Philip Roth „Portnojaus skundas“

Šiandien „Poviliukas rekomenduoja“ skiltyje rašytojo Philipo Rotho romanas „Portnojaus skundas“ („Kitos knygos“, 2012).

Philipas Rothas (1933–2018) – kontraversiškai vertinamas amerikiečių rašytojas, išgarsėjęs apysaka „Sudie, Kolumbai“ („Goodbye, Columbus“, 1959). Autoriaus kūryba yra įvertinta ir apdovanota – svarbiausiomis šalyje – JAV nacionaline knygų, JAV nacionalinio kritikų rato, PEN/Folknerio premijomis. 1997 m. rašytojui įteiktas Pulitzerio, o 2001 m. – Kafkos prizas. 

Philipas Rothas ne tik rašė knygas, bet ir derino rašymą su dėstytojo karjera Pristono, Ajovos, Pensilvanijos universitetuose, kuriuose dėstė lyginamąją literatūrologiją.

1969 m. pasirodęs romanas „Portnojaus skundas“ per naktį pavertė rašytoją įžymiu, bet tuo pačiu ir neišvengiamai priklijavo kontraversiško skandalisto etiketę. Romanas buvo vienas iš pirmųjų bandymų atvirai pasigilinti į žydiško tapatumo konstravimą. Tačiau romane atvirai aprašytos jaunuolio masturbacijos, pirmųjų lytinių patirčių ir susijaudinimų scenos buvo nepriimtinos žydų bendruomenei, kaltinusiai rašytoją nepadoriu ir netinkamu vaizdavimu. „Portnojaus skundas“ tapo tikra šeštojo dešimtmečio sensacija. 

Romano veiksmas vystomas Naujajame Džersyje ir apima 1940–1960 m. laikotarpį.  Pasakojimo centre – Amerikos žydo Aleksandro Portnojaus monologas, atvira išpažintis, kurią jis atlieka savo psichoterapeutui daktarui Spielvogeliui. Trisdešimt trejų Aleksas Portnojus – Lygių galimybių komisijos pirmininko pavaduotojas – išsipasakoja apie savo vaikystę, ką reiškė vaikinui augti ir bręsti žydų šeimoje, turinčioje stiprias tradicijas, papročius ir nuomones, kaip tai darė įtaką jo paties sprendimams. 

Visa tai rašytojas atskleidžia koncentruodamasis į jauno žmogaus lytinę brandą, kurios metu aštriai jaučiamas susipriešinimas tarp Aleksandro Portnojaus lytinių troškimų ir šeimos įdiegtų etinių, moralinių nuostatų.

Nes aš pavargau, man jau bloga nuo amžino: gojų tas, gojų anas… Visa, kas boga – gojų, visa, kas gera – žydų! Nejau nesuvokiate, mieli gimdytojai, iš kurių įsčių atsiradau, nejau nesuvokiate, kad mąstote it barbarai? <…> Esu iki kaklo sotus kenčiančių žydų sagos! <…> Bet tu esi žydas, sako sesuo. Esi žydukas labiau, nei pats suvoki ir verti save jaustis nelaimingą, veltui aušini burną.  

Ir iš tiesų, kuo labiau artėja romano pabaiga, tuo labiau skaitytojas gali suprasti, kad „Portnojaus skundas“ yra skundas, kuriuo kaltinama ne tik žydiška tradicija, motina, tėvas, sesuo, gojai, bet ir pats Aleksandras, –  persisunkęs šios tradicijos nepasitenkinimu, snobizmu, neurotiškumu. Aleksandras aštriai kritikuoja savo tautos požiūrį į kitų rasių ir tikėjimų asmenis, modernioje visuomenėje prasmės netenkančių papročių laikymąsi, tačiau pats negali išsilaisvinti išsivaduoti nuo šios tradicijos ir baimių – jo atvirumas pasireiškia tik daktaro kabinete, už uždarų durų. Bet net ir kalbėdamas atvirai apie savo dabartinius santykius su goja Beždžionėle, jis negali nurimti: 

Per tą laiką nė dienos – tikriausiai nė valandos nepraėjo, kad nebūčiau paklausęs savęs: „Kam man ši būtybė? Kam man reikalinga ši sugyvulėjusi moteris! Šita vulgari, paklaikusi, iškankinta, savęs nekenčianti, sutrikusi…“ Ir taip toliau <…> O prisimindamas kaip lengvai nukabinau ją gatvėje (mano lytinio gyvenimo triumfas!) – tiesiog vaitodavau iš pasišlykštėjimo. Kaip galiu palaikyti santykius su moterimi, kurios mąstymas, sprendimai ir elgesys man bjaurūs?

Jis žemina ne tik savo gyvenimo partnerę, bet ir atskleidžia valdantį, patriarchalinį požiūrį į moterį apskritai, vietoj vardo suteikdamas jai gyvūno (valdomo instinktų) epitetą. Ryškus bandymas atsikratyti kaltės, suversti ją kitam – nuolat primenama, kad jis galėtų palikti Beždžionėlę, jei ne jos silpnumas (juk ji gali nusižudyti ir jis liks kaltas!).

Pats Philipas Rothas teigė, kad prieš pasirodant romanui jis nuvykęs papietauti su tėvais ir įspėjęs juos, kad jie gali sulaukti klausimų apie sūnaus parašytą romaną ir jo autobiografiškumą. Spekuliacijų apie romano autobiografines detales, jų paieškų netrūksta iki šiol, tačiau paties autoriaus teigimu, ne čia reikia koncentruotis. Rašytojui buvo svarbu demaskuoti žydišką tapatumą, jo santykį su išorine aplinka (pasauliečiais) ir plyšį tarp šių dviejų be galo skirtingų pasaulių, kuriame atsiduria bręstantis žmogus, bandantis įveikti prisiminimus, praeitį, savo meilę motinai ir nusikratyti jaučiamos kaltės:

Kodėl net mažiausios mano pastangos patirti malonumą tučtuojau paskelbiamos neteisėtomis, o likęs pasaulis tuo tarpu džiaugsmingai voliojasi purve?! <…> Ką jie išdarinėja dėl šlamančiųjų! Dėl valdžios! Apimti pagiežos ir piktumo! <…> O aš vos išdrįsau nusičiupti sau šiek tiek neįprastą kasnelį pasijodyt – per atostogas! – ir man nebesistoja <…> Man norisi rėkti daktare! Tokia kaltės disproporcija!

R. Stonkutės recenzija