Harukio Murakamio „Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“

Harukis Murakamis – rašytojas, kurio lietuvių skaitytojams pristatinėti nereikia. Daugiau nei 20 autoriaus knygų yra pasirodę lietuvių kalba. Jei neklystame, regis, 2017 m. Vilniaus knygų mugėje leidyklos „Baltos lankos“ ir Japonijos ambasados iniciatyva buvo pradėti rinkti skaitytojų parašai norint viešumos vengiantį rašytoją pakviesti į Lietuvą. Internete forma vis dar aktyvi, tad jei prijaučiate Murakamio kūrybai ir norėtumėte autorių išvysti Lietuvoje gyvai – užpildykite (nuoroda ČIA). https://docs.google.com/forms/d/e/1FAIpQLSc2LUeo-H2axn6m5zWF1fUl17cSMdefpmXWMzc78S9SaLKmFg/viewform

 Murakamio kūryba Japonijoje neretai susilaukia kritikos (savo šalyje pranašu nebūsi) dėl nuotolio nuo tradicinės japonų kūrybos ir vakarietiškos kultūros propagavimo, tačiau nepaisant to jo knygos pasaulyje gerina skaitomumo rekordus, apie jas plačiai diskutuojama: ar autoriaus kūryba tėra išmanus triukas, ar vis dar įminimo laukianti kafki-dostojevskiška literatūrinė misterija?

Šiandien apie vieną iš murakamiškų džiazo variacijų romanas „Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“ („Baltos lankos“, 2009). Knygos pavadinimas, profesionaliai sudurstytas iš Nat King Coul dainos „South of the border“ bei Piblokto sindromo, verčia susimąstyti – ką koduoja pavadinimas ir apie ką suksis veiksmas?

Trumpame romane susidursime su daugeliu autoriaus kūrybai būdingų elementų: džiazu, moterimis, vienišumu, kitoniškumu, nutolimu nuo kasdienybės. Pirmiausia romanas yra istorija apie meilę ir ilgesį. Apie meilę moteriai, praeičiai, o iš tikrųjų apie meilę ir narcizišką savęs ilgesį – vientisą ir nepadalytą. Bent jau mums ši knyga buvo apie tai.

Vienturčius Hadžime ir Šimamoto mokykloje suvienija vienišumas. Kaip teigia pats Hadžime, būti vienturčiu tuomet reiškė būti nepritapėliu. Ir viskas dėl politikos. 1951-ųjų karta – pirmoji pokarinė karta karo nusiaubtoje Japonijoje. Gaivinant šalį demografiškai, tuometinėms šeimoms buvo įprasta auginti du ar net tris vaikus, tad, galima sakyti, Hadžime ir Šimamoto nepasisekė – abu vienturčiai, jie liko nesuprasti, nuolat keliantys ir ieškantys atsakymų į klausimus:

 – Klausyk – pasakė – kaip manai, ar tiesa, kad vieną vaiką teturintys tėvai nekaip sutaria? <…>

– Iš kur tai ištraukei?

– Man kažkas pasakė. Labai seniai. Kad tėvai blogai sutaria ir todėl turi tik vieną vaiką. Kai tai išgirdau, labai nusiminiau.

Jausdamiesi visuomenės paribių subjektais, knygos herojai tik būdami kartu pasijaučia ypatingi ir normalūs. Vientisi. Būdami kartu jie nėra vienturčiai. Tačiau šis jausmas netrunka išblėsti, kai dvylikamečiai vaikai išskiriami aplinkybių.

Įdomus ir reikšmingas pats išsiskyrimo laikas – lytinio brendimo pradžia, kurios metu žmogaus dualumas ypač ryškus: siela suvokia turinti kūną. Geismai pradeda valdyti mūsų pasirinkimus. Gyvenimas tampa ne tik juodai baltas – atsiranda pilkuma.

Leisdamas skaitytojui sekti Hadžime istoriją, Murakamis stengiasi parodyti, kaip stipriai veikėją tolesniame gyvenime veikia įvykęs persiskyrimas su Šimamoto: net ir sukūręs šeimą veikėjas niekaip negali pamiršti Šimamoto. Jis jos idiliškai ilgisi, o prisiminimams nėra galo – jie lieka nesuteršti kasdienybės, buities ir rutinos.

Prabėgus dvidešimčiai metų Šimamoto netikėtai vėl įsiveržia į Hadžime gyvenimą ir vyras negali su tuo kovoti – nėra kelio atgal. Hadžime vis kartoja Šimamoto, kad jo egzistencija be jos – niekinė:

Šimamoto, žinok, didžiausia bėda ta, kad man kažko trūksta. Man, kaip žmogui, mano gyvenimui, kažko trūksta. Kažkas yra prarasta. Ir ta dalis visąlaik badauja, džiūsta. Tos dalies užpildyti negali nei žmona, nei vaikai. Tą padaryti gali pasaulyje tik tu vienintelė. Kai esu su tavimi, jaučiu, kaip ta dalis pildosi. Ir kai ji prisipildė, aš pirmą kartą supratau, kaip per ilgus metus buvau išbadėjęs, ištroškęs.

Tik Harukis Murakamis gali kurti knygą apie du įsimylėjėlius, besiklausančius „Star-crossed lovers“ ir tuo pat metu kalbančius apie visą mūsų egzistenciją. Kur savo gyvenimą gyvena Hadžime – šiame ar aname – prisiminimų – pasaulyje? O gal visi pasauliai yra mūsų viduje? Ar tik ne mūsų fantazija tuos pasaulius maitina?

Ypatingą vaidmenį knygoje – ypač Hadžime kasdienybėje – vaidina vanduo. Vyras dažnai plaukioja baseine, susitikimai su Šimamoto taip pat visada įvyksta lietuje: ji ateina pas jį tik lyjant, o jis girdo ją sniego vandeniu; kartu jie keliauja prie upės, įtekančios į jūrą, išbarstyti Šimamoto kūdikio pelenų. Vanduo, kaip teigia prancūzų filosofas Gaston’as Bachelard’as knygoje „Svajonių džiaugsmas“, skatina nesibaigiančias svajones: tiek apie tyrą meilę, tiek apie mirtį – kas tinka Hadžime ir Šimamoto atveju. Tačiau Hadžime turi gyventi viduryje, kurio nepažįsta Šimamoto. Tik kaip tai padaryti, jei be jos jis nėra visas? Harukis Murakamis atsakymą į klausimą pateikia labai subtiliai, teigdamas, kad kai kurie dalykai atgal nebegrįžta; Hadžime primenama jo pirmoji išduota ir palikta mergina Izumi. Tai jo realybė ir tikrovė, kuriai pasirodžius vaizduotė bliūkšta paliesta tuštumos. Šimamoto – tai iliuzija, tai narcizistinė fantazija, iš praeities sugrįžtanti tik su nostalgišku lietumi, o Izumi veidas, kurį pro lango stiklą išvysta Hadžime – tai tuštumos veidas, tai veidas jo paties, netekusio iliuzijų, priversto gyventi tuštumoje.

Kurį laiką net nesuvokiau, kas aš esu. Jaučiau, tarsi mano kūno kontūrai išsisklaido ir aš virstu klampiu skysčiu. Neturėdamas laiko nė pagalvoti, aš nesąmoningai ištiesiau ranką ir priliečiau tą langą. <…> Ką šis veiksmas reiškė, nė pats nesupratau. <…> Lėtai glosčiau anapus stiklo esantį veidą, kuris nebebuvo Izumi veidas.

Po susitikimo su paliktąja Izumi Šimamoto vaizdinys apleidžia Hadžime. Nustojęs vaikščioti mėnulio paviršiumi jis pajunta, kad kažkas jame išnyksta. Atrodo, vyras turi pradėti naują savo gyvenimo etapą. Hadžime turi grįžti į šeimą, turi eiti į darbą ir rūpintis vaikais, tačiau auštant kitai dienai, jis susimąsto apie lietų jūroje… Vėl norisi cituoti G. Bachelard’ą: „Mąstyti vandenį – reiškia išsisklaidyti, ištirpti – reiškia mirti.“ Tad ar toks Hadžime likimas? Mirus jį palaikiusioms svajonėms, mirti pačiam?

„Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“ patartume į rankas paimti neramioms, jaunoms sieloms – romanas suteikia peno apmąstymams.

Kadangi Harukio Murakamio skaitymui ypač svarbus muzikinis fonas, parinkome knygoje skambančias dainas. Pasiklausykite:

 

Nat King Cole „Pretend“: https://www.youtube.com/watch?v=YlhHIfgjFVk&feature=emb_title

Duke Ellington „Star-crossed lovers“: https://www.youtube.com/watch?v=fOLwmxoA9gA

Illinois Jacquet & His All Stars „Robin’s Nest“: https://www.youtube.com/watch?v=KgyYisRHaQY

Clifford Brown „Embraceable You“: https://www.youtube.com/watch?time_continue=1&v=TrFNv4Uty_A&feature=emb_title