A. Kiršinaitė. „Nori ką gera daryti – daryk!“

„Nori ką gera daryti – daryk!“ (Iš P. Višinskio laiško M. Pečkauskaitei) Trisdešimt vieneri gyvenimo metai – tai, rodos, tik pirmieji žingsniai į brandą, kada žmogus tikrai pradeda suprasti, kas jam svarbu ir ko jis siekia. Deja, Povilui Višinskiui Lemtis tik tiek atseikėjo gyvenimo laiko. Lyg nujausdamas gyvenimo trapumą, būties laikinumą, jis buvo visur, kur tik galėjo suspėti, organizavo visokeriopą veiklą, gelbėjo patarimais, guodė savo rūpestingumu. Priešinimasis vis stiprėjančiai rusifikacijai gimnazijoje, kur net lietuviški reikalai aptarinėjami rusų kalba, slaptai skaitomos iš nelegalaus knygynėlio parneštos knygos padėjo pamatus šios iškilios įvairiapusės asmenybės formavimuisi ir augimui. Tokio gyvenimo geismo ir energijos daugelis galėtų tik pavydėti.
Žmogų atestuoja ne tik jo didieji išliekamojo pobūdžio darbai, bet ir maži, kasdieniai. P. Višinskio didieji darbai – tai rūpinimasis draudžiama spauda, jos redagavimu bei platinimu, liaudies švietimas, pirmųjų lietuviškų spektaklių organizavimas, rašytojų ugdymas, literatūros kritika ir publicistika, labdaros draugija „Žiburėlis“, aktyvi politinė veikla, knygų leidyba jau legaliomis sąlygomis ir t..t. Visa tai ne kartą analizuota monografijose ir straipsniuose. Man rūpėjo Višinskio jautrumas ir nuoširdumas, atsiskleidę mažuose kasdieniuose darbuose: jo meilė žmogui, ištiesta pagalbos ranka artimui, paguodžiantis žodis, gebėjimas dienų sūkuryje likti ištikimam savo tiesai ir principams.

Jaudinantis yra P. Višinskio rūpinimasis artimų žmonių savišvieta ir kultūriniu lavėjimu. Antai sužinojęs, kad Žemaitė ruošiasi keliauti į Rygą, primygtinai prašo: Kaip nors pasistenk nueiti į teatrą; jei nebus lenkiško, tai nors į gudišką, ir tai bus didelė nauda1. Kitame laiške vėl primena: nueik į teatrą <…> 20 lapkričio bus pastatyta ant scenos lietuviškai komedija Koženevskio „Šiaučius ir jo šeiminykštis“.

Atrodo, jei tik pajėgtų, savo rūpesčiu būtų apklostęs kiekvieną jam artimesnio žmogaus žingsnį. Labai gaila, kad, važiuodama į Vilnių, neparašei man, – rašė jis Žemaitei iš Jaltos, —būčiau davęs antrašą prie žmonių, kurie būtų ką nors daugiau parodę, nekaip bažnyčias, ir būtum galėjus pasiklausyti kalbos žmoniškos, o ne pliauzarojimų apie lietuvius senų sulenkėjusių bobų, kurios užmiršta, jog pačios yra lietuvės ir išpenėtos gryna lietuviška duona2.

Višinskio laiškai kupini patarimų kuriantiems žmonėms, persmelkti kovos dėl lietuvybės, lietuvių kalbos ir raštijos išsaugojimo reikalų, kartu nepamirštant ir kiekvieno konkretaus adresato asmeninių rūpesčių. Antai Žemaitė jo prašė: pasistorok mano Antaniukui vietos kur ant slūžmos, kad galėtų gauti kur į kromą už kokį klapčiuką, priprastų prie prekystės 3. Ir Povilas nuoširdžiai rūpinosi jam padėti – apie tarnybos paieškas rašė net keliuose laiškuose. Pinigų daugelis taip pat labai stokojo. Višinskis sugebėjo organizuoti realią paramą ne vienam vargstančiam, ypač kai nuo 1903 m. jis buvo vienas iš šalpos draugijos „Žiburėlis“ vadovų. Jonas Biliūnas iš Dorpato (Tartu) 1902 m. nekantravo: Lauksiu jų [pinigų] nuo tavęs dar labiaus, kaip sūnūs Izraeliaus laukė susidrumstančio vandenio šalteniuose, kad išsigelbėti nuo ligų; badas gi taip pat yra viena iš bjauriausių ligų4. O 1904 m. laiške iš Ciuricho Biliūnas prisipažįsta turįs kišenėje tik 5 santimus – Nors pasikark iš desperacijos: jeigu to nedarau, tai tik dėl to, kad Ciuricho oras kelia dvasią ir stumia rūpestį. Bet juokas juoku, nors kiek kuo greičiausia išsiųsk, nes visai bizna prisieina5. O ar galėjo Višinskis liūdinti Šatrijos Raganą, neatsiliepdamas į skaudų jos kreipimąsi: Turiu vėl pas Tamstą prašymą tokį pat kaip visados. Rudenį reiks Vincalkui [broliui] mokėti, ir man neužtenka vėl apie 30 rb., ar galėsiu gauti nuo Tamstos?6

Kaip matyti iš Višinskio laiškų, tikrai buvo galima tikėtis. Gausybę, rūpesčių turėjo ir Sofija Pšibiliauskienė-Lazdynų Pelėda: Norėčiau, kad nekurtuos pirkinius padarytumei man, bet ko noriu, nežinau kur rašyti; duok adresą gerą, pinigai bus tuoj. Pas mus badas, sulaukti duonos negalima7. O nusprendusi skirtis su vyru 1903 m. rašė: Jeigu dievą pažįsti, kaip sako, pamėgink atrasti tokį geradėjį, kuris man paskolintų 200 rub., važiuoju į Šveicariją8.

Būdamas ir ligonis, ir labai užsiėmęs, jis neatsisakė padėti įvairiausiais klausimais. O kur dar buitiški draugų ir artimųjų prašymai! Prašė išsimokyk kaip taboką taiso ant rūkymo9, parsiųsti sėklų, sužinoti, ar galima naudoti saldųjį cukrų: Mes dabar gaunam tokio cukraus, taip saldus, kad į skleinyčią arbatos tededas kaip kanapių grūdelis. <…> Kiti sako, kad be galo nesveikas, kaip gersma tris mėnesius, ketvirtame gausma mirtį. Vieni yra grūdžiukai to cukraus, o kiti milčiukai, tie mažiau saldūs; įpilsiu truputį, išveizėk per savo stiklą, ar daug yra aname tručiznos. Sako, kad aną dirba iš akmeninių anglių10. Argi galėjo Višinskis nepasirūpinti, kad tos „tručiznos“ Lietuvoje nebevalgytų: Apie saldųįį cukrų klausiau Domininką Bukantą; teisybė, jisai kelias dešimtis sykių saldesnis už paprastąjį, bet eina kiaurai per pilvą, vadinas „ sacharin „, ir yra uždrausta pardavinėti11.

Žemaitei ateidavo į galvą pačių praktiškiausių sumanymų, kaip antai laiške į Jaltą: Jeigu [vietiniai] nemoka verpti arba nėra kur parduoti, gal yra pigios [vilnos], tuomet galėsi prekiauti: mes pinigus siųsma, o Tu mums vilnų pripirkęs parsiųsi arba kailių, žinoma, gausi uždarbės kokią kapeiką ant svaro12.
Namiškiams, kai tik galėdavo, jis padėdavo pinigais, nesyk taip pat buvo jų prašomas: jei kailius krimskus gali nupirkti, prie Tamstų po rublį išdirbtus, tai prašysma parsiųsti kokį dešimtį, o pas mus po du rubliu, bet kad būtų tokie, kaip deda prie mūsų kalnierius, kad būtų juodi ir smulkiomis garbanikėmis, spindį13.

O ir pats Višinskis daugelyje laiškų prieš atsisveikindamas vis klausdavo: Gal ko reikėtų parvežti, ar kūniško, ar dvasiško peno?14. Ne tik klausdavo, bet ir veždavo, nes to peno labai trūko. Jei kūniško, kad ir prastesnio, užtekdavo, tai dvasiško trūko daugeliui. Gerai Višinskį pažinojusi jo bendražygė Felicija Bortkevičienė prisimena: P. Višinskis buvo didžiausias idealistas -sau kuo mažiau, viskas Lietuvos labui. Jis pasiryžo visą gyvenimą tarnauti savo krašto žmonėms. < …> jo darbai buvo labai įvairūs. Visų pirma reikėjo „Varpą “ ir „Ūkininką“ aprūpinti straipsniais, o daugiausia korespondencijomis ir žiniomis. Į tą darbą jis mokėjo užkinkyti daug žmonių <…> rūpinosi išgauti spaudos laisvę iš rusų valdžios 15. Bet pats visada kukliai vertino savo atliktus didžiulius darbus. Užtat viename laiške Žemaitė rašė Višinskiui: Ką Tu niekus plepi, kad Tavo žiburėlis tik rūksta, – taip šviečia, kaip žvaigždė. Kuomet tik pažvelgiu į pietus, visada užmatau, o kaip atlekia juodas ant balto švytėdamas, net apkaitina širdį — toks šiltas ir saldus. Visada toliau aiškiau išmanyti, o Pats neužmatai ir nejunti toli toli švitąs ir šildąs 16.

Šita šiluma, sklidusi iš tolių skatino geriems darbams ir kitus. Išskirtinis Višinskio idealizmas veikė artimai su juo bendravusius ir net toliau nuo jo esančius žmones. Kažin kiek lietuvių tauta turėtų to laikotarpio grožinės literatūros, kada būtų panaikintas lietuviškos spaudos draudimas, kas būtų antropologiškai tyrinėjęs žemaičius, kas būtų supažindinęs vieną su kitu Kūrybai ir Šviesai subrendusius žmones bei padrąsinęs juos kelyje, jei iš Ušnėnų Petrapilio, Jaltos nebūtų skubėjęs gerus darbus dirbti altruistiškasis Povilas Višinskis.

1 P. Višinskis, Raštai, Vilnius: Vaga, 1964, p. 354
2 Ibid., p. 365.
3 Žemaitė, Raštai, t. 6, Vilnius: Valst. grož. lit. 1-kla, 1957, p. 23.
4 Jonas Biliūnas, Raštai, t. 3, Vilnius: Vaga, 1981, p 21
5 Ibid., p. 291-292.
6 Šatrijos Ragana, Laiškai, Vilnius: Vaga, 1986, p. 160.
7 Lazdynų Pelėda, Raštai, t. 7, Vilnius: Valst. grož. lit. 1-kla 1955 p 467
8 Ibid., p. 471.
9 Žemaitė, Raštai, t. 6, p. 15.
10 Ibid., p. 72.
11 P. Višinskis, Raštai, p. 342
l12 Žemaitė, Raštai, t. 6, p. 15.
13 Ibid., p. 29.
14 P. Višinskis, Raštai, p. 376.
15 Felicija Bortkevičienė, „Povilas Višinskis“, Lietuvos ūkininkas, 1930, gruodžio 4, p. 7.
16 Žemaitė, Raštai, t. 6, p. 118-119.