Kūnai

Akvilė Kavaliauskaitė
2020
BALTO leidybos namai

Pirmąjį šios knygos tekstą parašiau po netikėtos pažinties su kvėpavimo mokytoja. „Kuo tu stebiesi? Niekas dabar nebemoka normaliai kvėpuoti“, – pasakė ji man. Iš tiesų metų metus save tobulinęs žmogus pamiršo, kas įgimta: nebeužmiega be vaistų, nesugeba išbūti tyloje, savo kūną vertina ne kaip gyvybei būtiną elementą, o kaip reprezentacijai skirtą plakatą. Apie tai galvodama sukūriau dvylika novelių. Kai kurias įkvėpė tikri žmonės ir įvykiai.

Akvilė Kavaliauskaitė – žurnalistė, scenaristė, tekstų kūrėja. 2015 m. pasirodęs jos debiutinis romanas „Du gyvenimai per vieną vasarą“ iškart pateko į skaitomiausių knygų dešimtukus. Po penkerių metų autorė grįžta su novelių rinktine „Kūnai“.

Ironiški, neregėtų fantazijų pilni tekstai kviečia į kelionę po žmogaus jausmus ir jų atspalvius, pražystančius tam tikru suvokimo momentu. Novelių herojai – skirtingi: nuo smalsaus vaiko iki paskutinįkart scenoje vaidinančio aktoriaus; nuo pasakiškos vaizduotės režisieriaus iki statybininko, kurio didžiausias gyvenimo pasiekimas – nepabaigtas lėktuvas. Bet išorė, kūnas, – tai nelabai svarbu. Svarbiausia, kas darosi tų žmonių galvose, nes jei ne kūnas, esame tik tai, ką jaučiame.

„Mes gerai žinome pagrindinius jausmus. Atskiriame, kada tai liūdesys, kada pyktis, kada puikybė ar pavydas. Bet jausmai turi daug atspalvių. Vienokį džiaugsmą jauti įsimylėjusi, kitokį – pasveikusi nuo vėžio. Supranti? Pagrindiniai jausmai – tai banalu. Nebanalūs jų atspalviai, nes jų tiek daug, kad neįmanoma suskaičiuoti, niekada neįvardinsime visų, ne tik neįvardinsime, bet ir nepajusim.“

– ištrauka iš novelės „Kūnai“

——————-

Tarsi kirčiai, trumpi ir ryškūs Akvilės Kavaliauskaitės tekstai apie meilės pastangas, prasmės ilgesį, apie kūnus, apie mus, tokius gyvuliškai vienišus šiame svetimėjančiame šaltyje. Akvilė bando gintis nuo rutinos ir pilkumos, o svarbiausi rašytojos ginklai – ironija ir negailestingas juokas.

Alvydas Šlepikas, rašytojas, romano „Mano vardas – Marytė“ autorius

Komentarai