Dž. Maskuliūnienė. Povilo Višinskio beletristikos visuomeniniai motyvai

Negausus Povilo Višinskio beletristikos palikimas. Raštuose, išleistuose 1964 m., -tik devyni kūrinėliai, aptikti XIX a. pabaigos-XX a. pradžios lietuvių periodikoje. „P. Višinskis netapo rašytoju, bet savo literatūrine veikla nusipelnė literato šlovę ir įėjo į lietuvių literatūros istoriją“ (1,20), – teigia ryškiausias P. Višinskio palikimo tyrinėtojas Adolfas Sprindis. Tradiciškai apie P. Višinskį visų pirma kalbama kaip apie literatą-švietėją, išskirtinį literatūrinės komunikacijos XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje skatintoją. Šio pranešimo tikslas – įdėmiau pažiūrėti į P. Višinskio grožinę kūrybą- apsakymus, vaizdelius, dialogus.

Centrinis P. Višinskio prozos motyvas – visuomeninis žmogaus gyvenimas, čia svarbi Lietuvos inteligento, išėjusio spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikų „universitetą“, tema. Visuose kūrinėliuose ryškiai skamba socialinės gaidos. Net labiausiai nuo minimos temos nutolusiame vaizdelyje „Smuika“ (1904) užsimenama apie „našlaičių skundus“. Intymus medelio pasakojimas apie savo likimą (kalbama I asmeniu) graudžiausiai suskamba „smuikos“ epizode: „Smuika likęs, atsiminiau savo jaunas dienas ir pradėjau raudoti. O mano raudose atsispindėjo ir seno miško ošimas, ir paukštelių dainos, ir našlaičių skundai, ir upelio kriokimas…“ (3, 53)

Iki šiol plačiausiai aptartas yra P. Višinskio apsakymas „Paparčiu žiedas“ (1895). Tai ilgiausias P. Višinskio grožinis kūrinys ir neabejotinai meniškiausias. A. Sprindis pateikia apsakymo (P. Višinskis jį vadina „pasaka“) rašymo istoriją: „Višinskis ištraukė iš ančio „Paparčio žiedą“ – kuklų savo bandymą. Štai, girdi, ir jis parašęs. Tegu ji paskaito. Ir, žinoma, pasako savo nuomonę. Kaip patiks tie idealai, tos svajonės? […] Sužavėta „Paparčio žiedu“ Marija [Marija Pečkauskaitė – Dž. M.], nieko nesakiusi, tyliai, slapukiškai persiuntė jį „Varpui“. Pats kažin ar būtų išdrįsęs – nepasitikėjo.“ (2, 58)

Alegoriniame apsakyme vaizduojama dvaro darbininkė Juzytė, kuri svajoja atrasti paparčio žiedą. Ko gi Juzytė prašytų stebuklingojo paparčio žiedo? Tai nėra meilės ar panaši istorija, kaip būtų galima tikėtis iš kūrinio pavadinimo. P. Višinskis pasitelkia sapno poetiką, itin parankią alegoriniam vaizdavimui. Juzytė sapnuoja: „blykt! Žybtelėjo kas po pačia jos nosia; ji iš išgąsčio pašoko, žiūri, o viršūnėj kero tvakčioja lyg kokia melsva ugnelė; virpančiomis rankomis ji pagriebė šakelę, nuplėšė nuo stiebo ir įkišo į antį…“(3, 38-39). Čia savo prašymuose, Juzytė iškyla ne kaip paprasta dvaro darbininkė, bet kaip švietėjiškai nusiteikusi demokratinių pažiūrų inteligentė: „ji norėjo ne tik savo būvį pagerinti ir suteikti sau laimę, bet ir pažįstamiems, ko pažįstamiems -ji norėjo numesti nuo pečių giminės visos pasaulės vargus ir nelaimes“ (3,39). Tolesniuose skyreliuose (apsakymas suskirstytas į 7 dalis) iškeliama po naują konkretų, racionaliai apmąstytą reikalavimą: „Žiede žiedeli! padaryk, kad visi turėtumėm lygiai žemės ir visi knistumėm ją, o ne sėdėtumėm viens kitam ant sprando!“ (3,39), „Žiede žiedeli! išskaidyk sodžius į vienkiemius ir atgaivink senąsias girias!“ (3, 40), „Žiede žiedeli! padaryk, kad nebūtų kariūmenės ir kad mūsų vaikinai pargrįžtų namo!“ (3, 40). Kaip matyti, čia, pasitelkiant imperatyvų tezinį naracijos būdą, iškeliama plati politinė ir ekonominė valstiečių gyvenimo būvio keitimo programa. P. Višinskis neišvengia socialinių konkretybių, todėl kūrinio meninė įtaiga kiek nukenčia. Šiame kontekste prisimintinas puikus alegorinio apsakymo pavyzdys – Jono Biliūno“Laimės žiburys“. Paparčio žiedo / laimės žiburio paralelė akivaizdi.

Prisimenant skaitymo, rašto išmanymo situaciją XIX a. Lietuvos kaime, o ypač spaudos draudimo fenomeną, labai įdomiai skamba baigiamasis „Paparčio žiedo“ epizodas. Čia skleidžiasi skaitančios valstiečių bendruomenės paveikslas:

„Ž iede žiedeli! – šūkterėjo ji: – įsteik kiekvienoj parakvijoj ar rėčiaus visokias mokslavetes!“ Kaip beveizint ji pamatė, kad mažne kiekviename tarpmiškyj pasirodė didelės puikios triobos – mokslavietės, o aplink jas atsakančio didumo lanka. Štai ji mato, kaip būrys jaunuomenės išbėga iš triobos; tarp jų keli paaugę vyrai ir moteriškės, kaip visi jie pasigriebę, kas grėblį, kas šakę, kiti briką | traukia… Netrukus artimoji pieva paliko plika, o visi dainuodami ir juokaudami grįžo su paskutiniais vežimais… Dar po valandos, tas pats būrelis vaikelių ir mergelių ėjo iš aplink stovinčių triobų su knygomis ir pabūklais į patį didįjį ir gražųjį namą…“ (3, 41)

Ne tik šiame idiliškame vaizdelyje, bet ir visame apsakyme pabrėžiamas mokslo, knygos autoritetas. Antai pati Juzytė save kritiškai vertina: „Kad būčiau mokinta, būtų kas kita…“ (3, 39)

Originaliai visuomeninis motyvas atskleistas vaizdelyje „Dvi meili“ (1901). Jaunas inteligentas, „darbininkas ant tautiškos dirvos“, įsimyli gražią, įtikinamai pavaizduoti jauno žmogaus meilės ir nusivylimo būsenas. Akcentuotina tai, kad jaunuolis – knygos, rašto žmogus: „Knygą skaitau – apie ją svajoju!.. Imu rašyti – plunksna sustoja, mislys prie jos lekia…“ (3, 47-48). Idealiosios merginos atstumtas, jaunasis inteligentas renkasi kitą meilės alternatyvą-meilę tėvynei: „Šimtai, tūkstančiai tautiečių laukia, rankas ištiesę, kad jų širdis sušildytumei, jų mintis sukeltumei!..“ (3, 48) Intymioji meilė, pasak nusivylusio jaunuolio, – „viena valanda“, o „dėkingumas tautiečių metų metais trivos, iš kartos ant kartos nusileis“ (3, 48). Opozicinis supriešinimas – senas ir labai populiarus literatūrinio vaizdavimo būdas, labai pravertęs ir P. Višinskio plunksnai.

Dviejų opozicinių veikėjų sudūrimas kaktomuša taikomas ir vaizdeliuose „Ant kryžkelio“ (1898) bei „Nesusiprato“ (1902). Pirmajame sukurta sąlygiška situacija: vienoje kryžkelėje susitinka ir „kalba tarp savęs dviese“ du bevardžiai žmonės. Pokalbyje išryškėja abiejų susitikusiųjų veiklos programos, skirtingos vertybės. Pirmasis teigia: „Aš būsiu darbininku ant lietuviškos dirvos“ (3,43). Antrasis mąsto gana kosmopolitiškai, abstrakčiai, jo veiklos kryptis – visa žmonija, tad oponentą šis kaltina pažiūrų siaurumu, nenaudingumu. Tautiškai angažuotasis visų pirma galvoja apie savo krašto gerovę, o prie tos gerovės kūrimo turi prisidėti kiekvienas tautos narys (šiame kūrinyje itin akcentuojama tautos sąvoka): „Aš, tu ar kitas, kilęs iš mūsų tautos, palipęs ant tiek, kad gali, kaip tu sakai, naudotis žmonijos turtais, turi grįžti į tėvynę, dirbti ant tautiškos dirvos, t. y, pasiekęs turtus žmonijos, glėbiais vilkti saviesiems.“ (3,43 – 44). Kūrinys paremtas dialogo situacija. Panaši dialoginė situacija aptinkama ir minėtame vaizdelyje „Nesusiprato“. Čia diskutuoja dvarponis ir jaunas lietuvis, agronomas. Dvarponis, samdydamas agronomą, pareikalauja, kad šis visai neužsiimtų „lietuviškais dalykais“. Šioje situacijoje tautiškai susipratęs jaunuolis patetiškai, aistringai sušunka: „Tai ką, tamsta reikalauji, kad aš išsižadėčiau lietuvis esąs?!“ (3, 49) Atsisakydamas geros tarnybos vietos, jaunuolis paliudija savo lietuvišką nusistatymą. Kūrinėlis trumpas, minimalistinis, akivaizdu, jog rašyta norint iškelti rūpimą idėją, net moralizuoti (didaktinė tradicija).

Lietuvybės temą plėtoja „Protinga moteriškė“ (1904). Čia piešiamas knygnešystės epochos vaizdelis. Sumani moteris neišduoda jaunojo knygnešio uriadnikui. Tai ji daro gudriai ir drąsiai (vaizdelyje atkurta XIX a. situacija kiek primena Motiejaus Valančiaus apsakymą „Guvus Vencė“). Knygnešio kultūrinė misija akcentuojama paskutiniuoju sakiniu: „Ir tą pačią dieną knygų ryšys pasklido po žmones“ (3, 52).

Visuomeninės misijos svarba aktuali ir „Marguose paveikslėliuose“ (1896) (antrąjį vaizdelį tuo pačiu pavadinimu „Varpe“ paskelbė Šatrijos Ragana). Čia vaizduojamas jaunojo kareivio ir klausiančiojo dialogas. Jaunojo kareivio žodžiai demonstruoja pasiryžimą dirbti žmonijos labui: „Einu išliuosuoti mintį, žodį ir sąžinę nuo žmonių pavergimo…“ (3, 43) Kūrinėlis – pats trumpiausias iš P. Višinskio grožinių tekstų, tezinis, didaktinės-publicistinės dvasios. Tekstą turtina emocinis sušukimas pabaigoje: „Septynis sykius tegul bus palaiminti ginklai tavo, jaunas kareivi!..“ (3, 42) Toks apibendrinimas būdingas XIX a. lietuvių didaktinės prozos kūriniams.

P. Višinskiui rūpi atskleisti ne tik universalius jauno žmogaus keliamus gyvenimo prasmės ir tikslo klausimus. Rašytojas analizuoja ir konkretesnius, labiau apčiuopiamus, pavyzdžiui, profesijos rinkimosi aspektus. Antai „Persitikrinime“  (1901) vaizduojamas vaikinas Varna, nuvylęs „neturtingus tėvelius“, atsisakydamas toliau studijuoti kunigų seminarijoje (kokia atpažįstama lietuvių kultūros situacija!). Varna pasuka kitu keliu – „tiesiai Petropilin tepliorystės mokytis, prie ko nuo mažens turėjo palinkimą ir gabumą…“ (3, 46) P. Višinskiui, pasaulietinės natūros žmogui, buvo svarbu ir grožinėje kūryboje pabrėžti „mokslavietės“ pasirinkimo atsakingumą.

Kitokios tematikos yra vaizdelis „Nelygu malda“ (1905). Čia ironiškai pašiepiama ginčininkė davatka, per mišias bambanti, bruzdanti, kelianti sumaištį ir trukdanti parapijiečių maldai ir susikaupimui. Žmonių nutildyta, ji „tik smarkiau pradėjo rožančių barškinti“ (3,54). Šiame kūrinėlyje visuomeniškumo aspektas pasireiškia bendruomenės, parapijos (kolektyvinio veikėjo) vaizdavimu.

Apibendrinant reikia pasakyti, jog P. Višinskis nesukūrė ryškesnių originalių veikėjų paveikslų, bet pateikė įvairių veikėjų tipažų, taikliai atspindinčių XIX a. pabaigos – XX a. pradžios laikotarpį. Tai jaunas inteligentas, kareivis, dvaro samdinė, davatka. Ypač išsiskiria jauno, visuomeniško žmogaus tipas. Veikėjai dažniausiai yra bevardžiai, mažai individualizuoti (retos išimtys – samdinė Juzytė, vaikinas Varna). Kūriniai lakoniški, angažuoti, eksponuojantys lietuvio inteligento veiklos programą, todėl ir ganėtinai didaktiški, imperatyvūs. Nepamirština, kad jie buvo skirti periodikai, tad publicistinės intonacijos (teziškumas, atvira retorika, opozicijų iškėlimas, archajinė dialogo situacija etc.) atitiko laikraščių dvasią. Galima teigti, kad negausi P. Višinskio beletristika įsilieja į XIX a. pabaigos-XX a. pradžios lietuvių literatūrinės kūrybos vagą, kur, kaip žinoma, visuomeniniai aspektai buvo visų svarbiausi.

Literatūra

1. Adolfas Sprindis, „Povilas Višinskis“, P. Višinskis, Raštai, Vilnius: Vaga, 1964.
2. Adolfas Sprindis, Povilas Višinskis, Vilnius: Vaga, 1978.
3. P. Višinskis, Raštai, Vilnius: Vaga, 1964.