Elfriede Jelinek „Geidulys“

Šiandien aptariame Elfriede Jelinek antipornografinį romaną „Geidulys“, kuris pirmą kartą Vokietijoje pasirodė 1989 m.

Elfriede Jelinek – žinoma austrų rašytoja ir dramaturgė, 2004 m. apdovanota Nobelio literatūros premija už kūrinių kalbos muzikalumą ir daugiabalsiškumą, kuriais pasinaudodama rašytoja demaskuoja visuomenės klišių absurdiškumą ir pavergimo jėgą. Elfriede Jelinek darbams, jų tematikai didelę įtaką daro feminizmo kritika ir komunistinės rašytojos pažiūros.

Galima sakyti, kad romanas „Geidulys“ atsirado kaip rašytojos maišto forma prieš pornografijos legalizavimo įstatymą Vokietijoje, tačiau kritikų nuomone, autorė prieštarauja ne pornografijos egzistavimui ir legalizavimui apskritai, bet vyrų dominavimui ir moters engimui per šios vienpusišką vaizdavimą ir objektizavimą pornografijoje.

Iš pradžių Elfriede Jelinek planavo sukurti romaną, kuris būtų „erotinis, iš tiesų pornografinis iš moters pozicijos“, tačiau pradėjusi rašyti suprato, kad tai neįmanoma, nes „seksui apibūdinti yra vartojama brutali, vyriškos manieros kalba, per kurią būtent ir pasireiškia vyriškas dominavimas“ – taip romanas įgavo antipornografinio romano prierašą.

Lietuvių kalba yra išleisti 3 rašytojos romanai: „Geidulys“ („Tyto alba“, 1998), „Mylimosios“ („Alma littera“, 1998) ir „Pianistė“ („Eridanas“, 2005; „Vada“, 1994).

Kadangi romanas „Pianistė“ yra tapęs šios rašytojos vizitine kortele, nusprendėme aptarti mažiau dėmesio susilaukusį „Geidulį“, tikėdamiesi praplėsti šios autorės skaitovų ratą.

„Geidulyje“ autorė pasakoja istoriją apie šeimą, kurią sudaro popieriaus fabriko direktorius Hermanas, jo žmona (namų šeimininkė) Gertė ir jų vienturtis vaikas. Kai Alpių kaimelyje, kuriame jie įsikūrę, ima siausti AIDS, Hermanas, iki tol seksualinius įgeidžius laisvai tenkinęs su bet kuria moterimi, saugodamasis grįžta tenkinti geidulių su savo žmona. Kiekvieną dieną Gertė yra priversta kęsti jo primestą gašlumą ir tenkinti vyro įnorius.

Visą dieną dirbęs fabrike, vyras grįžta namo su vienintele mintimi: pasimėgauti moterimi, kuriai suteikia teisę ir privilegiją naudotis jo uždirbtais pinigais ir turtu. Jis jaučiasi turįs teisę elgtis kaip nori ir nevaržyti savęs, nes yra užtikrintas, kad suteikia moteriai viską, kad ji būtų patenkinta:

Jis užsako savo žmonai žavingus apatinius iš katalogo, kad jos kūnas galėtų tvarkingai jam tarnauti. Išrenka pačius pasiučiausius, kad žiūrinėdama modelių nuotraukas jaustųsi nė kiek ne prastesnė. <…> Pragyvenimui užsidirbti jai nereikia, išlaiko vyras.

 Aprūpinęs žmoną, Hermanas nesivaržo pasiimti grąžos, tikisi, kad moteris jo lauktų pasirengusi:

Jis nori (šeimos ratelį, prie keturių akių) įsisprausti į savo žmoną taip, kad pajustų savo ribas <…> Jis reikalauja, kad jo valdoma ir jį regeneruojanti žmona po namų stogu lauktų jo nuoga, kai savo kojomis sukoręs dvidešimt kilometrų pareina iš darbo.

Dar daugiau, siekdamas visiško dominavo žmonos atžvilgiu, jis naikina bet kokį jos savarankiškumą ir asmeninį intymumą, reguliuodamas net jos higieną; moteris tampa gyvuliu, kuriam vyras gali įsakyti bet ką:

Neseniai jis Gertei, savo žmonai, uždraudė net praustis, jam vienam, girdi, priklausąs ir jos kvapas <…> Šita moteris tarsi šleifą privalo iš paskos vilkti savo prakaito, šlapimo ir išmatų tvaiką, o jis, reikalui esant, tikrina, ar šis upelis ganėtinai sravus jo lovoje.

Žinoma, kad tokia situacija moters negali tenkinti, o motinos pareigos jai tampa nebepakeliamos (ir neįmanomos), savo sūnuje įžvelgiant tą vyrą, kuriuo jis taps: gašlų išnaudotoją, pinigų vergą, kuriam moteris reikalinga tik kaip geismo objektas ir reprezentacinė jo pergalių priemonė; tad Gertė pradeda pasyvų maištą – ima stipriai gerti ir dėl savo nuotykių pakliūva į žandarmeriją bei susiranda meilužį – jauną studentą Michaelį.

Iš vieno vyro glėbio Gertė bėga į kito, tikėdamasis taip rasti išsigelbėjimą, užuovėją, tačiau rašytojos tapomas Michaelis yra tik dar vienas vyras, kuriam terūpi patenkinti savo geidulius:

Su juo ji nori palikti šį pasaulį <…> Ji nori dar kartą pradėti viską iš naujo, lengvai dengiama veržliojo Michaelio. Užtat mes vadinkime dalykus tikraisiais jų vardais: šitas Michaelis negali leisti moteriai užgimti, priešingai, tam kliudo laikas, kuris jau praslinko nuo jos gimimo!

Moters desperacija ir saugumo paieškos Michaeliui nė kiek nerūpi, atvirkščiai, jis net juokiasi iš neįveikiamos Gertės aistros jam, įtraukdamas ją į studentiškas jaunimo orgijas, kurių metu Gertės moteriškumas visiškai sužalojamas.

Kaip jau minėta, išsigelbėjimo Gertė neranda ir motinystėje. Stebėdama augantį sūnų ji negali neįžvelgti, kad kažkada jis taps tokiu pat vyru kaip ir jo tėvas, kad ji, kaip motina, neturi jokios įtakos savo sūnui ir negali pergalėti patriarchato ir kapitalizmo šaknų. Mintyse Gertė vis šaukia:

Sūnus priklauso jam!

 Kartkartėmis skaitytojui primenama, kad vaikas kaip ir jo tėvas, užaugęs grieš smuiku, imsis valdymo, įsakinės kitiems; ir visai nesvarbu, kad „jis visas jos pasaulis“.

Nebeapsikęsdama savo būties ir negalėdama išsivaduoti iš vyro geidulių ir uzurpacijos, Gertė nusprendžia paskandinti savo sūnų. Jos maištas prieš patriarchatą ir kapitalizmą pasitelkia tas pačias smurtines priemones kovai. Šiuo žingsniu Gertė manosi gelbėjanti ne tik sūnų, bet ir ateitį – engiamuosius nuo engiančio direktoriaus, moteris nuo dominuojančio vyriško prado, rytojų nuo laukinio kapitalizmo:

Priešingai visų lūkesčiams, nutiko taip, kad kaip tik jauniausias šeimos narys pirmasis išvys kvailą amžinybės veidą, ten, anapus visų pinigų, kurie, jei tik niekas neužmauna antsnukio nekliudomi skrieja aplink žemę, kad būtų galima apsipirkti.

„Geidulys“ – gili ir aštri knyga, kurioje autorė metonimiškai, naudodamasi vienos šeimos paveikslu, nutapo taiklų visos mūsų visuomenės veidą: viena vertus, hedonistinės, nevaldančios savo geidulių, kita vertus, siekiančios primesti savo valią Kitam – nesvarbu, ar tai būtų moteris, ar paprastas popieriaus fabriko darbininkas ir jo vaikai.

„Geidulį“ siūlome pirmiausia perskaityti feminizmo ir froidizmo kritikos gerbėjams, taip pat poetiško ir muzikalaus teksto ieškantiems; drąsiems atviram, necenzūruotam pasakojimui.

R. Stonkutė