Williamo Faulknerio „Triukšmas ir įniršis“

Šiandien mūsų akiratyje Nobelio literatūros premijos laureato Williamo Faulknerio 1929 m. pasirodęs romanas „Triukšmas ir įniršis“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003).

Williamas Faulkneris – amerikiečių poetas ir prozininkas, kurio kūryba skirta Pietų valstijų tapatumui įamžinti, visuomeninių santykių – aristokratų, baltųjų vargšų, juodaodžių ir atvykėlių jankių likimų – analizei. Per veikėjų portretus ir dialogus autorius leidžia skaitytojui pažinti Amerikos Šiaurės ir Pietų santykių, problemų gylį, sujungia dabartį ir praeitį.

Romane „Triukšmas ir įniršis“ autorius imasi žmogaus prigimties analizės, atkuria sąmonės ir pasąmonės turinį, atskleidžia instinktų poveikį žmogaus psichikai. Romane susiduriame su žmogišku tragizmu, kai ne visi personažai atlaiko aplinkos ir vidinio pasaulio nesantarvę. Romano problematika skleidžiasi ne tik per knygos veikėjų veiksmus ir portretus, bet ir per pasakojimą ir sintaksę, kuri trūkčioja teksto triukšme: pasakojimą nuolat pertraukia pasąmonės srautas, dialogai ir laikas, kiekvienam tekantis vis kitaip.

Romaną sudaro keturios dalys. Šios dalys apima keturias datas: 1928 m. balandžio septintąją, 1910 m. birželio antrąją, 1928 m. balandžio šeštąją ir aštuntąją.

Kiekvieną dalį pasakoja Tompsonų šeimos broliai: Bendžiaminas, todėl Williamo Faulknerio romanas reikalauja iš skaitytojo susikaupimo, jis kviečia įsitempti ir įdėmiai sekti pasakojimą, kuris gimsta pasąmonėje ir darosi vis rišlesnis, kol pagaliau skaitytojas supranta, kas atsitiko.

Pasakojimą pradeda vienas iš brolių Bendžiaminas. Rašytojas kone pirmasis literatūroje istoriją pasakoti patiki asmeniui, turinčiam intelekto sutrikimą, ir tai daro ypač įtikinamai ir jautriai. Atliepiant personažo jauseną, ši dalis yra nerišliausia, įvykius vis pertraukia Bendžiamino pasąmonės ir praeito laiko prisiminimai, kurie verčia skaitytoją (kaip ir patį Bendžiaminą) klausti ir vis bandyti prisiminti įvykius, kurie atėmė iš jo mylimą seserį Kedę, brolį Kventiną ir tikrąjį vardą.

Dabar jo vardas Bendžis, pasakė Kedė.

Ir kaip tai gali būti, pasakė Dilzė. Juk jis nesudėvėjo to vardo, kur gavo nuo prigimimo, ar ne?

Bendžiaminas – vardas iš Biblijos, paaiškino Kedė. Tai geresnis vardas, nei Moris, kurį jis turėjo <…>

Vardas jam nepadės. Ir nepakenks. Pakeitus vardą laimė neateina.

Vardas tikrai nepakeičia prigimties ir neapsaugo šeimos nuo tragedijos, kuri pasakojama antrojo brolio Kventino lūpomis. Šį veikėją kankina prisiminimai apie sesers Kedės pasirinktą netinkamą vyrą, jos seksualinės patirtys, tačiau tarp eilučių suprantame, kad Kventinas savo seserį myli labiau, nei priderėtų susirūpinusiam broliui, tą pastebi ir Kedės sužadėtinis:

sakau sau kas gi tas Kventinas turiu gi pamatyti kaip tas padaras atrodo nes vos pamatęs tą mergytę įsimylėjau iki ausų suprantate man nėra reikalo nuo jūsų slėpti kad niekada negalvojau jog tasai tas apie kurį ji nesiliauja kalbėjusi galėtų būti jos brolis ji nebūtų kalbėjusi apie jus daugiau net jeigu būtumėte jai vienintelis vyras pasaulyje jeigu būtumėte jos vyras

Kventino pasakojimas trūkčioja dar labiau: dabarties laikas su visu savo absurdu braunasi į jo prisiminimus, kol Kventinas nebeatlaiko…

Trečią knygos dalį rišliai pasakoja jauniausias brolis Džeikobas, kuris tampa ūkio šeimininku ir išlaiko name gyvenančiuosius: motiną, tarnus, brolį Bendžiaminą ir Kventinę – Kedės dukrą. Džeisonas negali pakęsti šeimos gėdos Bendžiamino, o Kventinės nepaklusnų elgesį jis lygina su negrės.

Jis yra įžeistas, trokštantis keršto, jo garbė sunaikinta šeimos gėdos. Džeikobas prisimena tėvo laidotuves ir kaip sutiko Kedę, norinčią pamatyti savo vaiką:

Gražiai tau viskas rūpi, – sakau, – vos jis spėjo numirti, o tu jau ir atsėlini čia paslapčia <…> Mes jau net tavo vardo tavo namuose nebetariam. Ar tu žinai tai? Mes jau net vardo tavo nebetariam. Tu jau nebe mūsiškė, kaip ir jis bei Kventinas, – pridūriau. – Ar tu žinai tai?

Ketvirta knygos dalis pasakojama paties autoriaus, kuris toliau seka paskutinius įvykius – Kventinės pabėgimą – ir vaizduoja tuos, kurie tiesiogiai nėra susiję su šeimos tragedija, tačiau priversti joje dalyvauti – namo tarnai. Neištvėrę Bendžiamino raudos, Dilzė ir Lasteris įsodina Beną į karietą ir nori nuvežti į kapines, kad jis pats įsitikintų, kad sesuo ir brolis nebegrįš.

Williamas Faulkneris „Triukšmą ir įniršį“ laikė brangiausiu savo romanu, o literatūros kritikai jį kone vienareikšmiškai įvardijo kaip precedento neturintį kūrinį, paprastą savo žodynu ir poetika, tačiau ypatingos reikšmės įgyjantį dėl pasąmonės srauto plėtojimo literatūroje.

Plėtojantis žmogaus prigimties, instinktų ir pasąmonės temas, papildydamas jas Biblijos naratyvais, romanas nepraranda savo reikšmės ir yra įvardijamas kaip vienas iš didžiausią įtaką XX amžiuje dariusių romanų.

Beje, sužavėtas W. Faulknerio teksto, aktorius Jamesas Franco ėmėsi ekranizuoti šį romaną. Juosta kino ekranus pasiekė 2014 metais. Deja, kritikų atsiliepimai nebuvo žavintys, teigta, kad režisieriui įsijautus į kūrinio kolorito ir meniškumo perteikimą, nuošalyje liko pačių personažų svarba.

R. Stonkutės recenzija

 

Paliekame su romano ištrauka, kurioje kalba sūnų motina:

ką gi aš padariau kad susilaukiau tokių vaikų Bendžaminas buvo jau pakankama bausmė o dabar ji visai negerbia manęs savo motinos aš kentėjau dėl jos svajojau planavau aukojau nusileidau į slėnį bet nuo pat tos dienos kai atsimerkė ji nė karto nepagalvojo apie mane nesavanaudiškai kartais žiūriu į ją ir klausiu savęs ar ji mano duktė tik vienas Džeisonas nesuteikė man nė trupučio liūdesio nuo pat tos akimirkos kai paėmiau jį pirmąsyk ant rankų… tu visad rasdavai pasiteisinimų savo kraujo giminei tau tiktai Džeisonas atrodo prastas nes jis veikiau Beskombas negu Kompsonas o tuo tarpu mano mergyte ne geresnė nei tos kai buvau vaikas jaučiausi nelaiminga dėl menkos mūsų Beskombų kilmės bet buvau mokoma kad vidurio nėra kad moteris arba dama arba nėra ja tik aš nė nesvajojau kai laikiau ją ant rankų kad mano dukrelė galėtų sau leisti šitaip…