J. Sprindytė. Akistata su monografijos „Povilas Višinskis“ rankraščiu

Seniai žinojau, kad tarp mano tėvo Adolfo Sprindžio „Vagos“ leidykloje išleistos monografijos Povilas Višinskis ir jos rankraščio yra plyšys, neatitikimas, kaip sako hermeneutikai, „įtrūkis“. Jis atsirado konfrontuojant autoriaus kūrybinėms intencijoms ir sovietinės cenzūros politikai. Šio pranešimo tikslas – trumpai aptarti, kuo publikuotas variantas skiriasi nuo parašytojo ir kodėl. Pasiremsiu dokumentuota autentika – citatomis iš anomis dienomis tėvo rašyto dienoraščio, kur Višinskio leitmotyvas – nuolatinis ir vienas svarbiausių*.

Knyga turėjo vadintis Povilas Višinskis ir lietuvių kultūrinis gyvenimas – taip skelbia rankraščio titulinis lapas. Ant pilko nušiurusio sovietmečio aplanko paties autoriaus autografuota veikalo rašymo trukmė: 1964-1974 metai. O monografija pasirodė tik 1978-aisiais. Ketverius metus užtrukęs procesas net anų laikų leidybos tempams buvo netipiškai ilgas (įprastas laikas nuo knygos įteikimo leidyklai iki jos publikavimo būdavo pusantrų ar dveji metai, žinoma, jei knyga cenzoriams nekeldavo ypatingų rūpesčių) Povilas Višinskis buvo išskirtinio prižiūrėtojų dėmesio susilaukęs leidinys. Praėjus daugiau kaip ketvirčiui amžiaus racionalu prabilti apie kai kuriuos jo rašymo ir redagavimo momentus.

Pirmojo monografijos puslapio dešiniajame kamputyje esama dar vienos datos: 1966 metų sausio 6 diena. Taigi realiai tada ir pradėta rašyti, o nuo 1964 metų tik planuota, rengtasi, kaupta medžiaga. Višinskis tiesiog kaip likimas beldėsi į tėvo sąmonę ir darbus, pirmiausia kaip vienas iš svarbių kritikos objektų jo disertacijoje Lietuvių literatūrinė kritika. 1861-1905. Dirbdamas lietuvių literatūros dėstytoju universitete, Sprindis labai mėgo ir pakiliai skaitė kursą „Povilas Višinskis ir lietuvių kultūrinis gyvenimas“. Net kuklias vestuvių vaišes 1949-ųjų balandį šventė Višinskio gatvėje. Su juo -„nekilmingu inteligentu“1, per vargą ir skurdą išėjusiu į mokslus, identifikavo savo paties jaunystės patirtį ir siekius.

Monografijos rašymo metu dienoraštyje mirga įrašai: „Mano Višinskėlis ruošiasi kelionėn po žemaičius. Jau deda kukšterą“ (D, 1971 02 13), „Šiandien Višinskėlis išlėkė į Jaltą“ (D, 1971 02 24), „Višinskėlis jau Vilniuje“ (D, 1971 04 08). Meiliai tituluojamas Višinskis figūruoja kaip šeimos narys. Per dažnas Vėlines tėvas vesdavosi mane į Rasas lankyti jo kapo. Sutapties būta visapusiškos, tad natūraliai eita emocinio įsijautimo, būdingiausio mūsų kultūrinei tradicijai, keliu. Monografijoje apstu tapatinimosi su tyrinėjimo objektu ženklų: „Pradėjo gyventi darbu, net naktimis planavo, mąstė, davė valią| fantazijai. Svajonės nešė į Žemaitiją, rodės, matė Ušnėnus, savo krašto ‘Minuos, pražuvusius darbuose, kietus, užsispyrusius žemaičius“2. Ne vieną knygos puslapį skyrė Višinskio darbui Antropologinė žemaičių charakteristika, juo ypatingai žavėdamasis. Višinskiui suteikė iš esmės savo troškimus ir tikslus: parodyti svietui, koks yra žemaitis“3, o šio patarimą pradedančiai rašytojai Žymantienei – „aprašyti taip, kad visi žemaičiai suprastų“, – tiesiogiai adresavo sau. Monografija gana ryškiai beletrizuota, parašyta lakia kalba, nevengiant meninio vaizdo skiaučių, įsijautimo į veikėjų psichologines būsenas. Moksliniam darbui nebūdinga, kad analitinis pradas, faktografija būtų taip persmelkti autotoriaus emocinio santykio. Tokį metodą pats vertino savikritiškai: „Ir tikrai nemokslinis profilis. Kam ir pasirinkau tokią liniją“ (D, 1975 01 12); „Nėr polėkio ir stilius primityvokas. Vis dėlto trūksta man sugebėjimo, literatūrinės elegancijos“ (D, 1975 01 04). Tačiau toks paprastas, ne perdėm akademinis Milius teikė autoriui komunikacijos su plačia skaitytojų auditorija galimybę. Knygą galėjo skaityti ir ne specialistai. Ir skaitė it romaną.

Monografija rašyta Vilniuje, Varniuose, bet daugiausia puslapių priskrebenta sausio mėnesiais per žiemos atostogas rašytojų kūrybos namuose Dubultuose ir sanatorijose Druskininkuose (per kalbamąjį dešimtmetį tėvas pergyveno du infarktus). Darbingiausiomis dienomis pavykdavo parašyti po tris mašinraščio puslapius. 1974 metų lapkričio 25 dieną palengvėjimo atodūsis: ,P. Višinskis parašytas! Taškas.“ Visas rankraštis neturi ištisinės paginacijos, sunumeruoti tik atskiri skyriai ar poskyriai, bet autorius suskaičiuoja, kad triūso apimt is – 547 puslapiai (beje, kaupinai prirašyti labai smulkiu braižu ant liniuotų A 4 formato lapų; yra ir pieštuku nubraižytas lokalinis Ušnėnų apylinkės žemėlapis su toponiminiais ir hidroniminiais objektais).

Deja, rankraštyje padėtas toli gražu ne paskutinis taškas. Gruodį dar tęsia darbą- analizuoja Višinskio recepciją kritikoje ir savo noru redaguoja monografijos tekstą. 1975-ųjų vasario 27 dieną dienoraštyje pažymi, kad redaguoti baigė, o po trijų savaičių- kad rankraštis jau „Vagoje“ (D, 1975 04 20).

Vasarą pragulėjęs leidykloje, rudeniop tekstas grąžinamas autoriui tobulinti. Dienoraštyje konstatuota: „Suredagavau Višinskį leidyklai, dabar  bus 500 psl.; sutrumpinau, „atpažanginau“ Kudirką, pridėjau Lenino, gal bus gera košė“ (D, 1974 10 06). Leidykla paprašo sutrumpinti dar šimtu puslapių. Pageidauja, kad būtų kuo mažiau kalbama apie negatyvius carizmo antinacionalinės politikos padarinius. Todėl tekstas švelninamas, transformuojamas politinio neutralumo linkme:

Rankraštyje: Lietuviška knygelė, kad ir maldaknygė, didžiausią nelaimę galėjo užtraukti, visą gyvenimą pražudyti. Pagaus žandaras ar asesorius, ir dingęs: kalėjimas, o gal ir Siberija. Visus gniaužia geležim carizmo letena.

Lietuviška knyga Lietuvoje uždrausta.
Lietuviškai vaikų mokyti negalima.
Ir žemės Lietuvoje pirktis lietuviams neleido įstatymas (p. 12)

Knygoje: Lietuviška knygelė didžiausią nelaimę galėjo užtraukti. Pagaus žandaras ar asesorius, ir dingęs kalėjimas, o gal ir Siberija (p. 17)

Fragmentas sutrumpėjo kone trigubai.

Lapkričio 3 dieną autorius veiklią vėl atiduoda „Vagai“ ir išgirst; kad dabar monografija bus įteikta recenzuoti Partijos istorijos instituto prie LKP CK (anuomet tiesiog vadinto direktoriaus Romo Šarmaičio institutu pavaduotojui mokslo reikalams Rokui Maliukevičiui. Tikslas aiškus „marksistiškai įvertinti“. Po keturių mėnesių dienorašty] e atsiranda rezignacijos kupinas įrašas: „Vis skaito ir moko mate – kam Kudirka, kam Putvinskis! | Atrodo, nusikaltėlis esu, kam rašiau“ (D, 1976 03 28). Vladą  Putvinskį knygoje teko tiesiog rečiau beminėti, nepelnytai menkinant jo vaidmenį. Pavyzdžiui rankraštyje Višinskis į „varpininkų“ suvažiavimą atvyksta su Putvinskiu (p. 526), o knygoje -jau vienas (p. 232).

Regis, ne veltui kankino nuogąstavimai baigiant pirmąjį monografijos variantą: „Vargu ar tokį Višinskį išleis, sakys, per daug nacionalizmo ir praeities aukštinimo“ (D, 1974 01 09). Po metų aplankė negeras sapnas: rankraštį svarstė VU Lietuvių literatūros katedroje, atmetė kaip nepavykusį. Kita sapno dalis savaip pranašinga: atėjo „saugumo tipas“ ir apkaltino nacionalizmu. Visa tai išsipildė tikrovėje – studiją teko redaguoti pagal ideologų dūdelę beveik dvejus metus – kiekvienas kultūros veikėjas turėjo būti padabintas išsamiais ideologiniais epitetais, t. y. marksistiškai iškoneveiktas. Maliukevičiaus recenziją tėvas apibūdino kaip „gana piktą“: Linija. Politinė linija šlubuoja [pabraukta A S. ]. Kodėl neduotas Vileišių, Griniaus, Bagdono ir kitų politinis įvertinimas! Kudirka! To bijomasi daugiau nelyg raupsuoto! Nusikaltėlis, dar baisiai verčia mane eiti prieš save, prieš teisybę. Verčia viską spausti įrėmus. O aš vis raitausi, ieškau kompromiso – kas bus! Gal geriau reiks padėti tašką. Padėti archyvan geresniems laikams [pabraukta A. S.]. O gaila – tiek dirbta. Ar ne dėl to ir skauda širdis!“ (D, 1976 09 22). Po mėnesio pasiguodimas: „O Dieve, vėl sėdžiu prie Višinskio. O taip norėčiau rašyti romaną“ (D, 1976 10 20). Po septynių mėnesių įrašas: „Reikia taisyti Višinskį“ (1977 05 11).

Monografijos tekstą teko ne tik trumpinti, bet ir ilginti, t. y. prie kultūros veikėjų pavardžių vėl prirašinėti krūvas ideologinių epitetų. Štai du teksto variantai, kaip būdingų taisymų pavyzdys:

Rankraštyje: Tik esamu momentu kelti vien darbininkų klausimą jam atrodė siauroka. Kova prieš nacionalinę priespaudą – šitai svarbiausia grandis, apimanti, vienijanti visų tautos sluoksnių siekimus. Gal Povilas klydo, bet dabar jo galvą užėmė mintys dėl prasidėjusią represijų. Kas toliau? Nuleisti rankas, susitaikyti su nežabotais priespaudos aktais, kristi depresijon -pražūtis. Vertėjo stiprinti atospyrį, telkti jėgas. Veiksmas gimdė atoveiksmį -dar ryžtingesnį darbą dėl nacionalinių teisių savo tautai, budino svajonę išsivaduoti iš carinės priespaudos (p. 286).

Knygoje: Tik darbininku revoliucinės kovos jis nesuprato. Kova prieš nacionalinę priespaudą- šitai, jo supratimu, svarbiausia grandis, vienijanti visų tautos sluoksnių siekimus.

Jis griežtai pasisakė prieš carizmą, nelaukė iš caro „malonių “ – tai buvo radikali pozicija, išskirianti jį iš buržuazinių liberalų, tuo labiau iš klerikalinio tipo veikėjų. Tačiau iš esmės Višinskis stovėjo smulkiaburžuazinėje stovykloloje, nors ne visada nuosekliai. Jo propaguojamoji buržuazinė.. tautinės vienybės “ idėja gesino radikalizmą, vertė svyruoti ir politinėje veikloje, stūmė liberalizmo glėbį. Tuo labiau, kad stiprėjant revoliuciniam judėjimui. tautinės vienybės“ lozungo propagavimas įgavo perdėm reakcini pobūdį (p. 130).

Cituotoje atkarpoje nepakeistas išliko tik vienas sakinys (ideologiniai intarpai pabraukti). Panašių gana žymių knygos teksto kitimų (apsauginių pastraipų, politinių charakteristikų, marksistinių traktuočių), palyginti su rankraščiu, galima skaičiuoti dešimtimis. Apibūdinimus visuomenės ir kultūros veikėjams derėjo rinktis iš komunistų partijos aprobuotų standartinių etikečių sąrašo taip, kad atitiktų nustatytą gradaciją pagal tariamo „politinio pažangumo“ laipsnį.

Leidykloje vyko ilgas nuolatinis „darbas su autoriumi“, kaip tuomet buvo vadinama. Kritikos skyriaus vedėja Aldona Mickienė ir kalbą taisantis redaktorius turėjo nuolat budinčių cenzorių įgaliojimus. Tėvas tikėjosi, kad gali užtarti ir knygos leidybą paspartinti „Vagos“ vyriausiasis redaktorius Kazys Ambrasas, neblogas jo bičiulis. Naivus pasitikėjimas tariama bičiulyste nepasiteisino. Už leidyklos ribų dar buvo etatinių Glavlito darbuotojų ir minėtu Partijos instituto nuosprendžiai. Tėvas Povilą Višinskį laikė sudarkyta monografija, puolė į depresiją: „Šiandien deginu rankraščius. Pakūriau krosnį“ (D, 1976 12 02). Universiteto žinybiniame name turėjome puikiai traukiančią, baltakoklę krosnį. Degino Višinskio monografijos juodraščius, nebaigti! apsakymų gabalus.

Korektūrą skaitė 1978 m. vasario 15-ą o knyga pasirodė tik vėlų rudenį. Jokio džiaugsmo, nes redaktorių „suprastinta, apgadinta“. Beletristo aistra skatino maksimaliai įsijausti į atmosferą žmonių nuotaikas ir elgesio motyvus, rašyti tarsi iš įvykių vidaus, o mokslininko pareiga- išsaugoti deramą analitinę distanciją. „Protas moksle, širdis literatūroje“, -nuolatos kartojo krimsdamasis. Blaiviai suvokė, kad meninis vaizdas dažnai stelbia dokumentuotai kūrybinei biografijai būtiną informatyvumą. Pradėdamas darbą prie Višinskio, buvo trijjų apsakymų knygų autorius. Nors smulkiąją prozą yra vadinąs tik „botago pliaukštelėjimu“, o tikruoju darbu laikė monografijas, iš tiesų beletristikos visą laiką ilgėjosi („Jaučiu, kad literatūrinis vaizdas mano stichija“ – D, 1978 11 01). Grožinę prozą rašė lengviau, o monografijas sunkiai, ypač pirmąją – Povilą Višinskį. (Įgijus patirties, analogiško profilio monografija Žemaitė parašyta dvigubai sparčiau.)

Kelių įvairaus plauko redaktorių įtaka rankraščio tekstui vertintina nevienareikšmiškai. Paradoksalu, bet daugiau žalos padarė papildymai, o ne braukymai. Štai tipiškas atvejis. Rankraštyje skaitome:

Suvažiavimas pripažino de facto ir oficialiai įkūrė Lietuvių demokratų partiją-LDP, nusmaigstė veiklos gaires. Buvo išrinkta penkių asmenų komisija /K. Grinius, A. Smetona, J. Šaulys, J. Vileišis ir P. Višinskis /paruošti partijos programai, numatytai paskelbti „Varpo“12 nr. (p. 527).

Ši pakankamai informatyvi ir konkreti pastraipa knygoje keičiama politinio vadovėlio retorika:

Suvažiavimas oficialiai įkūrė Lietuvių demokratų partiją – buržuazinę liberalinę partiją (LDP). Žinoma, ir Višinskis, ir kiti demokratai buvo toli nuo revoliucinio judėjimo, kuris siekė visiško nacionalinės ir socialinės priespaudos panaikinimo, carinės santvarkos likvidavimo. Ir Višinskio keliami šūkiai neturėjo revoliucingesnės prasmės, atsirėmė į demokratų partijos liberalinę platformą, partijos, kuri tesiribojo tik reformų reikalavimais tos pačios santvarkos rėmuose (p. 232-233).

Skirtingas buvo trumpinimų ir keitimų pobūdis ir įtaka būsimos knygos kokybei. Sprindis mėgo perdozuoti gamtos vaizdus, noriai piešė išorinius veikėjų portretus, pernelyg detalizavo psichologines būsenas, neišvengė pasikartojimų, tam tikrų štampų. Visų šių trumpinimų nauda akivaizdi. Drauge tenka pastebėti, kad etatinis „Vagos“ redaktorius Antanas Paraščiakas gerokai skurdino vaizdingą Sprindžio stilių, ypač mažindamas ekspresyvių veiksmažodžių, tarmybių, archaizmų, rusicizmų sluoksnį, kuris monografijoje esmingai charakterizavo epochą teikė savito kolorito ir autentikos -juk trys ketvirtadaliai veiksmo vyksta spaudos draudimo metais. Nuobodžiai „ištiesinama“ žemaitiškai įnoringa sintaksė, sakiniai tampa glotnūs, vaizdingieji veiksmažodžiai keičiami neutraliais.

Ideologinis redagavimas nereikalauja komentarų. Anot Vytauto Kubiliaus, „Sovietinio laikotarpio literatūros istorija galėtų būti rašoma kaip kovos su cenzūra, pastangų ją apeiti ir pergudrauti istorija, kaip vidinio cenzoriaus nugalėjimo istorija“4.
__________________________
*Įrašų gausa, periodiškumas ir dažniausiai dramatiškas tonas liudija, kad monografijos apie Višinskį rašymas ir išleidimas buvo laikomas magistraliniu gyvenimo uždaviniu. Citatos iš dienoraščio žymimos tekste raide D ir data.

1 Birutė Masionienė, „Nauja knyga apie Višinskį“, Literatūra ir menas, 1978, spalio 28.
2 Adolfas Sprindis, Povilas Višinskis, Vilnius: Vaga, 1978, p. 93.
3 AdolfasSprindis, Žemaitė: Monografija, 2-asis leidimas, Vilnius: Vaga, 1988, p. 130.
4 Vytautas Kubilius, „Kaip neatslūgstanti grėsmė“, Rašytojas ir cenzūra, Vilnius: Vaga, 1992, p. 101