Jodi Picoult „Namų taisyklės“

Šiandien aptariame amerikiečių rašytojos Jodi Picoult romaną „Namų taisyklės“ („Alma littera“, 2011) .

Jodi Picoult yra viena populiariausių ir produktyviausių amerikiečių autorių, leidykloms kone kasmet pateikianti po naują romaną. Daugelis jos kūrinių yra tapę bestseleriais, o pati rašytoja yra pelniusi ne vieną apdovanojimą ne tik už rašymą, bet ir už tam tikrų temų nagrinėjimą grožiniame tekste. Prieš pradėdama rašyti romaną Jodi Picoult pirmiausia leidžiasi į tyrinėjimus: renka medžiagą, kalbina įvairių sričių specialistus, nukentėjusias aukas, teisininkus, politikus ir kt., siekdama, kad jos kuriama istorija būtų kuo įtikinamesnė ir tikresnė, ir taip kviečia savo skaitytojus ne tik patirti skaitymo malonumą, bet ir svarstyti temas, kurios dažniausiai neturi vienareikšmio atsakymo.

Lietuvių skaitytojams Jodi Picoult gerai pažįstama autorė, kadangi jau gerą dešimtmetį leidykla „Alma littera“ aktyviai verčia rašytojos romanus.

Romane „Namų taisyklės“ susiduriame su Aspergerio sindromą turinčiu aštuoniolikmečiu Džeikobu Hantu, kuris yra apkaltinamas pirmojo laipsnio žmogžudyste už savo socialinių įgūdžių mokytojos nužudymą. Jodi Picoult skaitytojus įtraukia į teismo procesą, reikalaujantį ypatingos tolerancijos – kiek tokiu atveju galima išpešti iš konstitucijos teisių; kaip organizuoti teismo procesą Aspergerio sindromą turinčiam vaikui; ar laikyti jį pakaltinamu ar psichiniu ligoniu, kuris nesuvokia ką padaręs, nes nesupranta, pagal kokias taisykles ir modelius gyvena normalūs žmonės?

Džeikobas gyvena mūsų, „normaliųjų“, pasaulyje, bet jis gyvena ne kartu su mumis, o šalia mūsų. Jis nėra empatiškas, nesuvokia mūsų kūno kalbos ir visa, kas jam sakoma, supranta pažodžiui, todėl socializuotis jam be galo sunku. Džeikobo šeima privalo laikytis griežtų „namų taisyklių“, kad apsaugotų perdėm jautrų Džeikobą nuo isterijos priepuolių, ir jis galėtų jaustis saugus. O kai jis yra apkaltinamas savo draugės nužudymu, saugus pasaulis ima aižėti.

Rašytoja parodo, kokia nejautri sistema ir jai atstovaujantys žmonės gali būti, kai susiduria su nepanašiu į save. Kad istorija būtų įtikinamesnė ir geriau suprantama, rašytoja naudoja daugiabalsiškumą – kiekvieną skyrių pasakoja vis kitas knygos veikėjas (pats Džeikobas, jo mama Ema, brolis Teo, detektyvas Ričas, advokatas Oliveris ir kt.). Skirtingi knygos veikėjų balsai padeda matyti ne vienpusį, bet 3D vaizdą, įtraukti skaitytoją į svarstymus – kurią pusę palaikyti?

Romanas pateikia daug siužeto linijų, kurios prikausto skaitytoją, bet mus labiausiai intrigavo Džeikobo brolio Teo, kuris šioje istorijoje lieka nuošalyje, kadangi vieniša motina priversta visą savo laiką ir dėmesį atiduoti Džeikobui. Teo personažu Jodi Picoult atskleidžia dažną šeimos, auginančios Aspergerio ar autizmo sindromą turinčius vaikus, dramą, kai kitų šeimos narių interesams ar norams tiesiog nebelieka vietos. Teo jaučiasi pražiopsotas ir vienišas, todėl nieko keista, kad jis ima įsilaužti į kitų žmonių namus, vaikšto po juos ir bando įsivaizduoti, koks jausmas būtų gyventi normalioje šeimoje, be tokio brolio kaip Džeikobas.

Knygoje tiek Emos, tiek Teo personažai puikiai atskleidžia, kaip stipriai jų gyvenimai yra priklausomi nuo Džeikobo: negalima pažeisti namų taisyklių, kiekvieną savaitės dieną reikia valgyti tam tikros spalvos maistą (nori ar nenori), reikia pasirūpinti, kad Džeikobas patirtų kuo mažiau įniršio priepuolių, o tai reiškia – visuomet laikytis suplanuoto grafiko ir iš anksto pranešti apie jo pasikeitimus.

„Namų taisyklėse“ Jodi Picoult ne tik pasakoja intriguojančią istoriją, bet ir pateikia daug svarbios informacijos apie patį Aspergerio sindromą (kone metus ji bendravo su įvairiais specialistais ir Aspergerio sindromą turinčiais vaikais), tai knygą daro ne tik įdomią, bet ir naudingą – ar daug iš mūsų laisvu laiku dėl įdomumo domėtumėmės Aspergerio sutrikimu ir kaip jis pasireiškia?

Pasaulio statistika kelianti nerimą – kasmet autizmo spektro sutrikimas ar Aspergerio sindromas nustatomas vis didesnei daliai augančių vaikų. Lietuva taip pat ne išimtis, todėl patariame knygą perskaityti vien iš smalsumo: galbūt esate mokytojas ar socialinis darbuotojas, kuriam teko susidurti su tokiu vaiku, bet iki šiol nesuprantate jo elgesio paskatų, – tuomet ši knyga tikrai sukels dar daugiau klausimų, į kuriuos ne visada yra atsakymų.

„Namų taisyklės“ laukia mėgstančių neįprastas gyvenimo istorijas. Taip pat motinų, tėvų, brolių ir seserų, kuriems kyla sunkumų mėginant suprasti kitus šeimos narius.

R. Stonkutės recenzija

 

Paliekame su ištrauka, kurioje Džeikobas apibūdina savo priepuolį:

Štai kur aš einu, kai išeinu:

Tai kambarys be langų ir be durų, su sienomis, kurios tokios plonos, kad viską matyčiau ir girdėčiau, bet tokios storos, kad nepralaužčiau.

Aš ten, bet ne ten.

Aš daužausi, kad mane išleistų, bet niekas negirdi.

Štai kur išeinu, kai išeinu:

Į šalį, kurioje visų veidai kitokie negu mano, o kalba yra nekalbėjimas, o kvėpuojame triukšmu. Aš elgiuosi taip, kaip ten įprasta; aš mėginu bendrauti, bet niekas nesiteikė man pasakyti, kad tie žmonės negirdi.

Štai kur einu, kai išeinu:

Į visiškai, neapsakomai oranžinę vietą.

Štai kur einu, kai išeinu:

Į vietą, kurioje mano kūnas virsta pianinu vien juodais klavišais – vien juodais, nors visi žino, kad reikia ir baltų, jei nori paskambinti melodiją, kurios žmonėms malonu klausytis.

Štai kodėl aš grįžtu:

Ieškoti baltų klavišų.