Išskirtiniu Donato Saukos knygos bruožu ir laikyčiau asmeniškumo ir visuotinumo (kiek jis mums apskritai prieinamas) sąlyčius. Liudijama tai, kas patirta, išgyventa, prie ko prisiliesta. Kartu suvokiant, kad tai, kad patirta, patirta ir iš bendrojo laiko, tekusio tuo laiku gyvenusiems, dirbusiems, mylėjusiems, vienaip ar kitaip pasirinkusiems žmonėms. Donato Saukos knygą „Apie laiką ir save“ laikau savitu ir vertingu intelektualiniu kūriniu. Priskiriu jį ir prie humanistikos šaltinių, apibūdinančiu kaip skvarbų kultūrinės atminties tekstą.
Prof. dr. Viktorija Daujotytė
Komentarai