkame pagrindinį knygos veikėją tylųjį Džoną Greidį Koulą bei jo draugą Leslį Roulinsą. Vieną dieną, kai šešiolikmečiui Džonui Greidžiui viskas, kuo jis iki šiol gyveno, pasirodo ne(be)teisinga, jis kartu su Roulinsu leidžiasi į kelią žirgais. Jie palieka savo šalį ir vyksta į Meksiką. Bekeliaujant į dulkėtąją šalį, prie jų prisijungia paslaptingas pakeleivis Džimis Blevinsas, tikinantis, kad visi jie bendraamžiai. Taip pat jis tiki, kad šautuvas ir arklys, ant kurio jis joja, yra jo, o ne vogti. Tačiau kas žino tiesą?

Kaip nepastebimai Blevinsas prie jų prisijungia, taip nepastebimai ir išnyksta, bėgdamas nuo jį persekiojančiųjų žmonių ir šmėklų, gelbėdamas visai niekuo dėtus Džoną Greidį ir Roulinsą.

Galiausiai dviejų draugų kelionė baigiasi vienoje asjendoje, kurioje abu įsidarbina. Roulinsas netrunka susidraugauti su vietiniais, o Džonas Greidis – pakilti šeimininko akyse. Deja, jų ramybė kaip tyla prieš audrą. Pakeleivio Blevinso neaiški praeitis atseka juos, o situaciją dar pablogina tai, kad šeimininkas, iki šiol buvęs šališkas, sužinojęs apie Džono romaną su jaunute jo dukra, atsuka nugarą.

Abu jaunuoliai pakliūva į kalėjimą, prieš tai ištvėrę ilgus tardymus ir paskutinį kartą sutikę savo paslaptingą draugą Blevinsą, kuris yra negailestingai nušaunamas.

Kalėjime Džonas Greidis ir Roulinsas susiduria su tokiu žiaurumu, apie kurį negalėjo net pagalvoti, o vienintelis būdas ten išgyventi – tapti žiauresniam už visus. Ir jiems pasiseka. Tačiau kokia kaina?

Romanas „Laukinių arklių pakerėti“ yra persmelktas romantizmo epochos ieškojimų, fatalizmo ir tikėjimo, taip pat kažką – tuštumą ar visa persmelkiantį ilgesį – atsinešęs ir iš „prarastosios kartos“. Rašytojas visus šiuos elementus supina į poetišką, lyrišką prozą ir pasakoja sudėtingas jaunuolių brandos istorijas, pasitelkdamas vieną populiariausių Amerikos literatūros elementų – kelią. Šiame kelyje jaunuoliai priversti atsakyti į daug klausimų; jie svarsto, kas yra gėris ir blogis; ar yra Dievas, o kur rasti velnią; kuris iš jų lydi kelyje?

Džono Greidžio personažas priverstas susidurti su visais autoriaus iškeltais svarstymais, įgyvendinti juos savo kūnu, dvasia, apmąstyti mintyse, kad ir stebėdamas naktinį dykumos dangų. Visi šie potyriai jaunuolį subrandina kaip vyrą, kuriam, atrodytų, jau teko susidurti su visomis vidinėmis ir žmoniją persekiojančiomis šmėklomis.

Užvertęs romano puslapius dar gali užuosti dulkes ir karštį, likti laukti… Išskirtinis autoriaus rašymo stilius: niekur neskubanti, išgryninta, lyg laukinių arklių banda lengvai pro akis lekianti fatališka proza, kuriai nereikia tuščių liaupsių.

Tai stiprus ir kontroversiškas romanas, kuriame randame tiek nuostabiai apdainuojamą meilę moteriai, arkliams, tiek žiaurią mirtį ir smurtą, kuriuo iškovojamas gyvenimas. Romanas nenuvils nei geros stilistikos grožinės literatūros gerbėjų, nei detektyvų ir suspenso mėgėjų.

2000 m. pasirodė šio romano ekranizacija, režisuota Billy Bobo Thorntono, kurioje pagrindinius vaidmenis sukūrė žinomi aktoriai –  Mattas Damonas ir Penélope Cruz. Deja, filmas susilaukė neigiamų atsiliepimų, kritikai teigė, kad tai skurdi ir neįtikinama knygos ekranizacija.

R. Stonkutės recenzija

 

Užbaigiame romano ištrauka, kurioje Džonas Greidis kalbasi su jį suėmusiu meksikiečiu kapitonu:

 – O jums neatrodo, kad tikrai yra gerų ir blogų dalykų?

– Dalykų – ne. Aš manau, kad tai prietaras. Tai Dievą netikinčių žmonių prietaras.

– Manote, kad amerikiečiai netiki Dievo?

– O taip. O tu?

– Ne.

– Mačiau, kaip jie naikino savo turtą. Kartą mačiau, kaip vyras naikino savo mašiną. Su matillo? Kaip jūs jį vadinat?

– Plaktuku.

– Vien tik dėl to, kad ji neužsivedė. Ar meksikietis kada nors taip padarytų?

– Nežinau.

– Meksikietis to nepadarytų. Meksikietis netiki, kad automobilis gali būti geras ar blogas. Jei automobilyje yra kas bloga, jis žino, kad sunaikinęs jį nieko nepasieksi. Nes jis žino, kur gėris ir blogis glaudžiasi. Anglosaksas, kaip būdinga jo supratimui, mano, kad meksikietis prietaringas. Bet ką reiškia prietaringas? Mes žinome, kad daiktams būdingos tam tikros savybės. Šitas automobilis žalias. Arba viduje turi tam tikro tipo variklį. Bet jis negali būti nešvarus, supranti. Imkime žmogų. Net ir žmogų. Žmoguje gali būti kokio nors blogio. Bet mes nemanome, kad tai jo paties blogis. Kur jis jį pasigavo? Kaip jis jį pasisavino? Ne. Meksikoje blogis – apčiuopiamas dalykas. Jis keliauja savo paties kojomis. Gal kurią dieną jis aplankys tave. Gal jau aplankė.