J. Švambarytė. Povilas Višinskis ir Antanas Povylius

Antanas Povylius (žr. Nuotraukų galerijoje) (1871 08 14 – 1961 07 06) – visuomenės veikėjas, socialdemokratas, kooperatininkas1. 1887 m. baigė Radviliškyje pradžios mokyklą, o toliau lavinosi savimokos būdu Šiauliuose. Dirbo raštininku Liepojoje, Peterburge. Buvo Didžiojo Vilniaus seimo dalyvis, Rusijos II Valstybės dūmos deputatas, Steigiamojo seimo atstovas. Veiklus socialdemokratų partijos narys: spausdino atsišaukimus, pasirašė Lietuvos šios partijos atstovų kuopos atsišaukimą, dėl to kalintas Kaune. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, A. Povylius kūrė įvairias kultūros ir žemės draugijas, organizavo kooperatyvus. Dirbo Lietūkio, Pieno centro vadovybėse. Už nuopelnus Lietuvai 1937 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu2. Per Pirmąjį pasaulinį karą pradėjo ūkininkauti Žiūronuose (Radviliškio raj.) ir gyveno ten iki mirties.

Su P. Višinskiu A. Povyliaus susitikta apie 1893 -1894 metus. Vėliau A. Povylius rašys sutikęs gimnazistą R Višinskį „Šiauliuose prie pašto”3. Įstrigę jam nublukusi kepurė ir šviesus šypsantis veidas. Antrasis susitikimas buvo kiek kitoks. Energingą, veiklų socialdemokratinių pažiūrų jaunuolį – A. Povylių – draugai apie 1902 m. pasikviečia darbuotis į Šiaulius. A. Povylius apsistoja Gubernijos dvare ir dirba Gubernijos alaus daryklos raštinėje. Gyventi tenka su latviu H. Eichvaldu, kuris Šiaulių kultūriniam branduoliui, ieškojusiam pagalbininkų literatūrai platinti, buvo žinomas – slėpė knygas Gubernijos bravare. A. Povylius prisimena, kad „1903 m. pačioje pradžioje pas mus su Eichvaldu atsilankė iki tol man nepažinti asmenys: vienas nedidele barzda, plika galva, antras gi – ilga ruda barzda. Tai buvo Jonas Jablonskis ir stud. Kazimieras Venclauskis”. Gauta literatūra tuojau imta skirstyti, numatyta platinti ir suslėpta. Šį įsimintiną vizitą A. Povylius prisiminimuose vertina kaip esminį: „Nuo to momento ir prasidėjo mano nuosekli lietuviškos spaudos Šiauliuose ir apylinkėse platinimo veikla”. O ten, kur knyga, būtinai turėjo būti ir P. Višinskis. A. Povyliaus prisiminimai šį spėjimą patvirtina: „Po to aš dar susipažinau su šiais asmenimis: Povilu Višinskiu, V. Putvinskiu, S. Žiupsniu…”.

P. Višinskis – Lietuvių demokratų partijos įkūrėjas – kultūros darbui būrė įvairių partijų, įvairaus išsilavinimo žmones. Prisimintina draugystė ne tik su socialdemokratu A. Povyliumi, bet ir su būsimu LKP vadovu V. Mickevičiumi-Kapsuku, su būsimu Šaulių sąjungos organizatoriumi V. Putvinskiu. Iš tiesų, P Višinskis, kurio vienas uždavinių apsigyvenus Lietuvoje buvo spiesti apie save veikliuosius Šiaulių apylinkės kultūros darbininkus, netruko atlankyti Gubernijos bravare gyvenančių jaunuolių. A. Povylius pamatė jį tokį: „…atėjo dailus, barzdotas, dailiai pasirėdęs džentelmenas, kurio šviesi šypsena iš sykio man priminė prieš dešimt metų matytą gatvėj gimnazistą. Tai buvo Povilas Višinskis. Jisai atėjo sužinoti apie esamą pas mus literatūrą. Susipažinę arčiau, dažnai susitikdavome, ir kaskart tekdavo iš jo sužinoti įvairių naujienų, įvairių įvairiausių sumanymų”.

Knygų platinimas, jų sklaida po visą Šiaulių apskritį, matyt, ir buvo tas siūlas, susiejęs abu šiuos žmones. P Višinskiui nuo 1904 m. lapkričio mėn. apsigyvenus Vilniuje, imta dažnai susirašinėti. „Aušros” muziejuje saugomi keli 1904-1905 m. laiškai. Pastarieji pradedami prasmingu bendros idėjos kreipiniu: „Brangus Tautieti!” P. Višinskis, žinoma, laiškuose pirmiausia rūpinasi knygomis, kurias reikėtų platinti visoje Šiaulių apskrityje. Gal imtųsi to darbo A. Povylius? P. Višinskis prašo informuoti, kas kitas galėtų knygų platinimo darbą dirbti, jei A. Povylius nesutiktų.

Kitas abiejų šių žmonių svarstytas klausimas – dramos. Mat A. Povyliaus būta pirmojo spektaklio Šiauliuose „Amerika pirtyje” (1904 m. rudenį) aktoriaus. Matyt, jo laišku klausta J. Jablonskis, kokie dramos veikalai yra leisti cenzūros. R Višinskis (1904 11 25) rašo, jog A. Povyliaus laiškas Jablonskiui pakliuvęs į jo, P. Višinskio, rankas. Tad išvardija net 11 dramų, esančių „Peterburgo Lietuvių savitarpinės pagelbos Draugijoje”. Verta paminėti, jog kelios iš jų yra lietuvių autorių (J. Tumo, A. Fromo-Gužučio, Žemaitės ir Bitės, P Pundzevičiaus-Petliuko), o kitos – verstos iš lenkų ar rusų kalbos4.

Ir 1905 m. laiškuose vėl panašios problemos: P. Višinskis prašo organizuoti spektaklį Telšiuose ir nori, kad būtų platinamos knygos -„Sakyk, kas galėtų mūsų knygeles pardavinėti Šiauliuose? Į ką kreipties” (Prisimintina, jog „Šviesos” bendrovė, įsteigta Vilniuje, jau leido nemaža knygelių, o atsakingas už platinimą Šiauliuose buvo A. Povylius).

P.Višinskio ir A. Povyliaus tarpusavio santykiai, abipusis pasitikėjimas pamažu stiprėjo. Antai prisiminimuose A. Povylius pasakoja: „1903 m. aš jau turėjau reikalingą stažą, ir Povilas Višinskis mane pakvietė į komitetą Šiaulių didžiajai gegužinei rengti” (Reikia priminti, kad grupelė idėjos draugų Jablonskių bute aptardavo pagalbininkų kandidatūras. Apie tai kiek ne kiek rašoma A. Povyliaus prisiminimuose). Laiške nežinomam asmeniui 1904 11 28 R Višinskis sako: „Jei reikėtų perrašyti visą komediją arba vien tik roles, tai yra kam: duok tik Tamsta žinią pas Povylių…”

Knygų platinimas nebuvęs toks paprastas ar lengvas. Juk R Višinskis svarbiausiai – visada turėjo naujų idėjų ir spindėjo „organizuojamąja galia” (V. Putvinskio žodžiai)5. R Višinskis guodžiasi A. Povyliui (1905 07 23 laiškas), jog išsiuntęs daug kam knygelių, bet tik Savičius atsiliepęs. Mat pinigų reikią laikraščiui: „Laikraščio, – aiškina R Višinskis, – labai esame ištroškę, bet neleidžia mums: valdžia žino, kam leisti, – leido Daukšai Kaune, o mums – ne”. Šiame laiške R Višinskis pasipasakoja esąs viliojamas „trupiniu aukso”: „valdžios siūloma administratoriaus vieta vieno rusų laikraščio – duoda 150-200 rb. ant mėn. ir % nuo pelno – nebloga alga! Jei žinočiau, kad Lietuvoj reiks badu stipti, tai priimčiau, tuo tarpu dar turiu viltį nors pusbadžiai misti Lietuvoje”.

Laiškuose A. Povyliui R Višinskis skundžiasi dėl sveikatos, trinties Vilniuje: „Pasiilgau Šiaulių ir šiauliečių – ten man atmosfera geresnė -Vilniuje daug nervų reikia; nors Vilniuje lengviau darbuoties – daugiau žmonių, knygynų”.

A. Povylius turėjo R Višinskio – žmogaus gaivaus, be ambicijų – vaizdą. Jį galima susidaryti iš 1949 m. „Dienyno”, skirto „LTSR MA istoriniam mintijimui”. A. Povyliui atrodė, kad R Višinskis „tai vis taikydavo į rimtą kalbą ir būdavo visuomet labai optimistiškai nusiteikęs”. Antai per vieną „Amerikos pirtyje” repeticiją R Višinskis sėdėjo „auditorijoj prie durų” ir, A. Povyliui perskaičius Antanuko monologą, pradėjo ploti – patiko!

Panašiai ir V. Putvinskis yra pastebėjęs, jog R Višinskis – žmogus, nepažinojęs ambicijos. Konflikto tarp pirmojo spektaklio aktorių ir S. Venclauskienės apmalšinti eina R Višinskis, taip pat jis skatino aktorius ir be senų autoritetų statyti veikalus (turima galvoje „Audra giedroje”): „Na, tai jūs, vyrai, kad suruošėt vakarą be senų autoritetų. Toliau bus lengviaus”. R Višinskio skatinami tie, kurie dėl idėjos, bendro tikslo nugali įvairias ambicijas.

A. Povylius „Dienyne” nuolat primena – R Višinskio visur „pasisukta”: čia jis redaguoja pirmojo spektaklio plakatą, čia pataria, kaip reiktų eiti prašyti leidimo spektakliui.

A. Povyliui įsimintinas ir kitas P. Višinskio gyvenimo bruožas – jis stengėsi spiesti aplink save žmones. Visokius: veiklius ir pasyvesnius. Akino juos būti lietuvius. Antai E. Putvinskienė prisimena, kad „antrasis lietuvis patriotas”, kurį teko pažinti ir kurį parsikvietė Putvinskis, buvo P. Višinskis”. Po poros savaičių jis pas Putvinskius atsiveža J. Žymantienę-Žemaitę, „karštą lietuvę patriotę”6. A. Povylius pasakoja ir apie bajorų Pliuškevičių šeimą, kurie manėsi esą lenkai. Kai tik pasisuka J. Jablonskis, R Višinskis, S. ir K. Šalkauskiai, Pliuškevičiaus kiemas tampa „lietuvišku kiemu” – ten net slepiama literatūra.

A. Povyliaus, matyt, tikrai būta patikimo P Višinskio „tautiečio”: jo bute yra gyvenęs P. Višinskio seserėnas Antanas Abromavičius, Žemaitės anūkė Elzė… Visi jie gyveno Šiauliuose dėl vieno tikslo – mokytis.

J. Būtėnas pažymi, kad P. Višinskis kiekviena proga imdavosi savo, galima sakyti, įgimtosios misijos – „surasti Lietuvai naują rašytoją”7. Ar buvo skatintas imtis plunksnos A. Povylius? 1912 08 14 įvairių užrašų sąsiuvinyje A. Povyliaus įrašyta: „Dar buvo uždrausta lietuvių spauda, R Višinskis pirmasai man patarė: „Bandyk rašyti…” (Beje, A. Povyliaus prabėgusio laiko pasakojimų pasiklausęs ir M. Biržiška sakė: „Būtinai turi rašyti! Jeigu nieko nerašysi, tai numirus ant paminklo parašys: „Čia guli žmogus, kuris galėjo rašyti, bet nieko neparašė…”) A. Povyliaus rašyti nesiimta. Plunksna pamėgta tik sulaukus gražios senatvės, kai, nebegalėdamas ką sunkaus dirbti, ėmėsi prisiminimų. Sumanyta A. Povyliaus gražiai: parašyti tokią knygą kaip Mikalojaus Katkaus, bet… Tiesa, laiškuose muziejininkams P. Bugailiškiui, J. Petruliui, V. Vaitekūnui nuolat minimi prirašyti sąsiuvinių sąsiuviniai, kurie, anot A. Povyliaus, jau turėtų sudaryti 600-800 psl. (Tų tekstų ir poemos „Jurgis Gluosnis”, matyt, reikėtų ieškoti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne ar Visuomeninių organizacijų – buv. Partijos istorijos – institute).

Rašytoju A. Povylius netapo. Ir dideliu kultūros veikėju savęs nelaikė. Pasakodamas apie pirmąjį spektaklį, pažymi: „Rašydamas – jaučiu lyg dėčiau vainiką ant kapų milžinų, kurių žygiuose teko ir man dalyvauti”.

P. Višinskio mirtis A. Povyliaus buvo skaudžiai išgyvenama. Antai M. Lukšienės knygoje „Jono Biliūno kūryba” (1956) pažymėta: A. Povylius 1953 m. klaustas papasakoti apie viešnagę pas P. Višinskį. Pasakotojas „susigraudino, prisiminęs, kaip R Višinskis pats nežinojęs, jog jam pirma [t.y. anksčiau už J. Biliūną] teks pasitraukti iš gyvųjų tarpo.”8

A. Povylius, P. Bugailiškio skatinamas rašyti prisiminimus, 1957 03 08 laiške rašo: „Tu ragini mane rašyti apie jaunuosius ir apie senuosius Lietuvos rašytojus. Ką gi aš apie juos galiu parašyti? Kad aš visą amžių buvau užsiėmęs grynai ūkiškais dalykais, o kuo mažiausiai rašymo darbais ir visuomet buvau nutolęs nuo rašytojų”. Tais pat metais A. Povyliaus viename laiške P. Bugailiškiui pasakyti prasmingi žodžiai: „Aplinkuma suėda”. Ne visus. Antai R Višinskis lieka. Lieka ir jo idėjos. Mums. Nuolatiniam apmąstymui.

1 Lietuvių tarybinė enciklopedija. V., 1982. T. 9. P. 138.
2 Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1975. T. 23. P. 378.
3 Povylius A. Ką aš atsimenu apie P. Višinskį//Kultūra. 1931. Nr. 4. P. 216-217.
4 Višinskis P. Raštai. V., 1964. P. 533-534.
5 Būtėnas J. Povilas Višinskis. K., 1936. P. 57.
6 Putvinskienė E. Atsiminimai. Šiauliai, 1995. P. 25.
7 Butėnas J. Min. veik. P. 86.
8 Lukšienė M. Jono Biliūno kūryba. V., 1956. P. 317.

Naudotasi Šiaulių „Aušros” muziejuje saugomais A. Povyliaus prisiminimais, užrašytais J. Petrulio; A. Povyliaus Dienynu, laiškais P. Bugailiškiui, J. Petruliui, V. Vaitekūnui.

 
Skip to content