Straipsniai

Povilo Višinskio straipsniai, rašyti savo epochos žmogui, aktualiai skamba ir šiandien; o kartais juos skaitant randasi įspūdis, kad nuo XX a. pradžios kai kas ir visai nepasikeitė, dažniausiai – deja, bet kartais ir – laimei. Viena iš temų, ypač suartinanti su šiais laikais, yra bėgūnų, pabėgėlių, ištrūkėlių (kaip rašo P. Višinskis), o kitaip tariant – emigracijos problema. Šiuolaikiškai nuskamba su šia problema bent iš dalies susijęs rūpestis, kiek lietuvių esama apskritai pasaulyje, ir tokia P. Višinskio išvada (retorinis klausimas): „Bet kur yra ta Lietuva, kur jos ribos, ar daug turime brolių lietuvių – nedaugelis težino.“

Emigracijos, švietimo, socialines ir kitas P. Višinskio straipsnių temas jungia viena universaliausių vertybių – lietuvybė (lietuviškumas). Jai išsakyti autorius ieško kuo įvairesnės stilistinės bei žanrinės formos (nuo loginio svarstymo iki lyrinio pasakojimo, tarp meninio ir publicistinio teksto…). Lietuvystė matoma ir apmąstoma politinių, socialinių ar net ekonominių klausimų perspektyvoje, kaip šventas ir šventės reikalingas fenomenas. Dažniausia P. Višinskio straipsnių kryptis – kritiškoji. Lietuviškumo stygius, ribos jam skleistis iškeliami kaip politinių aplinkybių ar tiesiog sąmoningumo (susipratimo) stokos pasekmė. Tiesa, kritikuodamas kitiems autoriams būdingą savo tautos iškėlimą (palyginti su kitomis tautomis), P. Višinskis pats kartais emocijų pagautas nesusilaiko ir panašiai išskirtinai didžiuojasi viskuo, kas lietuviška, ar gyvenimu Lietuvoje…

Toliau pateikti tekstai, be kita ko, primena ir dar vieną P. Višinskio publicistikos ypatybę. Joje gana gausiai pasitelkiama kitų autorių medžiaga, neretai pateikiamas tiesiog vieno ar kito informacinio šaltinio vertimas. Tačiau, atsižvelgiant į to meto situaciją, tai irgi turėjo savo reikšmę, bei vertę – panašią kaip ir originali mintis; juo labiau, kad P. Višinskio atliktas vertimas ar tam tikros medžiagos perpasakojimas neretai buvo papildomas ir subjektyviais komentarais.