V. Daujotytė. Povilo Višinskio Akademija

Yra pamatinių žmogaus orientacijos pasaulyje dalykų, kurie neišnyksta ir ne-sunyksta. Ką gali padaryti gero kitiems, kaip pašviesinti tą erdvę, kurioje esi gimęs, kaip padidinti gėrį. Lūžio, pasikeitimo aplinkybėmis žmogaus pozicijos klausimai tampa itin aktualūs. XIX a. pabaigos – XX a. pradžios iškiliausi lietuviai į šiuos klausimus yra davę gražiausių atsakymų: kilk ir kelk, šviesėk ir šviesk, eik ir vesk, mokykis ir mokyk…

Kiekviena tauta turi savo programinių tekstų, prie kurių nuolat grįžtama, jie svarstomi, interpretuojami. Ir ilgam užmiršti jie išlieka, sulaukia savo laiko. Pamatiniams lietuvių tautos tekstams priklauso ir P. Višinskio „Credo”, paskelbtas 1901 m. penktajame „Varpo” numeryje. Teisus yra istorikas V. Trumpa ir jo mintį pirmuosiuose POVILO VIŠINSKIO SKAITYMUOSE išskleidęs R. Miknys1, kad būtent P. Višinskis Lietuvos nepriklausomybės idėją, iškeltą J. Šliūpo, teoriškai pagrindė. „Credo” sakoma: „Mūsų idealas: laisva, neprigulminga Lietuva, nusikračiusi nuo svetimų ir savų despotų, pamynusi po kojų tamsybes, išvien su kitomis liuosomis tautomis rūpinasi apie pagerinimą savo ekonomiškojo būvio ir žengia pirmyn”. Greta politinių sąvokų P. Višinskis vartoja ir metaforas – iš jų išsiskiria „pamynusi po kojų tamsybes”. Tamsybės yra esminio P. Višinskio pasaulėvaizdžio žodžio – šviesos, šviesybės – antipodas: paminti po kojų tamsybes reiškia atverti kelią šviesai. Greta „Credo” paantraštės „Kilk ir kelk” stovi kita P. Višinskio moralinės pareigos maksima: šviesėk ir šviesk.

Atidžiai perskaitykime vieną P. Višinskio tekstą – pirmojo lietuvių dienraščio „Vilniaus žinios” reklaminį pranešimą: „Vilniaus žinioms” rūpės tautos apšvietimas, gerovė ir laimė. Visa, kuo galėsime šviesti Lietuvos žmones, didinti jų gerovę ir teikti jiems laimingesnį gyvenimą, – visa tat ras vietos mūsų dienraštyje. Visa, kas lengvina žmonijai gyvenimą, visi pramintieji takai, kuriais eidamos kitos tautos rodos šviesesnės, doresnės, turtingesnės ir laimingesnės, -visa tai bus keliama mūsų dienraštyje aikštėn. Dienraščio tikslui rūpinsimės suvartoti visas mokslo ir literatūros šakas, kurios šviečia ir dorina atskirąjį žmogų ir visuomenę”2 (pabr. cit. – V.D.). Mažyčiame tekste keturis kartus pavartotas žodis „šviesti” ir jo dariniai: apšvietimas, šviesti, šviesesnės, šviečia. Taip, šis žodis yra P. Višinskio moralinės ir visuomeninės programos centras, pasaulėžiūros principas. Jis nušviečia visą P. Višinskio gyvenimą ir veiklą – nuo „Credo” iki elementoriaus, kurio moto „Šviesa ir mokslas – tai mūsų galybė”. P. Višinskis giliausia šio žodžio prasme yra švietėjas, iš esmės paskutinis didelis švietėjiškos ideologijos veikėjas lietuvių kultūroje: kaip ir M. Mažvydas jis rašo elementorių, kaip M. Valančius ar S. Daukantas rūpinasi, kad žmonės turėtų ką ir iš ko skaityti. Ir moko ne tik vaikus, bet ir suaugusius didžio skaitymo ir rašymo mokslo, stengdamasis pažadinti dvasią, ją pakelti ir išaukštinti. Jo vadovavimas „Šviesos” bendrovei, siekusiai leisti pigias, prieinamas knygas, yra simboliškas.

D. Striogaitė yra teisingai pažymėjusi, kad „unikalus literatūros istorijoje P. Višinskio darbas su lietuvių rašytojais iš esmės buvo taip pat švietėjo darbas, tarsi vadovavimas savotiškiems literatūros kursams) …] 3. Taip, ypatingas švietėjo darbas, unikalus ir mūsų kultūroje neturintis analogų. Galima būtų sakyti – pirmoji ir iki šiol vienintelė literatūros Akademija, turėjusi vienintelį Mokytoją – Povilą Višinskį. Šios Akademijos mokymo forma buvo neakivaizdinė, bendrauta su klausytojais daugiausia laiškais. Tik susitikus – žodžiu. P. Višinskio literatūros Akademijoje vienaip ar kitaip dalyvavo Žemaitė, Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda, P. Vaičaitis, J. Biliūnas, G. Petkevičaitė- Bitė, V. Didžiulytė, J. Smalstys-Smolskis, K. Jasiukaitis, V. Mickevičius-Kapsukas, Jovaras, J. Juškytė… Dar „pišorka iš Varnių” – Žemaitės sesuo… Ir tie, kurie netapo nei rašytojais, nei kultūrininkais, bet skaitė, pirko knygas, rėmė laikraščius. Literatūros Akademija ugdo ne tik rašytojus, bet ir skaitytojus. Svarbiausia – pačią literatūrą.

Neakivaizdinės literatūros Akademijos idėja labai paprasta: jei Lietuvoje dar maža šviesos, tai būtinąją didinti; jei Lietuva maža teturi literatūrą kuriančių, tai reikia juos ugdyti. Jei dar nėra, tai bus. Pilnos žemaičių sodos originalų, nė viena gražiausia vieta negali susilyginti su surūkusia Ušnėnų troba ir su ten gyvenančiais žmonėmis. Tik reikia dirbti, siekti, nenuleisti rankų. Kaip tikras švietėjas, P. Višinskis ir į kūrybą žvelgia gana blaiviai ir racionaliai: daug dalykų yra išmokstama, daug kas ateina iš patirties, kuri turtėja rašant pačiam, skaitant kas kitų parašyta, ir turint patarėjų – kritikų.

Dvi P. Višinskio citatos, kurios tą pamatinę idėją apibrėžia. Viena iš laiško dar tik pirmus žingsnius žengiančiai Marijai Pečkauskaitei (1897 05 28): „Dabar esi paskendusi poezijoj, tik bereikia, į ją žiūrint, svajoti ir svajoti, o tuo tarpu vis, kad ir po žodelį, brėžti ir brėžti, ant baltos dirvos juodas avis ganyti. Matai, bitelės po trupinėlį ant kojelių neša ir neša, o su laiku žiūri – prinešė pilną avilį, kad žmogui nepanešti”4. Kad ir po žodelį, kad ir po trupinėlį, bet nešk ir nešk į savo avilį. „Energija prie darbo”, kurios P. Višinskis pasigenda laiške J. Šauliui (1904 03 05), yra esminė žmogaus kilimo ir šviesėjimo sąlyga. Be jos nieko negalima padaryti; energiją prie darbo reikia žadinti geru, bet nepataikaujančiu žodžiu. Ir antroji citata iš laiško „Varpo” redaktoriui: „Jeigu kas palinkęs yra prie eilių, tegul sau ir rašo; gal jis ir neparašys per savo amžių gerų eilių, kad ne tas, tai kitas parašys, ir mes sulauksime savo Mickevičiaus […]. Mes turime ne gynioti nuo rašymo, bet kaip galima raginti prie rašymo ir nurodyti kiek galima kelią, ir kožnas vienas tegul sau rašo, kas jam labiaus patinka”5. J. A. Her-bačiauskas beveik tuo pat metu kalbėjo apie lietuvių tautos Genijaus pasirodymą: „Genijus – tai mistiškas sujungimas žemės piemenėlio ir dangaus karžygio dvasių”6. J. A. Herbačiausko genijaus metafizika ir blaivi P. Višinskio fizika: sulauksime, bet nesėdėkime sudėję rankas, o raginkime, skatinkime, stenkimės nurodyti kelią. Du poliai, dvi priešybės, abi svarbios kultūros brendimui, kultūrinės sąmonės šviesėjimui: būtina ir kasdien baltoj dirvoj juodas aveles ganyti, bet būtina ir suprasti, kad kūryboje yra dalykų, kurių negalima nei išmokti, nei išmokyti. Bet kartais kūrybos paslaptys atsiveria gabiems žmonėms bendraujant vieniems su kitais – užtat būtina kūrybos atmosfera, literatūros Akademijos seminarai, pokalbiai. P. Višinskis atkakliai stengėsi, kad Lietuvoje susidarytų lyg kokie centrai, kur žmonės galėtų susitikti, bendrauti ir bendradarbiauti. Būtent tuo tikslu jis suvedė Bitę ir Žemaitę, planavo suvesti Žemaitę ir su Lazdynų Pelėda. Norėjo, kad Žemaitė suartėtų su M. Pečkauskaite, bet nesisekė: „Tavo ponelės – lengvadarbelės…”, – nusiskundė Žemaitė. „Parašyk, kaip ten viešėjai ir kaip patiko ta ponia, man labai rūpi žinoti, ar sutinkate su ja, ar negalėsite pasimokyti viena nuo antros?” – klausimas iš laiško Žemaitei (1899 09 17)7. Klausimas apie viešnagę pas G. Petkevičaitę-Bitę. Galbūt Bitė yra labiausiai P. Višinskį supratusi. Kitos literatūros besimokančios moterys nebuvo lengvos mokinės. Jas reikėjo ne tik mokyti, bet dar ir išklausyti, ir guosti, ir ironizuoti, norint pasiekti kiek blaivesnio požiūrio. Kuo tik neįsivaizdavo P. Višinskio Lazdynų Pelėda – Sofija! Ne tik broleliu, bet ir gudrybės milžinu, ir herojiškuoju filaretu. „Kiekvienas laiškas baigiamas nuoširdžiais maldavimais: atvažiuok, tik atvažiuok, turiu tau daug daug pasakyti…”8 Bet lik į vieną balsą Povilas būtų atsiliepęs – važiavęs iš bet kur. Tačiau tas balsas – Marijos balsas -jo nepašaukė…

Ir. J. Biliūnas laiške būtent Povilui yra išsipasakojęs slapčiausius savo meilės reikalus (1903 12 08-09-11). Iš jo laukęs supratimo.

Kokia buvo P. Višinskio literatūros Akademijos programa? Pirmiausia – individuali kiekvienam autoriui. Jovarą jis mokė pačių žodžio pradmenų, Žemaitę – stilistikos, Šatrijos Raganai kėlė teisingos meninės orientacijos reikalavimus, J. Biliūną stiprino ir rėmė. Mokomoji P. Višinskio atrama buvo literatūros klasika – ir Žemaitę skatino skaityti Šekspyrą bei Gėtę, nepadėti jų, jei ko iš karto ir nesuprato. Apie „Petrą Kurmelį” klausė: „Kada parašyta pradžia: ar pirm skaitymo Šekspyro, ar perskaičius jį? Man pasirodė jo įtekmė ant gero” (1898 05 19 laiškas)9. Vargu ar jau „įtekmė”… Bet jaunas literatūros mokytojas nori matyti savo darbo rezultatus…

Antroji P. Višinskio atrama – gyvenimas. „Tik atidžiai žiūrėk į gyvenimą, tyrinėk jį kuo daugiausia, o ne vien tik savo fantazijoje ieškok medžiagos. Tada bus brangus veikalas, jeigu ant reališko gyvenimo pasiremdama, duosi mums paveikslus gyvus, pilnus meilės žmonių, dapildysi juos savo fantazija, stumsi žmones pirmyn, raginsi prie gerų darbų, pasišventimo, – sulauksi ne tik komplimentų, bet ir tautos dėkingumą”, -rašė Šatrijos Raganai (1903 09 16)10.

Pirmenybę P. Višinskis teikė ne įvykiui, ne siužetui, o minčiai, vidui: „…ne taip, man rodos, interesingi faktai, kaip mįslios: mus daugiausia užima ne žmogaus viršus, bet jo vidus””. Skatino žiūrėti stiliaus vieningumo, kalbos: „kad visas apsakymas kaip upė bėgtų”12. Pagal tą literatūros modelį, kurį formavo P. Višinskis, matyti, kad artimiausias jam buvo tas kelias, kuriuo ėjo J. Biliūnas, 1903 m. gruody parašęs Povilui gražiausius žodžius apie literatūrą: „Tik viena literatūra ir įneša žmogui ramumą į širdį, šiek tiek jos skausmus nutildo; daila visados šlifuoja žmogų, – o taip visai blogai prisieitų”‘3. Ir yra vienas J. Biliūno kūrinys, kuriame pasirodo jiedu abu, – apsakymas „Pakeleivingi”, parašytas 1905 m. pradžioje. Veiksmas vyksta Žemaitijoje, Šiaulių apylinkėse. Du eksstudentai – Antanas ir Petras – eina į dvarą. (Pagal biografinius duomenis, tai turėtų būti Kurtuvėnų dvaras, kur 1903 m. Povilas mokė vaikus.) „Miške po egle, prie pat kelio, guli du eksstudentai – Antanas ir Petras. Iš toli eina juodu pėsčiu: nuvargusiu ilsis dabar po ilgos kelionės. Antanas jausmingu balsu skaito savo draugui pirmosios savo apysakos pradžią.[…] – Na, kaipgi tau patinka? – klausia jis Petro, kuris, parėmęs abiem rankom savo smakrą, visą laiką žiūrėjo į jį ir klausės”. Nesunku spėti Antaną turint biografinių Jono bruožų, o Petrą – Povilo. Vienas jausmingai skaitantis, antras – žiūrintis, klausantis ir guodžiantis. Dar viena jųdviejų pokalbio nuotrupa:

„- Taigi… o juk svajojova savo tautos rašytojais tapti, jos literatūrą lig pačių debesų iškelti?!

– O kodėl mudu negalime rašytojais tapti? – tvirtu balsu atšauna Petras. – Nesijuok, galbūt kada nors senatvėje malonu bus, atsiminus, kad šitai tame miške po egle pirmąją savo apysaką skaitei…”

J. Biliūno rezignacija. Ir P. Višinskio tvirtumas – o kodėl, o kodėl mudu negaliva rašytojais tapti? Juk būtent šiuo keliu jis vedė ir tuos, kuriuos mokė, kritikavo, gyrė ir skatino: niekas iš karto nėra ko nors labai gero parašęs… Kilk ir kelk, šviesėk ir šviesk, mokykis ir mokyk…

IV a. pr. Kr. buvo įkurta Platono Akademija. Spindinčioje Graikijoje, apelsinmedžių giraitėje, po skaisčia Antikos saule. Filosofijos, kūrybos mokykla. Ir lietuviškoji P. Višinskio literatūros Akademija turėjo taip pat gamtos akcentą. Tik ne išpuoselėto pietų sodo, o lietuviško miško: atsiminsi, kad „tame miške po egle pirmąją savo apysaką skaitei…” Galbūt tos ypatingos lietuvių literatūros Akademijos Pirmasis yra Antanas Baranauskas. Jo atgarsis pasigirsta ir aps. „Pakeleivingi”: „Bet šitai Antanas atsikosi ir aukštu balsu uždainuoja „Sudiev, Lietuva…” Petras pritaria, ir plaukia per mišką graudinga dainos gaida. Visas miškas atgyja: tarsi ir jis tos dainos skausmus atjaučia ir savo aidu jiems pritaria”.

Miškas lydi du einančius keliu ir galvojančius apie tautos literatūrą: Joną Biliūną ir Povilą Višinskį. Tik nebus šitų dviejų žmonių senatvės, nebus atsiminimų, neliks ryšių, kurie būtų laikę ir stiprinę literatūros Akademijos idėją. Bet ji liko – lietuviškoji Povilo Višinskio Akademija…

Antrųjų P.Višinskio skaitymų pranešėjai (1992 m.)

1 Povilo Višinskio skaitymai, I. – Šiauliai, 1990.-P.4.
2 Cit. iš: Petronis J. Petras Vileišis. – V., 1992.-P.128.
3 Striogaitė D. P. Višinskis – liaudies švietėjas, pedagogas//Povilo Višinskio skaitymai, I. – Šiauliai, 1990.-P.17.
4 Višinskis P. Raštai. – V., 1964.-P.287.
5 Ten pat. – P.260.
6 Herbačiauskas J.A. Erškėčių vainikas. – V., 1992.- P.223.
7 Višinskis P. Raštai. – P.368.
8 Ambrazevičius J. Lietuvių rašytojai. – K., 1938.-P.155.
9 Višinskis P. Raštai.-P.341.
10 Ten pat.-P.472.
11,12 Ten pat.- P.251.
13 Biliūnas J. Raštai. -V., 1981.-T.3.-P.178.

 
Skip to content