Povilas Višinskis ir Šiauliai

Iš nepilnų trisdešimt vienų savo gyvenimo metų beveik šešiolika Povilas Višinskis atidavė Šiauliams ir Šiaulių kraštui. „Pasiilgau Šiaulių ir šiauliečių – ten man atmosfera geresnė…“ – 1905 m. jis rašė laiške šiauliečiui A. Povyliui (Višinskis, Povilas. Raštai. Vilnius, 1964). Šiauliuose P. Višinskis baigė gimnaziją, čia subrendo. Ir vėlesniais gyvenimo metais dažnai lankydavosi mieste kaip aktyvus kultūros puoselėtojas, liaudies švietėjas, talentų ieškotojas ir ugdytojas. Glaudų jo ryšį su Šiauliais rodo įvairiuose raštuose vartojami slapyvardžiai Šiaulietis, Šiauliškis, Ušnėniškis ir kt.

Šiaulių gimnazija

P. Višinskis gimė 1875 m. birželio 28 d. Šiaulių apskrityje, Ušnėnuose (Kelmės r.), laisvųjų valstiečių šeimoje.

1885 m. rudenį dešimtmetis Povilas buvo priimtas į Šiaulių berniukų gimnazijos (dabar Juliaus Janonio gimnazija) parengiamąją klasę. Gimnazijos mokinių dauguma buvo valstiečių, dvarininkų ir valdininkų vaikai, kurie tarpusavyje gražiai sugyveno. P. Višinskis mokėsi stropiai, pasižymėjo pareigingumu ir kruopštumu. Po metų išlaikė stojamuosius egzaminus ir pateko į šios gimnazijos pirmąją klasę. Sėkmingai kopė iš klasės į klasę, neatsilikdamas nuo kitų mokinių, bet ir nestebindamas ypatingais gabumais.

1890 m. P. Višinskis baigė keturias gimnazijos klases. Tėvai norėjo, kad jis stotų į Kunigų seminariją, bet jaunuolis nepakluso tėvų norui ir vėl grįžo mokytis į Šiaulių gimnaziją. Tuometinėje gimnazijoje buvo vykdoma rusifikacijos programa. Nepaisydamas griežto režimo, P. Višinskis įsitraukė į nelegalų lietuvių moksleivių būrelį, turėjusį slaptą bibliotekėlę. Čia jis perskaitė gimnazijoje draudžiamus rusų klasikų L. Tolstojaus, F. Dostojevskio, N. Černyševskio ir kitų autorių kūrinius. Aukštesnėse klasėse mokėsi vidutiniškai, bet iš kitų moksleivių išsiskyrė pilietiškumu, švietėjiška veikla.

Tais pačiais metais P. Višinskis pastebėjo savo kaimynės Julijos Žymantienės talentą ir pradėjo su ja bendradarbiauti, jai į Ušnėnus atvežė „Aušros“ komplektą ir kitos lietuviškos spaudos. Jo dėka J. Žymantienė tapo Žemaite – žinoma ir mėgstama lietuvių rašytoja.

Per vasaros atostogas P. Višinskis gyveno Užvenčio (Kelmės r.) dvarininkų Pečkauskių šeimoje, privačiai mokė jų vaikus. Čia jis susipažino su būsima rašytoja M. Pečkauskaite-Šatrijos Ragana, rūpinosi jos ugdymu, skatino rašyti, atveždavo jai iš Šiaulių lietuviškos literatūros. Po Užventyje praleistos vasaros pats savo jėgomis vertėsi Šiauliuose, iš kuklaus korepetitoriaus uždarbio mokėjo už mokslą gimnazijoje.

1894 m. P. Višinskis Šiaulių gimnazijoje išlaikė baigiamuosius egzaminus ir iki 1898 m. gyveno Peterburge, kur universitete studijavo gamtą ir geografiją. Nors ir toli išvykęs, P. Višinskis nenutraukė ryšių su Lietuva ir Šiauliais. Geografijos katedrai paskelbus mokslinio darbo konkursą, jis, trečio kurso studentas, ėmėsi tyrinėti Šiaulių apskrities gyventojų antropologiją ir etnografiją. 1898 m. savo darbą „Antropologinė žemaičių charakteristika“, gausiai iliustruotą fotografijomis, įteikė universitetui ir gavo pagyrimo raštą.

1897 m. vasarą Šiauliuose P. Višinskio ir P. Avižonio iniciatyva įvyko pirmoji studentų konferencija, kurioje buvo aptarti lietuvių spaudos ir literatūros klausimai.

Susirgęs džiova, 1896 ir 1898 m. gyveno ir gydėsi Jaltoje ir Sevastopolyje.

Dėl sunkių gyvenimo sąlygų P. Višinskis Peterburgo universiteto nebaigė. 1898 m. grįžo į Lietuvą ir pradėjo mokytojauti įvairiuose Šiaulių apylinkių dvaruose. Jį buvo galima sutikti visuose to laikotarpio svarbesniuose judėjimuose, renginiuose, susitikimuose. Šiauliuose P. Višinskis artimai bendravo su J. Biliūnu, rūpinosi ne tik jo kūryba, bet ir materialine padėtimi. 1899 m. vasarą jis buvo vienas uoliausių Palangoje vykusio vaidinimo A. Keturakio „Amerika pirtyje“ rengėjų. P. Višinskis režisavo spektaklį, pats atliko siuvėjo Vinco vaidmenį, paskatino čia vaidinti šiauliečius S. Jakševičiūtę-Venclauskienę, A. Janulaitį ir kt. Tas pats spektaklis po metų buvo suvaidintas Liepojoje.

Kurtuvėnai, Šilo Pavėžupys

1901 m. P. Višinskis apsigyveno netoli Šiaulių esančiuose Kurtuvėnuose, kur mokė grafo Stanislovo Pliaterio šešis vaikus, be to, gražioje gamtoje, pušynuose tikėjosi pagydyti džiovos alinamą organizmą. Kaip pedagogas P. Višinskis grafų buvo vertinamas gerai, nors jų politinės pažiūros ir skyrėsi. Čia gyvendamas jis iš karto kibo į darbą – rengė spaudai M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos, G. Petkevičaitės-Bitės, Lazdynų Pelėdos, Žemaitės, J. Biliūno kūrinius, stengėsi užmegzti ryšius su draudžiamos lietuviškos spaudos platintojais. Šios literatūros pristatymu iš Tilžės į Šiaulius rūpinosi V. Putvinskis, kuris savo atsiminimuose rašo, kad knygnešių darbą koordinavo P. Višinskis. „Nors jis nenešiojo knygų ant nugaros per sieną, bet, dirbdamas kitus darbus, buvo uolus ir literatūros platinimo organizatorius daugiausia plačioje Šiaulių apskrityje“ (Knygnešys. Kaunas, 1938). V. Putvinskio dvare Šilo Pavėžupyje, svarbioje to laikotarpio kultūros veikėjų susibūrimo vietoje, P. Višinskis, atvykęs iš Kurtuvėnų, praleisdavo savaitgalius ir šventes. Dvare vykdavo susirinkimai, kuriuose būdavo aptariami įvairūs mokslo, politikos, kultūros ir visuomenės gyvenimo klausimai. Pradedantiems rašytojams daug padėjo jo įkurta literatų mokykla, kurioje buvo skaitomi ir komentuojami grožiniai kūriniai. Šilo Pavėžupyje P. Višinskis susitikdavo su reikiamais žmonėmis ir draugais, čia, mirus V. Kudirkai, redagavo „Varpą“, „Ūkininką“. 1900–1904 m. šiuose leidiniuose pasirodė apie dvidešimt P. Višinskio korespondencijų iš Šiaulių. Šiame dvare jis dalyvavo slaptuose posėdžiuose dėl Lietuvos demokratų partijos įsteigimo.

1901 m. rudenį P. Višinskis susipažino su Šiaulių krašto savamoksliu poetu J. Krikščiūnu-Jovaru, ragino jį rašyti, ugdė literatūrinius gebėjimus, rūpinosi jo eilėraščių meniškumu. P. Višinskis parengė pirmąjį Jovaro eilėraščių rinkinį, aptarė kitų jo kūrinių leidybos klausimus.

Daug jėgų P. Višinskiui kainavo teismai dėl lietuviškų spektaklio „Velnias spąstuose“ afišų išklijavimo 1900 m. Už tai caro valdžia jam iškėlė bylą, kuri tęsėsi iki 1903 m. gegužės mėn. Dėl šio bylinėjimosi jam teko ne vieną kartą susitikti su Šiaulių advokatais, būti kviečiamam į Šiaulių apskrities taikos teisėjų suvažiavimus. P. Višinskis buvo išteisintas. Manoma, kad ši byla prisidėjo prie lietuviškos spaudos atgavimo.

1902 m. Dabikinėje (Akmenės r.) P. Višinskis surengė varpininkų suvažiavimą, kuriame iškėlė savo garsųjį šūkį „Kilk ir kelk“.

Šiaulių gegužinės

P. Višinskis neįsivaizduojamas be Šiaulių gegužinių, kurios buvo organizuojamos jau nuo 1899 m. Jos buvo vadinamos didžiosiomis gegužinėmis, Lietuvos inteligentų suvažiavimais ir kitais skambiais vardais. Carizmo priespaudos ir intensyvaus rusinimo metais gegužinės, kuriose dalyvaudavo šviesiausioji visuomenės dalis, buvo viena iš legalių tautinio judėjimo formų, sumaniai panaudota tautos gyvybei palaikyti, kultūrinei ir politinei rezistencijai brandinti. 1903 m. pavasarį P. Višinskis ėmėsi rengti gegužinę Bubiuose. Organizacinė komisija rinkdavosi tuo metu Šiauliuose gyvenusio J. Jablonskio bute. Gegužinė įvyko 1903 m. birželio mėnesį D. Zubovo dvare. Jos metu buvo aptarta lietuviškos spaudos padėtis. Gegužinėje dalyvavo Žemaitė, J. Biliūnas, J. Janulaitytė, A. Povylius, P. Avižonis ir kiti inteligentijos atstovai. Čia P. Višinskis pasakė ugningą kalbą. „Svarbiausioji ašis, apie kurią viskas sukosi tuo laiku buvo P. Višinskis. Jisai stebėtinai mokėjo surasti žmonių ir pažadinti dirbti kiekvieną, kuris dar kažko lūkuriavo…“ – rašė A. Povylius.

Tais pačiais metais P. Višinskis persikėlė į Šiaulius, kur Gubernijos dvare mokė V. Janavičiaus vaikus, palaikė ryšius su to meto šviesuoliais, gyvenančiais Šiauliuose, leidybai parengė Žemaitės „Skaitymėlius“ vaikams.

P. Višinskiui vadovaujant buvo surengta ir 1904 m. didžioji Šiaulių gegužinė, pirmoji panaikinus lietuviškos spaudos draudimą. Gegužinė vyko Kairių dvare, esančiame netoli Šiaulių. Tuo laikotarpiu vienoje Šiaulių gegužinėje P. Višinskis susipažino su savo būsima žmona akušere J. Mikuckaite. Su ja susituokė 1905 m. Tais pačiais metais vykusioje Šiaulių gegužinėje jis nedalyvavo, nes jau gyveno Vilniuje, o ir sveikata vis blogėjo.

Išvykus iš Šiaulių

1904 m. rudenį P. Višinskis išvyko gyventi į Vilnių. P. Vileišis jį pakvietė dirbti į „Vilniaus žinių“ redakciją. A. Povylius, K. Jasiukaitis, Jovaras rašė jam laiškus, informavo apie šiauliečių sumanymus, prašė patarimų. Gyvendamas Vilniuje jis išleido du elementorius, knygeles „Žmogaus tiesos“, „Vaina arba karė“, sudarė Jovaro eilėraščių rinkinėlį ir sugalvojo jam pavadinimą – „Žibutė“. Pablogėjus sveikatai, 1906 m. pavasarį nutarė vykti gydytis į Šveicariją, bet šios šalies nepasiekė, mirė pakeliui 1906 m. balandžio 23 d. Berlyne. P. Višinskio laidotuvėse (palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse) dalyvavo ir delegacija iš Šiaulių, atvežusi vainiką su užrašu: „Žengusiam keliu mokslo ir šviesos, prie išliuosavimo pavergtos tautos…“ (Vilniaus žinios, 1906, Nr. 81).

Atminimo įamžinimas Šiauliuose

Šiauliečiai gražiai pagerbė šio iškilaus savo krašto šviesuolio atminimą. Dar 1927 m. pradėjęs veikti Liaudies universitetas vadinosi Povilo Višinskio vardu. Jo vardu pavadinta viena centrinė miesto gatvė, Mažajame teatre 1985 m. pastatyta E. Liegutės pjesė „Povilas ir Marija“ (režisierė R. Steponavičiūtė), kuriame P. Višinskio vaidmenį sukūrė Šiaulių dramos teatro aktorius E. Leonavičius. 1989 m. Šiaulių viešajai (dabar apskrities) bibliotekai suteiktas Povilo Višinskio vardas. Šioje bibliotekoje 1990 m. atidengta šiauliečio dailininko V. Trušio mozaika „Povilas Višinskis“, čia tais pačiais metais pradėtos rengti respublikinės mokslinės konferencijos „Povilo Višinskio skaitymai“.

Nuo 1991 m. gabiausiam Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto studentui skiriama Povilo Višinskio stipendija. 1991 m., per Povilines, Šiauliuose atidengtas paminklas P. Višinskiui (skulptorius S. Žirgulis). Jis pastatytas už miesto gyventojų paaukotus pinigus. Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas P. Višinskio memorialinis fondas: 9 laiškai, 3 rankraščiai, 24 respondentų laiškai jam, ikonografinė medžiaga, P. Višinskio ir jo žmonos nekrologai ir kt. Šiaulietė garbės kraštotyrininkė I. Rudzinskienė sudarė Višinskių giminės genealoginį medį, kuris saugomas Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.

Kurtuvėnuose, kur nemažą savo gyvenimo dalį praleido P. Višinskis, taip pat įamžintas jo atminimas. Čia, mokyklos kieme, stovi iš ąžuolo išdrožta skulptūra (skulptorius V. Lukošaitis), kurioje iškalti P. Višinskio žodžiai „Kilk ir kelk“.

 

Literatūra

1. Būtėnas, Julius. Povilas Višinskis. Kaunas, 1936.
2. Kasparavičienė, Nijolia. Povilo Višinskio atminimo įamžinimas Šiauliuose: rankraštis. Šiauliai, 2000.
3. Knizikevičienė, Birutė. P. Višinskis ir Šiauliai // Pirmieji Povilo Višinskio skaitymai. Šiauliai, 1990.
4. Krivickas, Jonas. Povilas Višinskis Kurtuvėnuose: rankraštis. Šiauliai, 2003.
5. Sirtautaitė, Jūratė. Povilas Višinskis ir Šiauliai: rankraštis. Šiauliai, 1990.
6. Sprindis, Adolfas. Povilas Višinskis. Vilnius, 1978.
7. Striogaitė, Dalia. Garsiųjų Šiaulių gegužinių istorija ir P. Višinskis // Antrieji P. Višinskio skaitymai. Šiauliai, 1992.

Parengė Danutė Darbutienė