E. Šukienė. Povilo Višinskio veiklos atgarsiai Joniškio apylinkėse

Tyliame šiaurės Lietuvos kampelyje – Medvilionyse sunkiais kovos už lietuvybę laikais bajorai von Goesai, niekam nesigirdami, garbingai ir nesavanaudiškai globojo ir rėmė siekiantį mokslo jaunimą, patys kukliai likdami šešėlyje.

Goesai – labai sena vokiečių bajorų giminė, kurios ištakos siekia net XIV amžių; ji; turėjo visas teises, suteiktas Žygimanto Augusto 1561 m. privilegija Kurliandijai.

Pirmasis žinomas 1382 ir 1385 m. dokumentuose paminėtas Bernardas Goesas buvo Rygos arkivyskupo Turaidos pilies viršininkas. Kurliandijos bajorų komiteto posėdžių žurnalo įraše apie 1838 m. birželio 10 d. vykusį posėdį nurodyta, kad Evaldo Magnuso von Goeso trys sūnūs (Jonas Martynas, Bartolomėjas Kajetonas ir Juozapas Nikodemas) prašo Kurliandijos bajorų komiteto išduoti kiekvienam iš jų ir teisėtiems jų vaikams po bajorystės liudijimą, kad jie, keldamiesi iš Kurliandijos į Lietuvą, galėtų Vilniaus gubernijos valdžiai įrodyti esą bajorai1.

Nagrinėjant Goesų šeimos genealogiją yra pateikiama ir kita Pelikso Bugailiškio iškelta versija, kad Goesų protėviai 1630 m. atvyko iš Portugalijos į Kuršą, o iš čia XIX a. – į Lietuvą ir perėmė lenkiškąją kultūrą. Tačiau ši versija yra klaidiniga. Iš tikrųjų portugalų humanistas ir istorikas Damio Goes dirbo Vilniuje Portugalijos pasiuntiniu, tačiau su šia Goesų šeima jis neturi nieko bendro , tik panašiai rašomą pavardę.

Joniškyje apsigyveno Juozapo Nikodemo von Goeso, gimusio 1805 m. gruodžio 18 d., šeima. Joniškio bažnyčios parapijos metrikų knygose pavyko surasti įrašų apie Goesų šeimą, gyvenusią Šiaulių gatvėje. Juozapas buvo vedęs du kartus. Su pirmąja žmona Julijona Pervainaite jis susilaukė 2 dukterų, o su antrąja žmona Brigita Čepulevič turėjo 5 vaikus: 2 sūnus – Julių Konstantiną ir Stanislovą bei 3 dukteris – Teresę, Viktoriją ir Brigitą.

Iš gausios Goesų šeimos į Lietuvos kultūros istoriją įėjo Stanislovas, Teresė ir Viktorija Goesai. Duomenų apie šią šeimą galima rasti Lietuvos mokslų akademijos rankraštyne bei Vandos Sruogienės straipsnyje „Lietuvos bajorų palikuonys“. Tačiau išsamios informacijos, sukauptos vienoje vietoje, o ne pavieniuose šaltiniuose ir su patikslintais duomenimis, nėra. Todėl Joniškio viešoji biblioteka ėmėsi iniciatyvos surinkti visą medžiagą apie šią šeimą ir išleisti knygą „Goesų gyvenimo priedermė – kultūra ir švietimas“, kuri turėtų pasirodyti 2004 m. lapkričio mėnesį.

S. Goesas gimė 1844 m. lapkričio 12 d. Joniškyje. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje. Prisiminimuose S. Goesas rašo: Mokyklon įstojau 1857 m., dvasia viešpatavo lenkiška, da tada nieks nė manyti nemanė apie lietuvių atgijimą, nors viduje suvis jautėsi lietuviu esąs, bet jis tą savo jausmą išreikšdavo lenkiškąja kalba2. Prasidėjus 1863 m. sukilimui, Stanislovas buvo priverstas nutraukti mokslą 7 gimnazijos klasėje. Neradęs vietos gausioje šeimoje, S. Goesas 5 km nuo Latvijos sienos ir 25 km nuo Joniškio įsigijo apleistą 100 dešimtinių Medvilionių dvarą. Vietoje seno ten stovėjusio namo pastatė naują, molinį, dideliais langais, šešių kambarių, dengtą čerpėmis. Sutvarkė tvenkinį, užveisė didžiulį sodą. Čia jis gyveno ir ūkininkavo iki Pirmojo pasaulinio karo. Drauge su juo gyveno ir ūkio darbais dalijosi sesuo T. Goesytė. Visą laisvą nuo ūkio rūpesčių laiką jie skyrė mokymuisi – domėjosi literatūra, filosofija, menu, mokėsi kalbų. Teresę ypač domino pedagogika. Mylėdami jaunimą, siedami su juo didžiausią Lietuvos atgimimo viltį, Stanislovas ir Teresė ragino mokytis, semtis žinių. Keliolika metų prieš lietuviškos spaudos atgavimą savo namuose įkūrė slaptą mokyklą, kurioje Teresė ėjo „daraktorkos“ pareigas. Beveik 20 metų ji mokė vaikus skiepydama savo auklėtiniams tėvynės meilę, pagarbą gimtajai kalbai. Šioje mokykloje daugelis gavo pirmąjį šviesos spindulį. Drauge su broliu rėmė gabesniųjų savo mokyklos mokinių studijas Rusijos ir užsienio aukštosiose mokyklose.

V. Goesytė-Gravrogkienė – dar viena šios garbingos šeimos atstovė Baigusi Mintaujos (Jelgavos) vokiečių mergaičių mokyklą, Viktorija genu išmoko vokiečių kalbą, skaityti prancūziškai, įvairių rankdarbių, praplėtė savo pasaulėžiūrą. Jauna ištekėjo už 20 metų vyresnio Konstantino Gravrogko ir ilgą laiką gyveno Rusijos gilumoje, nes rusų caro Aleksandro III valdymo laikai ir vėliau lietuviams katalikams nebuvo leidžiama būti valdininkais Lietuvoje K. Gravrogkas administruodavo didelius rusų dvarus ir buvo žinomas kaip gabus ir savo darbą išmanantis žmogus. Po vyro mirties 1900 m. Viktorija su dukterimis grįžo į Lietuvą ir apsigyveno brolio Stanislovo Medvilionių dvare Drauge su broliu ir seserimi įsitraukė į visuomeninę kultūrinę veiklą.
Apžvelgiant Goesų sąsajas su Povilu Višinskiu, galima paminėti kelis esminius jų bendravimo momentus. Pirmiausia tai studentų vasaros susiėjimai, lietuviškų vaidinimų statymas ir uždraustos lietuviškos spaudos platinimas. Joniškio, Kriukų, Pašvitinio apylinkėse geriausias sąlygas ir pritarimą lietuvybei palaikyti P. Višinskis rado Medvilionyse pas Goesus.

Pasak Mato Šalčiaus, Goesai gerai pažinojo P. Višinskį, kuris 1899— 1901 m. mokytojavo Pavirčiuvės dvarininkus Jaloveckius. Pavirčiuvės dvaras buvo netoli Medvilionių, tik už 13 km. Goesai dažnai minėdavo P. Višinskį pasakodami apie jo kovą už lietuvybę, apie afišų, spausdintų lietuviškomis raidėmis, platinimą Joniškyje. Girdavo jo taktišką mokėjimą sutelkti bajorus ir dvarininkus kovai už lietuvybę, taip pat valstiečių ir kumečių teisių gynimą prieš dvarininkus. P.Višinskis turėjo nemažą įtaką lietuviškoms Goesų pažiūroms3.

Spaudos draudimo metais Medvilionys buvo saugi draudžiamųjų lietuviškų knygų slaptavietė. Čia apsistodavo žandarų persekiojami knygnešiai, čia kelerius metus buvo auginamas ir auklėjamas Sibiran už revoliucinę veiklą ištremto knygnešio A. Verbylos mažametis sūnus. Žinodamas Goesų prielankumą lietuviškajai spaudai, Višinskis Medvilionis pasirinko savo slaptosios spaudos platinimo centru. Miškelyje įrengė saugią slėptuvę, kurioje laikė knygų ir laikraščių atsargas. V. Goesytės-Gravrogkienės anūkas Jonas Daugėla prisimena, kad močiutė jam rodydavusi vieną eglę, po kurios šaknimis spaudos draudimo metais buvo slepiamos lietuviškos knygos4. Knygoms platinti S. Goesas subūrė vietinius knygnešius, daugelis buvo jo paties ūkyje dirbę patikimi samdomi darbininkai.

P. Višinskis dažnai lankydavosi Medvilionyse, nes Goesų namų durys buvo plačiai atvertos lietuviškai visuomenei, ypač jaunimui. Per vasaros atostogas kasmet susiburdavo iš aukštųjų mokyklų sugrįžęs nemažas būrys studentų: A. Varnas, V Požėla, Z. Skirgaila, A. Janulaitis. Čia lankėsi Jonas Jablonskis, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Antanas Smetona, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Stanislovą jaunimas vadino „Dėde“, o Teresę- „Tetula“. Susirinkęs jaunimas apžiūrinėdavo prikrautas knygų krūvas, laikraščius, aptarinėdavo paskutiniąsias naujienas ir nuotaikas lietuvių padangėje. Teresė paruošdavo vakarienę, o po jos – smagūs lietuviški vakarai. Namai skambėdavo nuo dainų, šokių ir žaidimų|. Populiariausi buvo „Noriu miego“, „Suktinis“, „Klumpakojis“, „Aguonulė“ ir kiti.

Jaunimas nekantravo pasireikšti kultūrinėje veikloje, ir jų troškimams visada pritardavo S. ir T. Goesai. P. Višinskis paragino juos organizuoti lietuvišką teatrą ir pats parūpino veikalų. Jau 1901 m. erdviame svečių kambaryje Medvilionyse įvyko vienas iš pirmųjų slaptų lietuviškų vaidinimų -Žemaitės ir G. Petkevičaitės-Bitės komedija „Velnias spąstuose“. Vaidino J. Janulaitytė-Biliūnienė, A. Janulaitis, V. Požėla, P. Višinskis ir kiti. Pasižiūrėti vaidinimo buvo suvažiavęs nemažas būrys lietuvių inteligentų ir apylinkės kaimiečių. Po šio vakaro Goesai svajojo įkurti nuolatinę artistų trupę.

„Velnias spąstuose“ – tai ta garsioji komedija, dėl kurios 1900 m. prasidėjo afišų byla. P. Višinskis šį spektaklį norėjo pastatyti Palangoje, Liepojoje, Mintaujoje, bet valdžia spektaklį vis uždrausdavo. Joniškyje kurpius Juozas Brijūnas išklijavo afišas, kviečiančias į spektaklį Mintaujoje. Suimtas jis prisipažino, kad afišas klijavęs studento P Višinskio prašymu. Skelbimai buvo nuplėšti, surašytas protokolas. P. Višinskis laukė tardymo ir turėjo savų argumentų, kad spauda nėra uždrausta, kad 1865 m. rugsėjo mėn. carinės administracijos potvarkis Nr. 141 yra konfidencialus ir neturi įstatymo galios, taigi ir lietuviškų spaudinių lotynišku šriftu persekiojimas neteisėtas. Deja, šie argumentai valdžios neįtikino, prasidėjo kratos ir areštai5.

P. Višinskio byla truko trejus metus ir 1903 m. pasiekė senatą, kuris P. Višinskį vis dėlto išteisino. Kitas P. Višinskio ir Goesų bendravimo tarpsnis yra vėlesnių metų, kai Povilas, apsigyvenęs Vilniuje, 1905 m. įsteigė knygų leidimo bendrovę „Šviesa“ ir ieškojo knygų platintojų bei pirkėjų.

S., T. ir V. Goesai Medvilionyse buvo sukaupę didelę biblioteką , kurią sudarė knygos lietuvių, rusų, lenkų, prancūzų kalbomis. Netrūko ir periodinės spaudos leidinių: laikraščių, žurnalų.

1905 m. rugpjūčio 31d. laiške T. Goesytei P. Višinskis rašo: Nebesuspėjau aš Tamstai sutaisyti mūsų knygelių pundelio. […J Jau labiau pradeda sklisti mūsų knygelės po Lietuvą. Turime viltį gerai suorganizuoti, jeigu tik valdžia netrukdys. Norime turėti agentą, kur visus užkampius galėtų aplankyti, ryšius turėti ir visur išvežioti knygas 6.

Knygų atsiųsdavo ir A. Smetona. 1906 m. jis parvežė S. Goesui j Gavenonius (šiame netoli Pavirčiuvės ir už 22 km nuo Joniškio esančiame dvare mokytojavo geras P. Višinskio draugas Povilas Gaidelionis) 50 egzempliorių P. Višinskio „Elementoriaus“, po keliolika „Aušros“ ir „Šviesos“ leidyklų egzempliorių.

S. Goesas laikraščių leidimą ir išlaikymą rėmė pinigais. Be jo paramos neišsivertė nė vienas naujas pažangus spaudos leidinys.

1906 m. sausio 9 d. P. Višinskis laiške S. Goesui dalykiškai ir konkrečiai rašo: Siunčiu „Šviesos“ kvitą. Neilgai trukus atsiųsiu „Šviesos“ apyskaitą už pernykščius metus. Dabar sunkokai einasi su spausdinimu- trūksta spaustuvių, kurios turėtų mūsų raides, streikai trukdė; o vėl ir susirinkti buvo sunku. Putvinskis suimtas. Bortkevičius irgi, Domaševičius į užsienius iškeliavo. Belikome trys. Tuojau išleisime „Kas tai yra konstitucija?“, paskui tur būt“Japonija seniau ir dabar“. „Vaikų žvaigždutę“ pardavėme Zavadskiui. Jis, darbais apsikrovęs, nebaigia jos spausdinti, nors seniai jau visa surinkta ir du lanku atspausdinta. Viso gero! Daug labų dienų p. Teresai. Spaudžiu ranką. P. Višinskis 7. (Laiške paminėti asmenys buvo „Šviesos“ draugijos nariai).
Minėtuose laiškuose T. ir S. Goesams jaučiamas tas didelis visuomeninis darbas, kurį nenuilstamai dirbo P. Višinskis.

Goesų šeimos atsidavimą lietuviškiems reikalams rodo ir toks spaudoje aprašytas faktas – Kriukų mokytojas Feliksas Daugėla prisimena, kad vieną lietingą rudens dieną staiga Medvilioniuose pasirodė Povilas. Jis stabtelėjo pakeliui įMintaują. /…/ Višinskis buvo geroje nuotaikoje. Tik kažkaip nepaprastai greitai kalbėjo ir lyg skubėjo viską išsakyti. Taip jam bekalbant, staiga iš burnos prasiveržė kraujas. Dėdė Goesas priėjo prie ligonio lovos:
-Poviliuk, nedurnavok. Matai, kad esi gi didelis ligonis. Nebevažiuok į Latviją , bet geriau išvyk į Jaltą ar Zakopanę. Ten panašius ligonius pagydo
– Gal ir važiuočiau, dėde, bet kad prie dūšios nei vienos atliekamos kapeikos neturiu. O žmona dar kūdikio laukia. Bet gal dar galas negriebs manęs…
St.Goesas tuojau paklojo kelis šimtus rublių ir išsiuntė Feliksą pas gretimus pasiturinčius kaimynus dar išgauti vieną kitą šimtinę […]Ir tuo būdu Višinskiui susidarė sąlygos išvykti į užsienį pasigydyti 8.

1907 m. T.Goesytės ir V. Goesytės-Gravrogkienės lėšomis buvo įkurtas lietuviškas knygynėlis, nelegaliai veikęs Kriukuose, mokytojo Felikso Daugėlos namuose. Medvilionyse ir toliau buvo rengiami nelegalūs vaidinimai. Per didelį vargą gavus valdžios leidimą surengti viešą vakarą, T. Goesytės iniciatyva1909 m. liepos 8 d. Dvareliškių kaime, netoliKriukų , Klemenso Rudžio klojime buvo suvaidinta T.Rutkovskio komedija „Audra giedroje“ ir P. Pundzevičiaus-Petliuko „Neatmezgamas mazgas“. Šio vakaro sėkmė ir gautas Kauno gubernatoriaus leidimas paskatino įkurti muzikos ir dramos draugiją. Ji gyvavo 1909-1912 m. Goesai pakvietė dirbti režisierių J. Misių, sudarė jam geras buities ir darbo s ąlygas. Trupė greitai pagarsėjo ir buvo kviečiama gastroliuoti į tolimesnes vietoves.

Goesų parama švietimui neapsiribojo parama jaunuomenei. Apie 1910 m. m. S. Goesas padovanojo 2,2 dešimtinių (1 dešimtinė – 1,0925 ha) dydžio sklypą Joniškio mokyklai statyti, o seserys Teresė ir Viktorija Goesytės – žemės sklypą Medvilionių pradžios mokyklai.

Abu Goesai buvo Lietuvos Mokslo ir Dailės draugijų nariai, talkino rinkdami Joniškio apylinkėse liaudies meno dirbinius. Surinkti dirbiniai buvo siunčiami įDailės draugijos, veikusios 1907-1915 m. Vilniuje (vėliau Kaune), parodas. S. Goesas aktyviai rėmė kooperacijos idėją, įkūrė kooperacijos bendroves Joniškyje ir Žeimelyje.

M. Šalčius prisimena: Goesai buvo toki žmones, kurių ištikro neteko girdėti niekuomet peikiant. Jei apie juodu kas ką sakė, tai vien gera sakė Dėdės balsas skambėdavo dideliu malonumu bei širdingumu, tarsi su priemaiša kokio liūdnumo, kokių tolimų jaunystės laikų debesėlių. Sako, ten buvusi kokia tai nelaiminga meilės istorija, kuri jį palikusi visam gyvenimui jaunikiu, seselę netekėjusia9.

T. Goesytė mirė 1911 m. sausio 20 d. Palaidota Joniškio rajono Lieporių kapinaitėse. S. Goesas Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Rusijos gilumą. Iš pradžių apsistojo Staraja Rusj, vėliau įsikūrė Valdajuje, kur gyveno sesuo Viktorija su šeima. Vienintelė jo gyvenimo viltis buvo išvysti po karo laisvą Lietuvą. Deja, susirgęs plaučių uždegimu 1916 m. lapkričio 7 d. mirė. Palaidotas Valdajuje, toli nuo Lietuvos, beveik už 2 300 km. (Valdajus – už Novgorodo Maskvos link). Net ir tais visuotinės suirutės laikais jo mirtis neliko nepastebėta – „Naujoji Lietuva“, ėjusi Peterburge, ir Bostono „Ateitis“ atidavė| pagarbą žmogui, siekusiam savo tėvynei Teisybės ir Tikrybės.

V. Goesytė-Gravrogkienė, karui pasibaigus, 1919 m., su dukra grįžo į Medvilionius. 1936 m. ir ji paliko šį pasaulį, palaidota šalia sesers Teresės Lieporių kapinaitėse.

Kurį laiką Medvilionyse gyvenusi Viktorijos duktė Ona su vyru F. Daugėla įkūrė pavyzdingą žemės ūkį, įsigijo geriausią visoj e apylinkėje galvijų bandą, modernių mašinų bei įrankių.

Medvilionių dvaro pastatai 1992 m. pradėjo griūti ir šiuo metu stovi apleisti. Giminės galvojo atstatyti pastatus, bet vieta nuošali ir įdėtos investicijos neatsipirks. Šio sumanymo atsisakyta ir dėl lėšų stygiaus. Iš dvaro pastatų belikę tik storos molinės sienos, apsuptos parko, menančio kilmingus namo šeimininkus.

Šių taurių žmonių kilnūs darbai ir poelgiai turėjo pasekėjų tarp juos pažinojusiųjų bendraminčių lietuviškojo atgimimo laikais. Bajorų Goesų šeima puikiai jautė savo krašto dvasinio gyvenimo būklę, problemas, mokėjo spręsti nelengvus uždavinius, tekusius tuometiniams lietuvių inteligentams. Jie nelaukė nei atlygio, nei garbės, nes dirbo vardan bendrų idealų. Tokių sąmoningų ir laiku susipratusių Lietuvos vyrų ir moterų dėka šįmet mes su pasididžiavimu minime lietuviškos spaudos atgavimo 100-metį.

1 MABR, f. 358.
2 MABR, f. 37, b. 11505, 1.1.
3 Matas Šalčius, „Šviesios atminties Stanislovas Goesas“, Ateitis, 1916, birželio 1 Nr. 66
4 Vanda Sruogienė, „Lietuvių bajorų palikuonys. Viktorijos Goesaitės-Gravrogkienės gyvenimas ir darbai“, Sėja, 1974, Nr. 3, p.38
5 Adolfas Sprindis, Povilas Višinskis, Vilnius: Vaga. 1978, p. 197
6 P.Višinskio laiškas T.Goesytei 1905. VIII. 31, MABR, f. 37-11515
7 P.Višinskio laiškas S.Goesui 1906.I 9, MABR f. 37-11515
8 Jonas Daugėla, „Didžiojo bevardžio drama. Povilas Višinskis“, Varpas, 1987, Nr. 22, p. 113-114.
9 Matas Šalčius, min.str.