D. Striogaitė. Nauji leidniai (apie kaimą ir dvarą, apie kaimo ir dvaro kultūrą, apie Povilą Višinskį, Vladą Putvinskį…)

(apie kaimą ir dvarą, apie kaimo ir dvaro kultūrą, apie Povilą Višinskį, Vladą Putvinskį…) XIX a. ir XX a. pradžios kaimas ir dvaras, jų konfigūracija, savitumas ir reikšmė, jų tarpusavio santykiai bei kultūrinės tradicijos dar, matyt, ilgai bus mokslininkų atidžių tyrinėjimų objektas. Kaimas ir dvaras – kaip savotiškos stovyklos, koegzistuojančios ir savaip opoziciškos. Žinoma, ne menkesnio tyrinėtojų dėmesio laukia ir modernesniųjų laikų (nuo Nepriklausomybės metų) visuomeninės sanklodos, sambūvio ir opozicijos persigrupavimas: kaimas -miestas… Per ilgą istorinį laikotarpį kaimas, valstiečiai, žemdirbių gyvenimo būdas bei dvasinė jų kūryba yra tapę lietuviškos savimonės ir lietuvių kultūros pagrindu. Kaimas buvo svarbiausia kovos už tautos išlikimą atrama. Kaimo tematika, folkloras persmelkė mūsų grožinę literatūrą, daugeliui literatūros meistrų kaimas buvo ir dar tebėra įkvėpimo žemė. Bet drauge lietuvių kultūrai, net ir pirmojo tautinio atgimimo sąjūdžiui, stiprių impulsų yra teikęs dvaras ir bajorija. Vis dar mažai pažįstame dvarą kaip dvasinio gyvenimo ir intelektualios minties branduolį, kaip kultūrinės veiklos centrą. Sovietmečiu stipriai buvo įkalta ideologinė nuostata apie kaimo ir dvaro antinomiją, socialinį priešiškumą vienas kitam. Didžiulis dvarų kultūrinis palikimas negailestingai niokotas, tik pastaruoju metu jis imtas rūpestingai tyrinėti, atrandamos primirštos asmenybės, istorinėn atmintin sugrąžinami visuomeniniu bei kultūriniu požiūriu reikšmingi dvarininkų nuopelnai.
Lietuviškos spaudos atgavimo 100 metų jubiliejaus proga išleista naujų, vertingų leidinių apie kaimą ir dvarą. Štai trys visai skirtingos, bet labai svarbios knygos, kurių jau negalės aplenkti nė vienas, besigilinantis į Povilo Višinskio asmenį, veiklą bei jo gyventą epochą* – neabejotinai tomis knygomis remsis, cituos, nors gal ieškos savitų sprendimų.

„Kaimas ir dvaras Lietuvoje XIX amžiuje“ – tai solidžiai parengta šviesaus atminimo istoriko Leono Mulevičiaus, turbūt žymiausio agrarinės kasdienybės, agrarinių santykių XIX amžiuje specialisto, studijinių darbų rinktinė. Į vieną knygą surinkti kaimo ir dvaro problematikos straipsniai, pasižymintys dideliu profesionalumu, moksline erudicija bei kruopštumu, čia sudaro gražią visumą. Leidinys ne tik teikia daug patikimų žinių apie nutolusią XIX a. II pusės ir XX a. pradžios (iki 1905 m. revoliucijos) epochą – apie valstiečio ūkį, kaimo bendruomenę, žemėvaldą, valstiečių ir dvarininkų socialinius konfliktus ir panašiai, bet ir gerokai praplečia mūsų akiratį bendresnių dalykų supratimu – leidžia suvokti valstiečių klasę kaip materialinio kultūros pagrindo bei sąlygų kūrėją, padeda pažinti valstiečių savimonę, suvokti valstietiškos ir bajoriškos kultūros tradicijų sugyvenimą.

Kita knyga – „Antropologinė žemaičių charakteristika“ – yra sugrįžtanti iš mūsų kultūros palikimo. Tai P. Višinskio dar 1898 m., t. y. itin nepalankiom lietuviškos spaudos draudimo sąlygom, rusų kalba parašyta studija, stebinanti valstiečių sūnaus meile savo kraštiečiams žemaičiams ir pasiryžimu juos pristatyti platesniam pasauliui, bent jau Petrapilio universiteto mokslo žmonėms. Tyrinėjimas ne mažiau stebina savo išskirtinumu – tai anuomet dar visai jauno antropologijos mokslo darbas, pateikiantis daug originalių stebėjimų, apskaičiavimų, nuotraukų, etnografijos aprašų bei surinktos dalykinės medžiagos apie XIX a. pabaigos Žemaitijos regiono valstiečius ir jų gyvenimą. Išmatuoti fiziniai 122 žmonių duomenys, ypač jų galvos smegeninė dalis, veidas, ūgis ir kita (autorius matavo būtent valstiečius, pasiaiškindamas: Aš nesiekiau matuoti bajorų, nes dažnai tarp jų esti svetimų priemaišų), aprašyta buities dalykai (trobos, drabužiai, maistas, verslai), etninis charakteris, tikėjimai, burtai, liaudies šokiai, žaidimai. Iškyla ryškus autentiškas XIX a. žemaičių valstietijos paveikslas.

Studento dviejų vasarų darbas (nors likęs neužbaigtas), parašytas daugiau kaip prieš 100 metų, ir šiandien nepasenęs. Višinskio tikrai turėta darbštaus ir atkaklaus mokslininko gabumų, tiktai jo energiją ir laiką vėliau pasiglemžė kiti tautinio atgimimo sąjūdžio užmojai bei interesai ir nebeleido susikaupti prie tolesnių mokslinių tyrinėjimų. Antropologinis žemaičių tautinės grupės (Višinskis ją laikė tauta) tyrimas liko tik viena iš ano meto įvairiapusės kovos už lietuvybę atšakų.

Šiuo metu išleistoji knyga, jos parengėjo Gintauto Česnio sumanyta „kaip pagarbos ženklas didžiam kovotojui dėl mūsų kalbos bei raštijos“, yra aprūpinta kvalifikuotai s trij ų profesorių – antropologo, etnologo ir kalbininko straipsniais, gana palankiai vertinančiais Višinskio darbą mūsų dienų akimis. Leidinys dailiai iliustruotas Višinskio darytomis fotografijomis bei jo rašinio faksimilėmis. Didžiai pagirtinas kalbininko Vytauto Vitkausko vertimas iš rusų kalbos. O vis dėlto knyga galėjo būti atidžiau parengta. Stebina nuoroda, kad šis Višinskio darbas „pirmą kartą leidžiamas“ (jis publikuotas jau 1964 m. „Raštuose“), keistoka skaityti apie sudėtingas rankraščio paieškas (juk žinojome, kad jis saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje). Kažkodėl nutylėta, kad Irenos Čepienės straipsnis „Povilo Višinskio šeimos istorijos pėdsakais“ yra perpublikuotas iš „Antrųjų P. Višinskio skaitymų“. Turbūt neapsižiūrėjus „Žemaičių charakteristikon“ pateko kelios nuotraukos iš Aukštaitijos krašto; nieko žemaitiško (išskyrus patį Višinskį) neturi ir kolektyvinė nuotrauka ant knygos viršelio. Bet tikėkimės, kad skaitytojams tai nekliudys džiaugtis žemaičių antropologiniu tyrinėjimu ir kad minėti mažmožiai užkliūva vien mums, ilgamečiams Višinskio gerbėjams.

Didelio dėmesio nusipelno trečioji knyga – „Vlado Putvinskio-Pūtvio laiškai“, ne vienu atžvilgiu išskirtinis leidinys. Tokių didingų ir puošnių knygų nedažnai pasitaiko. Ji parengta šiauliečių – „Aušros“ muziejaus darbuotojų, išleista drauge su Lietuvos šaulių sąjunga, sulaukusi daug rėmėjų, mecenatų net iš užsienio ir skirta žymaus praeities visuomenininko bei kultūrininko V. Putvinskio atminimui. Iš 1940 ir 1944 m. paslėpto Putvinskių šeimos archyvo, surasto prasidėjus Atgimimui ir patikėto saugoti „Aušros“ muziejui, šioje didžiulėje knygoje publikuojama pusketvirto šimto laiškų. Jie daugiausia iš Putvinskio tremties 1914-1917 m. laikotarpio ir vėlesnio gyvenimo Nepriklausomoje Lietuvoje. Gausus ir įdomus epistolinis palikimas ryškina neeilinę asmenybę ir jos, o bendresne prasme – dvaro – įnašą į Lietuvos visuomeninio gyvenimo bei kultūros istoriją.

Kilmingos žemaičių bajorų giminės palikuonis V. Putvinskis buvo vienas iš gana netipišką savojo luomo žmonių: nusikratęs lenkystės ir poniškumo, tapęs lietuvių išsivaduojamojo sąjūdžio aktyvistu, demokratu, vėliau už aktyvų veikimą 1905 m. revoliucijos įvykiuose caro valdžios kalintas ir ištremtas į Rusijos gilumą, o Lietuvos Respublikos laikais entuziastingas Šaulių sąjungos kūrėjas bei vadovas, didis patriotas, idėjos ir iniciatyvios veiklos žmogus. Jo laiškuose aiškiai jaučiamas akiračio platumas ir polinkis į apibendrintą mąstymą (filosofinio pobūdžio diskutavimą bei teorijų kūrimą), valstietiškai kultūrai anaiptol nebūdingas moters kultas, riteriškumo ir įgimto aristokratizmo dvasia, o tai padėjo gana stojiškai atlaikyti vargus ir sunkumus. Rafinuota jausmo raiška, be abejo, perimta iš bajoriškos lenkiškos kultūros{Meldžiuos prieš Tavo kojytes karšta širdimi, sakydamas: neesmu vertas paliesti lūpoms Tavo pėdelių;, Tavo šuo apkabina Tavo pėdeles ir stipriai glaudžiasi, p. 81). Bet kartais ir labai kritiškai pasisakoma tos kultūros atžvilgiu: Išlepinti ir mes patys, ir visa ta kultūra, kurioje užaugom, tai vien tik sentimentų išlepinta kultūra. Per tai taip sunku gyventi žmonėm (p. 113).

Putvinskio laiškai žmonai Emilijai atskleidžia ypatingą, visą jo gyvenimą puoselėtą meilės, sielų bendrystės ir santykių harmonijos sampratą. O savita pedagogika pasižymintys laiškai vaikams akcentuoja subtilaus bendravimo, teisybės, savigarbos, savarankiškumo jausmus. Visa tai padeda suprasti putvinskiškąjį lietuvybės idealą – tautiškumą, papildytą asmeninės laimės, gražios šeimos, kilnių jausmų, o ypač žmogaus ir tautos garbingumo dimensija: Kas yra brangiausias tautos turtas? – Tautos garbė! (p. 156) Skamba tarsi iš senojo bajorų garbės kodekso. (Putvinskio supratimu, garbė, dvasios prakilnumas turėjo būti idėjinis Šaulių sąjungos pagrindas ir ateities Lietuvos orientyras. Gaila, kad leidinyje, ypač įžanginiame straipsnyje, Putvinskis kaip Šaulių sąjungos vadas ir jo šauliškumo samprata liko neparyškinta.)

Knygos parengėjai, besistengiantys išsaugoti visišką laiškų autentiškumą (XX a. pradžios kalbą, originalią Putvinskio stilistiką, net jo braukymus), o drauge pateikti dalykiškus laiškų komentarus, žodynėlį, vertimus iš lenkų kalbos ir kita, kažkodėl manė, kad leidinio medžiaga labiausiai pasitarnausianti istorikams ir kalbininkams. Pamiršo literatus, kuriems ši knyga taip pat labai svarbi. Laiškuose Putvinskis nemažai kalba apie savo kūrybą ir lektūrą, užfiksuoja įdomių kūrybos psichologijos momentų, ne vienu atveju sušvyti autoriaus kūrybiškumas, taiklus pastabumas ar vaizdo poetiškumas. Kartais laiškuose iškyla senų laikų bendražygių P. Višinskio, Žemaitės figūros, ir tos netikėtos detalės yra išties brangios literatūros istorijai. Štai kad ir dukrai Sofijai 1917 I 18 aprašytas aiškų auklėjamąjį tikslą turintis atsitikimas, kaip nereikia savo darbų pernelyg menkinti, nes kitas, žiūrėk, tuo ir patikės (šitaip atsitikę pačiam Putvinskiui, kai jis P. Višinskio organizuotoje literatų ugdymo mokykloje skaitęs savo rašinėlį labai nedrąsia.i,paniekinančiu išreiškimu, lygu nekreipdamas domės ir sulaukė tokios pat paniekinančios Povilo minos, o tada jau pasijuto užgautas…) Arba 1921 VII 20 jis rašo žmonai apie Žemaitę, sugrįžusią iš Amerikos (ir, kaip žinome, ištarusią „Į Lietuvą grįžau – Lietuvos neradau“): Atplaukė p. Žymantienė. Ji važiuoja Ušnėnuosna. Turbūt aplankys ir Pavėžupį. Skaudu, kad ji yra taip blogai painformuota apie šaulius ir Lietuvą, matyt, papuolė į bolševikuojančių įtaką (p. 143).

Aptartosios naujos knygos įvairiais aspektais susijusios su spaudos draudimo epocha ir to meto asmenybėmis. Jos ne tik plečia kultūrinių vertybių pažinimą, bet ir žadina kūrybinę mintį, skatina naujesnį požiūrį ir tarsi ragina nepagailėti jėgų originaliems tyrinėjimams. Man regis, labai vaisinga galėtų būti lyginamoji valstietiškos ir bajoriškos kultūrų analizė: ką jos turėjo, ko stokojo, kuo praturtino viena kitą, kaip susiliejo į bendrą Lietuvos kultūrą.
Jubiliejinės datos praeina, bet jos svarbios tuo, kad uždega žmonių širdis naujiems didelio turinio ir tikros vertės darbams.