1897-1898 m., tebestudijuodamas Peterburgo universitete gamtos ir geografijos disciplinas, P. Višinskis Jaltoje parašė stamboką darbą -Antropologinė žemaičių charakteristika kaip konkursinę studiją universiteto geografijos katedrai. Studija išsiskiria iš Višinskio rašytinio palikimo nemažu moksliniu užmoju bei parengiamuoju darbu (ekspedicijomis, fotografijomis). Mokslinė, istorinė studijos vertė antropologijos bei lietuvių etnografijos disciplinos kontekste nusipelno atskiro profesionalaus žvilgsnio1. Šįsyk keliamas kuklesnis klausimas: kokia Višinskio kultūrinė laikysena atsiskleidžia iš minėto darbo, kaip ši interesų sritis, į kurią įsitraukė laisvai pasirinkęs atitiko jo vertybines nuostatas ir bendravimo stilių? Kitaip tariant, keliamas klausimas dėl autoriaus motyvacijos, kuri suvoktina kaip „nuolatinė tendencija, chroniškas polinkis atlikti tam tikro pobūdžio veiksmus ir patirti tam tikro pobūdžio jausmus tam tikro pobūdžio situacijose”2.
Apskritai, antropologijos mokslas ir tyrimų kryptis formavosi siekiant pažinti kultūrinį Kitą; didelę antropologinių tyrimų istorijos dalį, ypač Vakarų Europoje ir JAV, sudaro nevakarietiškų kultūrų tyrimai. XIX a. Rusijos imperijoje, taigi ir Lietuvoje, tradicinė kaimo bendruomenė antropologijos bei etnografijos mokslo požiūriu taip pat buvo suvokiama ir traktuojama kaip „kultūrinis Kitas” – liaudis, kuri, anot istorikų formuluotės, apibrėžiančios XIX a. Lietuvos sociokultūrinius procesus, dar tik „tampa tauta”. Galima pasiremti ir tiesioginiais liudijimais: grafas Mykolas Tiškevičius (1828-1897), žymus kolekcininkas, XIX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje keliavęs po Egiptą, savo kelionės dienoraštyje rašė, jog nematąs esminio kultūrinio skirtumo tarp Lietuvos ar Gudijos liaudies ir „rytietiškai” amorfiškos, nedisciplinuotos, nevalyvos ir pan. egiptiečių prastuomenės3. Savo ruožtu valstietiškos kilmės inteligentui Višinskiui „tradicinis” kaimo ponas, kuris „apsistatęs tarnais, valgo duoną iš rankų prasčiokų, o apie juos nesirūpina, laiko už paskutinį sutvėrimą (ne visada bent už žmogų), kraipo jų kalbą, išjuokia papročius”, atrodo nevisavertis asmuo, „nei šioks nei toks žmogus: gyvena tarp žmonių, o suvis nežino nei jų padėjimo, nei jų vertės, patsai rūgsta savo sodyboj, išmisliodamas, kur laiką dėti […]”4. Taigi XIX a. II p. Lietuvoje kultūrinės kitokybės ribos, ypač socialinės ir kalbinės prigimties, buvo aiškiai juntamos: ir vienu, ir kitu atveju „anapus” esantieji suvokiami kaip svetimi, atstumiantys, nevisaverčiai. Antropologinės-etnografinės studijos turėjo pagelbėti tarsi filtras, leidžiantis savasties jausmui pratekėti į tą anapusinę svetimumo sferą. Višinskis šiame interpretaciniame procese nebuvo pirmasis – savo darbu jis papildė gana plačią XIX a. etnografinių, topografinių, istorinių, statistinių, memuaristinių krašto aprašų tradiciją, kurios atramą studijoje atskleidžia naudotos literatūros sąrašas su tokiomis pozicijomis, kaip J. I. Kraševskio, L. A. Jucevičiaus, S. Daukanto, M. Valančiaus darbai.
Antropologo laikyseną savo tiriamojo objekto („kultūrinio Kito”) atžvilgiu apibrėžia dinamiškas nutolimo ir priartėjimo procesas, arba buvimas vienu metu tiriamos sistemos viduje ir išorėje5. Antropologiškai tiriant visiškai svetimas ir kitoniškas kultūras, tasai priartėjimas įmanomas dėl asmeninės tyrėjo empatijos, tiesioginio dalyvavimo tiriamos bendruomenės gyvenime bei interpretacinių sugebėjimų. Tačiau ankstyvieji lietuvių antropologiniai interesai bei laikysena rodo akivaizdžiai kitą situaciją: antropologas etnografas ar folkloristas yra kilęs iš tradicinės bendruomenės, nuo jos nutolsta, įgydamas papildomą subkultūrinę tapatybę kitoje luominėje profesinėje terpėje ir tuomet grįžta į „gimtąją” kultūrą, jau turėdamas žvilgsnio iš šalies prerogatyvą- būdamas ir savas, ir svetimas tuo pat metu. L. G. Rėza, S. Daukantas – ryškūs pavyzdžiai, kai profesinė tapatybė (pastorius, istorikas) yra tarsi mentalinis slenkstis, perkeliantis tyrėją už tiriamojo pasaulio ribos, tačiau neištrinantis asmeninės to pasaulio patirties.
Tokia pati yra Višinskio kaip antropologo situacija: viena vertus, jis imasi tirti „savo gimtąją žemaičių tautą”6, tačiau tuo pat metu su ja jau nebegyvena, užsiima tuo, kas jo gimtajai bendruomenei atrodo vargiai suprantama7. Kita vertus, savo darbo pratarmėje jis pažymi, kad ta aplinkybė, jog pažįstąs tik vieną aprašomąją, savo gimtąją, tautą yra mokslinio tyrimo trūkumas: „Savo nelaimei, aš nesu susipažinęs su jokia kita tauta, pažįstu tik savo gimtąją žemaičių tautą”8. Atrodo, tarsi tyrimo moksliškumui būtina yra svetimumo, distancijos patirtis, kuri leistų adekvačiai įvertinti savastį, o tasai svetimumas yra per menkas, per silpnas, kad leistų vertinti, apibendrinti: „Todėl kas man atrodo labai charakteringas žemaičių tautos bruožas, gali būti paprasčiausias kiekvienos kitos tiek pat apsišvietusios tautos reiškinys, ir priešingai į…]”9. Galima įsivaizduoti, kad antropologui, atvykusiam į svetimą kultūrą atlikti „lauko tyrimų”, pasidaro problemiškas jo paties visiškas svetimumas bei nebylumas tos kitos kultūros, kuri palaipsniui imama perprasti. Višinskio problema – per maža distancija, tačiau tiriant ją kompensuoja savasties teikiami privalumai – medžiagos prieinamumas ir autentika. Tad Višinskis darbe nedaug analizuoja, apibendrina ar interpretuoja, daugiau” demonstruoja ir aprašo; pirminė medžiaga yra svarbi ir itin vertinga jo darbo dalis.
Savasties ir svetimumo, vidaus ir išorės dinamika antropologo darbe motyvuoja tarpininko ir vertėjo (hermeneuto) laikyseną10. Antropologas savo tiriamosios bendruomenės patirtį ir elgseną verčia diskursu – kitiems, už to pasaulio ribų esantiems, suprantamais pasakymais. Višinskio antropologinė laikysena, apibendrinamai tariant, šiame darbe pasireiškia kaip noras atskleisti savos žemaičių kultūros turiningumą. Papildomai ši motyvacija išryškėja tais atvejais, kai, pateikdamas tam tikrus bendrus, objektyvius mokslinius duomenis, papildo juos vidine perspektyva: „Rytuose šio kalvagūbrio atšaka eina lig Luokės, kur yra padavimais garsus 106,5 sieksnių aukščio Šatrijos kalnas (antrasis pagal aukštį); žmonės jį laiko aukščiausiu kalnu, galbūt todėl, kad su juo susiję daug legendų”11. Susiduria vidinio ir išorinio žvilgsnio logika, šiuo atveju išryškinanti kultūrinės ir fizinės erdvės neatitikimą, kuris yra itin informatyvus, norint perprasti kokią nors kultūrinę specifiką. Višinskio aprašomoji žemaičių bendruomenė tampa daugiamatė, nesutampanti vien su išoriniu, objektyviu vaizdu.
„Vidinio” žvilgsnio prerogatyva, būdinga Višinskiui kaip antropo logui, darbe pasirodo ir kaip kompetencija, leidžianti ištaisyti kitataučių tyrėjų padarytas klaidas. Vis dėlto „savo” tyrėjo pranašumai, regis, šioje (ir paties autoriaus požiūriu) neišbaigtoje studijoje liko iki galo neišnaudoti. Jų potenciją atskleidžia tokie atvejai, kai etnografiniame apraše pasirodo dar vienas – subjektyvaus matymo lygmuo, tam tikra įžvalga, siekianti ne tiek objektyvaus vertinimo, kiek „buvimo išorėje ir viduje” paradoksalios dermės. Tokios įžvalgos vienu metu yra ir profesionalaus etnografo vertinimas iš šalies, ir tai bendruomenei artimo asmens liudijimas; diskurso požiūriu iš mokslinio-analitinio ar apžvalginio dėstymo pereinama į miniatiūrinį naratyvą anekdotą:
Be kryžių, prie kelių visur galima pamatyti koplytėlių (kopliezelę) -mažučių pastačiukų (1 -2 aršinų aukščio), kur pridėta šventųjų atvaizdų, paveikslų ir statulų, pristatyta žvakių ir veidrodžių, nukabinėtos jos kaspinais ir karoliais. Viena statula, visur pasitaikanti kryžiuose ir tiktai Žemaičiuose, mane ypač sudomino. Ji vaizduoja Jėzų Kristų, smarkiai susisielojusį: sėdi jis, ranka parėmęs galvą, ir užsigalvojęs žiūri į tolį; taip ir atrodo, kad tuojau pat jis ims linguoti galva ir pasakys nežinia kieno sugalvotus, bet visur paplitusius žodžius: „Žemaiti, žemaiti, kam aš tave sutvėriau… „12
Tai, ką tyrėjo nuomone, Rūpintojėlis „sako” žemaičiams, yra su¬bjektyvi įžvalga, interpretacija, įgaunanti sąmojo bruožų.Tačiau šis sąmojis tuo pat metu yra ne tik paties Višinskio humoro jausmo išraiška, bet ir atpažįstamas kaip specifinis žemaitiškas humoras, kurį analitine kalba labai sunku nusakyti. „Literatūriškas” (panašus į literatūrinį ar apskritai meninį) antropologo darbo pobūdis po kurio laiko buvo įvardytas kaip reikšmingas simbolinių struktūrų aiškinimosi būdas 13.
Antropologinė Višinskio laikysena – aktyvus tarpininkavimas tarp kultūrinių kitokybių – gal net akivaizdžiau atsiskleidžia literatūrinio gyvenimo sferoje, kurią V. Daujotytė taikliai yra pavadinusi „Višinskio akademija”. Unikalus Višinskio tarpininkavimas XIX a. pab. rašytojoms moterims – atskira, vienaip ar kitaip lituanistikoje nagrinėta ar palytėta, vientiso žvilgsnio reikalaujanti tema. Čia stabtelėsime ties keliais atvejais, susijusiais su M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos ankstyvąja kūrybine biografija, kurioje Višinskiui teko svarbus vaidmuo. M. Pečkauskaitei reikėjo tarpininko, kuris padėtų peržengti tradicinės bajoriškos gyvensenos ir kultūros, susijusios su kalbiniais bei moters socialinių vaidmenų pasirinkimais, ribą.
Pirmiausia krenta į akis tai, kad Višinskis suvokia, kokia atsakomybė tenka jam, kaip tarpininkui, pasiryžusiam išvesti žmones iš jų įprasto pasaulio, sukurstyti aktyvesnio, savarankiško kūrybinio gyvenimo geismą: „Reikalauk iš manęs, ką aš galiu duoti: rodos, paaiškinimų, etc., kaip įmanydamas stengsiuos kuo greičiausiai išpildyti, nes jaučiu save iš dalies kaltininku to, kad nebegali užsiganėdinti savo padėjimu” (1895-10-20 laiškas Pečkauskaitei)14. Žinia, šios nuostatos Višinskis laikėsi visą gyvenimą netgi pašlijus intymesniems santykiams su jaunąja rašytoja (rūpinosi jos kūrybos publikavimu, stipendija studijoms užsienyje, darbo reikalais ir pan.). Vadinasi, tai galime vertinti kaip motyvaciją -būtent kultūros tarpininko motyvaciją.
Savo autobiografijoje Šatrijos Ragana yra pažymėjusi Višinskio vaidmenį jos patriotiniam nusiteikimui: , jis mane pastūmė sąmoningo lietuv[iško] patriotizmo linkui”15. To postūmio konkretybę jau sunku yra rekonstruoti, tačiau galima apčiuopti kelias detales. Viena vertus, Šatrijos Raganos kelią į lietuvių literatūrą ir moderniąją tautinę bendruomenę Višinskis regėjo kaip tik per valstietiškąją žemaičių kultūrą kurios savastį ir pats giliai jautė, ir siekė kitiems perteikti minėtoje antropologinėje studijoje. Pečkauskaitė jam atrodė šiai bendruomenei gan svetima: „Kaip tau, sesei, dabar aš nieko, regis, labiau negeisčiau, kaip prisiartinimo prie prasčiokėlių su savo mokslu ir tų žmonių pažinimo arčiau, nes, dovanok man, aš tvirtinau ir tvirtinu, kad labai mažai anuos tesupranti ir mažai juos pažįsti, ir tvirtinu, kad, anuos pažinusi, niekada nesigailėtum. […] Žinau, kad ta mano propozicija sunki Tau būtų, nes esi neliuosa ir stipriai surišta savo namuose. Gal to nejauti, bet iš šalies aiškiai regima” (1897-02-04 laiškas Pečkauskaitei)’6. „Surištumas”, nelaisvumas – galimas dalykas, čia kalbama apie plačiai suvoktiną ir įvairiai besireiškiantį tradicinį paternalistinį kaimo bajorų santykį su valstiečiais ir pastarųjų pažiūra į dvarą iš didelės distancijos (šių santykių elementai Šatrijos Raganos iškalbingai atkurti kad ir bičių teismo scenoje apysakoje Sename dvare). Šatrijos Ragana, dvaro panelė, nestokojo atjautos valstiečiams, bet tradiciniai būdai ją pareikšti – mokyti valstiečius ar jų vaikus, gydyti, šelpti, Višinskiui, kaip matyti, neatrodė pakankami. Greičiausiai jis siekė to paties, kaip ir savąja antropologine studija: pažiūros į valstiečių kultūrą ne kaip į užuojautos ir pagalbos vertą sunkų žmogaus būvį, o kaip į visavertį, nors kitonišką pasaulį, kuriame gali kūrybiškai skleistis žmogaus prigimtis. Višinskis siekia, kad Šatrijos Ragana suvoktų valstietišką kultūrą kaip turiningą, kaip tokią iš kurios galima pasimokyti, pasisemti kažko prasminga – taip pat ir kūrybai. Ši tipiška antropologinė Višinskio intencija, pasakyta laiške būsimai rašytojai, atliepia kitą tekstą – unikalią Višinskio padarytą Marijos fotografiją iš Užvenčio: Marija apsirengusi valstietiškais drabužiais, apsirišusi skarele, prisėdusi ant medinės tvoros17. Nežinia, kam priklausė ši persirengimo iniciatyva; joje galima įžvelgti bent apranga sugestijuojamą tokią bajoraitės sutaptį su valstietiškąja kultūra, kokią Višinskis patyrė bendraudamas su Žemaite. Tačiau minėtoji nuotrauka akivaizdžiai liudija, kad Pečkauskaitei tokia sutaptis neįmanoma – geriausiu atveju empatija, stilizacija. Kad ir apsirengusi valstietišku kostiumu, Marija iš veido atrodo visiškai egzotiškai, netipiškai; be to, išraiška, šypsnys – lyg žaidžiančio, pokštaujančio žmogaus, iki galo neatitinkančio to drabužio. Galima prisiminti, kaip „majestotiškai” atrodė Žemaitė su skarele, atsisakiusi dėvėti „inteligentiškas” skrybėles.
Jei bandytume rekonstruoti Šatrijos Raganos požiūrį į liaudišką aprangą, itin iškalbinga atrodytų ankstyvoji jos pozityvistinė proza, apsakymai „Idilija” ir „Pertraukta idilija”: lietuvės patriotės Alenutė ir Zofija dėvi valstietiškais drabužiais. Tačiau dėvi ne kaip įprastu, o kaip tautiniu drabužiu („senovišku lietuvaitės rūbu”), tuo liudydamos ne savo „liaudiškumą”, o tam tikrą tautinę pasaulėžiūrą ir ideologiją (nusiteikimą imtis ir bajoriškojo pozityvizmo propaguoto „darbo prie visuomenės pagrindų”). Tasai drabužis abiejuose tekstuose pabrėžtinai dekoratyvus, nefunkcionalus („Idilijos” Alenutės „kaklas net linko nuo daugumo karolių ir gintarų”18). Jis atlieka tokią pat semantinę funkciją kaip vienuolių abitas (pažymėtina, kad tuo metu Pečkauskaitė su Višinskiu tarėsi dėl galimybės tapti gailestingąja seserimi, o bičiulis būsimai rašytojai primygtinai siūlė pozityvistinę išeitį – būti „maža skruzdėlyte tarp brangių laukų ir dirvų”19). Apsakyme „Pertraukta idilija”, kuriame, galimas dalykas, Šatrijos Ragana ieškojo „kitos rašymo perspektyvos”20 ar siekė atsiriboti nuo senstelėjusios pasaulėžiūros ir realistinės stilistikos, Zofija, dirbanti kasdienius darbus su tautiniu kostiumu, prašalaičio žvilgsniu kiek komiškai parodoma kaip barškanti gintariniais karoliais21. Iš Šatrijos Raganos asmeninių nuotraukų akivaizdu, kad tarpukariu ji daug natūraliau atrodė su stilizuotu tautiniu kostiumu – tokį lietuvių inteligentų kasdienybės stiliaus santykį su liaudies kultūra, be kita ko, savo studijoje „Lietuvoje” nubrėžė ir Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė.
Kita vertus, šis tarpininkavimas išryškina ir kitą antropologinę universaliją: antropologas, aiškindamas ir siekdamas veikti kitų žmonių tapatybes, nėra laisvas nuo savosios (šis požiūris yra tapęs centriniu vadinamosios interpretacinės antropologijos krypties probleminiu aspektu). Atrodo, kad norėdamas kitus priartinti prie liaudiškosios kultūros, Višinskis stengėsi su tąja kultūra sustiprinti ir savo ryšį, pakitusį ar juntamai besikeičiantį, išvažiavus į Peterburgą22. Dėl to viename laiške, kaip spėjama, Pečkauskaitei, Višinskis išreiškia savo troškimą iš naujo suartėti su gimtąja kultūrine terpe ir daug tikisi iš Žemaitės: „ji mane pakels, atnaujins, atgaivins, daug man parodys gyvenimo paslapčių, dar stipriau susies su gimtąja soda, su dūmine pirkia; argi aš dėl to pasidarysiu siauras ir menkas, kaip mano pirkia?”23 Antropologinis judesys -nutolimas-priartėjimas yra hermeneutiškai turiningas, turi hermeneutinio rato (susijusio su prasmės prieaugiu) specifikos. Višinskio troškimas iš naujo priartėti prie „dūminės pirkios” tolygus jo norui, kad toji pirkia įgytų kitą turinį, nebebūtų „siaura ir menka”. Ta pati motyvacija (liaudies kultūros turiningumo iškėlimas) juntama ir jo antropologinėje studijoje. Ši motyvacija netgi specifiškai fokusuoja jo, kaip literatūros kritiko, žvilgsnį, vertinant liaudies gyvenimo realijas kūryboje. Iškalbinga, kad Višinskis laiške Pečkauskaitei, rašydamas apie jos novelę „Pirmas pabučiavimas”, paabejoja, ar žiaurios kaimo moters, nesuvokiančios savo žiaurumo, paveikslas yra tikroviškas; autorė atsakydama patvirtina, kad taip. Šatrijos Ragana iš šalies regi ir kaimo tamsumą, o Višinskis telkiasi į turiningąsias, vertingąsias šios tikrovės puses. Tokiu būdu antropologinis tarpininkavimas veikia kaip galimybė „plėsti žmonių diskurso sferą”24, arba plačiąja prasme „pasakomumo”25 lauką, kuriame atsiskleidžia, anot Višinskio, „gyvenimo paslaptys” – gyvenamojo pasaulio prasmingumas ir gelmė. Nors akivaizdu, kad Šatrijos Ragana galiausiai kitaip regėjo savo kelią į šį tikslą, tačiau neabejotinai svarbus buvo pats Višinskio postūmis kaip tikslingas gestas.
Kita tarpininkavimo sfera – naujos kartos lietuvių inteligentų bendruomenė, į kurią Višinskis siekė įvesdinti ir Šatrijos Raganą. Jis ne tik formaliai stengėsi supažindinti pradedančią rašytoją su lietuviais inteligentais, bet dėjo akivaizdžių pastangų, kad jie bendrautų, kiek tik įmanoma. Tiesioginio sąlyčio, tiesioginio dalyvavimo principas šiuo atveju veikia taip pat, kaip ir atliekant antropologines ekspedicijas ir tyrimus, ar aprengiant bajoraitę tautiniu valstietišku kostiumu. Akivaizdu, Višinskis labai troško, kad užsimegztų gilesnis kūrybinis bendravimas tarp Žemaitės ir Šatrijos Raganos, gyvenusių kaimynystėje, ypač kad abiems buvo sunkiai prieinamas miestiškasis lietuvių kultūros gyvenimas. Tiesioginio dalyvavimo trūkumą kompensavo kita unikali Višinskio inicijuojama praktika – pradedančių Višinskio akademijos „studenčių” kūrybos skaitymas balsu. Panašiai kaip ir tarpininkaudamas valstietiškajai kultūrai, taip ir čia Višinskis tokiais skaitymais ne tik supažindindavo bičiulius su nauja savo pažįstamų kūryba ir paskui, laiškuose joms atpasakodamas reakcijas, leisdavo rašytojoms patirti gyvo atsako jausmą, tokį svarbų kūrybos psichologijos požiūriu, o nelegalaus kultūrinio lietuvių gyvenimo sąlygomis kitaip sunkiai ir prieinamą26. Tačiau kartu sekdamas klausytojų reakcijas, Višinskis greičiausiai tikrindavo ir savo vertinimo galias, asmeninę vertinimo įžvalgą savo sąmonėje gretindavo su visiškai kitokios specifikos bendruomenine recepcija (t. y. tikrindavo „vidinio” ir „išorinio” žvilgsnio dermę). Kaip ir analizuojant žemaičių kultūrą, taip ir vertinant ar nesuinteresuotai skaitant naujausią, bene daugiausia jo paties inicijuotą lietuvių literatūrą, Višinskiui kartais kliudė per didelis asmeninis angažuotumas (kaip, pavyzdžiui, skaitant „Kodėl tavęs čia nėra?”27). Tokiais atvejais išlaikyti trapią pusiausvyrą- būti vienu metu ir „savu”, ir „svetimu” – buvo labai keblu, – tai liudija Viktutės kritika.
Savo ruožtu tie skaitymai balsu vertintini ir kaip savitas būdas patikrinti Višinskio propaguotos realistinės literatūros tikroviškumą. XIX a. Europos literatūroje realistinio pasakojimo naratoriaus pozicija neretai įgyja istoriko, gamtininko – nuoseklaus empirikos stebėtojo ir tyrėjo -laikysenos bruožų28, o literatūros pasakojimas suartėja su nefikciniais naratyvais (istoriniu, gamtamoksliniu, publicistiniu). Šis artimumas, be kita ko, garantavo ir vaizduojamojo pasaulio kaip tikroviško statusą. Višinskis literatūros tikroviškumą tikrindavo antropologinio ar etnografinio realizmo būdu: taip, kaip remdamasis asmenine patirtimi ir informantais tikrindavo kitataučių etnografų darbus apie Žemaitiją. Štai tipiškas Višinskio atsiliepimas apie Pečkauskaitės apsakymą: „Peržiūrėjom „Barbelę” su Jankum […] ir nieko neatradom, kam negalima būtų įtikėti” (1899-06-15 laiškas autorei)29. Kol kultūroje nėra išreikštas bendresnis sutarimas ir žinojimas, kas yra tikroviška literatūroje, kiekvienas atvejis tikrinamas individualiai, tiesiogiai – antropologiškai.
Taigi Višinskio antropologinė studija ir jo veikla XIX a. pabaigos lietuvių literatūros gyvenime atskleidžia jo, kaip kultūros tarpininko, motyvacijas ir laikyseną, skatina dar kartą apmąstyti jo įspūdingos „literatūros vedlio” charizmos paslaptį.
________________________
1 Šis etnografinis P. Višinskio darbas buvo ne kartą aptartas ir „Povilo Višinskio skaitymuose”; plg. apibendrinantį žvilgsnį straipsnyje: Irena Čepienė, „Povilo Višinskio etnografinė veikla”, Ketvirtieji Povilo Višinskio skaitymai, Šiauliai: Šiaulių P. Višinskio viešoji biblioteka, 1996, p. 6-10.
2 Clifford Geertz, Kultūrų interpretacija, Vilnius: Baltos lankos, 2005, p. 106.
3Michal Tyszkiewicz, Dziennik podrožy po Egipcie i Nubii, Paryž, 1863,1.1, p. 139-140. (1861-1862 m.)
4 1896-12-23 ir 1897-01-10 laiškas Julijai Žymantienei-Žemaitei, in: P. Višinskis, Raštai, Vilnius: Vaga, 1964, p. 272.
5 Taip antropologo situaciją apibūdino prancūzų mokslininkas J.-L. Durandas pokalbyje su A. J. Greimu. -Algirdas Julius Greimas, Lietuvių mitologijos studijos, Vilnius: Baltos lankos, 2005, p. 661; cituojama pagal Viktorijos Daujotytės studiją Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių (Vilnius: VDA leidykla, 2006, p. 77), pastaroji knyga suteikia nemaža impulsų literatūrą interpretuoti antropologiškai Antropologo laikysenos požiūriu iškalbinga ir tai, kad A.J.Greimas savo straipsnių rinkiniui pasirinko tokią pat antraštę kaip ir
„Laukinio mąstymo” autorius C. Lėvi-Straussas: „Iš arti ir iš toli”.
6 Višinskis, p. 129.
7 M. Pečkauskaitė 1895-03-19-21 laiške Višinskiui rašė: „Ką tikt buvo tavo tėvas. Klausė jis Mamos: „Pasakyk man, pone, kuom tas Povilas bus? Aš vis negaliu suprasti”. Mama sako, kad gal bus daktaru arba gaspadoriu agronomu… „A, sako, iš knygų gaspadorius ne koks!” Potam vis gailęs, kad tave mokyti leidęs; kiek jis man kaštavo! – sako, – būčiau dabar bagotas, kad tuos visus pinigus turėčiau” (Šatrijos Ragana, Laiškai, Vilnius: Vaga, 1986, p. 33). Ryškus paties Višinskio atsiminimas apie motiną: „…kaip tik pamisliju apie ją taip ir stojasi mano akyse šioksai paveikslas: aš skaitau savo kambaryj vėlai prie lempos, o ji kalba poterius kur nors kerčioj, visi sumigę, ir sodoj tik mudu nemiegam; kartais ji sėdi ant slenksčio ir nieko nedirba, tik sėdi
ir žiūri. „Mama, sakau, eik gulti, jau vėlu!”, o ji: „Kad nė biškio miego nenoriu!” (1897-11-18 laiškas J. Žymantienei-Žemaitei; Ten pat, p. 292.) Ar čia negalima būtų išskaityti nebylų motinos rūpestį nuo savo pasaulio keistais darbais atitrūkstančiu sūnumi, kurį tarsi reikia papildomai sergėti, saugoti, kad ir pačiu paprasčiausiu būdu – tyliai būnant šalia?
8 Ten pat, p. 129.
9 Ten pat.
10 Plg., Geertz, p. 10.
11 Višinskis, p. 141.
12 Ten pat, p. 166
13 Geertz, p. 3-3414 Višinskis, p. 251.
15 Šatrijos Ragana, p.410
16 Višinskis, p.284
17 Višinskio Raštų 4 įklija; Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, parengė Nijolė Raižytė, Kaunas: Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2002, p. 3.
18 Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Raštai, t. 7, Kaunas: šv. Kazimiero draugija, 1939, p. 222.
19 Laiškas Pečkauskaitei 1897- 01-31; in: Višinskis, p. 282.
20 Viktorija Daujotytė, Parašyta moterų, Vilnius: Alma littera, 2001, p. 190.
21 Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, p. 191.
22 Šiuo atveju iš akių bus išleidžiama apskritai nemažos svarbos aplinkybė, kad „Antropologinę žemaičių charakteristiką” Višinskis rašė Jaltoje, į kurią kaip jis vėliau prasitarė, bėgo ir nuo savo jausmų M. Pečkauskaitei.
23 1897-01-31; Višinskis, p. 281-282.
24Geertz,p. 15.
25 Kultūros tyrimuose pasakymas, arba ištara, gali būti ir žodinė, tačiau ir elgsenos elementas, gestas.
26 Plg. 1896-12-25 laišką Pečkauskaitei (Višinskis, p. 227-281).
27 „Man iš visų pervis geriau patinka ,,Kod[ėl] tavęs čia nėra?”. O kad autorius būtų man nepažįstamas, visiškai svetimas, tai dar puikesnė būtų apysaka, bent meilesnė” (Ten pat, p. 280).
28 Pam Morris, Realism, London, New York: Routledge, 2003, p. 53, 59.
29 Višinskis, p. 367.