Kalbininkai

Š Z Ž

B

BARAUSKAITĖ JANINA. Gimė 1937 m. sausio 10 d. Šaukėnuose (Kelmės r.). Kalbininkė, pedagogė, humanitarinių mokslų daktarė (1971). 1956–1961 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute. 1963–1966 m. – Lietuvių kalbos ir literatūros instituto aspirantūroje. Nuo 1966 m. dirba Šiaulių universitete, docentė (1974). Nagrinėja lietuvių kalbos stilistiką. Išleido mokymo priemones studentams „Leksikologijos pradmenys“ (1980), „Lietuvių kalbos frazeologizmai“ (1982), straipsnių rinkinį „Prozos žodis ir stilius“ (2001) ir kt. Moksliniuose leidiniuose, periodikoje paskelbė kelias dešimtis straipsnių. Juose analizuoja Šatrijos Raganos, A. Vaičiulaičio, J. Apučio, B. Vilimaitės, R. Granausko, B. Radzevičiaus, J. Baltušio, J. Grušo ir kitų rašytojų meninius tekstus.

Į viršų

C

ČEPAITIENĖ-KUDIRKAITĖ GIEDRĖ. Gimė 1953 m. rugsėjo 8 d. Pliorišių kaime (Šakių r.). Kalbininkė, pedagogė, humanitarinių mokslų daktarė (1984). 1970–1976 m. studijavo Vilniaus universitete, 1977–1981 m. – aspirantūroje Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Nuo 1981 m. dirba Šiaulių universitete, docentė (1987), profesorė (2003). 1990–1993 m. buvo Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja. Tyrinėjimų sritis – lietuvių kalbos rašto istorija, didaktika, kalbos etiketas. Išleido knygas: „Lietuvių kalbos garsų klasifikacija“ (1986), „Kalbos etiketas ir mokykla“ (1996), monografiją „Lietuvių kalbos etiketas: semantika ir pragmatika“ (2007), lietuvių kalbos vadovėlių bendrojo lavinimo vidurinei mokyklai. Su kitais parengė „Zanavykų šnektos žodyną“ (T. 1–3, 2003–2006). Parašė ir išleido autobiografinę apysaką „Kornelija“ (2003).

Į viršų

G

GRENDA ČESYS. Gimė 1931 m. lapkričio 9 d. Klūsų kaime (Kaišiadorių r.). Kalbininkas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras (1969). 1957 m. baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1964 m. dėstė Šiaulių unversitete, docentas (1971). 1968–1987 ir 1994–1996 m. buvo Lietuvių kalbos ir literatūros katedros vedėjas. Tyrinėja lietuvių kalbos sintaksę, akcentologiją, vietovardžių kilmę. Išleido knygas „Akcentologijos paskaitos“ (1977), „Lietuvių kalbos sintaksė“ (su V. Sirtautu, 1988), „Rinktiniai kalbotyros straipsniai“ (su V. Sirtautu, R. Petkevičiene, 2001). Paskelbė per 70 publikacijų respublikos ir Šiaulių miesto spaudoje.

GREIMAS ALGIRDAS JULIUS. Gimė 1917 m. kovo 9 d. Tuloje (Rusija). Mirė 1992 m. vasario 27 d. Paryžiuje. Semiotikas, mitologas, kalbininkas, mokslų daktaras (1948). 1929–1931 m. gyveno Šiauliuose, lankė berniukų gimnaziją. Studijavo Vytauto Didžiojo universitete (teisę), Grenoblio universitetuose (lingvistiką). 1940–1944 m. gyveno Šiauliuose, mokytojavo Mergaičių gimnazijoje ir Prekybos institute, priklausė Šiaulių kultūrininkų būreliui. Buvo vienas iš almanacho „Varpai“ leidimo iniciatorių. 1944 m. išvyko į Pracūziją, dėstė vietos universitetuose, profesorius. Daugumą kalbinių bei semiotinių veikalų parašė prancūzų kalba, mitologinius ir eseistinius – lietuvių kalba. Lankėsi Lietuvoje, skaitė paskaitas Vilniaus universitete, čia nuo 1992 m. veikia Greimo semiotinių studijų centras.

GUDAVIČIUS ALOYZAS. Gimė 1940 m. gegužės 12 d. Kalniškiuose (Kelmės r.). Kalbininkas, pedagogas, habilituotas humanitarinų mokslų daktaras (1990). 1957 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją, 1962 m. – Šiaulių pedagoginį institutą, rusų kalbą ir literatūrą. 1966–1969 m. studijavo Vilniaus universitete aspirantūroje. Nuo 1964 m. dirba Šiaulių universitete, docentas (1974), profesorius (1994). 1975–1983 m. Filologijos fakulteto dekanas, 1991–1997 – universiteto rektorius. Nuo 2000 m. – senato pirmininkas. Tiria leksinę semantiką, etnolingvistiką. Parengė monografijas „Lietuvių ir rusų kalbų gretinamoji semasiologija“ (1985), „Leksinė semantika“ (1994), „Etnolingvistika“ (2000), „Interlingvistikos įvadas“ (2002), „Gretinamoji semantika“ (2007) ir kt. Daugiau kaip 100 mokslinių ir metodinių straipsnių Lietuvos bei užsienio spaudoje autorius. Lietuvos mokslininkų sąjungos, Lietuvos esperantininkų sąjungos narys.

Į viršų

J

JAKULIS ANTANAS. Gimė 1939 m. gegužės 28 d. Panemunyje (Rokiškio r.). Mirė 1984 m. birželio 16 d. Klaipėdoje. Kalbininkas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras (1967). 1961 m. baigė Vilniaus universitetą. 1967–1971 m. dėstė Šiaulių pedagoginiame institute, vėliau iki mirties dirbo Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, docentas (1974). Tyrinėjo senąją lietuvių kalbos raštiją. Po mirties išleista knyga „Knygos Nobažnystės leksika“ (1995), kurią spaudai parengė dukra D. Jakulytė.

JONAITYTĖ ALDONA. Gimė 1928 m. gegužės 4 d. Juknuose (Šiaulių r.). Kalbininkė, vertėja, humanitarinių mokslų daktarė (1962). 1953 m. baigė Vilniaus universitetą. 1957–1984 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Tyrinėjo gimtąją Šakynos (Šiaulių r.) tarmę, arealinę kalbotyrą, tarmių niveliaciją ir kitas dialektologijos problemas. Parengti darbai: chrestomatija „Lietuvių kalbos tarmės“ (su kitais, 1970), „Lietuvių kalbos atlasas“ (T. 1–3, su kitais, 1977–1991). 1994 m. paskirta Lietuvos nacionalinė (mokslo) premija. Į lietuvių kalbą išvertė latvių, rusų, gudų grožinės literatūros kūrinių. 1998 m. Šiauliuose vyko mokslinis seminaras „Tarmės: tyrimai ir perspektyva“, skirtas kalbininkės jubiliejui.

JURKĖNAS JUOZAS. Gimė 1929 m. rugsėjo 4 d. Bostone (JAV). Kalbininkas, pedagogas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras (1980). 1959 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, rusų kalbą ir literatūrą. 1961–1964 m. studijavo aspirantūroje Vilniaus universitete. 1964–1983 m. dėstė Šiaulių pedagoginiame institute; vyresnysis. dėstytojas (1964–1966), Pedagogikos fakulteto prodekanas (1966–1968), Rusų kalbos katedros vedėjas (1968–1983). 1983–1986 m. ir nuo 1989 m. dėsto Vilniaus pedagoginiame universitete, profesorius (1985). 1986–1989 m. Leipcigo (Vokietija) universiteto profesorius. Parašė rusų kalbos vadovėlių, veikalus „Baltų ir slavų antroponimikos pagrindai“ (2003), „Antroponimija kaip arealinio tyrimo objektas“ (2006) ir kt.

Į viršų

K

KAČIUŠKIENĖ GENOVAITĖ. Gimė 1954 m. birželio 12 d. Kaupų kaime (Pasvalio r.). Kalbininkė, pedagogė, humanitarinių mokslų daktarė, 2004 m. Šiaulių universitete atliko habilitacijos procedūrą, profesorė. 1977 m. baigė Vilniaus universitetą, 1978–1983 m. mokėsi šio universiteto aspirantūroje. Nuo 1977 m. dirba Šiaulių universitete, 1996–2005 m. buvo Humanitarinio fakulteto dekanė. Dabar dirba Lietuvių kalbos ir komunikacijos katedroje. 1987–1990 m. dirbo Paryžiuje, viename iš Sorbonos universitetų dėstė lietuvių kalbą, stažavosi Paryžiuje, Grenoblyje, Romoje. Nagrinėja lietuvių tarmes, domisi kalbų dėstymo metodika, suaugusiųjų žmonių švietimo problemomis. Leidiniai: „Šiaurės panevėžiškių tarmės fonologijos bruožai“ (2006), „Įvairios lietuvių kalbos užduotys II klasei“, „Kvalifikuotų pedagogų rengimas Pracūzijoje, La langue et la civilisation lituaniennes“ (CD), „Basic Lithuanian“ (su bendraaut.) ir kt. Tarptautinės dialektologų ir geolingvistų sąjungos (SIDG), Lietuvos mokslininkų sąjungos, Lietuvos kalbų pedagogų asociacijos, Šiaulių universiteto tarybos, moterų klubo „Ragana“, UNESCO Šiaulių klubo narė. Nuo 1998 m. Šiaulių Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) Humanitarinio fakulteto dekanė.

Į viršų

L

LEMCHEMAS CHACKELIS. Gimė 1904 m. balandžio 21 d. Papilėje (Akmenės r.). Mirė 2001 m. Vilniuje. Kalbininkas, žodynininkas. 1936 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą. Mokytojavo Ukmergėje, Kaune. 1924–1940 m. dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Šiaulių žydų gimnazijoje. Vokiečių okupacijos metais kalintas Dachau koncentracijos stovykloje. 1949–1975 m. „Minties“, 1975–1980 m. „Mokslo“ leidyklos redaktorius. Sudarė ir išleido keletą rusų–lietuvių kalbų žodynų (1949, 1957, 1960). Išvertė (su kitais) ir redagavo „Tarptautinių žodžių žodyną“ (1951, 1969). Parašė studiją „Lietuvių kalbos įtaka Lietuvos žydų tarmei“ (1970). LSSR nusipelnęs kultūros švietimo darbuotojas (1984), Lietuvos valstybinės premijos laureatas (1987).

Į viršų

M

MALAKAUSKAS ALGIRDAS. Gimė 1956 m. rugsėjo 4 d. Avižių kaime (Zarasų r.). Kalbininkas, pedagogas, redaktorius. Baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1979 m. dirba Šiaulių universitete. 1990–1993 m. Šiaulių pedagoginio instituto savaitraščio „Pedagogas“ redaktorius, stilistas. Nuo 1994 m. eina ir Šiaulių universiteto kalbos tvarkytojo pareigas. Paskelbė per 200 publikacijų kalbos kultūros, akcentologijos, morfologijos ir kt. klausimais. Nuo 1999 m. yra Lietuvių kalbos draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkas.

MASKULIŪNAS BRONIUS. Gimė 1964 m. kovo 13 d. Nairių kaime (Pasvalio r.). Kalbininkas, humanitarinių mokslų daktaras (2000). 1990 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, lietuvių kalbą ir literatūrą. 1995–2000 m. studijavo Vilniaus universiteto doktorantūroje. Nuo 1990 m. dirba Šiaulių universitete, Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedroje. 2005 m. buvo ŠU Europos studijų instituto direktorius, nuo tų pačių metų rudens – Humanitarinio fakulteto dekanas, docentas (2006), profesorius. Nuo 2016 m. eina Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos direktoriaus pareigas. Mokslinių interesų sritys yra lietuvių rašomosios kalbos istorija, ypač XVI–XVII a. lietuviškų raštų kalbos, semantinių kategorijų tyrinėjimai, tekstologija. Paskelbė straipsnių, recenzijų žurnaluose „Archivum Lithuanicum“, „Baltistica“, „Baltų filologija“ ir kt. Skaito pranešimus mokslinėse konferencijose Lietuvoje ir užsienyje. 2003–2005 m. transliuotų šviečiamųjų televizijos laidų „Žodžiai“ bei „Diena Šiaulių universitete“ autorius ir vedėjas. Knygos „Lietuviškos spaudos keliai Šiaurės Lietuvoje: 1864–1904“ (su D. Maskuliūniene, 2005) sudarytojas. (Red. 2018-04-09.)

MISEVIČIENĖ JANINA. Gimė 1916 m. rugpjūčio 29 d. Charbine (Kinija). Mirė 2007 m. birželio 6 d. Šiauliuose. Kalbininkė, pedagogė, humanitarinių mokslų daktarė (1970). Nuo 1939 m. gyveno Šiauliuose, dėstė rusų kalbą miesto vidurinėse ir pedagoginėje mokyklose. 1953 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, rusų kalbą ir literatūrą, 1968 m. – aspirantūrą Leningrade. 1956–1992 m. dirbo Šiaulių pedagoginiame institute, docentė (1972). Buvo žymiausia pradinio rusų kalbos mokymo specialistė Lietuvoje. Parengė vadovėlių, metodinių leidinių, iš jų svarbesni: „Lietuvos vaikų kalbinių įgūdžių vystymas ankstyvoje rusų kalbos mokymo stadijoje“ (1974), „Pradinio rusų kalbos mokymo metodika lietuviškoje mokykloje“ (1991) ir kt.

Į viršų

P

PABRĖŽA JUOZAS. Gimė 1955 m. rugsėjo 30 d. Skuode. Kalbininkas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras (1984). 1973–1978 m. studijavo Vilniaus universitete, 1981–1984 m. mokėsi Vilniaus universiteto aspirantūroje. 1978–1997 m. Šiaulių pedagoginio instituto (Šiaulių universiteto) Lietuvių kalbos katedros dėstytojas, vyr. dėstytojas, docentas (1988). 1980–1981 ir 1986–1989 m. Filologijos fakulteto prodekanas, 1989–1995 m. Dailės fakulteto dekanas, nuo 1995 m. universiteto studijų prorektorius. Moksliniai interesai – dialektologija, fonetika, fonologija, didaktika. Paskelbė per 30 mokslinių straipsnių, daugiausia „Kalbotyros“ ir „Baltisticos“ žurnaluose. Parašė knygas „Žemaičių rašybos patarimai“ (1991), „Lietuvių kalbos vadovėlis“ (su kitais, 1995), „Žemaičių rašyba“ (su A. Girdeniu, 1998), mokymosi priemonę „Lietuvių kalba ne tik egzaminui, bet ir gyvenimui“ (2004). Nemažai prisidėjo prie žemaičių rašybos norminimo. Šiaulių miesto tarybos narys (1995–1997). Šiaulių LIONS klubo prezidentas (1993–1995). Šiaulių žemaičių kultūros draugijos „Saulaukis“ pirmininkas.

PAUŽA JONAS. Gimė 1938 m. liepos 26 d. Nemeikšių kaime (Joniškio r.). Kalbininkas, pedagogas, socialinių mokslų daktaras. 1956–1962 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute, 1964–1965 m. – Vilniaus universitete. 1976–1979 m. mokėsi aspirantūroje Maskvoje. 1960–1971 m. dirbo mokytoju įvairiose Lietuvos mokyklose. Nuo 1971 m. dėsto Šiaulių universitete, docentas (1979). Parengė rusų kalbos vadovėlius IX (1986), X (1989) klasėms. Leidinių „Pedagoginių praktikų programos ir metodinė medžiaga filologijos specialybių studentams“ (1996), „Morfologinio nagrinėjimo pavyzdžiai ir kontrolinės užduotys“ (1989, 2000) autorius. Parašė per 100 straipsnių tarpkultūrinės kalbinės komunikacijos ir kalbų sąveikos mokymo procese klausimais. Dalyvauja tarptautinėse konferncijose (Lenkijoje, Latvijoje, Rusijoje ir kt.).

PETKEVIČIENĖ REGINA. Gimė 1931 m. gegužės 17 d. Daržinių kaime (Utenos r.). Kalbininkė, vertėja, leidinių redaktorė. 1951–1955 m. mokėsi Vilniaus pedagoginiame institute. Nuo 1955 m. dirba Šiaulių universitete, docentė (1995). Kurį laiką vadovavo šio universiteto dėstytojų folkloriniam ansambliui. Nagrinėja fonetiką, kalbos kultūrą. Svarbesni leidiniai: „Fonetinio nagrinėjimo pavyzdžiai“ (1977), „Lietuvių kalbos dvigarsių sistema“ (1993), „Lietuvių kalbos fonetikos pratimai“ (1998), „Žodžių ir garsų fonetinis nagrinėjimas“ (1990, 2000), „Rinktiniai kalbotyros straipsniai“ (su V. Sirtautu ir Č. Grenda, 2001), parengė vadovėlį studentams „Lietuvių kalba“ (su kitais, 1995) ir kt. 1990–1993 m. buvo Šiaulių miesto kalbininkė, nuo 1997 m. – miesto kalbos konsultacijų punkto konsultantė. Dirbo redaktore „Vyturio“ leidykloje, šiuo metu redaguoja „Saulės deltos“ leidyklos leidžiamas knygas.

Į viršų

R

RAMANECKIENĖ IRENA. Gimė 1942 m. lapkričio 1 d. Narvydžių kaime (Skuodo r.). Kalbininkė, pedagogė, socialinių mokslų daktarė (1979). Studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, baigusi mokytojavo įvairiose Lietuvos mokyklose. Nuo 1980 m. dėsto Šiaulių universitete, docentė (1986). 1997–2005 m. vadovavo Lietuvių kalbos didaktikos katedrai. Svarbesni leidiniai: „Lietuvių kalbos būrelis. Teminiai darbo planai“ (1979), „Jei nesiseka rašyti be klaidų“ (1996), „Morfologija, sintaksė ir skyryba“ (su N. Bražiene, 2002), „Mažasis garso lingvistikos ir didaktikos žinynas“ (su D. Bernotiene, S. Tumėnu, 2003) ir kt. paskelbė per 100 straipsnių pedagogikos, psichologijos, kultūros temomis.

Į viršų

S

SAULIS GINTAUTAS. Gimė 1959 m. balandžio 29 d. Rokiškėlių kaime (Rokiškio r.). Kalbininkas, pedagogas, vertėjas, humanitarinių mokslų daktaras. 1976–1981 m. studijavo Šaulių pedagoginiame institute, 1986–1989 m. mokėsi aspirantūroje Maskvoje. Stažavosi Malmės (Švedija) aukštojoje pedagoginėje mokykloje (1994, 1996). 1981–1990 m. Šiaulių pedagoginio instituto Rusų kalbos katedros asistentas, 1990–1993 m. – vyr. asistentas, 1993–1997 m. – Užsienio kalbų katedros vyr. asistentas, nuo 1997 m. Šiaulių universiteto Romanų ir germanų filologijos katedros vedėjas, dabar – Užsienio kalbų katedros docentas. Šiaulių universitete įsteigė Švedų kultūros centrą. Į švedų kalbą verčia turistinę literatūrą apie Lietuvą.

SIRTAUTAS VYTAUTAS. Gimė 1921 m. birželio 10 d. Aukštašlynyje (Raseinių r.). Mirė 2008 m. gruodžio 29 d. Šiauliuose. Kalbininkas, pedagogas, poliglotas, poetas, humanitarinių mokslų (filologijos) daktaras (1969). 1945–1950 m. studijavo Vilniaus universitete. 1945–1949 m. dirbo MA Lietuvių kalbos institute redaktoriumi, rašė akademinio Lietuvių kalbos žodyno II ir III t. 1950–1956 m. dėstė Klaipėdos mokytojų institute, seminarijoje. Nuo 1956 m. gyveno ir dirbo Šiauliuose, dėstė Šiaulių universitete, profesorius (1988). Buvo pirmasis Filologijos fakulteto dekanas, 1960–1961 m. vadovavo Lietuvių kalbos katedrai. Pagrindinė mokslinių tyrinėjimų sritis – lietuvių kalbos sintaksė. Išleido 27 knygas (iš jų 15 vadovėlių): „Sakinio dalys“ (1976), „Pagrindinių sakinio dalių derinimas“ (1978), „Kalbotyros pradmenys“ (1981), „Kaip tirti kalbą“ (1981), „Kalbotyros pagrindai“ (1983), „Lietuvių kalbos sintaksė“ (su Č. Grenda, 1988), „Rinktiniai kalbotyros straipsniai“ (su R. Petkevičiene, Č. Grenda, 2001) ir kt. Su žmona pedagoge J. Sirtautiene ir sūnumi Vytautu V. Sirtautu rengė lietuvių kalbos vadovėlius vidurinėms mokykloms. Vadovėliai įvertinti Švietimo ir mokslo ministerijos, Atviros Lietuvos fondo premijomis. Parašė apie 180 mokslinių straipsnių. Recenzavo lietuvių kalbos vadovėlius, monografijas ir disertacijas, vadovavo disertantams, magistrantams. Išleido poezijos rinkinį „Dunksi laiko žingsniai nebylūs“ (2008), grožinę kūrybą spausdino periodikoje. Stažavosi Vilniaus, Rygos, Prahos universitetuose, dalyvavo mokslinėse konferencijose, skaitė pranešimus. Pasaulio lituanistų bendrijos, Lietuvių kalbos draugijos, Lietuvių mokslininkų sąjungos narys. S. Šalkauskio premijos laureatas (2001).

Į viršų

Š

ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ JANINA. Gimė 1956 m. lapkričio 28 d. Buriatijoje (Rusija). Kalbininkė, pedagogė, humanitarinių mokslų daktarė (1992). 1976–1981 m. studijavo Vilniaus universitete, 1989–1992 m. mokėsi šio universiteto aspirantūroje. Nuo 1987 m. dirba Šiaulių universitete, docentė (1996). Nuo 1999 m. Šiaulių universiteto Dialektologijos centro direktorė. 1992–1993 m. buvo Šiaulių miesto kalbos tvarkytoja. Išleido paskaitų konspektą „Apibrėžto ir neapibrėžto kiekio raiška“ (1996). Su kitais autoriais parengė dviejų tomų „Zanavykų šnektos žodyną“ (2003, 2005), CD „Joniškio šnektų pratimai ir tekstai“ ats. redaktorė. Lietuvių kalbos draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkė (1997–1999).

Į viršų

T

TUMĖNAS STASYS. Gimė 1958 m. gegužės 7 d. Linkuvoje (Pakruojo r.). Kalbininkas, pedagogas, leidėjas, žurnalistas, humanitarinių mokslų daktaras (1988). 1977–1981 m. studijavo Vilniaus universitete, 1985–1988 m. mokėsi šio universiteto aspirantūroje. Nuo 1981 m. dirba Šiaulių universitete, docentas (1991). ŠU senato narys. 1989–1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio tarybos leidinio „Krivūlė“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas. 1993–2000 m. ŠU Pedagogikos fakulteto dekanas. Nuo 1995 m. leidyklos „Šiaurės Lietuva“ savininkas ir vadovas. Šioje leidykloje nuo įsteigimo pradžios išleista per 200 pavadinimų knygų bei mokymo priemonių. Redaguoja almanachą „Šiaurės Lietuva“, žurnalo „Pradinis ugdymas“ sudarytojas ir įsteigėjas. Per 50 straipsnių, tezių, pranešimų medžiagos kalbotyros klausimais autorius. Už išleistus reikšmingus ir vertingus leidinius apdovanotas Šiaulių miesto kultūros ir meno premija (2005).

Į viršų

V

VALENTAS SKIRMANTAS. Gimė 1952 m. liepos 18 d. Obeliuose (Rokiškio r.). Kalbininkas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras (1981). 1970–1975 m. studijavo Vilniaus universitete. Nuo 1979 m. dirba Šiaulių universitete, profesorius. Nagrinėja lietuvių poezijos kalbą. Parašė monografijas: „Lingvistinis pasaulis poezijoje“ (1997), „Mė(lynojo)nulio lingvistika Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje“ (2007), parengė leidinius „Poezija ir kalba“ (1991), „Šiauliai: Vardas poezijoje ir vardo poezija“ (1996), „Klemensas Kairys. Dingę poezijos garsai“ (1999), „Baltai: lingvistika ir poezija“ (skaitmeninis formatas, 2007) ir kt. Bendradarbiauja almanache „Varpai“, Šiaulių krašto spaudoje.

Į viršų

Ž

ŽUPERKA KAZIMIERAS ROMUALDAS. Gimė 1937 m. kovo 4 d. Gėlainių kaime (Kėdainių r.). Kalbininkas, pedagogas, visuomenės ir kultūros veikėjas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras (1995). 1958 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, 1969 m. – aspirantūrą Vilniaus universitete. Nuo 1958 m. dėsto Šiaulių universitete, docentas (1972), profesorius (2000). 1972–1977 m. buvo prorektorius, 1987–2007 m. šio universiteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros vedėjas. Tyrinėja lietuvių kalbos stilistiką. Vadovėlių aukštosioms mokykloms „Lietuvių kalbos stilistika“ (1983), „Stilistika“ (1997), vadovėlių vidurinės mokyklos aukštesniųjų klasių moksleiviams autorius, rinkinių „Kokia tautos kalba“ (1990), „Sielos tėvynė – kalboj“ (1997) sudarytojas ir kt. Iš čekų kalbos išvertė K. Hausenblaso, F. Čermako mokslo studijų, kurių vertimai išėjo atskirais leidiniais. Iki 2007 m. buvo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys. Lietuvių kalbos draugijos garbės narys. Šiaulių miesto garbės pilietis (2003).

Į viršų

LITERATŪRA

Kas yra kas Šiaulių apskrityje. Šiauliai, 2001.
Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius, 1999.
Lietuvos kalbininkų sąvadas: internetinis puslapis (sudaryt. B. Goberienė, V. Navickienė).
Sirtautas, Vytautas ir kt. Rinktiniai kalbotyros straipsniai. Šiauliai, 2001.
Šiaulių atmintinų datų kalendorius. 1996–2006 (sudaryt. D. Darbutienė). Šiauliai, 1995–2005.
Šiaulių universiteto moterys. Šiauliai, 1998.
Tarybų Lietuvos enciklopedija. T. 2. Vilnius, 1986.
Visuotinė lietuvių encikopedija. T. 7. Vilnius, 2005.
Zinkevičius, Zigmas. Lietuvių kalbos istorija. T. 6. Vilnius, 1994.

Informaciją rinko Danutė Darbutienė

Redagavo Danutė Darbutienė ir Sigita Vaitkaitytė