N. Petraitytė. Slaptieji knygnešystės keliai Šiaulių krašte

Po spaudos uždraudimo (1864—1904) lietuviškos knygos plitimo keliai kiekviename Lietuvos krašte buvo skirtingi.

Šiaulių apskritis tuo metu buvo viena iš didžiausių Kauno gubernijoje 1897 m. – beveik 240 000 gyventojų). Ji apėmė Šiaurės Lietuvos vidurio žemes – Joniškio, Radviliškio, Kuršėnų, Lygumų, Linkuvos, Pakruojo, Žeimelio, Tryškių, Užvenčio, Papilės, Žagarės ir kitus valsčius.

Šiaulių apskritis, turėjusi glaudžių ryšių su Lietuvos pasienio -Raseinių, Tauragės, Marijampolės, Telšių – apskritimis, Kuršo ir Suvalkų gubernijomis, tapo aktyvaus draudžiamos spaudos platinimo ir tranzito kraštu. Lietuviška spauda atkeliaudavo ir iš užatlantės. Gausiausiai nelegalia lektūra Šiaulių regioną aprūpindavo knygnešiai iš Raseinių ir Telšių apskričių.

Slaptųjų knygos kelių geografija per keturis dešimtmečius keitėsi, gabenimo priemonės įvairėjo ir modernėjo. Įprasta galvoti, kad keliai iš Prūsijos ar pasienio į Šiaurės Lietuvą (ir Šiaulius) galėjo eiti per vidurio žemes. Bet iš tiesų jie buvo daug įvairesni ir sudėtingesni. Knygų naujienos atkeliaudavo ir iš šiaurės pusės (Rygos) arba atvirkščiai – per Šiaulių žemes knygos keliai nusitiesdavo į Liepoją, Mintaują, Tartu, Maskvą ir kitus miestus. Ilgainiui susiklostė tam tikra knygnešystės darbų pasiskirstymo ir platinimo sistema1. Gabenimu per sieną užsiėmė daugiau pasienio knygnešiai ar samdomi nešikai,  o apskričių urmininkai (tarp jų ir šiauliškiai) leidimus transportuodavo toliau. knygnešiai iš Žemaitijos suspėdavo nukeliauti į Tilžę kas mėnesį Dominykas Bubėnas, Juozas Sakalauskas). Panašiai darbą organizuodavo ir kiti profesionalai (Jurgis Bielinis, Antanas Šimkus). Spauda buvo gabenama iš spaustuvių ir knygynų Tilžėje, Ragainėje, Karaliaučiuje, Bitėnuose. Lietuviški spaudiniai buvo gaunami iš O. Mauderodės, M. Jagomasto, M. Jankaus spaustuvių. Čia dirbo patyrę profesionalai, daugelį metų buvę užsakovai atkeliaudavo M. Valančiaus knygelės, iš J. Šenkės spaustuvės per M. Jankų, Juozą Miliauską-Miglovarą, D. Bubėną – Aušra. O tada per samdytus knygnešius ar jų kooperuotus tinklus spaudiniai patekdavo į Šiaulių krašto gilumą. Todėl iš daugumos žymiausių Šiaulių žemės knygnešių (Jonas Krikščiūnas-Jovaras, J. Miliauskas-Miglovara, Augustinas Baranauskas, Matas Slančiauskas) bemaž nė vienas negabeno knygų tiesiogiai iš Mažosios Lietuvos spaustuvių. Vežti ar nešti ryšulius iš Tilžės iki pat Šiaulių buvo ir nesaugu, ir neekonomiška. Keliauta į ten gal tik apsižiūrėti, užmegzti kontaktų. Ne vieną iš jų remdavo vietiniai Šiaulių krašto kunigai bei slaptos spaudos platintojų draugijos.
Ankstyvoji leidinių kontrabanda susijusi su M. Valančiaus knygnešių draugijos veikla. Į Šiaurės Lietuvą, Šiaulių kraštą spaudą nešė slaptos pasiuntinės Karolina Valančiūtė ir Elena Sankūnaitė. Po M. Valančiaus knygnešystės veiklą tęsė Sudargo kunigo Martyno Sederavičiaus suburta organizacija (1873-1885 m.). Jai ėmė talkinti šiauliečiai bajoras Serafimas Laurynas Kušeliauskas (1878 m.), kunigas Vincas Bijeika (1883 m.) ir ūkininkai Angrabaičiai iš Rėžgalių k. (Užvenčio vlsč.)2

Antroji knygnešystės banga gerokai išplėtė slapių kelių tinklą. Atsiradus naujai tautinio judėjimo kartai – aušrininkams, varpininkams, į knygnešius atėjo prakutusi, švietėjiškų idėjų įkvėpta J. Bielinio, M. Slančiausko karta. Kūrėsi naujos slaptos draugijos (Garšvių, Steigvilių-Bardiškių, Atgaja, Trimitas). Įvairėjo knygnešių kontaktų vietos ir spaudinių slaptavietės. Tuomet atsirado Emilijos ir Vlado Putvinskių globojamas spaudos gabenimo ir platinimo traktas Tilžė – Šiauliai. Gabentojus išlaikė, juos samdė vežikais dvarininkai V. Putvinskis ir Nikolajus Zubovas. Jų organizuotas slaptasis spaudos gabenimo traktas gyvavo paskutiniu draudimo dešimtmečiu. Ištikimi knygų gabentojai buvo Kazimieras Račkauskas, Pranas Penikas, Kazimieras Čepulis. Knygas iš Šilo Pavėžupio ir Graužikų slaptaviečių toliau skeidė čia susibūrusi inteligentija . Ją jungė ir ateities darbams skatino kūrybinga Povilo Višinskio asmenybė. Tuomet į šviesuolių gretas įsitraukė ir jau knygnešio patirties turintis Jonas Krikščiūnas-Jovaras.

Vėlesnė, trečioji, knygnešystės banga – t ai socialdemokratinės pakraipos literatūros platintojai, remiami grafų Zubovų. Lektūros prireikė susikūrus slaptoms anticarinėms kuopelėms. Knygnešiai padėjo inteligentams parsisiųsdinti politinių brošiūrų iš Klaipėdos, Ženevos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos.

Slaptieji knygų maršrutai ir vietos.Knygnešystę anuometiniame Šiaulių regione reikėtų suprasti kaip sudėtinę slaptosios knygų sklaidos – iš Tilžės į Lietuvos gilumą- dalį. Iš surinktų faktų aiškėja, kad į Šiaulius leidiniai patekdavo labai skirtingais keliais – per Vidurio, Vakarų, Šiaurės Lietuvą ir per Latviją.
Šiaulių apskritis – patogi Žemaitijos ir Aukštaitijos kelių sankryža -suvesdavo į pažintį knygnešius urmininkus iš pasienio ir vietinius spaudos platintojus. Daugiausia uždraustų leidinių atgabendavo patyrę pasienio profesionalai iš Tauragės, Jurbarko, Viduklės, Kretingos apylinkių, o toliau perduodavo pavieniams knygnešiams ar susikūrusioms jų organizacijoms. Vienas iš kito mokėsi, tarpusavyje bendradarbiavo ir konkuravo D. Bubėnas, J.Sakalauskas, Stasys Neteckis, Martynas Survila.

Daugiausia aptarnaudavo Žernaitijos knygnešiai. Pasiekdami Šiaulių kraštą, iš vakarų ir šiaurės vakarų Žemaitijos knygas platino Aleksandras ir Jonas Bendikai, Magdė Bankaitė, R.Pliuškaitė, Peliksas Petravičius, Jonas Karabinas, Peliksas Galminas, o Konstantinas Baltinas ir Viktoras Norkus perduodavo jas seserims Barborai ir Petronėlei Repšaitėms. Bet į Šiaulius užsukdavo ir rytų Aukštaitijos knygnešiai Antanas Aižinas, Antanas Bataitis, Petronėlė Kirkšnelytė-Braknienė, Juozas Milašiūnas ir Vikiras; su Garšvių draugijos užduotimis atvykdavo smulkus verslininkas iš Kupiškio J. Kulikauskas.
Kurtuvėnuose, Šaukėnuose spaudos platinimu rūpinosi kunigai Dominykas Tuskenis, Jonas Vizbaras, o gabeno ir platino Ona ir Jonas Butkai,
Ona ir Julius Gedgaudai ir kt.

Iš Tilžės į Radviliškio apylinkes spaudą pristatydavo knygnešiai Juozas Čepulis, Antanas Abromavičius, Antanas Vaitkevičius, Antanas Grisaitis, Jonas Zubrys. Knygas platino daraktorės Ona Švagždytė-Miržvinskienė, Ona ir Marcelė Jurgauskaitės.

Vidurio Lietuvos kelias. Per Vidurio Lietuvos kaimus ir miestelius ėjo labiausiai išbandyti knygnešių maršrutai. Viena iš svarbesnių pasienio perėjimo vietų, be abejonės, buvo miškingosios Gaurės apylinkės šalia Tauragės. Čia kunigavo Vladislovas Dembskis, dalyvavęs M. Valančiaus organizacijoje. Aušros laikais Raseinių, Šiaulių ir Panevėžio apskrityse pradėjo nešti ir platinti knygas gauriškis kurpius Juozas Kasputis. Iš Gaurės apylinkių ir brolių Jono bei Antano Eičų (Eičių) ir Jono Mockaus bendros veiklos pėdsakai. Čia ne kartą buvo sulaikyti ir mūsų krašto knygnešiai (A. Krasinskas-Voverys ir kt.)
Kitas svarbus kelias ėjo pro Jurbarko pusę (Šilinę). Jis ne vienąkart minimas knygnešių atsiminimuose. Į Šiaulių apskritį patekdavo iš Eržvilko pusės atgabenti knygnešių Martyno Survilos, Izidoriaus Pociaus (gyv. Krakių vlsč.) ir Stasiulaičio iš Gelgaudiškio knygų ryšuliai. Į Radviliškį jų atveždavo Juozas Juščius (gyv. Eržvilko vlsč., Baužaičių k.) ir Pilypas Jurgis iš Pagramančio. Iš Viduklės 1886 m. su S. Neteckiu į Prūsus pradėjo eiti J. Sakalauskas. Jų maršrutai buvo tokie: Sartininkai – Lauksargiai – Tilžė (pas O. Mauderodę) – Viešvilė – Aukštgiriai – Milaičiai – Viduklė1.

Nuo 1885 m. iš Prūsų knygas gabeno Švėkšnos kunigas Stasys Stakelė ir pats platino tarp žemaičių Raseinių ir Šiaulių apskrityse. Prasidėjo kalendorių, kantičkų platinimo laikas. Plito jų prekyba. Tiesiai iš Prūsijos į Žemaitiją jų pristatydavo Vincas Čižauskas, S. Neteckis. Tarp pavienių platintojų, smulkių prekiautojų, pabirusių bemaž kiekviename miestelyje, buvo ir Šiaulių pavieto žmonių- Antanas Gricevičius ir pauperis Mykolas Barauskas4.

Vakarų Lietuvos kelias. Kitas kelias nuo pasienio prasidėdavo iš Klaipėdos pusės. Klaipėda – dažno Žemaičių knygnešio kelio pradžia. Ne vienas iš jų vėliau buvo sulaikytas ties Gargždais (J. Paulauskas, J. Sudinčius). Žymia knygnešystės vieta, iš kurios aiškiai atsiskyrė dvi linkmės, tapo Kuršo gubernijos miestelis Palanga. Viena linkmė vedė į Žemaičių krašto gilumą, kita – į šiaurę, pas Liepojos lietuvius5. Iki 1877 m. čia kunigavo gruzdietis Jurgis Rupka. Iš jo paimtas knygas knygnešiai gabendavo į Žemaičių Kalvariją, iš ten – į Šiaulius. Knygų gabenimą iš Tilžės Palangoje 1883-1889 m. organizavo ir kitas kunigas Marcijonas Jurgaitis. Jam padėdavo kunigas Juozas Lideikis. Spaudinius jie parsisiųsdindavo savo lėšomis arba skolon, o paskui duodavo platinti po Žemaičius ir Aukštaičius.

Tolesnis tautiškos religinės literatūros kelias susijęs su J. Tumo-Vaižganto veikla Mosėdyje ir Kuliuose. Tarp Vaižganto slaptų ryšininkų, gabenusių iš Prūsų ir platinusių Šiaulių krašte, buvo Pranas Žutautas iš Endriejavo vlsč., Magdė Bankaitė iš Ylakių apylinkės, Antanas Laukys iš Laivių k. (Kretingos vlsč.), mosėdiškis Jonas Gadeikis, į tą darbą įsitraukė ir šiauliškiai Ona Valančiūtė ir tuomet dar visai jaunas Jovaras. (Tai buvo jo knygnešystės pradžia.)
Kitas kelias iš Mažosios Lietuvos ėjo per Palangą, Kretingą, Mintaują į šiaurinę Lietuvą. Tai J. Bielinio pasirinktas maršrutas per Palangą: Kretinga – Gargždai – Liepoja – Mintauja – Ryga – Šiauliai – Biržai. Jo sūnaus Kipro Bielinio atsiminimuose aprašomos tolesnės vietovės: Suostas – Biržai -Pakruojis – Radviliškis – Šiaulėnai -Tytuvėnai – Šunkepiai – Šiluva -Kubiliūnai6.

Vėliau kelią iš Palangos per Klaipėdą į Tilžę išbandė P. Višinskio kartos šviesuoliai.

Rytų Lietuvos kelias. Šiaulių apskrities miestelius aptarnaudavo Garšvių knygnešių draugija. Jos nariai literatūra aprūpindavo rytinę apskrities dalį, pasiekdavo ir Šiaulius.

Šiaurės kelias. Draudžiamų knygų rinka plėtėsi į jaunimo mokymosi vietas – į Mintaują, Rygą, Liepoją, Dinaburką. Spaudiniai iš Šiaulių į tuos miestus ir atvirkščiai patekdavo per keliaujančius studentus ar J. Bielinio tinklą, vėliau – per socialdemokratų kuopeles. Mėginome nužymėti knygnešystės kelius Šiaulių apskrityje, kad būtų galima susidaryti vaizdą apie draudžiamosios spaudos sklaidą ir suprasti, kad pagrindinėmis lietuviškosios spaudos sklaidos ir skaitymo vietomis tapo ne tiek didieji miestai, kiek daugybė provincijos miestelių ir bažnytkaimių. Šiauliuose (kaip ir kituose miestuose), kur lietuvių anuomet tebuvo mažuma, lietuviškų leidinių kelias buvo daug sudėtingesnis. Bet tai būtų jau kita tema. 1 Vytautas Merkys, Knygnešių laikai 1864-1904, Vilnius: Valst. leidybos centras 1994 p. 191 -192.

2 Šimtas knygnešių: Knygnešių sienelės vardai / sudarytojai B. Kaluškevičius ir O. Žemaitytė-Narkevičienė, Vilnius: LKF LKD, 1998, p. 98.
3 Knygnešys, 1864-1904 / redaktorius P. Ruseckas, t. 1, Kaunas, 1926, p. 121.
4 Vytautas Merkys, Draudžiamosios lietuviškosios spaudos kelias 1864-1904, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų 1-kla, 1994, p. 140, 49.
5 „Knygnešio Neimanto atsiminimai“, Knygnešys 1864-1904, t. 3, Vilnius, 1997, p. 39.
6 Kipras Bielinis, Dienojant, 2-asis fotogr. leid., Vilnius: Mintis, 1992, p. 89.