Ričardas Jeitsas „Nerimo dienos“

Ričardas Jeitsas (1926–1992) – amerikiečių klasikas, kuris išgarsėjo pirmuoju 1961 m. pasirodžiusiu romanu „Nerimo dienos“ („Obuolys“, 2008). Rašytojas taip ir nesimokė koledže, jo mokykla buvo Antrasis pasaulinis karas, po kurio sekė darbas reklamos agentūroje, vėliau – dirbo senatoriaus Roberto Kenedžio kalbų rašytoju. Visgi tikrasis Ričardo Jeitso pašaukimas buvo grožinė literatūra, kam jis ir skyrė didumą savo laiko. Per gyvenimą jis parašė septynis romanus ir dvi apsakymų knygas, tačiau ne viename interviu apgailestavo, kad jaučiąs parašęs per mažai, o pačią geriausią knygą – išleidęs pirmą.

„Nerimo dienos“ – aukščiausiai įvertintas ir nominuotas Nacionalinei knygos premijai rašytojo romanas sukėlė tikrą audrą šalyje, tapdamas kultūriniu reiškiniu. Žinomi to meto rašytojai Stewartas O’Nanas, Williamas Styronas, Tennessee Williams vertino romaną ir gyrė ne tik kaip gerai parašytą knygą, tačiau akcentavo, kad kūrinys turi savyje to, kas iš karto intensyviai ir genialiai sukuria šios knygos gyvastį – deja, iki šiol neaišku, kas tai. Kurtas Vonnegutas apie knygą rašė: „tai mano laikų „Didysis Getsbis“… vienas geriausių kūrinių, parašytas mano kartos atstovo.“

1972 m. rašytojas davė interviu literatūriniam žurnalui „Ploughshares“, kuriame kalbėjo apie „Nerimo dienų“ reikšmę:

Manau, kad tai buvo kaltinimas amerikietiškam gyvenimo būdui, kuris išpopuliarėjo šešiasdešimtaisiais. Visoje šalyje šešiasdešimtieji pasižymėjo visokeriopo komforto geismu, anaiptol tai nebuvo tik priemiesčių problema, – tai buvo aklas, desperatiškas siekis saugumo ir apsaugos, nesvarbu kokia kaina.

„Nerimo dienų“ fabula paprasta. Romane vaizduojamas 1955 m. Vakarų Konektikuto Revoliucijos kalvos priemiesčio bendruomenės gyvenimas. Pagrindiniai veikėjai – Eiprilė ir Frenkas Vileriai, auginantys du vaikus, tačiau nenumaldomai tolstantys ne tik vienas nuo kito, bet ir nuo savo svajonių.

Vilerių gyvenimas nesiskiria nuo jų kaimynų, jie palaimingai plūduriuoja kultūringoje terpėje: dalyvauja bendruomenės teatre, pietauja su panašiai mąstančiais kaimynais. Tačiau, užvėrus namų duris, Vilerius slegia nuobodus darbas ir priemiesčių atmosfera, nerimas dėl troškimų, kuriuos reikia slėpti, kurie nėra priimtini. Įtampa auga, kol Eiprilė sugalvoja romantišką išeitį – pradėti viską iš naujo Paryžiuje. Frenkas galės „ieškoti“ savęs, o Eiprilė dirbs NATO sekretoriato biure. Vaikams tai taip pat bus į gerą – jie mokysis prancūzų kalbos, pažins kitą kultūrą.

Tačiau Vileriai bijo permainų, jie bijo priimti savo ateities sprendimus. Kai Eiprilė pirmą kartą pastoja (septyneriais metais anksčiau, nei planuota), Frenkas, kaip tikras vyras, neleidžia Eiprilei atsikratyti vaiku – padorios šeimos taip nesielgia. Tačiau laikui bėgant vis grįžtama prie kaltinimų:

„Aš netgi nenorėjau vaiko“, – kasdamas galvojo Frenkas. Argi ne tai baisiausia? Nenorėjau vaiko nė kiek ne mažiau negu ji. Ar ne tiesa, kad nuo tos akimirkos visas gyvenimas buvo veiksmų, kurių jis nenorėjo, seka? Beviltiškai nuobodus darbas, kad įrodytų esąs atsakingas šeimos vyras. Persikėlimas į per brangų, ponišką namą, kad įrodytų savo brandų tikėjimą <…> Antras vaikas, kad įrodytų, jog pirmas nebuvo klaida <…> Įrodymai, įrodymai, nieko kita.

Frenkas nėra laimingas gyvendamas priemiestyje, prižiūrėdamas namą, augindamas vaikus su moterimi, kuri nuolat priverčia jį gintis, tačiau iš tiesų jis labiau prisitaikęs ir išpuikęs vartotojas, savo išmoktomis frazėmis kritikuojantis pats save. Kai Eiprilė pasiūlo išsigelbėjimo ieškoti kitoje šalyje, Frenką suvilioja idėja pabėgti, pagaliau įrodyti šiai visuomenei, kad jis yra tikras vyras.

Eiprilė stengiasi būti jaunatviška ir rūpestinga žmona – Prancūziją ji sugalvoja, kad išgelbėtų savo vyrą ir vaikus, bet didžiąja dalimi, tai išsigelbėjimas jai pačiai. Jos noras ištrūkti – daug tikresnis ir stipresnis nei Frenko. Deja, šios svajonės net nėra pagrįstos tikromis žiniomis, o tik žurnalo straipsniu.

Eiprilė jau skaičiavo. Žurnale skaitė straipsnį. Jos spausdinimo ir stenografijos gebėjimai leis sėkmingai gyventi. Dar daugiau, jie net galės samdyti ateinančią auklę. Prižiūrėti vaikus, kol ji dirbtų <…> Frenkas juokėsi <…> Bandė nuslėpti nuo jos, jei ne nuo savęs, kad planas gąsdina <…> Nerimą sukėlė regėjimas – Eiprilė grįžta po darbo dienos namo. Vilkėdama paryžietišku kostiumėliu, skubiai nusimauna pirštines ir įeina į namus. Namuose jis – kiaušinio dėmėmis išmargintu chalatu <…> rakinėja nosį.

Nereikia pamiršti, kad tiek Frenkas, tiek Eiprilė tuoj įžengs į kitą gyvenimo periodą – jiems sukaks trisdešimt, tad laiko, kuris bėga, jaunystės, kuri iššvaistyta, pajautimas dar labiau sustiprina ne tik pagrindinių veikėjų baimes, bet ir jauseną, jog Paryžius yra paskutinė galimybė ištrūkti, nepaisant abejonių. Tačiau svajonės pradeda bliūkšti artėjant namo pardavimo datai, o viskas sustoja tuomet, kai Eiprilė ima trečią kartą lauktis – Frenkui atsiranda priežastis atsisakyti jų planų.

„Nerimo dienos“ įvardijamas kaip romanas apie amerikietiškos svajonės žlugimą, tačiau Ričardo Jeitso teigimu, „jei šis romanas ir turi temą, įtariu, kad ji paprasta: dauguma žmonių yra neišvengiamai vieniši, ir tai yra jų tragedija.“

Visi romano veikėjai vieni nuo kitų slepia savo mintis, nuomones, o jų asmeniniai troškimai yra suvaržyti ir žinomi tik jiems patiems. Kaip garbingi visuomenės nariai priemiesčių gyventojai laikosi formalumų, autoritetų, nutiestų takų – nesvarbu, kad jie neatitinka jų supratimo. Jie stengiasi sukurti savo bendruomenę, nekreipiant dėmesio į tai, kad rezultatas – monotonija, betikslis vartojimas, atsakomybės stoka ir jausmas, kad esi senesnis, nei iš tiesų.

2008 m. romaną ekranizavo režisierius Samas Mendesas ir juosta sulaukė teigiamų kritikų įvertinimų. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Leonardo DiCaprio ir Kate Winslet, kuri už Eiprilės vaidmenį laimėjo „Auksinį Gaublį“.

R. Stonkutės recenzija

 

Paliekame su Frenko mintimis:                                                                               

Kiek gali smukti visuomenė? Pažvelkite. Ši šalis, ko gero, psichiatrinė, psichoanalitinė viso pasaulio sostinė. Pats senis Fordas negalėjo svajoti apie labiau atsidavusius sekėjus nei Jungtinių valstijų gyventojai, ar tiesa? Mūsų prakeikta kultūra tam pajungta. Tai nauja religija. Tai saldus protinis ir dvasinis spenelis. Žiūrėkite, kas atsitinka, kai žmogui iš tikrųjų atsisuka varžtai. Iškviečia policiją, greitai pašalina jį iš akių, priverstinai užrakina, kol kaimynai dar nepabudę. Dėl Dievo, kai kalbama apie bet kokį valdymą, mes vis dar gyvename viduramžiuose. Tarsi visi būtų pasirašę nebylų susitarimą gyventi saviapgaulės valstybėje. Po velnių realybę! Turėkime daugybę žavių mažų vingiuotų keliukų, žavių mažyčių namelių, nudažytų rausvai, baltai ir žydrai. Būkime geri vartotojai, būkime vieningi.