Honoré de Balzaco „Tėvas Gorijo“

Šiandien apie bene žymiausią prancūzų literatūros klasiko, žmogaus, be kurio plunksnos neegzistuotų XIX amžius, fanatiko, kuris per metus gebėdavo parašyti nuo 5 iki 10 knygų, romaną „Tėvas Gorijo“ („Jotema“, 2016).

Legenda pasakoja, kad rašytojas lankėsi Lietuvoje. 1843 m. grįždamas iš Peterburgo, kur lankė savo būsimą žmoną Eveliną Hanską, rašytojas sustojęs permiegoti Tauragės užeigoje, kurioje parašęs laišką savo mylimajai. Smalsūs skaitytojai laiško kopiją gali pamatyti saugomą Tauragės krašto muziejuje „Santaka“.

Romanas „Tėvas Gorijo“ kone žymiausias rašytojo kūrinys. Jo centre – buvusio makaronų įmonės darbuotojo Gorijo skurdo istorija, kurią mums pasakoja jaunas, ką tik teisės studijuoti Paryžiun atvykęs, studentas Rastinjakas.

Šie du asmenys susitinka Ponios Vokė apleistame, panaudotų ir niekam nebereikalingų baldų prigrūstame pensionate, kuris atspindi pačios šeimininkės išvaizdą:

Jos pasenęs, aptukęs veidas su styrančia lyg papūgos snapas nosim, jos mažos, putlios rankos, įmitęs it bažnyčios žiurkės kūnas, pernelyg pilna, liulanti krūtinė – visa tai labai pritinka prie šio kambario, kuriam iš sienų sunkiasi vargas, kuriame glūdi išnaudojimas ir kurio šiltai pašvinkusiu oru ponia Vokė alsuoja be jokio pasibjaurėjimo.

Prie pietų stalo čia sėda iliuzijas praradę seniai ir studentai, kuriems ateitis dar tik kloja patalą, o jiems draugiją palaiko besislapstantis katorgininkas Votrenas – povyza maištaujantis prieš tuometinės visuomenės „normas“.

Naiviam Rastinjakui ši draugija palieka įspūdį. Ypač jį sudomina pensiono gyventojų istorijos apie tėvą Gorijo, kurį, smalsuolių nuomone, lankančios keliolika žemos moralės moterų. Deja, šios „amoralios“ merginos pasirodo esančios ne kas kitas, o paties Gorijo dukros.

Grafienė Anastazija de Resto ir baronienė Delfina de Nusingen atvyksta į pensionatą visada, kai tik šioms prireikia apmokėti skolas ir vekselius, kurių negali apmokėti jų pačių vyrai: slapčia pirkti brangūs daiktai, susitikimų butai, meilužių drabužiai – viską geraširdiškai apmoka tėvas Gorijo.

Tėvo meilė besąlygiška, panašėjanti į mazochistinį pasiaukojimą ar meilužio džiaugsmą: jam tereikia žinoti, kad dukroms gerai, tada ir jam gerai. Bet ar tikrai? Gorijo kaip tikras dendis perka savo dukrų meilę pinigais, o kai šio gero nebeturi, tada ir dukterų nelieka – atėjus mirties valandai nė viena dukra nepadeda Rastinjakui slaugyti į lovą atgulusio tėvo, nė viena neduoda pinigų jo paklodėms, laidotuvėms ir nepasirodo prie ligonio patalo.

Nekaltos jos, mano drauge! Jūs tai sakykite visiems žmonėms, kad jų nesmerktų dėl manęs. Dėl visko aš pats kaltas, aš jas įpratinau spardyti mane kojomis. Aš mėgau tai <…> Aš vienas esu kaltas dėl dukterų pasileidimo – aš jas ištvirkinau. Jos šiandien nori smagumų, kaip kitados norėdavo saldainių.

Šiame romane įspūdį palieka ne tik tėvo Gorijo pasakojimo linija, bet ir katorgininko bei maištautojo Votreno personažas, kuris turi ne menkesnės įtakos pagrindiniam knygos veikėjui Rastinjakui. Votrenas atrodo savaip moralesnis ir teisingesnis negu daugelis kitų šios knygos veikėjų, stengdamasis padėti Rastinjakui sau pažįstamais būdais. Jis atskleidžia Rastinjakui visą tiesą apie Paryžių ir jo gyvenimą, koks jis galėtų būti.

Votrenas nupiešia Rastinjakui du variantus: arba jis gali būti uolus studentas, dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti, kad užsitarnautų bent šiokios tokios pagarbos ir galimybę kažko pasiekti, arba jis gali pasiekti viską, ko trokšta, vienu žingsniu: tereikia vesti turtingą ir mergaitiškai jį įsimylėjusią jauną pensiono gyventoją Viktoriną. Votrenas pasiūlo suorganizuoti jos brolio nužudymą, taip mergina gaus didžiulį palikimą ir Rastinjakui tereikės rūpintis, kaip jai pasipiršti ir laimingai nugyventi dienas. Kaip ir garsusis Žanas Valžanas, taip ir Votrenas nori pasirūpinti jam patikusiu vaikinuku. Bet nereikia nė sakyti, kad nei vienas, nei kitas planas vaikinui nepasirodo tinkamas. Jis savo sėkmės kelio ima siekti tapdamas Delfinos meilužiu. Bet ar tai geriau už Votreno pasiūlymą? Vienaip ar kitaip moralės nėra nė viename iš šių veiksmų. Pirmajame bent neveidmainiaujama, kaip teigia Votrenas.

<…> visi jauni žmonės yra pavaldūs tam pačiam įstatymui, iš pažiūros neišaiškinamam, kurio pagrindas yra pati jaunystė ir savotiškas įkarštis, su kuriuo jie gaivališkai veržiasi prie malonumų. Ar būtų turtingi, ar vargšai, jie niekada neturi pinigų būtiniausiems reikalams, o jų visada suranda savo įgeidžiams tenkinti <…> Pastaruoju metu Rastinjakas iššvaistė visus pinigus ir prasiskolino. Studentas pradėjo suprasti, kad jam toliau nebegalima taip gyventi neturint nuolatinio pajamų šaltinio. Tačiau kad ir kiek aimanuodamas dėl savo netikros būklės, kad ir jos skaudinamas, jis jautėsi nepajėgus atsisakyti palaidų to gyvenimo smagumų ir troško bet kuria kaina gyventi toliau.

Kritikuodamas prieš jį atsiveriantį visuomenės vaizdą Rastinjakas pats neatsispiria norui tapti turtingos ir galingos aristokratijos dalimi, nebandydamas pateisinti savo veiksmų. Vaikino sielą įsuka materialusis Paryžiaus velnio ratas. Iš arčiau pažinęs „aukštąjį“ gyvenimą vaikinas ir pats užsikrečia parazitizmu, prisideda prie šio velnio rato įsukimo vos palaidojęs Gorijo.

Tikriausiai nesuklysime pasakę, kad kaip Fiodoras Dostojevskis yra žmogaus vidinių demonų žinovas, taip Honoré de Balzacas – visuomenės moralinių ydų. Nenuostabu, kad romanas „Tėvas Gorijo“ vis dar plačiai skaitomas ir interpretuojamas, kadangi rašytojo keliami klausimai kūriniuose įtraukia ir kviečia diskutuoti: kas gi kaltas dėl tokio Gorijo likimo; ar turime kaltinti dukteris; o gal visuomenę; kas tą visuomenę sudaro; kas sukelia mums turėjimo norą – prigimtis ar klaidingas auklėjimas; ar įmanoma rasti teisybę; kaip suprantame žmogaus moralumą?

R. Stonkutės recenzija