R. Petkevičienė. Keletas minčių apie Povilo Višinskio raštų kalbą

Minint spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo šimtmetį, įdomu pažvelgti į anoje epochoje gyvenusio ir kūrusio Povilo Višinskio raštų kalbą.
Višinskio aktyvioji įvairiapusė veikla apima patį karščiausią lietuvių tautinio atgimimo laiką- iš 19-ojo į 20-ąjį amžių žengdami rašto lotyniškais rašmenimis draudimo, rusinimo, griežtos caro cenzūros sąlygomis pažangieji visuomenės veikėjai, nacionalinio judėjimo dalyviai, susivienijo ir nelegaliais būdais leido bei platino lietuvišką periodinę spaudą. Spaudos gimtąja kalba kūrimo, redagavimo, leidimo darbams Višinskis atidavė ne vienerius savo trumpo gyvenimo metus. Tai apie jį ir tokius kaip jis Žemaitė vaizdelyje „Prie užvertos langinės“ rašė: „Kaip kibirkštėlės iš tamsenybių lekiate į padanges, glaudžiatės į krūvą, stelgiatės sužiebti gaisrą ir nušviesti tėvų žemės tamsybes“1.

Kalbant apie Višinskį, visų sutartinai pripažįstami jo kaip demokratinio veikėjo, publicisto, redaktoriaus, leidėjo nuopelnai, o ypač – išskirtinis altruizmas ugdant talentus. „Povilas galėjo rašyti, bet jis dėl savo nepaprasto noro ir troškimo priauginti Lietuvai talentų pamiršo save“2.

Neseniai išleista P. Višinskio „Antropologinė žemaičių charakteristika“, iš rusų kalbos išversta Vytauto Vitkausko, kuris drauge su Vladu Grinaveckiu šį darbą buvo vertęs ir Višinskio „Raštams“ (1964 m.)*. Naujajame leidinyje V. Vitkausko straipsnyje „Povilas Višinskis ir lietuvių kalba“, be kitų apžvelgiamų dalykų, sakoma: „Nedaug yra parašąs Povilas Višinskis, bet kas parašyta, rodo jį buvus nemenką mūsų kalbos mokovą. Pagrindas buvo žemaičių dūnininkų tarmė, ji padėjo jam gyviau ir vaizdingiau reikšti savo mintis“3.

Žemaitiškąsias Višinskio rankraščių, laiškų kalbos ypatybes jau yra aptaręs Juozas Pabrėža4, tad šiame pranešime norima kiek pakalbėti apie Višinskio grožinės kūrybos, publicistikos bei kritikos kalbą ir stilių.

Višinskio laikais dar tik dedami bendrinės lietuvių kalbos pagrindai -1901 m. Tilžėje išėjo Petro Kriaušaičio (Jono Jablonskio) „Lietuviškos kalbos gramatika“, tačiau, kaip sako Jonas Palionis, „periodinių leidinių redaktoriai, turėdami prieš akis ne vienos kokios tarmės žmones, bet visus lietuvius, stengėsi vartoti tokias kalbos lytis, kurios būtų suprantamos visų tarmių atstovams“5, Tai būdinga ir Višinskio raštams.

Jaunojo Višinskio grožinė kūryba negausi. Ryškiausias jų- alegorinis vaizdelis  „Paparčio žiedas“, kur dvaro ponams tarnaujančios Juzytės svajonės pildosi tik sapne, bet … sapnas baigiasi – ir viskas lieka kaip buvę. Dėmesį traukia vaizdelio pradžios šnekamoji veikėjų kalba-motinos ir Juzytės gyvas dialogas, sapne regimų vaizdų tikroviškumas; čia randame hiperbolizuotos halinės („šiurpuliai perėjo per visą kūną“), ištiktukų, kurie daro kalbą paveikią („blykst! Žybtelėjo kas po pačia jos nosia“, „Brakšt!.. kažin kas sugirgždėjo“); vaizdingų metonimizuotų posakių („norėjo išnaikinti verksmą ir dantų griežimą, […] ji geidė matyti aplink save besišypsančius veidus ir mylinčias širdis“6; ,Stovi ant kulkų lytaus“ – R, p. 40); retorinių klausimų: „Kame gi dabar mano mielus Jonelis? Kaip išvarė jį į tą Vistopolį, ir nė balso jo negirdėti!“ (R, p. 40). Bent kelis kartus kreipiamasi į paparčio žiedą ir personifikuojama: „Žiede žiedeli! Išskaidyk sodžius į vienkiemius ir atgaivink senąsias girias!“ (R, p. 40).

Poetiškame vaizdelyje „Smuika“ – medelio augimas ligi pat tampant smuiku gražaus prasmingo gyvenimo metafora: „Smuika likęs, atsiminiau savo jaunas dienas ir pradėjau raudoti. O mano raudose atsispindėjo ir seno miško ošimas, ir paukštelių dainos, ir našlaičių skundai, ir upelio kriokimas…“ R, p. 53).

Vaizdelis „Iš „Margų paveikslėlių“ parašytas vien dialogo forma: jaunas kareivis, klausiamas, kur einąs, atsako žodžiais, kuriuos, be abejonės, galima priskirti pačiam Višinskiui: „Einu kovoti už teisybę, už šventus tautų darbus, už amžinas žmonių tiesas…“ Dialogas baigiamas laiminamąja inversija: „Septynis sykius tegul bus palaiminti ginklai tavo, jaunas kareivi!..“ (R, p. 42)

Dialogas, ginčas yra ir vaizdelio „Ant kryžkelio“ pagrindas – taip autoriui buvo lengviau išryškinti opoziciškus pašnekovų įsitikinimus. Tekste mirguliuoja klausiamųjų sakinių, retorinių sušukimų: „Kada gi, sakyk, ateis tas laikas, jeigu mes visi darbuosimės dėl žmonijos ar mėginsime savo spėkas?! Ar nematai, kad mūsų tauta liekasi nuo kitų, skursta?“ (R, p. 43).

Vaizdingų palyginimų, pasakymų randame ir kituose vaizdeliuose: „žodžio išdaužti nebegaliu, tyliu kaip akmuo“ (R, p. 48), „moka apmesti ir
atausti“ (R, p. 46).

Iš tų negausių vaizdelių matyti, jog Višinskis turėjo pagrindo patarinėti kylantiems talentams – suprato grožinių kūrinių turinio ir formos santykį, gyvos,
vaizdingos kalbos svarbą.

Daug gausesnėje publicistikoje Višinskis taip pat neatsisako išraiškingo kalbėjimo. Tik iš dalies galėtume sutikti su Broniaus Raguočio teigimu, kad jo publicistikoje „raiška daugiau knyginė, sąvokinė, formuota mokslo, išsilavinimo nei gyvosios žmonių kalbos prisiklausymo“7. Taip turbūt galima pasakyti tik apie vėlesniąją Višinskio publicistiką. Noras įtikinti, uždegti, užkrėsti demokratinėmis idėjomis skatino Višinskį kalbėti ne tik argumentuotai, bet ir pasitelkus retorikos priemones. Tai aistringo publicisto kalbėjimas, nors kartu ‘ buvo ir kūrėjas, ir kritikas; „Brolau, ar tu žinai, už ką visi sėdi ir kratos buvo?“ Kitur kreipiasi ironizuodamas: „Tai matai, brolau, neskaityk tų prakeiktų raštų ir neremk jų, nes gali būt suimtas, gali pas tave kratą padaryti!’8. Arba: „Ką čia bekalbėt, juk skaitėt istoriją ir visur tą patį matėt!“ (JB, p. 141). Klausimais ir atsakymais grindžiamas visas jo sukurtos Demokratų partijos programos dėstymas. Tekste mirguliuoja klaustukų, šauktukų, tiesioginė nuosaka keičiama liepiamąja, tariamąja, gausu šalutinių sąlygos sakinių. Nemaža ir ironijos: „Petrapilyje užpyko, nenori nė spaudos duoti, – o jau viskas buvo gatava, tik manifestą paleist bereikėjo… Ai, ai, ai! Dieve mano, ką padarėm!!!“ (JB, p. 140). Ne vienoje eilutėje aptinkame patarlių („vilkų bijai, tai nė miškan neik“), vaizdingų ironiškų posakių („nežiūrėsim: ar tai labai aukštai pastatyta ypata, nors ji būtų Dievo patepta„; „o labiausiai valdyk savo liežuvį…“ – JB, p. 13); aptinkame ir metaforų: „ir pagalvok, ar atsiras tame žmoguje nors lašelis kibirkšties, to kirminėlio, kurs neduoda žmogui stovėti vietoje…“ (JB, p. 139). Panašus dėstymo būdas straipsniuose „Ko mums šiandien trūksta“ (1901 m.. JB, p. 132-135), „Keli žodžiai apie sargiečių „išpažintį“ (1901 m., JB, p. 145-151) ir kt. Polemizuodamas su savo oponentais, nevengia aštrių ( šnekamosios kalbos žodžių: „a, kad jį paibeliai„, „dyzina iš miestelio į miestelį’ (JB, p. 148), , Tai jau amen mums, (JB, p. 148), „Tai jau amen mums, lietuviail!Visiems pogalam!“(JB, p. 149).„Carui vis dėlto nemažas būtų kinkų drebėjimas…“ (JB, p. 148) Priartindamas prie skaitytojo prie skaitytojo caro užmačias, pasitelkia ir rusų k. posakius. Kalbą gyvina vaizdingais pasakymais: „rodos, įlįsčiau į žemę“; „rusų valstybė visa svyruoja, visa ji lyg ant vulkano atsirado“ (JB, p. 174). O štai kaip kalba vienas straipsnio „Lietuviai bedieviai“ pašnekovas: „- O kad juos velniai paimlų, kad aš turėčiau eit į velnių veseliją, į peklos priemenę“ (JB, p. 154).

Kritikos straipsniuose, recenzijose, kur aptardavo ką tik pasirodžiusias knygas. Višinskis ne tik objektyviai vertina autorių pastangas, bet ir smerkia svetimų darbų pasisavinimą, antai kandžiai priekaištauja „Naujam elementoriui A iš B.“ Negaili ironijos Milevskiui-Miglovarai, kad šis nori rašomąją lietuvių kalbą tvarkyti remdamasis Viduklės tarme: „Žodžiu sakant, p. Milevskis gadins žmonių dainas ir už tą pagadinimą (jos nebebus visai suprantamos) rinks iš žmonių [… ] pinigėlius“ (R, p. 101). Ironijos nešykšti ir gyvai, vaizdingai vertindamas Prietelio (Jono Balvočiaus) klaidingai suprantamą patriotizmą: „KAS buvo senovėj, tas gera, ir gražu, ir sveika! Tas turi būti ir dabar – tai būsią tautiška – patriotiška. Senovėj buvo surūkusios gryčios be kaminų, tai norėdami būti gerais tėvynmeiliais, nestatykim krosnių ir kaminų ir įkalbėkim dar, kad taip šilčiau ir sveikiau, ir langų didelių nedarykim, ir lovose negulėkim, tik ant suolų“ (R, p. 90-91).

„Lietuvos ūkininkų kalendoriui“ jis priekaištauja už per sunkų raidžių rašymo būdą.: „Turiu prisipažinti, kad mane ir ne dešimtį metų mokino, o tokių raidžių neparašysiu; o jau ištarti visas – kas tau davė! -ir liežuvį nulauši, irtai neištarsi“ (R, p. 63). Daugelyje kritikos straipsnių, kaip ir publicistikoje, jis kalba tartum ginčydamasis su autorium: „Tai gal jau autorius lietuvių vardu darė su jais derybas?!“ (R, p. 73). Arba: „Ir ką gi atsakysi tokiam žmogui? liuku pamesti prigimtą kalbą…“ (R, p. 80).

Ne viename kritikos straipsnyje Višinskis peikia autorius ne tik dėl formos, bet ir dėl kalbos: „Nė vieno gyvo paveikslo, nė vienos gyvos scenos, visur tik bjaurus […] žargonas“, „bjauriai sudarkyta kalba“ (R, p. 103-104).

Paties Višinskio raštų žodynas ir sintaksė – atspindys 19-ojo a. pabaigos ir 20-ojo a. pradžios visuomenės kalbos, kuri, pasak V. Vitkausko, buvo veikiama caro raštinės,dvarų, teismų, bažnyčių ir kitų šaltinių, įvairių valdžios įstaigų“9

Kaip ir kiti ano meto raštijos darbininkai, Višinskis vartoja nemažai skolinių: abelnai, apart, bovytis, bujoti, daboti, desėtinas, dūšelės, grajintas (= vaidintas), ypatos, kolioti, kožnas, locnas, neprieteliai, pasirėdyti, pamislijus, patėmijau, rubežius, veselija ir kt. Randame ir dabar vadinamų hibridų – bėdavojimas, daleisti, dėkavoti; paraidžiui išsiverstų žodžių – nemielaširdingai, neprigulima Lietuva, neprigulminga, pasišvęsti (= pasiaukoti), vienok. Yra ir ne savo reikšme vartojamų žodžių: išdirbta (=sudaryta) programa, užmetinėjimai (= priekaištai), statyti (= kelti) klausimus ir kt.

Žodžių darytasi ir naujų – to reikalavo gyvenimas: apšviestūnas (=švietėjas), atspindulys (= atspindys), mokslavietės, pirmlakiai, raštenybė (= raštija), sąnarys (= narys), vadovystė (= vadovavimas). Pamėgti svetimų ir savų žodžių su priesaga -iškas pasidaryti būdvardžiai ir jų vediniai: brutališku; literariškas, monstruališkas padėjimas; naturališkas; objektyviškaipopuliariškos knygelės; vienur kitur – talentuoti (= talentingi) žmonės ir kt. Taigi norėta, kad svetimi žodžiai skambėtų kaip savi.

Vertinant iš dabarties perspektyvos, Višinskio raštų sintaksėje gausu tuo metu vyravusių verstinių, ypač vietininko linksnio, konstrukcijų. Šie dalykai jau seniai taisomi. Pvz.: „Tas apysakutes žodis į žodį atradau rusiškoj kalboj’ (= rusų kalba); „Kada jos sūnūs sutvers (= sukurs) savo kalboj (= savo kalba | poezijos veikalus?“; „Žmogaus laisvė siauroje to žodžio prasmėje (= siaurąja žodžio prasme)“; „Ne tame (= ne tuo) apsireiškia patriotizmas…“ Mėgstamas pasakymas būk arba būk tai: „Būk tai (= Neva) jie labiau esą tautiškai susipratę“. Dalelytė tai dedama ir prie kitų žodžių: kokio tai, kiek tai… Ypač apstu prielinksnio ant verstinių konstrukcijų. Pvz.: dirbti ant tautiškos dirvos, atversti ant gero kelio; ant senatvės jis gavo vandenį nešioti; eiti ant galo paskutinės globos ieškoti ir t. t. Šių dienų akimis žiūrint, svetimas atrodo ir jungtukų kad, jeigu vartojimas su bendratimi: „Jeigu jau su juo lyginti (= lygintume), tai tik tą panašumą atrasime“ (R, p. 108); „Kad tik nepravėpsoti! (= nepravėpsotume)“ (JB, p.37); „Kad vis su ja šokti ir šokti (= šokčiau ir šokčiau)“ (R, p. 47).

Vis dėlto Višinskio kalbą priimame tokią kokia ji buvo anuo metu kaip istorinį palikimą. Visai kita padėtis dabar, kai kalba sunorminta, visos jos sritys kodifikuotos, tereikia tik naudotis rezultatais. Bet ar naudojamasi? Kalbininkai, redaktoriai, kalbos tvarkytojai gali tūkstančius kartų taisyti, patarinėti, bet jei pati visuomenė abejinga kalbos reikalams, – ko gero galima tikėtis? Nesunku pastebėti, kad kalbininkai vis tebekariauja su tomis pačiomis pranešime minėtomis ir kitomis sintaksės konstrukcijomis bei leksikos negerovėmis – per šimtmetį jos dar neišgyvendintos. Ypač tuo serga spauda Mūsų miesto laikraštyje, netgi „Literatūroje ir mene“ galima perskaityti: „Tu ką (= Ką tu) angliškai nesupranti?“ – Šiaulių naujienos, 2004 03 24; „Medikų negąsdina ir danų kalbos nežinojimas (= nemokėjimas)“ – Ten pat; „Jeigu žiūrėti (= žiūrėtume) į puslankio tęsinį, veidrodiniame atspindyje – lankas“ Šiaulių naujienos, 2004 03 22; „Kalba ėjo (= kalbėta) ne apie naują pastatą“ Ten pat; „Reiškia, (= Vadinasi,) demokratija gyva“ – Šiaulių naujienos, 2004 03 25; „Susidurdami suvadinamaisiais interaktyviais kūriniais, norom nenorom bandome identifikuoti, įvardyti, kas tai yra, – tuo pačiu (= drauge) artikuliuodami savo poziciją jų atžvilgiu“ – Literatūra ir menas, 2004 03 26.

Jau antras dešimtmetis plūsta anglybių lavina – internetas, informatika, kompiuterija, net politika žaibuoja svetimybėmis. Reikia, oi, reikia Povilo Višinskio kovingos dvasios, kad galėtume atsilaikyti ir vis dar kalbėtume bei rašytumel lietuviškai.
__________________________

*Stebina, kad naujasis „Antropologinės žemaičių charakteristikos“ leidimas vadinamas pirmuoju. 1964-ųjų leidime dėl techninių sunkumų nebuvo išspausdinti tik antropometrinių matavimų lapai. 1 Žemaitė, Raštai, t. 1, Vilnius: Valst. grož. lit. 1-kla, 1956. p. 105.
2 Cit. iš Julius Būtėnas, Povilas Višinskis, Vilnius: EGALDA, 1997, p. 43.
3 Vytautas Vitkauskas, „Povilas Višinskis ir lietuvių kalba“, Povilas Višinskis, Antropologinė žemaičių charakteristika, Vilnius: Seimo 1-kla „Valstybės žinios“, 2004, p. 168.
4 Juozas Pabrėža, “ Višinskio gimtoji tarmė“, Antrieji Povilo Višinskio skaitymai, Šiauliai, 1992, p. 7-8
5 J.Palionis, Lietuvių literatūrinės kalbos istorija, Vilnius: Mokslas, 1979, p. 214.
6 P. Višinskis, Raštai, Vilnius: Vaga, 1964, p. 39. Toliau cituojant iš šio leidinio tekste nurodoma R ir puslapis
7 Bronius Raguotis, „P. Višinskio publicistika“, Tretieji Povilo Višinskio skaitymai, Šiauliai,1994, p. 7
8 Cit. iš Julius Būtėnas, min. veik., p. 140. Toliau cituojant iš šio leidinio tekste nurodoma JB ir puslapis
9 Vytautas Vitkauskas, min. str., p. 164.