Jaroslavas Melnikas „Maša, arba postfašizmas“

Šiandien rubrikoje vienas išskirtiniausių Lietuvos rašytojų – Jaroslavas Melnikas. Didelio dėmesio autoriaus darbai susilaukia ne tik Lietuvoje, bet ir už šalies ribų: kūryba versta į anglų, prancūzų, vokiečių, italų, esperanto, rusų, ukrainiečių, azerbaidžaniečių, kroatų ir kt. kalbas. Autoriaus romanas „Išguitieji iš Edeno“ („Les Parias d’Eden“) buvo išleistas prancūzų kalba vienoje didžiausių Prancūzijos leidyklų, o romanas „Tolima erdvė“ 2013 m. buvo pripažintas „BBC Metų knyga 2013“ Ukrainoje ir „Metų knyga 2018“ („Libr’a Nous 2018“ premija) Prancūzijoje.

Šiemet Jaroslavui Melnikui įteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija. Kasmet premija skiriama dvylikai Lietuvos, taip pat pasaulio lietuvių kultūros ir meno kūrėjų ir veikėjų už svarų indėlį į kultūrą ir meną bei ypatingus šios srities nuopelnus.

Ta proga apžvelgiame vieną įspūdingiausių jo kūrinių – antiutopinį romaną „Maša, arba Postfašizmas“, kuris į lietuviškos literatūros pasaulį įsiveržė kaip tyro oro gurkšnis visiems George’o Orwello gerbėjams. Tai fantazijos ir išmonės pilna proza, kuri drauge yra labai artima mūsų kasdienybei.

Kaip knygos įžangoje sako pats autorius, „Maša, arba Postfašizmas“ – knyga apie meilę. Apie meilę žmogui. Žmogui, kuris yra „žemesnės“ rasės už tave; tokiam, kurį laikai gyvuliu, kurį verti dirbti ir net nesusimąstai, kad išnaudoji sau lygų – juk tai gyvulys. Tačiau kas atsitinka, kai tu suabejoji pasaulio, kuriame gyveni, tiesa? Kas atsitinka, kai buvęs aklas, staiga praregi?

Knyga mus nukelia į tolimą ateitį – ketvirto tūkstantmečio pabaigą, kai pasaulis egzistuoja po Reicho sparnu: žmonės gyvena pasiturinčiai, dirba savo malonumui ir niekas neišnaudoja žmonių. O žmonių neišnaudoja, nes kažkuriuo ateities periodu naciai dalį žmonių pavertė gyvuliais ir jie prarado savo žmogiškumą, neteko to, kas žmogų daro žmogumi. Jie tapo gyvuliais, kurie nekalba ir nepuoselėja jokių žmogiškųjų jausmų, kadangi nėra nė menkiausios galimybės suvokti savo potencialo. Žmonės šiuos „gyvulius“ melžia kaip karves, pjauna kaip kiaules, o jų mėsą valgo su malonumu, net nesusimąstydami.

Tačiau vienądien ši postfašistinė santvarka gauna smūgį, kai žmonėms pakišama idee fixe. O kas, jei šie „gyvuliai“ nėra gyvuliai? Kas, jei tik tokiais jie paversti, nes visuomenė uždariusi juos tvartuose leidžia pasireikšti tik jų gyvuliškumui? Kas, jei iki šiol visi valgė žmones?

Autorius romaną kuria pirmuoju asmeniu, tad išlaikyti nuotolį ir nepanirti į šį kūrinį asmeniškai tampa neįmanoma. Visuomenės istoriją mums pasakoja Reicho gyventojas, žurnalistas, kurio viduje vyksta praregėjimo procesas – jis pradeda suprasti, kad jo kaip „gyvulys“ laikoma Maša vis dėlto yra žmogus, tik iki šiol laikytas tvarte. Asmeninė istorija leidžia skaitytojui įkristi į knygos puslapius, į autoriaus sukurtą pasaulį ir užsikabinti; sekdami ją mes puikiai perprantame, kokioje nepavydėtinoje situacijoje atsidūrė knygos veikėjas ir kokius sudėtingus jausmus jis išgyvena. Kartkartėmis į pagrindinio veikėjo pasakojimą įsiterpia ištraukos ir straipsniai iš laikraščių („Reicho balso“ bei idee fixe palaikančio „Tiesos paieškos“), kurie leidžia plačiau pažvelgti ne tik į tai, kas vyksta visuomenėje, bet ir kaip skirtingai žiniasklaida pateikia tuos pačius įvykius.

Romanas – originali fašizmo interpretacija, primenanti mums skaudžias istorijos pamokas ir kas mums gresia kasdien, kiekvieną gyvavimo akimirką, jei nebūsime atsargūs.

Romanas dar kartą padeda suprasti, kad riba tarp žmogiškumo ir gyvuliškumo yra be galo trapi ir dviveidiška. Autorius akcentuoja, kad žmonių sąmonė nėra visiškai sąmoninga, kasdien mes turime ją saugoti nuo užmigimo, nuo nebematymo, nuo nebejudėjimo; skatinti ją būti realybėje, o ne laikraščių puslapiuose. Tačiau kaip tai padaryti? Kaip išlaikyti blaivią sąmonę, jei ji valdoma komforto ir tradicijos, o ne noro pasirinkti teisingai.

Jaroslavo Melniko romano neskaitykite, jei norite ramiai miegoti naktį ir sočiai valgyti. Tuomet būsite apsaugoti nuo minčių apie kitokią ir nebūtą (ar tikrai jau kitokią ir nebūtą?) civilizaciją. Tuomet nereikės abejoti tradicija, komfortišku būviu, patogumu – juk būtent dėl šių dalykų dažnai eliminuojamas teisybės jausmas.

„Mašą, arba Postfašizmą“ skaitykite, jei esate nusiteikę atvirai, jei mėgstate abejoti ir diskutuoti dėl įdomumo ir nepalaikote pasaulyje vėl grėsmingai stiprėjančių politinių jėgų, kurios bando nurodyti, kas visuomenėje yra pilnavertis žmogus, o kas – ne.

Paliekame su trumpa ištrauka:

 

Gulėjau Mašai ant kelių. Kad būtų patogiau, ji prilaikė mano galvą. Kai ėmiausi antros krūties, Maša pradėjo man glostyti plaukus. Akimirką pasirodė, kad einu iš proto. Tarsi ji būtų ne gyvūnas, o moteris.

Lioviausi žysti ir žvilgtelėjau į ją. Maša laukiamai ir klausiamai žiūrėjo į mane. Iš viršaus žemyn.

– Maša…– ištariau.

Velnias, aš varžiausi. Gyvulio. Jaučiausi mažas, kone jo valdžioje…