K. Misius. Lietuvių spaudos draudimas ir Povilas Višinskis

Lietuvių spaudos nerusiškomis raidėmis uždraudimas. Paskelbtais bibliografijos duomenimis, 1844 m. išspausdintos tik 4 Didžiajai Lietuvai skirtos lietuviškos knygos. Dėl vyskupo Motiejaus Valančiaus reikalavimo prie kiekvienos bažnyčios laikyti parapines mokyklas, o jose mokyti ir lietuviškai, knygos poreikis gimtąja kalba ėmė sparčiai didėti. Pavyzdžiui, 1856 m. išspausdinta 12, 1857 m. _ 19, 1858 m. – 23, 1859 m. – 21, 1860 m. – 29, 1861 m – 26, 1862 m. – 24 lietuviški leidiniai 1.

Iš turimų Žemaičių vyskupijos žinių apie mokančius skaityti žinoma, kad apie 1861 m. įvairiuose dekanatuose nuo 30 iki 60 % suaugusių žmonių mokėjo skaityti. Pasitaikė parapijų, pavyzdžiui, Kulių, kur nemokančių skaityti beveik nebuvo. Spartesnio lietuvių tautinio atgimimo galima buvo tikėtis panaikinus baudžiavą, nuo 1861 m.

1863 m. sukilimas buvo pralaimėtas. Caro valdžia brutaliomis represijomis siekė išrauti bet kokias nepriklausomybės viltis. Norėta Lietuvą padaryti grynai rusišku stačiatikių tikybos kraštu, niekuo nesiskiriančiu nuo kitų rusiškųjų gubernijų.

1863 m. kovo 23 (balandžio 4) d. caras patvirtino Laikinąsias taisykles Siaurės vakarų krašto pradžios mokykloms. Taisyklės numatė, kad pradinėse mokyklose galima mokyti tiktai rusiškai. 1863 m. galutinai uždraustos ir parapinės mokyklos.

Kaip žinoma, Rusijos valdžios lėšomis 1864 m. buvo išspausdintas pirmasis lietuviškas elementorius rusiškomis raidėmis. Tų pačių metų birželio 5 (17) d. Muravjovas Korikas nurodė Vilniaus cenzūros komitetui ateityje lietuviškus elementorius leisti spausdinti tiktai rusiškomis raidėmis. Pradėtą lietuvių spaudos draudimą toliau tęsė M. Muravjovo įpėdinis Konstantinas Kaufmanas. 1865 m. rugsėjo 6 (18) d. aplinkraščiu sau pavaldžiose gubernijose jis uždraudė spausdinti bet kokius lietuviškus leidinius „lotyniškai-lenkiškomis raidėmis“. Taip pat uždrausta lietuviškus leidinius tradiciniu raidynu įvežti iš užsienio ir juos platinti.

Kadangi toks draudimas galiojo tiktai Šiaurės vakarų krašte, 1865 m. rugsėjo 23 (spalio 5) d. buvo išleistas panašus Vidaus reikalų ministro Piotro Valujevo aplinkraštis. Dėl lietuvių spaudos draudimo 1866 m. sausio 30 (vasario 11) d. buvo gautas žodinis caro įsakas. 1872 m. spalio 31 (lapkričio 12) d. uždraudžiami lietuviški leidiniai ir gotiškomis raidėmis2. Įsakai dėl lietuvių spaudos draudimo liko nepaskelbti, todėl vadovaujantis pačios Rusijos įstatymais jie neturėjo teisinės galios.

1867 m. kovo 11 (23) d. M. Valančius kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių Eduardą Baranovą ir prašė leidimo perspausdinti „Seną aukso altorių“ arba „Naują aukso altorių“. Jis rašė, kad nuo 1865 m. lietuviškos maldaknygės spausdinamos tiktai rusiškomis raidėmis. Suaugę ir seni žmonės rusiškų raidžių nepažįsta ir meldžiasi iš maldaknygių lotyniškomis raidėmis. Pasiteiravus dėl šio prašymo Kauno gubernatoriaus, pastarasis atsakė, jog praeis keleri metai ir Žemaičių vyskupijos kaimo žmonės lengvai skaitys ne tik lietuviškas maldaknyges rusiškomis raidėmis, bet ir rusiškas knygas. Vyskupo prašymas buvo atmestas3.

Supratęs, kad naujasis caro vietininkas E. Baranovas tęs lietuvių spaudos draudimą vysk. M. Valančius Kaune faktiškai būdamas namų arešte imasi nelegalios veiklos. Jis suorganizuoja lietuviškų knygų spausdinimą užsienyje, jų gabenimą į Didžiąją Lietuvą ir platinimą šiame krašte. Pats vyskupas imasi plunksnos, parašo savo geriausius beletristikos kūrinius ir politines brošiūras.

Padedant Prūsijos valdžiai, 1870 m. M. Valančiaus knygnešių organizacija buvo susekta. Iškelta pirmoji knygnešystės byla. Dėl lietuviškos spaudos platinimo apkaltinta 17 asmenų. Į tolimas Rusijos gubernijas administracine tvarka ištremti net 6 kunigai. O lietuviškų leidinių, skirtų Didžiajai Lietuvai, spausdinimas Mažojoje Lietuvoje nenutrūko, nebeužžėlė ir knygnešių takai.

Lietuvių spaudos draudimas buvo įgyvendinamas palaipsniui. Negausi lietuvių inteligentija mėgino lietuvių spaudos draudimą pralaužti ir legaliomis priemonėmis. Lietuvių studentų pastangomis 1876-1878 m. Peterburge buvo išspausdinti 5 legalūs lietuviški leidiniai. Be to, per Peterburgo cenzūros neapsižiūrėjimą gautas leidimas dviems maldaknygėms. 1879 m. Vilniuje išspausdintas „Senas aukso altorius“ ir „Naujas aukso altorius“. Pastaroji maldaknygė leista platinti 1881 m. pabaigoje.

Įsigalėjus reakcijai, nuo 1882 m. lietuvių spauda pradėta griežčiau persekioti. Kai kuriuos pareigūnus suklaidindavo užsienyje spausdinti kontrafrakciniai leidiniai, neva dar iki spaudos draudimo legaliai išleisti Vilniuje.

Bibliografijos duomenimis, spaudos draudimo metais Mažojoje Lietuvoje pasirodė apie 1 830 leidinių, skirtų Didžiajai Lietuvai. Tarp leidinių 1865 – 1880 m. religinė literatūra sudarė 71 %, 1881-1890 m. – 55 %, 1891-1900 m. – 40 %, 1901-1904 m. 30 %. Nemažai maldaknygių buvo spausdinamos pakartotinai. 113 religinių knygų turėjo net 612 leidimų.

Neaptariant leidinių įvairovės, galima paminėti, kad iki 1896 m. išspausdinta 617 200 egz. kalendorių ir 403 500 egz. elementorių4.

Be to, nuo 1874 m. lietuviški leidiniai pradėti spausdinti ir JAV. Per 30 m. JAV lietuvių pastangomis išspausdinta apie 720 leidinių. Tarp jų buvo ir Lietuvoje gyvenančių autorių knygos5. JAV lietuvių leistos knygos irgi pasiekdavo Didžiąją Lietuvą. Savaime aišku, kad Mažojoje Lietuvoje Didžiajai Lietuvai skirti leidiniai beveik nebūtų spausdinami, jeigų nebūtų galėję pasiekti ten gyvenančių skaitytojų. Tai knygnešių nuopelnas.

Caro valdžia nesiskaitė su lietuvių tauta. Jai liko nedidelė smulkmena: sustabdyti užsienyje spausdinamų leidinių atgabenimą į Lietuvą ir jų plitimą krašte. Ir, žinoma, stengėsi. Vien 1889-1904 m. į valdžios pareigūnų rankas pakliuvo apie 234 tūkstančių egz. lietuviškų leidinių. Vytauto Merkio duomenimis, 1865-1904 m. su lietuviška spauda įvairiems persekiotojams įkliuvo 3047 asmenys, dalis jų – po kelis kartus. Už lietuviškos spaudos laikymą ar platinimą apie 160 asmenų ištremti iš savo gyvenamųjų vietų, kai kurie net į Sibirą, apie 40 žmonių nubausti įvairiomis kalėjimo bausmėmis. Keli knygnešiai pasienyje buvo nušauti, pasitaikydavo sužeistų. O kas suskaičiuos, kiek spaudos gabentojai patyrė nuostolių: prarasdavo arklius, vežimus, brangiai kainavusią spaudą, net sveikatą. Daugiau negu 860 asmenų sėdėjo policijos areštinėse arba valsčių daboklėse. Persekiojant lietuvišką spaudą, Rusijai talkininkavo ir vokiečių valdžios pareigūnai. Nežinoma, kaip baigėsi bylos beveik trečdaliui su lietuviška spauda įkliuvusių asmenų6. O lietuvių priešinimasis spaudos draudimui tapo beveik visuotiniu.

Aukšti Rusijos valdininkai liko kurti visiems individualiems ir kolektyviniams prašymams panaikinti spaudos draudimą. Tačiau dėl pasiaukojamos knygnešių veiklos caro valdžios pareigūnai lietuvių spaudos plitimo sustabdyti nepajėgė. Tai buvo masinis reiškinys. Lietuviškoje Kauno gubernijoje ir Užnemunėje beveik kiekviena šeima turėjo (ir ne po vieną) lietuvišką maldaknygę, gana populiarūs buvo įvairūs kalendoriai. Plito rusams nepalanki antivyriausybinė, net socialdemokratinė literatūra.

Trumpai apie P. Višinskio santykius su draudžiama lietuvių spauda. SU lietuvių spauda susijusi P. Višinskio legali ir slapta veikla yra gana plati tema. Gyvendamas Kurtuvėnuose bei Šiauliuose, jis buvo talentingas spaudos platinimo organizatorius. Taktiški jo patarimai Šilo Pavėžupio dvarininkams Putvinskiams buvo paskatinimas šiai bajorų giminei plačiu mastu organizuoti lietuviškų leidinių gabenimą bei platinimą.

Caro valdžia, žandarmerija su nerimu stebėjo lietuvių tautinį atgimimą. Apie1902 m. parengtoje visiškai slaptoje pažymoje apie lietuvių judėjimą Šiaulių bei Telšių apskrityse surašytose žiniose nurodytas 31 asmuo. Apie Kurtuvėnų dvare gyvenusį P. Višinskį minėtoje pažymoje rašoma: „Aršus litvomanas, propagandistas, vienas iš drąsiausių ir veikliausių. Turimomis žiniomis rašo nusikalstamus straipsnius, kurie spausdinami užsienyje. Tų straipsnių juodraščiaščiai neva saugomi jo tėvo namuose. Višinskis yra priežastimi Kurtuvėnų valstiečių, kuriuos jis pas save kviečia į susirinkimus, dažnai pasikartojančių bruzdėjimų nedideliais protrūkiais. Agentūrinėmis žiniomis šių metų liepos pradžioje važiavo į Kėdainius ten organizuoti lietuvių partiją. Palaiko glaudžius ryšius su Šiaulių gubernijos lietuviais“7. (Versta iš rusų k.)

Taigi caro valdžios pareigūnai pagrįstai įtarė P. Višinskį tačiau su rmtais įkalčiais j is niekada neįkliuvo. Nuo 1900 m. P. Višinskis žymiai aktyviau endradarbiavo lietuvių spaudoje. Nevisai išsamiais Adolfo Sprindžio bibliografijos duomenimis, 1900 m. įvairiais slapyvardžiais periodikoje paskelbti 24 Višinskio rašiniai bei korespondencijos, 1901 m. – 45, 1902 m. – 21, 1903 m. – 35, 1904 – 218. Tuo laiku P. Višinskis tapo produktyviausiu varpininkų spaudos bendradarbiu. Jo rašinių temos gana įvairios: politika, ekonomika, švietimas, kultūra, lietuvių nacionalinė priespauda ir kt.

Lietuviškų vaidinimų dalyvis bei organizatorius. 1898 m. Palangoje apsigyvenęs gydytojas Liudas Vaineikis pasiūlė pabandyti šiame miestelyje surengti legalų lietuvišką vaidinimą. Kaip žinome, 1819 m. Palanga buvo prijungta prie Kuršo gubernijos, o latvių kultūrinis gyvenimas buvo mažiau varžomas. Pavyzdžiui, 1873 m. Rygoje įvyko pirmoji vieša dainų šventė. Gavus Kuršo gubernatoriaus leidimą, nors ir trukdant policijai, 1899 rugpjūčio 20 d. Palangoje, grafo Tiškevičiaus sandėlyje, suvaidinta „Amerika pirtyje“. Vienas šio vakaro rganizatorių buvo P. Višinskis. Jis ir pats vaidino. Šia proga Liepojoje buvo atspausdinti skelbimai lietuvių bei rusų kalbomis, kuriuos per dvi naktis važinėdami dviračiais Vakarų Žemaitijoje išklijavo Augustinas Janulaitis ir Vladas Mongirdas. Paskatinti pasisekimo, P. Višinskio pastangomis beveik tie patys vaidintojai 1900 m. sausio 16 d. spektaklį pakartojo Liepojoje.

Siekiant toliau legaliai rengti vaidinimus Kurše, A. Janulaitis subūrė oficialų vaidintojų būrelį, o P. Višinskis gavo leidimą 1900 m. vasarą vaidinti „Velnią spąstuose“ Mintaujoje, Liepojoje ir Palangoje. Mintaujos policmeisteriui leidus, atspausdinti skelbimai lietuvių ir rusų kalbomis, kur rašoma, kad 1900 m. liepos 23 d. rusų vaidintojų ratelio lietuvių trupė pirmą kartą parodys Mintaujoje žiūrovams 3 veiksmų komediją „Velnias spąstuose“, o per pertraukas styginiais instrumentais bus grojami Vinco Kudirkos ir Stanislovo Moniuškos kūriniai. Deja, į Latviją atkeltas, pagarsėjęs dar 1897 m. likviduojant Suvalkijoje „Sietyno“ draugiją, žandarų vadas Andrejus Vonsiackis jau buvo suėmęs ne tik Liudą Vaineikį, bet ir vaidintojų trupės vadovą A. Janulaitį. Vaidinimas nebegalėjo įvykti. Atvykusius į vakarą žmones suiminėjo policija ir žandarai9.

P. Višinskio bylos dėl lietuviškų skelbimų Taikos teisėjų teismuose. 1900 m. birželio mėn. pabaigoje Jonas Siabanskis iš Krimlių kaimo Pašvitinyje, prie alinės durų, priklijavo anksčiau minėtą skelbimą, kviečiantį į vaidinimą Mintaujoje. Liepos 8 d. tokius pat tris skelbimus policija nuplėšė ir Joniškyje. Surastas juos klijavęs batsiuvys Juozas Brijūnas. Po keleto tardymų pastarasis pasakė, kad skelbimus gavo iš P. Višinskio. 1900 m. rugpjūčio 23 d. Pavirčiuvės dvare, kur tada gyveno P. Višinskis, atsilankė policija, tačiau „nusikalstamos“ lietuvių spaudos ar rankraščių nerado. P. Višinskis prisipažino skelbimus davęs J. Brijūnui, nes šie atspausdinti legaliai.

Policija J. Brijūną ir P. Višinskį perdavė Žagarės taikos teismui. Tų metų spalio 20 d. teisėjas nagrinėjo bylą nedalyvaujant kaltinamiesiems. Jis, vadovaudamasis bausmių statuto 29 str., už teisėtų administracijos nurodymų nevykdymą J. Brijūną ir P. Višinskį nubaudė 3 rublių bauda kiekvieną. Teisėjas motyvavo, kad „lietuviškų leidinių spausdintų lotyniškai-lenkiškomis raidėmis, platinimas yra uždraustas 1866 m. įstatymu“.

Nereiktų abejoti, kad P. Višinskis puikiai žinojo, jog lietuvių spaudos draudimas neturi teisinės galios, ir pabandė tuo pasinaudoti. Todėl teisėjo sprendimas dėl lietuviškų skelbimų išklijavimo buvo užprotestuotas. Apeliacijos buvo nagrinėjamos atskirai. 1901 m. birželio 16 d. teisėjui patvirtinus ankstesnį sprendimą dėl J. Brijūno, šis baudą sumokėjo.

P. Višinskio bylą nagrinėjo jau kitas teisėjas. Kadangi Joniškio policijos nuovada spaudos draudimo įstatymo neturėjo, teisėjas kreipėsi į Šiaulių apskrities policijos viršininką. Pastarasis pranešė, kad aplinkraščiai dėl spaudos draudimo yra slapti. Toks draudimas pabrėžtas net 8 Kauno gubernatoriaus 1890-1899 m. aplinkraščiuose. Taikos teisėjas P. Višinskį nubaudė 16 rublių bauda arba 4 dienomis arešto.

Toks sprendimas buvo apskųstas Taikos teisėjų suvažiavimui. P. Višinskis nurodė, kad lietuvių spaudos draudimo įstatymo nėra, kad 1866 m. įsakas taikytinas tik valstybiniams leidiniams, kad skelbimai atspausdinti ne lotyniškai lenkiškomis, bet lotyniškai lietuviškomis raidėmis. 1902 m. kovo mėn. turėjęs nagrinėti tokią apeliaciją suvažiavimas bylą  atidėjo, nes nebuvo įkalčių, t. y. skelbimo. 1902 m. gegužės 1 d. suvažiavimas vėl atidėjo bylą, nes teisėjai neturėjo spaudos draudimo įstatymo ir nutarė prašyti, kad jį pateiktų Šiaulių apskrities ispravnikas.

Suvažiavimas iš Šiaulių apskrities policijos viršininko prašomo įstatymo negavo, o į Kauno gubernatorių nesikreipė. 1903 m. sausio 1 d. Taikos teisėjų suvažiavimas P. Višinskiui sumažino baudą iki 3 rb.10.

Senato Baudžiamojo kasacinio departamento byla. Pastarąjį sprendimą P. Višinskis apskundė Senato Baudžiamajam kasaciniam departamentui. Skundą surašyti padėjo Šiauliuose dirbęs rusas advokatas Lionginas Krėčinas, talkininkavo ir kiti teisininkai. Pagrindiniai argumentai buvo šie: 1) įsakai dėl lietuvių spaudos draudimo nerusiškomis raidėmis nepanaikina teisės naudotis lotynų ir lenkų transkripcijomis, nes vadovaujasi cenzūros nuostatais, o cenzūros nuostatuose numatyta tik spaudos turinio kontrolė; b) Vilniaus generalgubernatoriaus bei Vidaus reikalų ministro aplinkraščiai dėl lietuvių spaudos draudimo neturi galios, nes nepatvirtinti įstatymus leidžiančiųjų organų, todėl patys prieštarauja įstatymams; c) Senatas ankstesnėje inžinieriaus Antano Maciejausko byloje jau pripažino, jog nėra įstatymo, draudžiančio lietuvių spaudą tradiciniu raidynu.

Senate P. Višinskiui atstovavo advokatas Mauša Ganfmanas. 1903 m. gegužės 13 d. Senatas pripažino, kad bausti P. Višinskį nėra teisinio pagrindo11.

Lietuvos Respublikos metais P. Višinskio laimėta byla Senate buvo laikoma ypač reikšminga kovoje už spaudos laisvę. Kaip galima įsitikinti iš paskelbtos lietuvių spaudos atgavimo bylos, teismų sprendimai mažai veikė aukštus caro valdžios pareigūnus. Žinoma, tiek A. Maciejausko, tiek P. Višinskio bylos kompromitavo Rusijos valdžios politiką lietuvių tautos atžvilgiu.

Keletas žodžių apie lietuvių spaudos draudimo panaikinimą. 1896 m. ataskaitoje carui Suvalkų gubernatorius Konstantinas Božovskis, be kitko, nurodė, kad pasienyje sulaikoma daug leidinių, kuriuose peikiami potvarkiai dėl lietuviškų knygų spausdinimo rusiškomis raidėmis. Ties šia vieta caras užrašė pastabą: „Kokių priemonių imamasi, kad pas mus spausdintų lietuvių liaudžiai reikalingą kiekį lietuviškų knygų rusiškomis raidėmis?“ Visas caro pastabas gubernatorių ataskaitose privalėjo svarstyti Ministrų komitetas. 1897 m. lapkričio mėn. jis svarstė lietuvių spaudos uždraudimo istoriją, kontrabanda plintančios anticarinės literatūros pavojingumą. Ministrų komitetas įpareigojo Vidaus reikalų ir Švietimo ministrus apsvarstyti galimybę spausdinti liaudžiai reikalingas lietuviškas knygas (kalendorius, maldaknyges) lotyniškomis raidėmis Rusijoje. Caras tokį Ministrų komiteto nutarimą patvirtino. Taip prasidėjo lietuvių spaudos atgavimo byla.

Svarstant lietuvių spaudos klausimą, susidarė trys nuomonės. Reakcingiausi carinės valdžios atstovai siūlė tęsti Michailo Muravjovo politiką. Tokios nuomonės laikėsi Vilniaus švietimo apygardos vadovybė, generalgubernatorius Vitalijus Trockis ir caro raštinės prašymams priimti vyriausias valdytojas Dimitrijus Sipiaginas. Kita pareigūnų grupė siūlė tik iš dalies panaikinti lietuvių spaudos draudimą. Tai buvo Švietimo ministerijos nuomonė. Visiškai panaikinti spaudos draudimą siūlė Varšuvos generalgubernatoriai, Kauno ir Suvalkų gubernatoriai, kai kurie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai ir kiti. Dalis įtakingų caro valdininkų neturėjo tvirtos nuomonės.

1904 m. balandžio 13 (26) d. įvyko lemiamas Ministrų komiteto posėdis. Nutarta „panaikinti visus anksčiau priimtus vyriausybės nutarimus ir potvarkius dėl lietuvių bei žemaičių rašto ir leisti vartoti, be rusiškojo, taip pat lotyniškąjį arba kitokį raidyną“. Tą nutarimą 1904 m. balandžio 24 (gegužės 7) d. patvirtino caras 12. Nereikėtų abejoti, kad tokį nutarimą lėmė Rusijoje bręstanti revoliucija.

1 Lietuvos TSR bibliografija, t. 1, Vilnius: Mintis, 1969.
2 Vytautas Merkys, Knygnešių laikai 1864-1904, Vilnius: Valst. leidybos centras, 1994, p. 31-64.
3 LVIA, f. 378, bs, 1867 m., b. 1338,1.2-4 (M. Valančiaus prašymas ir Kauno gubernatoriaus nuomonė).
4 V. Žukas, „Lietuvai skirtos knygos“, Lietuvos TSR bibliografija, t. 2, kn. 1, Vilnius: Mintis, 1985, p. 24-25, 30-31.
5 D. Gargasaitė, „JAV lietuvių knyga (1874-1904)“, ten pat, p. 45.
6 Vytautas Merkys, Knygnešių laikai, p. 333-337.
7„Žinios apie lietuvių judėjimą Šiaulių ir Telšių apskrityse“, Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 3377, ap. 58, b. 29, 1. 94.
8 Adolfas Sprindis, Povilas Višinskis, Vilnius: Vaga, 1978, p. 293-297.
9 V. Maknys, Lietuvių teatro raidos bruožai, Vilnius: Mintis, 1972, p. 85-91.
10 „Dėl lipdymo afišų“, Varpas, 1903, Nr. 4/5, p. 126-128; Žinantis [P. Višinskis], Joniškis“, Varpas, 1901, Nr. 6, p. 69.
11 K. Šalkauskis, „Bylos dėl spaudos lietuvių raidėmis“, Teisė, 1935. Nr. 31, p. 309 – 312.
12 Lietuviųspaudos draudimo panaikinimo bylai spaudai parengė A. Tyla, Vilnius: LTSR MA, 1973.