Naujajame romane Liutauras Degėsys perspėja: nėra lengva, lengva nebus ir būti lengva negali, jei leidžiamės tyrinėti herojų psichikos problemų gelmes. Jei ryžtamės gilintis į personažų dvasinio gyvenimo perspektyvas, – jų sielvartą, meilę ir neapykantą, pavydą ir praregėjimą, – aiškintis pasąmonės klodus, klaidžioti vidinio nerimo ir vienatvės kambariuose, vis po truputį artėjant prie savęs.
Romane glūdi mažiausiai trys keistai susipynusių realybių sluoksniai: romano protagonistas yra rašytojas, kuris rašo knygą apie tai, kas, jo manymu, – ją parašius – turi neišvengiamai atsitikti gyvenimo tikrovėje. Rašomoje knygoje vaizduojamas rašytojo alter ego – jo romano herojus irgi yra rašytojas, rašantis knygą apie save. Susipynus abiem realybėms, herojai ima nebesuprasti, kuri realybė yra fikcija, o kuri – tikroji. Juolab kad pagrindinio rašytojo vaizduotėje, o gal ir realybėje – jis nuolat atsiduria savo aprašomo herojaus tikrovėje. Rašytojas konstruoja, modeliuoja įvairius galimus žmonių santykių variantus, aprašo juos – kaip hipotezes – knygoje, o paskui leidžiasi į gyvenimą, tikrindamas, ar jo numatyti įvykiai gali atsitikti ir kaip jie gali įvykti. Šiame mistiniame romano sluoksnyje abu herojai – romano rašytojas ir jo herojus susitinka psichologinėje ir fizinėje dvikovoje, kur nugali vienas iš jų, bet iki galo lieka neaišku, kuris iš dviejų konkurentų lieka gyvas. Psichologinio detektyvo sluoksnyje užsimezga išlikusio herojaus ir jo aprašomo personažo mylimosios ryšys. Galiausiai išaiškėja, kad viskas buvo visai ne taip, kaip atrodė iš pradžių.
Komentarai