Kraštotyrininkai, muziejininkai

Ž

A

ADOMAVIČIENĖ ELENA. Gimė 1931 m. balandžio 12 d. Kapstatų kaime (Klaipėdos r.). Mirė 2012 m. balandžio 1 d. Obeliuose (Rokiškio r.). Pedagogė, kraštotyrininkė, edukologijos mokslų daktarė (1981). 1948–1952 m. mokėsi Klaipėdos mokytojų seminarijoje, 1955–1960 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. 1952–1982 m. mokytojavo įvairiose Žemaitijos mokyklose. Nuo 1982 m. dirbo Šiaulių universitete, docentė. Buvo ilgametė Kraštotyros draugijos Plungės skyriaus pirmininkė. Nuo 1982 m. dalyvauja Šiaulių miesto kraštotyrininkų veikloje. 1995 m. įkūrė Šiaulių jaunųjų kraštotyrininkų ugdymo mokyklą ir jai vadovavo. Parašė kraštotyros knygas „Mūsų Kapstatai“ (1997), „Žvilgsnis į praeitį: Endriejavo šv. apaštalo Andriejaus bažnyčia“ (2003), eilėraščių rinkinį „Patirties skrynia“ (2005), išleido pedagogines knygas „Pradinukų žodyno plėtimas per gimtosios kalbos pamokas“ (1991), „Lietuvių kalbos mokėjimo tikrinimas ir vertinimas I-IV klasėse“ (1995), „Lietuvių kalbos testai ir pratimai: pradinėse klasėse“ (2003). Publikavo per 80 straipsnių, rengia pranešimus konferencijose, dalyvauja kraštotyros darbų parodose, buvo apdovanota diplomais. Lietuvių kalbos, Lietuvos kraštotyros draugijų narė. Garbės kraštotyrininkė (1995), Mikelio prizo laureatė (1996).

Į viršų

B

BALČIŪNAS DANIELIUS. Gimė 1935 m. spalio 31 d. Indubakių kaime (Utenos r.). Inžinierius konstruktorius, kraštotyrininkas. 1959 m. baigė Kauno politechnikos institutą ir pradėjo dirbti Šiaulių precizinių staklių gamykloje. Vėliau dirbo baldų gamybiniame susivienijame „Venta“, A. Gricevičiaus saldainių fabrike „Rūta“. Į kraštotyros veiklą įsijungė 1970 m. „Ventoje“ subūrė kraštotyros grupę „Jovaras“ ir jai vadovavo. Parašė 8 knygas, svarbesnės: „Gruzdžių skiečiai ir staklės“ (1997), „A. Gricevičiaus lietuvių saldainių fabrikas „Rūta“ (1998), „Balčiūnai iš Indubakių ir jų giminės“ (1999), „Mes –saldutiškiečiai“ (2001) ir kt. Parengė per 30 rankraštinių kraštotyros darbų, vertingiausias iš jų – „Ventos“ istorija (Kn. 1-12). Rankraščiai saugomi Šiaulių P. Višinskio viešojoje bibliotekoje. Spaudoje paskelbė per 500 publikacijų. 1995 ir 2005 m. surengė personalines kraštotyros darbų parodas. Dalyvauja respublikinėse kraštotyros ekspedicijose, kraštotyros darbų parodose. Lietuvos kraštotyros draugijos narys, garbės kraštotyrininkas (1995). Mikelio prizo laureatas (1995).

BALZA RAIMUNDAS. Gimė 1965 m. gegužės 31 d. Šiauliuose. Istorikas, paveldosaugininkas, muziejininkas. 1985–1990 m. studijavo Vilniaus universitete, Istorijos fakultete. 1990–1991 m. dirbo istorijos mokytoju Šiaulių J. Janonio gimnazijoje, 1991–1997 m. – Kultūros paveldo inspekcijos Šiaulių apygardos viršininkas, po reorganizacijos 1995 m. – Kultūros vertybių apsaugos departamento Šiaulių teritorinio padalinio vadovas. Nuo 1997 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius, dėsto Šiaulių universitete. Rūpinasi Ch. Frenkelio vilos restauravimu ir ekspozicijų įrengimu. Nuo 1998 m. dėsto Šiaulių universitete. Lietuvos kultūros ministerijos Kultūros ir meno tarybos narys (nuo 2005), Lietuvos muziejų tarybos pirmininkas (nuo 2005), Šiaulių miesto Kultūros tarybos pirmininkas (nuo 2005), Šiaulių kraštotyros draugijos pirmininkas (nuo 2004). Apdovanotas Lietuvos Respublikos Ministro pirmininko padėkos raštu (2005), Šiaulių apskrities viršininko garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2006), Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro už nuopelnus Lietuvos šaulių sąjungai Šaulių žvaigžde (2007) ir kt.

BARISTAITĖ ROMA. Gimė 1964 m. rugsėjo 6 d. Šiauliuose. Istorikė, muziejininkė. 1982–1987 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. 1987–1992 m. mokytojavo Naisių pagrindinėje mokykloje. 1992–2000 m. buvo Šiaulių miesto Paminklotvarkos tarnybos vyr. specialistė. 2000–2006 m. – Šiaulių „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkė, nuo 2006 m. spalio mėnesio – muziejaus direktoriaus pavaduotoja muziejininkystei. Parengė knygą „Šiaulių senosios (Talšos) kapinės“ (su A. Petrikausku, 1999), katalogus „Spaudos draudimo (1864–1904) ir ir pogrindžio (1940–1990) leidiniai Šiaulių „Aušros“ muziejuje“ (su A. Malinauskaite ir A. Tamuliene, 2004), „Senieji Šiauliai atvirukuose. 1902–1944“ (su A. Šlivinsku ir P. Kaminsku, 2006). Projektų „Senoji knyga iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių“ (2001), „XX a. miestiečio buities ir kultūtos kontrastai: tarpukaris ir sovietmetis“ (2002) bendraautorė, projekto „Muziejininkai – muziejui, muziejus – miestui, Šiaurės Lietuvai“ (2003) kuratorė. Brošiūros „Šiaulių spaustuvės 1875–2005“ sudarytoja ir kt.

BRAŠIŠKIS STASYS. Gimė 1896 m. vasario 7 d. Verškulių kaime (Joniškio r.). Mirė 1989 m. spalio 6 d. Vilniuje. Valstybės veikėjas, kraštotyrininkas. 1907–1915 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje, vėliau studijavo Leipcige, Kauno universitete (1928–1931). 1922–1926 m. dėstė Šiaulių mokytojų seminarijoje. Buvo Šiauliuose įsteigęs radijo laboratoriją. 1950–1963 m. buvo Lietuvos MA bibliotekos direktorius. Kraštotyra susidomėjo besimokydamas Šiaulių gimnazijoje. Nuo 1922 m. su kitais rūpinosi „Kultūros“ bendrovės, „Aušros“ muziejaus įkūrimu (1923), organizavo kraštotyros ekspedicijas, kasinėjo senkapius. Rinko senus dokumentus, etnografinę medžiagą. Savo sukauptą kolekciją padovanojo muziejams. Į Šiaulių „Aušros“ muziejų pervežė keletą liaudies skulptūrų, o taip pat kunigo A. Rimavičiaus palikimą iš Latvijos. Parašė knygas „Raštas. Jo mokymo naujieji keliai“. (1923), „Kaip pačiam pasidirbti radio imtuvą“ (1927). Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narys (1964). Lietuvos nusipelnęs kultūros veikėjas (1965).

BUGAILIŠKIS PELIKSAS. Gimė 1883 m. gruodžio 30 d. Juodžiūnuose (Kupiškio r.). Mirė 1965 m. spalio 27 d. Vilniuje. Kultūros ir spaudos darbuotojas, teisininkas, kraštotyrininkas, muziejininkas, politinis veikėjas. 1909 m. baigė Peterburgo universitetą. Nuo 1917 m. gyveno ir dirbo Šiauliuose. 1918 m. išrinktas į Šiaulių miesto tarybą, 1919–1921 m. Šiaulių apskrities tarybos pirmininkas. Nuo 1923 m. Šiaulių apygardos teismo vicepirmininkas, vadovavo kriminaliniam, o nuo 1929 m. civiliniam skyriui. Vienas iš „Kultūros“ bendrovės, Šiaulių „Aušros“ muziejaus (1923) ir Šiaulių kraštotyros draugijos (1927) steigėjų, pastarajai vadovavo. Organizavo kraštotyros ekspedicijas, rinko praeities relikvijas. 1930 m. pradėjo leisti ir redagavo „Šiaulių metraštį“ (Kn. 1-5). 1934–1944 m. Šiauliuose leido ir redagavo kraštotyros žurnalą „Gimtasai kraštas“, kurio išėjo 31 numeris. Redagavo žurnalus „Sietynas“ (1919–1922), „Kultūra“ (1923–1933). 1941–1944 m. buvo Šiaulių teismo pirmininkas. 1943 m. organizavo „Aušros“ muziejaus eksponatų slėpimą ir saugojimą. 1945 m. areštuotas, tardytas Šiaulių saugume. Išvykęs į Vilnių, dirbo MA Istorijos institute (1945–1948), Knygų rūmuose (1948–1952). Parašė apie 400 straipsnių teisės, ekonomikos, etnografijos, kraštotyros ir kt. klausimais. Rankraščiu paliko prisiminimus „Gyvenimo vieškeliais“, kuriuos atskira knyga išleido Šiaulių „Aušros“ muziejus (1994). Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1928). Garbės kraštotyrininkas (1995). Šiauliuose, Žemaitės g. 83, kur P.Bugailiškis gyveno 1928–1945 m., atidengta memorialinė lenta (1979). Šiaulių „Aušros“ muziejus įsteigė P. Bugailiškio premiją (1998).

BURAČAS BALYS. Gimė 1897 m. sausio 18 d. Sidarių kaime (Radviliškio r.). Mirė 1972 m. liepos 28 d. Kaune. Etnografas, fotografas, kraštotyrininkas. 1920–1921 m. mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje. Baigęs mokslus mokytojavo Šiaulių apskrities pradinėse mokyklose. 1931 m. dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje restauratoriumi, dalyvavo kraštotyros ekspedicijose. 1915–1941 ir 1957–1965 m. keliavo po Lietuvą ir Šiaulių apskritį, fotografavo liaudies paminklus, etnografinius papročius (apie 11000 negatyvų) rinko tautodailę, tautosaką (apie 4500 aprašymų). Svarbesni leidiniai: „Lietuvos kaimo papročiai“ 1993), Paskojimai ir padavimai“ (1996), „Kryždirbystė Lietuvoje“ (1999). Paskelbė apie 600 straipsnių spaudoje. Lietuvos kraštotyros, Lietuvos fotografų draugijų garbės narys. Išleista V. Juodakio sudaryta knyga „Balys Buračas“ (1971). Lietuvos nusipelnęs kultūros veikėjas (1961).

Į viršų

C

CICĖNAS EDVARDAS. Gimė 1931 m. rugsėjo 3 d. Garnių kaime (Ignalinos r.). Mirė 2007 m. lapkričio 30 d. Šiauliuose. Istorikas, muziejininkas. 1966–1971 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. 1957–1971 m. mokytojavo Švenčionių rajone bei Šiauliuose. 1971–1997 m. buvo Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius, 1997–2002 m. – direktoriaus pavaduotojas. Nuo 1988 m. vadovavo Lietuvos kraštotyros draugijos Šiaulių miesto skyriui. Lietuvos nusipelnęs kultūros švietimo darbuotojas. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino III laipsnio medaliu (1996).

ČILVINAITĖ MARIJONA. Gimė 1900 m. rugpjūčio 6 d. Upynoje (Šilalės r.). Mirė 1995 m. birželio 28 d. Kaltinėnuose (Šilalės r.). Etnografė, kraštotyrininkė, bibliotekininkė. 1925 m. baigė Šiaulių gimnaziją. 1925–1928 m. studijavo Kauno universitetete. Dirbo Kauno, Vilniaus universitetų bibliotekose, 1948–1963 m. – Respublikinėje bibliotekoje Kaune. Buvo Lietuvos kraštotyros draugijos Kauno miesto skyriaus sekretorė. Kraštotyros veikloje dalyvavo nuo 1925 m. Dar studijų metais parašė darbą „Vestuvių papročiai Upynos apylinkėse“. Dalyvavo Šiaulių kraštotyros draugijos rengiamose ekspedicijose, užrašinėjo etnografinę medžiagą, rinko senienas, tą medžiagą tvarkė, sistemino. Sukauptą medžiagą ir dalį asmeninio archyvo perdavė Šiaulių „Aušros“ muziejui (57 apyrašai), Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekai, Istorijos institutui ir kitoms mokslo įstaigoms. Šiauliuose leistame žurnale „Gimtasai kraštas“ paskelbė 25 publikacijas. Dalyvavo respublikinėse kraštotyros darbų parodose, pelnė laureatės vardą, apdovanota diplomais. Išleista bibliografijos rodyklė „Marijona Čilvinaitė“ (sudaryt. K. Račkauskas, 1980). Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narė (1964).

Į viršų

D

DAUNYS STASYS. Gimė 1922 m. spalio 14 d. Auksučiuose (Šiaulių r.). Mirė 2011 m. sausio 11 d. Rumšiškėse (Kaišiadorių r.). Muziejininkas, kraštotyrininkas, poetas. Antrojo pasaulinio karo metais mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje, o ją uždarius – Šiaulių suaugusiųjų gimnazijoje. 1973 m. baigė Vilniaus universitetą, istoriją. Nuo 1940 m. dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje. 1949–1956 m. kalintas. 1956–1976 m. dirbo Panevėžio, Rokiškio kraštotyros muziejuose, nuo 1976 m. – Rumšiškių buities muziejuje, buvo vienas iš šio muziejaus kūrėjų. Kraštotyros veikla susidomėjo 1938 m. Būdamas „Aušros“ muziejaus bendradarbis, vėliau etatinis darbuotojas (1940–1949) dalyvavo kraštotyros ekspedicijose, bendradarbiavo kraštotyros žurnale „Gimtasai kraštas“. Rašė liaudies kultūros, muziejininkystės klausimais. Išleido poezijos rinkinius „Šiaurės lyguma“ (1986), „Po troškimų medžiu“ (1993), „Kur beržai žali“ (1995), „Rugsėjo elegijos“ (1997), „Po šiaurės dangum“ (1999 ), „Spingsulė po dvyliktos“ (2000).

DINDIENĖ GENOVAITĖ. Gimė 1932 m. balandžio 5 d. Paupinės kaime (Zarasų r.). Mirė 2006 m. sausio 19 d. Šiauliuose. Pedagogė, kraštotyrininkė. Mokėsi Zarasų vidurinėje mokykloje. 1957 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, geografiją. Mokytojavo Užukaimyje, Kurtuvėnuose, Mažeikiuose, Šiaulių 1-oje vidurinėje mokykloje-internate. Nuo 1966 m. iki mirties dirbo Šiaulių Salduvės pagrindinėje mokykloje geografijos mokytoja. Dalyvavo tarptautiniuose projektuose, vadovavo mokyklos turistams-orientacininkams. Įkūrė Salduvės mokyklos muziejų (1987) ir jam vadovavo, buvo ilgametė kraštotyros būrelio vadovė. Su moksleiviais rengė kraštotyros darbus, dalyvavo miesto ir respublikinėse parodose, buvo apdovanota diplomais. Priklausė Lietuvos kraštotyros draugijai. Lietuvos nusipelniusi mokytoja (1975).

J

JAKUČIONIS VACLOVAS. Gimė 1905 m. Daugirdėliuose (Alytaus r.). Mirė 1986 m. kovo 18 d. Šiauliuose. Kraštotyrininkas, muziejininkas. Studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, bet mokslų nebaigė. Šiauliuose gyveno nuo 1936 m., dirbo buhalteriu alaus darykloje „Gubernija“, Šiaulių geležinkelio apygardoje. 1971–1986 m. buvo Šiaulių geležinkelio stoties visuomeninio muziejaus vedėjas. Rinko muziejui eksponatus ir juos tvarkė, vedė ekskursijas. Surinko per 35 tūkstančius lietuviškų pavardžių ir perdavė Lietuvių kalbos instituto fondui. Bendardarbiavo respublikinėje ir miesto periodikoje, pats leido žurnalą „Gintaro kraštas“.

Į viršų

K

KAVALIAUSKIENĖ VANDA. Gimė 1923 m. lapkričio 23 d. Šapnagių kaime (Šiaulių r.). Mirė 2011 m. lapkričio 27 d. Šiauliuose. Provizorė, kraštotyrininkė, muziejininkė. 1951 m. baigė Kauno medicinos mokyklą, 1958 m. – Maskvos farmacijos institutą. Dirbo Šiaulių vaistinėse, 1959–1989 m. buvo Vyriausiosios farmacijos valdybos Šiaulių tarprajoninės kontoros valdytoja. 1957–1987 m. Šiaulių miesto tarybos deputatė. Šalia tiesioginio provizorės darbo, 1962 m. pradėjo kaupti kolekciją Katinai, rengė šios kolekcijos parodas. 1990 m. Šiaulių jaunųjų gamtininkų stotyje įkūrė vienintelį Lietuvoje ir trečią Europoje Katinų muziejų ir vadovauja šiam muziejui. 1995, 2000, 2005 m. organizavo jubiliejinius Katinų muziejaus renginius. Bendradarbiauja su Amsterdamo Katinų muziejumi. Parengė ir išleido knygeles „Katinų muziejus“ (1997, 2005), atsiminimų knygą „Ką šlama ąžuolas“. Lietuvos kraštotyros draugijos narė. Lietuvos nusipelniusi provizorė (1986). Mikelio prizo laureatė (2006).

KLUPŠAITĖ-RULINSKIENĖ ANTANINA. Gimė 1930 m. spalio 14 d. Medginų kaime (Joniškio r.). Mirė 2018 m. rugpjūčio 26 d. Provizorė, kraštotyrininkė. 1954 m. su pagyrimu baigė Kauno Valstybinį medicinos institutą ir pradėjo dirbti Šiauliuose. Nuo 1959 m. beveik trisdešimt metų buvo Vyriausiosios farmacijos valdybos Šiaulių tarprajoninės kontoros valdytojo pavaduotoja. Nuo 1955 m. dalyvauja kraštotyros veikloje, domisi farmacijos istorija, kaupia senoviškus farmacinius ir vaistinių eksponatus (per 1000 vnt.). Surengė farmacijos istorijos ekspoziciją, kuri veikė Lietuvos farmacininkų suvažiavimo metu (1957). 1965 m. su kitais Šiauliuose įkūrė farmacijos istorijos muziejinį kampelį. Renka prisiminimus, parengė kraštotyros darbą „Ką byloja farmacijos istorijos muziejinės vertybės“. Lietuvos kraštotyros draugijos narė (1950), Mikelio prizo laureatė (2011). (Red. 2018-09-02.)

KNIZIKEVIČIUS KAZIMIERAS.

Žr. skyriuje „Medikai“

KRIVICKAS JONAS. Gimė 1929 m. kovo 16 d. Šiauliuose. Mirė 2007 m. rugsėjo 13 d. ten pat. Pedagogas, kraštotyrininkas, visuomenės veikėjas. Mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje. 1956 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokytojavo Varėnoje, Perlojoje, Merkinėje. Nuo 1962 m. gyveno ir dirbo Šiauliuose, buvo J. Janonio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas ekspertas. Kraštotyros veikloje dalyvavo nuo 1957 m. Šiauliuose įkūrė J. Janonio gimnazijos muziejų (1970) ir iki mirties jam vadovavo. Parašė knygas „Po Žemaitiją“ (1971), „Res non verba: Šiaulių berniukų gimnazijos – J. Janonio vidurinės mokyklos istorija 1851–1991“. (1991), „Šiaulių J. Janonio vidurinės mokyklos istorija“ 1991–1996. (1997), „Žymesni Šiaulių J. Janonio gimnazijos mokytojai ir mokiniai“ (2001), „Mokytojų Mokytojas Jonas Adomaitis“ (2003), „Praskriejo kaip vėjas“ (2006). Buvo respublikinių kraštotyros ekspedicijų dalyvis, ekskursijų vadovas. Dalyvavo respublikinėse ir miesto kraštotyros darbų parodose, buvo apdovanotas diplomais. Lietuvos kraštotyros, Lietuvos gidų draugijų narys. Lietuvos nusipelnęs mokytojas (1972), garbės kraštotyrininkas (1990), Mikelio prizininkas (1991). P.Bugailiškio premijos laureatas (2000), Šiaulių miesto garbės pilietis (2001). Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordino kavalierius (1997).

KUČINSKAS KLEMENSAS. Gimė 1927 m. rugsėjo 23 d. Žeberių kaime (Kelmės r.) Mirė 2009 m. vasario 16 d. Šiauliuose. Zootechnikas, kraštotyrininkas, Lietuvos laisvės kovų dalyvis. 1967 m. baigė Klaipėdos žemės ūkio technikumą. 1952 m. buvo areštuotas, kalintas Intoje. Nuo 1983 m. gyveno Šiauliuose, dirbo Televizorių gamykloje. Kraštotyra susidomėjo apie 1942 m., mokydamasis Užvenčio progimnazijoje. Nuo 1957 m. rinko etnografinius dirbinius, kuriuos perdavė Užvenčio kraštotyros muziejui. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vėl įsijungė į kraštotyros veiklą. Parengė per 10 kraštotyros darbų, iš jų svarbesni: „Žeberiai“ (1992), „Ubagai“ (1992), „Retų amatų žmonės“ (1993), „Garsieji krašto razbaininkai – plėšikai“ (1995), „Burnojimai“ (1995), „Tvoros“ (1998), „Sodžiaus metrologija“ (1998) ir kt. Dalyvavavo respublinėse kraštotyros darbų parodose, tapo laureatu. Lietuvos kraštotyros draugijos narys, garbės kraštotyrininkas (2000). Apdovanotas „Valstiečių laikraščio pirmąja premija kaimų istorijų rašymo apžiūroje“ (1995), Mikelio prizu (2001).

Į viršų

L

LIPŠIC LEIBA. Gimė 1925 m. liepos 14 d. Šiauliuose. Mirė 2002 m. liepos 9 d. ten pat. Kraštotyrininkas, žydų bendruomenės veikėjas. Baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. Karo metais kalėjo Šiaulių gete, Štuthofo ir Dachau koncentracijos stovyklose. Rinko medžiagą apie žydų gyvenimą tarpukario ir karo metais. Šiaulių žydų kultūros centro vienas iš steigėjų, šio centro metraštininkas. Buvo Šiaulių apskrities žydų bendruomenės, atsikūrusios 1988 m. istorijos žinovas, Šiaulių „Aušros“ muziejaus konsultantas žydų istorijos ir holokausto klausimais.

LIUTIKAS ČESLOVAS. Gimė 1903 m. rugsėjo 18 d. Bugenių kaime (Mažeikių r.). Mirė 1984 m. balandžio 27 d. Sidnėjuje (Australija). Visuomenės veikėjas, agronomas, muziejininkas. Baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, biologijos specialybę vėliau – Dotnuvos žemės ūkio akademiją. Buvo pirmasis Šiaulių „Aušros“ muziejaus vedėjas (1928–1936). Su P. Bugailiškiu perkėlė muziejų į naujas patalpas, organizavo ekspedicijas, sukaupė pagrindinį eksponatų fondą, atidarė naują ekspoziciją. Bendradarbiavo žurnale „Gimtasai kraštas“. Stažavo Paryžiaus ir Belgijos muziejuose. 1936–1937 m. buvo Šiaulių miesto tarybos narys, 1940 m. – Šiaulių miesto ir apskrities viršininkas. 1941–1942 m. buvo Lietuvos Mokslų Akademijos kultūros paminklų apsaugos viršininkas. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, gyveno Naujoje Zelandijoje, Australijoje.

Į viršų

M

MALINAUSKAITĖ AURELIJA. Gimė 1961 m. gegužės 4 d. Radviliškyje. Istorikė, muziejininkė. 1981 m. pradėjo dirbti Šiaulių „Aušros“ muziejuje, Dailės skyriuje. Dirbdama neakivaizdiniu būdu studijavo Vilniaus universitete, kurį baigė 1985 m. Šiuo metu dirba Naujosios istorijos sektoriuje. Sudarė knygas „Partizanų kovos Šiaulių krašte“ (1996), „Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje“ (1998), „Politinių kalinių, tremtinių, partizanų laiškai Šiaulių „Aušros“ muziejuje“ (2001). Viena iš kompaktinės plokštelės „Spaudos draudimo (1864–1904) ir pogrindžio (1940–1990) leidiniai Šiaulių „Aušros“ muziejuje“ sudarytojų Dalyvauja respublikinėse kraštotyros ekspedicijose. 1944–1953 m. ginkluoto pasipriešinimo tema paskelbė straipsnių leidiniuose „Gruzdžiai“, „Kuršėnai“. „Lygumai. Stačiūnai“, „Lietuviškos spaudos keliai Šiaurės Lietuvoje. 1864–1904–2004“ ir kt. Nuo 1997 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įgaliota atstovė Šiaulių apskrityje.

MAŽEIKA VYTAUTAS. Gimė 1933 m. liepos 24 d. Šiauliuose. Pedagogas, kraštotyrininkas. Mokytojo darbą pradėjo 1952 m. Šilo Pavėžupyje. 1962 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, Rusų kalbą ir literatūrą. Dirbo Šaukėnų, Telšių ir kt. mokyklose. 1975–1993 m. mokytojavo Šiaulių 9-oje ir 11-oje vidurinėse mokyklose. 1987 m. 11-oje vidurinėje mokykloje įkūrė muziejų ir jam vadovavo. 1993 m. persikėlė į Šeduvą, ir iki 2000 m. dirbo vidurinėje mokykloje. Išėjęs į ištarnautą poilsį vėl apsigyveno Šiauliuose ir įsijungė į kraštotyros veiklą. Tyrinėja Lieporių mikrorajono ir apylinkių istoriją. Parengė kraštotyros darbus „Lieporiečių pasakojimai“, „Atmintinos vietos Lieporiuose“, „Lieporių rajono pakraščiais“, „Sentikiai Kužių seniūnijoje“ ir kt. Lietuvos kraštotyros draugijos narys nuo 1966 m. Apdovanotas kraštotyros draugijos medaliu „Už nuopelnus kraštotyrai ir paminklų apsaugai“ (1987), Mikelio prizu (2007).

MOCKUTĖ SKAISTĖ. Gimė 1941 m. gegužės 16 d. Vilniuje. Istorikė, muziejininkė. 1972 m. baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1973 m. dirba Šiaulių „Aušros“ muziejuje, nuo 1981 m. – Etnografijos skyriaus vedėja. Parengė leidinius: „XVIII–XX a. pradžios apšvietimo priemonės Šiaulių „Aušros“ muziejuje“ (su kitais, 1986), „Šiaulių „Aušross muziejaus etnografiniai rinkiniai“ (1997), „Geležinių kulto ir memorialinių paminklų viršūnių rinkinys Šiaulių „Aušros“ muziejuje“ (2003). Dalyvauja mokslinėse konferencijose, skaito pranešimus apie „Aušros“ muziejaus etnografinius rinkinius. Kraštotyros ekspedicijų Lietuvoje bei Lenkijoje dalyvė. Straipsnių etnografijos klausimais paskelbė knygose „Lygumai. Stačiūnai“, „Kuršėnai“, „Gruzdžiai“, „Raudėnai“, periodiniuose leidiniuose „Liaudies kultūra“, „Etnografija“ ir kt.

Į viršų

N

NAUDUŽAS JULIUS. Gimė 1929 m. vasario 16 d. Minčaičių kaime (Joniškio r.). Mirė 1989 m. lapkričio 17 d. Šiauliuose. Archeologas, muziejininkas. 1954 m. baigė Vilniaus universitetą ir atvyko dirbti į Šiaulių „Aušros“ muziejų. 1959 ir 1963 m. tyrinėjo Šiaulių apylinkių archeologinius paminklus, surinktais eksponatais papildė muziejaus fondus. 1964–1971 m. buvo „Aušros“ muziejaus direktorius, rūpinosi muziejaus patalpomis, rengė naujas ekspozicijas. Aktyviai bendradarbiavo miesto spaudoje. Išėjęs iš muziejaus, dirbo Televizorių gamykloje ir kitose Šiaulių miesto įmonėse.

NEZABITAUSKIS ADOLFAS. Gimė 1901 m. liepos 6 d. Baidotų kaime (Kretingos r.). Mirė 1968 m. gruodžio 15 d. Telšiuose. Žurnalistas, kraštotyrininkas, muziejininkas. Baigė Telšių gimnaziją. 1925 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinį fakultetą. Baigęs mokslus dirbo „Lietuvos aido“, „Vilniaus balso“ redakcijose. Karo metais dirbo Kauno M. K. Čiurlionio galerijoje. Pokario metais buvo areštuotas, ilgus metus kalėjo lageriuose. 1956 m. atvyko į Šiaulius ir iki 1968 m. buvo „Aušros“ muziejaus fondų saugotojas. Iš Šiaulių persikėlė į Telšius, dirbo Alkos muziejuje. Parašė knygas „Jonas Basanavičius“ (1938, fotografuotinis leidimas 1990) ir „Vilniaus bažnyčios mūsų tautos šventovė“ (1940). Gyvendamas Šiauliuose miesto ir aplinkinių rajonų laikraščiuose paskelbė kelis šimtus publikacijų etnografijos, istorijos, kraštotyros klausimais. Vertė įvairius istorinius šaltinius.

Į viršų

P

PAŠKŪNAITĖ LEOKADIJA. Gimė 1911 m. sausio 24 d. Žadžiūnuose (Šiaulių r.). Mirė 1979 m. rugpjūčio 6 d. Šiauliuose. Pedagogė, etnografė, kraštotyrininkė. 1932 m. baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją. 1933–1938 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Mokytojavo Trakų, Anykščių rajonuose, Šiaulių 2-oje vidurinėje mokykloje ir kitose vietose. Nuo 1966 m. pradėjo rinkti kalbinę bei etnografinę medžiagą. Parengė „Žadžiūnų tarmės žodyną“ (per 7000 žodžių), apie 1500 frazeologizmų. Užrašė per 1700 vnt. liaudies kūrybos: dainų, žaidimų, pasakų, mįslių. Aprašė Šiaulių ir Radviliškio apylinkių Užgavėnių papročius, juos perdavė Istorijos instituto Etnografijos sektoriui.

PETKEVIČIENĖ GIEDRĖ. Gimė 1941 m. gruodžio 8 d. Panevėžyje. Gydytoja pediatrė, kraštotyrininkė, kolekcininkė. 1958 m. baigė Panevėžio 2-ąją vidurinę mokyklą, 1964 m. – Kauno medicinos institutą. 1964—2004 m. Šiaulių miesto 1-ojo lopšelio-darželio ir Kūdikių namų gydytoja pediatrė. Kraštotyra susidomėjo nuo 1964 m. Domisi šeimos, giminės, medicinos istorija. Kolekcionuoja atvirukus, nuotraukas, knygas. Parengė kraštotyros darbus: „Mano senelės ir prosenelės“ (1999), „Aukštašlynio kaimo istorija“ (1999, apdovanotas „Valstiečių laikraščio“ paskatinamąja premija), „Waclaw Geigo-Stumbriškis: vienos fotografijos istorija“ (2005), „Senelių paieška: Teresa Gruzdz Keenliside“ (2005–2010), „Vaistininkas Stanislovas Šipila (Šupila)“ (2006), “Gydytoja Michalina Miniotaitė-Šipilienė“ (2006),  „Žemaitės, S. Daukanto, J. Biliūno, V. Bielskio gatvių namų istorijos“ (2009), „Bonaventuras Jakubauskas“: Lietuvos Respublikos Seimo atstovas“ (2010). Surengė personalinę parodą „Praeities slėpiniai“ (2012). Apdovanota Mikelio prizu (2012).

PETRULIS JUOZAS. Gimė 1904 m. balandžio 23 d. Ridikų kaime (Kupiškio r.). Mirė 1975 m. balandžio 25 d. Vilniuje. Muziejininkas, kraštotyrininkas, kultūros istorikas. Mokėsi Biržų gimnazijoje, Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Kraštotyra susidomėjo apie 1921 m. 1938–1944 m. dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje. 1947–1958 m. buvo Lietuvos istorijos muziejaus direktorius, restauracijos skyriaus vedėjas. 1958–1975 m. – Lietuvos dailės muziejaus dailininkas restauratorius. Restauravo D.Poškos Baublius, A.Baranausko klėtelę Anykščiuose. Dirbdamas Šiauliuose, dalyvavo muziejaus etnografinėse ekspedicijose, sukaupė daug aprašomosios medžiagos etnografijos fondams. Prisidėjo prie žurnalo „Gimtasai kraštas“ redagavimo ir leidimo, skelbė ten savo straipsnius. Lietuvoje populiarino esperanto kalbą, išleido „Esperanto kalbos vadovėlį“. Jo rankraštinis archyvas (1731 vnt.) saugomas nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narys (1964). Lietuvos nusipelnęs kultūros veikėjas (1965).

PRANIENĖ LIDIJA JOANA. Gimė 1947 m. rugpjūčio 15 m. Gruzdžiuose (Šiaulių r.). Inžinierė mechanikė, kultūros veikėja, kraštotyrininkė. 1971 m. baigė Kauno politechnikos institutą ir iki 1985 m. dirbo Šiaulių kukurūzų perdirbimo gamykloje. 1986–1991 m. buvo Lietuvos kraštotyros draugijos Šiaulių miesto skyriaus atsakingoji sekretorė, 1991–1999 m. – Šiaulių miesto savivaldybės kultūros skyriaus vyr. specialistė kraštotyrai, miesto kraštotyros veiklos organizatorė. 2000 m. – Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja socialiniams klausimams. Nuo 2000 m. – Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė. Šiaulių jaunųjų kraštotyrininkų mokyklos viena įkūrėjų (1995), jos vadovė (1998–1999). Sudarė leidinius: „Šiaulių Mikeliai“ (su S. Bulzgiu, 1997), „Šiaulių kraštotyros draugijai – 70“ (1997), „Kraštotyra Šiaulių apskrityje: istorija ir šiandiena“ (1998) ir kt. Dalyvauja respublikinėse kraštotyros ekspedicijose. Lietuvos kraštotyros draugijos tarybos narė, Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos narė, garbės kraštotyrininkė (2000). Apdovanota Mikelio prizu (2000), Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko padėka (2001),Garbės ženklas „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2009).

Į viršų

R

RIMKEVIČIUS JONAS. Gimė 1940 m. liepos 26 d. Šiauliuose. Mirė 2016 m. spalio 9 d. Vilniuje. Inžinierius radiotechnikas, kraštotyrininkas, visuomenės veikėjas. Baigė Kauno politechnikos institutą. 1969–1982 m. dirbo Šiaulių televizorių gamykloje, paskui persikėlė gyventi į Vilnių. Kraštotyros veikloje dalyvauja nuo 1974 m. Vienas iš Šiaulių radijo ir televizijos muziejaus įkūrėjų (1982). Sukaupė duomenų apie radijo ir televizijos raidą Lietuvoje, išaiškino pirmuosius radijo mėgėjus Šiauliuose. Parengė leidinėlį „Visuomeninis radijo-televizijos muziejus“ (1982). Bendradarbiavo respublikos ir Šiaulių miesto spaudoje. Dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje. Lietuvos kraštotyros draugijos narys (nuo 1974). Apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992). P. Bugailiškio premijos laureatas (2008).

RUDZINSKIENĖ IRENA. Gimė 1933 m. sausio 21 d. Šiauliuose. Technikė technologė, kraštotyrininkė. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje. 1961 m. baigė Lietuvos lengvosios pramonės technikumą. Dirbo Šiaulių „Elnio“ kombinate, Odos galanterijos fabrike ir „Ventos“ baldų gamybiniame susivienijime. Dirbdama pramonės įmonėse, 1978 m. įsijungė į kraštotyros veiklą. 1987–1990 m. vadovavo baldininkų karštotyros grupei „Jovaras“. Parengė per 350 kraštotyros darbų, iš kurių per 50 buvo eksponuoti respublikinėse parodose, pelnė laureato vardus, apdovanoti diplomais, padėkos raštais. Domisi išnykusių kaimų, šeimų istorijomis, sudarinėja genealoginius medžius. Parašė pramonės įmonių metraščių, istorijų. Surengė septynias personalines kraštotyros darbų parodas 1985, 1988, 1995, 1998, 1999, 2002, 2003 m. Jos parengti darbai saugomi respublikinėje kraštotyros darbų saugykloje, muziejuose, bibliotekose, mokyklose. Parengė ir išleido savo kraštotyros darbų parodų katalogus (1995, 1999, 2003), knygą „Šiaulių kraštotyrininkai“ (su B. Salatkiene, 2002). Dalyvavo respublikinėse kraštotyros, „Versmės“ leidyklose ekspedicijose Žeimelyje (2003), Gruzdžiuose (2004). Lietuvos kraštotyros draugijos narė, garbės kraštotyrininkė (1995). Apdovanota Mikelio prizu (1990).

RULINSKAS LIUDVIKAS. Gimė 1937 m. vasario 1 d. Seduviškės kaime (Kelmės r.). Provizorius, kraštotyrininkas. 1962 m. baigė Kauno medicinos institutą. Nuo 1963 m. dirbo Šiaulių miesto farmacijos įstaigose, 1975–1995 m. buvo Šiaulių vaistų sandėlio vedėjas, nuo 1995 m. – AB „Šiaulių vaistų sandėlis“ direktorius. Su žmona A. Rulinskiene rinko senovinius farmacijos eksponatus. Dalyvavo respublikinėse kraštotyros ekspedicijose, rinko medžiagą liaudies medicinos tema. Išleido knygutę „Nuo burtų iki vaistų“ (1968). Bendradarbiauja miesto ir respublikos spaudoje. Lietuvos farmacininkų sąjungos, Lietuvos kraštotyros draugijos narys (1968). Lietuvos nusipelnęs provizorius. Mikelio prizo laureatas (2011).

RUSECKIENĖ RASA. Gimė 1942 m. rugpjūčio 29 d. Tabarų kaime (Marijampolės r.). Mirė 1989 m. spalio 22 d. Kaune. Pedagogė, muziejininkė. 1951–1957 m. gyveno tremtyje Tomsko srityje. 1960 m. baigė Kalvarijos vidurinę mokyklą, 1965 – Vilniaus pedagoginį institutą, lietuvių kalbą ir literatūrą. Iki 1972 m. mokytojavo Anykščiuose ir Šiauliuose, nuo 1972 m. iki mirties dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Buvo Dailės skyriaus renginių organizatorė, Lankytojų skyriaus vedėja. Subūrė muziejaus etnografinį ansamblį ir pati jame dainavo. Sudarė ar redagavo bukletus, parodų katalogus, rašė muziejaus kroniką. Parengė knygą „Šiaulių Aušros istorijos ir etnografijos muziejus“ (1986).

RUTKAUSKAS ROMUALDAS. Gimė 1939 m. kovo 15 d. Gelvonuose (Širvintų r.). Inžinierius mechanikas, literatas, kraštotyrininkas. 1961 m. baigė Kauno politechnikos institutą ir pradėjo dirbti mechaniku Šiaulių zoninėje mechnizacijos valdyboje (AB Žemda). Kraštotyra domisi nuo jaunystės, renka prisiminimus apie Šiaulių miesto esperantininkus, rašo kraštotyrines apybraižas, humoreskas. Parengė kraštotyros darbus „Šiaulių esperanto judėjimo metmenys 1926–1998“, „Šiaulių miesto esperantininkai, Išėjusių bičiulių portretai“, „Išėjusių darbo draugų portretai“, „Žemda – 40“ ir kt. Išleido knygą „Ten kur Žemda“ (2004). 1999 m. Šiaulių P. Višinskio viešojoje bibliotekoje surengė personalinę kraštotyros darbų parodą. Šiaulių esperanto klubo „Rūta“, Šiaulių literatų susivienijmo narys. Apdovanotas Mikelio prizu (2004).

Į viršų

S

SUBAČIENĖ-JURGILAITĖ ZITA. Gimė 1942 m. gegužės 5 d. Šuopiuose (Šakių r.). Pedagogė, kraštotyrininkė. Baigė Vilniaus universitetą, geografiją. Šiauliuose dirbo nuo 1978 m. Buvo 10-osios, 18-osios mokyklų geografijos mokytoja. Vadovavo kraštotyrininkų būreliams, organizavo kraštotyros ekspedicijas. Kūrė Šiaulių 18-osios vidurinės mokyklos muziejų, rašė metraštį. 1995–1998 m. vadovavo Šiaulių miesto jaunųjų ekologų klubui „Terra“. 1999 m. persikėlė gyventi į Šakius. Parengė ir išleido knygas: „Nuo Saulės mūšio vietos iki Busikės“ (1996), „Dubysos slėniais“ (1998), „Nova – zanavykų upė“ (1998), „Geografinis Šakių rajono žinynas“ (1999), „Mūsų istorijos: Šakių krašto kaimų praeitis“ (1999), „Išvykos nuo Palangos tilto“ (2010) ir kt. Šiaulių miesto ir respublikinėje spaudoje aprašė ekspedicijas, keliones. Mikelio prizo laureatė (1998).

ŠAPAITĖ AUDRONĖ. Gimė 1968 m. gegužės 12 d. Šiauliuose. Mirė 2017 m. spalio 29 d. Šiauliuose. Archeologė, muziejininkė. Istorikė, archeologė, muziejininkė. 1991 m. baigė Vilniaus universitetą. 1991–1993 m. Šiaulių J. Janonio vidurinės mokyklos istorijos mokytoja. Nuo 1994 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus vyr. specialistė, o nuo 1998 m. lapkričio 1 d. Archeologijos skyriaus vedėja. 1997–1998 m. pradėjo žvalgomuosius archeologinius tyrimus Šiaulių senojo miesto vietoje, tyrimų rezultatai įgalino įtraukti jį į archeologijos paminklų sąrašus. Nuo 1997 m. kasmet tyrinėjo Šiaulių senojo miesto vietą, kaupė, tyrė, datavo radinius ir tyrimų medžiagą. Vadovavo daugeliui archeologinių tyrimų ekspedicijų Šiaurės Lietuvoje: Šiaulių, Radviliškio, Joniškio, Pakruojo, Telšių miestuose ir rajonuose. Archeologinių tyrinėjimų medžiagą skelbė leidiniuose, skaitė pranešimus konferencijose. Buvo viena iš pirmųjų edukacinių užsiėmimų muziejuje iniciatorių (nuo 1999), pagrindinė pirmųjų eksperimentinės archeologijos renginių „Senųjų amatų dienos“ prie Žaliūkių vėjo malūno organizatorė (nuo 2000), muziejaus archeologinės ekspozicijos „Šiaulių krašto praeitis nuo seniausių laikų iki XVII a.“ kuratorė (2002–2004), parodų: „Lietuva prieš tūkstantį metų. Praėjusio gyvenimo pėdsakai“, skirta Lietuvos tūkstantmečiui (2009) ir „Piliakalniai be pilių“, skirta Piliakalnių metams (2017) idėjų autorė ir kuratorė. A. Šapaitės dėka archeologijos mokslas muziejaus ekspozicijų ir parodų lankytojams bei edukacinių programų dalyviams tapo suprantamesnis, įgavo konkrečius pavidalus ir bruožus. 2016 m. jai suteikta Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto III kategorija. Už muziejinę veiklą ir archeologinius-edukacinius darbus buvo ne kartą apdovanota Šiaulių misto mero padėkomis, 2008 m. – Šiaulių apskrities viršininko Garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“.

ŠIUKŠČIENĖ VIRGINIJA. Gimė 1959 m. birželio 12 d. Užventyje (Kelmės r.). Istorikė, muziejininkė. 1977–1982 m. studijavo Vilniaus universitete. Nuo 1982 m. dirba Šiaulių „Aušros“ muziejuje. 1995–2004 m. mokslinė sekretorė, muziejaus leidyklos vedėja. Nuo 2004 m. direktoriaus pavaduotoja. Nuo 2005 m. – Lietuvos muziejų asociacijos Rinkinių mokslinio tyrimo sekcijos pirmininkė. 1985–1992 m. teikė metodines konsultacijas Šiaulių miesto ir rajono visuomeniniams muziejams. 1985–1990 m. vadovavo jaunųjų kraštotyrininkų būreliui Šiaulių jaunųjų turistų centre. Sudarė leidinius, arba juos redagavo: „Šiaulių visuomeniniai muziejai“ (1986), P. Bugailiškis „Gyvenimo vieškeliais“ (1994), „Lietuvos plakatas XX a. pirmojoje pusėje“ (1997), „Šiaulių „Aušros“ muziejaus kronika 1930–1939“ (1998), „Šiaulių „Aušros“ muziejus“ (1998), „Žurnalui „Gimtasai kraštas – 65“ (1999), „Kryžių kalnas: trumpa istorija“ (2002), „Šiaulių metraštis. 1999–2002“ (2003) ir kt. Keleto autorinių bei grupinių parodų muziejuje rengėja. Lietuvos kraštotyros draugijos narė (1982). P. Bugailiškio premijos laureatė (2003). Apdovanota garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2007). Apdovanota LR Kultūros ministerijos premija už veiklą muziejininkystės srityje (2012).

Į viršų

T

TRINKA VLADAS. Gimė 1906 m. liepos 10 d. Ramonaičių kaime (Pakruojo r.). Mirė 1990 m. rugpjūčio 1 d. Šiauliuose. Pedagogas, kraštotyrininkas. 1928 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją. Mokytojavo Jonelaičiuose, Šiauliuose. 1948–1958 m. buvo tremtyje Krasnojarsko krašte. Grįžęs į Lietuvą, dirbo Šiaulių butų ūkio tarnyboje. Kraštotyros veikloje dalyvavo nuo 1927 m. Buvo „Aušros“ muziejaus bendradarbis, Šiaulių kraštotyros draugijos pedagoginės ir tautosakos sekcijos vedėjas. Dalyvavo kraštotyros ekspedicijose, bendradarbiavo leidiniuose „Šiaulių metraštis“, „Gimtasai kraštas“. Domėjosi sodininkyste, sovietiniais metais buvo Šiaulių Margių kolektyvinio sodo pirmininkas, parašė šio sodo istoriją. Jo rankraščiai yra saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

Į viršų

U

URBONIENĖ JADVYGA. Gimė 1939 m. spalio 31 d. Virtukų kaime (Kelmės r.). Pedagogė, kraštotyrininkė. 1963 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, fiziką. Mokytojavo Šiauliuose. Dabar dirba Šiaulių jaunųjų turistų centre, Turizmo-kraštotyros skyriaus vedėja. Kraštotyros veikloje dalyvauja nuo 1970 m. Nuo 2000 m. – Šiaulių kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotoja, kraštotyros darbo mieste visuomeninė koordinatorė. Organizuoja jaunųjų kraštotytrininkų ekspedicijas, jų darbų parodas, konferencijas. Rengia kraštotyros darbus, dalyvauja respublikinėse kraštotyros ekspedicijose. Rūpinasi kasmetiniu Mikelio prizo įteikimu geriausiam miesto kraštotyrininkui. Sudarinėja Šiaulių apskrities nacionalinės jaunųjų kraštotyrininkų ekspedicijos baigiamojo etapo kraštotyros darbų katalogus (2001, 2003, 2005, 2007). Mikelio prizo laureatė (2010).

Į viršų

V

VAITEKŪNAS VINCAS. Gimė 1908 m. spalio 24 d. Šlapakių kaime (Joniškio r.). Mirė 1987 m. birželio 8 d. Šiauliuose. Kraštotyrininkas, muziejininkas. 1929 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. Dirbo tarnautoju Šiaulių apygardos teisme. Nuo 1928 m. laisvalaikiu bendardarbiavo Šiaulių Aušros muziejuje: vyko į ekspedicijas, tvarkė surinktus eksponatus, juos katalogavo, rašė straipsnius į Šiaulių metraštį, Gimtąjį kraštą. 1933–1940 m. buvo Šiaulių kraštotyros draugijos sekretorius. Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo „Aušros“ muziejaus evakuacijos darbuose. Nuo 1957 m. iki mirties buvo etatinis „Aušros“ muziejaus darbuotojas, vyr. mokslinis bendradarbis, Dailės skyriaus vedėjas. Surinko etnografinių, tautodailės eksponatų, parengė kelias ekspozicijas, bendradarbiavo miesto ir respublikinėje spaudoje. Mokėjo keletą užsienio kalbų, tame tarpe ir esperanto, buvo ekskursijų vadovas, paskaitininkas. Šiauliuose pasodino per 20 ąžuolų įžymiems žmonėms, svarbiems įvykiams atminti. Išleista literatūros rodyklė „Vincas Vaitekūnas“ (sudaryt. D. Darbutienė, 1984). „Aušros“ muziejus parengė jo „Rinktinius kraštotyros darbus“ (sudaryt. O. Čapkevičienė, B. Salatkienė, 1998). Prie „Aušros“ muziejaus atidengta memorialinė lenta (1994). Viena Šiaulių miesto gatvė pavadinta jo vardu. Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narys (1977).

VAITKUS STASYS. Gimė 1907 m. gruodžio 28 d. Sankt Peterburge (Rusija). Mirė 1989 m. rugpjūčio 11 d. Vilniuje. Dailininkas skulptorius, fotografas, muziejininkas. 1928–1935 m. mokėsi Kauno meno mokykloje. 1937–1944 m. dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje eksponatų konservatoriumi, Meno skyriaus vedėju. Su kitais dalyvavo muziejaus ekspedicijose, rinko etnografinius ir dailės eksponatus, ruošė parodas. Karo metais dėstė piešimą Šiaulių suaugusiųjų mokykloje. 1944 m. persikėlė į Vilnių, dirbo Dailės institute. 1949–1955 m. buvo kalinamas Vorkutoje. Grįžęs į Lietuvą, 1956–1970 m. dirbo fotografu Vilniaus dailės muziejuje.

VETEIKIS VYTAUTAS. Gimė 1924 m. lapkričio 15 d. Smulkio kaime (Anykščių r.). Mirė 1996 m. birželio 16 d. Šiauliuose. Pedagogas, literatas, kraštotyrininkas. 1942 m. baigė Ukmergės gimnaziją. Vėliau studijavo Kauno universitete, bet studijų nebaigė. Nuo 1948 m. mokytojavo įvairiose Lietuvos vietose. Nuo 1958 m. gyveno Šiauliuose. Čia įsitraukė į literatūrinį ir kraštotyros darbą. Išleido apysaką „Dangus visuomet žydras“ (1962). Yra septynių memuaristinių knygų bendraautoris. Liko kraštotyros darbų rankraščių: „Šiaulių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato metraštis“, „Šiaulių odos gamyklos metraštis“, „Šiaulių aukštesnioji muzikos mokykla“, „Švieskis ir šviesk“ (apie „Kultūros“ bendrovę) ir kt. Jie buvo eksponuojami respublikinėse ir miesto parodose, pelnė prizines vietas. Rankraščiai saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje bei P.Višinskio viešojoje bibliotekoje.

Veteikio Vytauto autobiografija su autoriaus parašu (mašinraštis)

VITAUSKAS ADOMAS. Gimė 1908 m. Kurtuvėnuose (Šiaulių r.). Nužudytas 1943 m. Šiauliuose. Muziejininkas, vargonininkas. Vargonininkavo Kiaunoriuose, Kužiuose, Kuršėnuose. 1937 m. pradėjo dirbti neetatiniu muziejininku konservatoriumi Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Tvarkė muziejaus fondus, dalyvaudavo vasaros išvykose ir ekspedicijose. Per 1938–1940 m. muziejui pateikė per 2000 rankraščio puslapių surinktos medžiagos. Žurnale „Gimtasai kraštas“ publikavo 32 straipsnius. 1940 m. pradėjo dirbti Kuršėnų valsčiaus vykdomajame komitete. Prasidėjus karui slapstėsi, 1942 m. buvo kalinamas Šiaulių kalėjime, mėgino bėgti iš kalėjimo ir buvo nužudytas.

Į viršų

Z

ZDICHAUSKAS VLADAS. Gimė 1903 m. rugpjūčio 10 d. Šiauliuose. Mirė 1980 m. gruodžio 12 d. ten pat. Pedagogas, kraštotyrininkas, muziejininkas. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Riazanėje. Grįžęs į Lietuvą, 1924 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, 1929 m. – Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, matematiką. Dirbo įvairiose Šiaulių miesto įstaigose, 1948–1950 m. buvo Šiaulių mokytojų instituto prorektorius. Nuo 1961 m. iki mirties dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje ekskursijų vadovu, vyr. moksliniu bendradarbiu, eksponatų saugotoju. Dar tarpukario metais įsijungė į kraštotyros veiklą, buvo Šiaulių kraštotyros draugijos narys, publikavo straipsnius „Gimtajame krašte“. Dalyvavo esperantininkų veikloje, buvo bibliofilas. Rankraščiais paliko kraštotyrinės medžiagos („Šiaulių gatvių, pastatų, lankytinų vietų apyrašai“), kuri saugoma „Aušros“ muziejuje ir Šiaulių P. Višinskio viešojoje bibliotekoje.

Ž

ŽEKNYS VIKTORAS. Gimė 1917 m. spalio 27 d. Pakapės kaime (Šiaulių r.). Mirė 2011 m. rugsėjo 14 d. Šiauliuose. Priešgaisrinės apsaugos darbuotojas, kraštotyrininkas. 1938 m. baigė Kauno Pavasario gimnaziją, 1945 m. – Priešgaisrinės apsaugos mokyklą Vilniuje. Nuo 1931 m. buvo Šiaulių kraštotyros draugijos narys, „Aušros“ muziejaus bendradarbis. Rinko medžiagą P. Bugailiškio leidžiamam „Šiaulių metraščiui“. Kraštotyrinę veiklą atgaivino 1978 m., įsitraukęs į Šiaulių baldų gamybinio susivienijimo „Venta“ kraštotyros grupės „Jovaras veiklą. Rinko medžiagą apie „Ventą“, užrašė Šiauliams nusipelniusių žmonių prisiminimus. Parengė kraštotyros darbą „Šiaulių priešgaisrinės apsaugos istorija“ (1988), už kurį respublikinėje parodoje pelnė diplomą. Prisidėjo prie knygos „Šventojo Florijono globoje“ (aut. S. Bulzgis, 2002) rengimo.

ŽUKAUSKIENĖ GENOVAITĖ. Gimė 1951 m. rugpjūčio 2 d. Joniškyje. Inžinierė radiotechnikė, muziejininkė. 1976 m. baigė Kauno politechnikos institutą. Nuo 1970 m. dirbo Šiaulių talevizorių gamykloje inžiniere technologe, nuo 1978 m. – Televizijos instituto inžiniere konstruktore. 1973–1994 m. vadovavo gamyklos kraštotyrininkams. Rengė kraštotyros ekspedicijas, rinko eksponatus Šiaulių visuomeniniam radijo ir televizijos muziejui (atidarytas 1982 m.), ruošė šio muziejaus ekspoziciją. Radijo ir televizijos muziejus 1994 m. tapo „Aušros“ muziejaus padaliniu. 1998 m. įkurtas Technikos skyrius, turintis per 7000 eksponatų. Vadovauja šiam skyriui, domisi technikos istorija. Inicijavo respublikinius jaunųjų radijo konstruktorių darbų konkursus, kurie 2004 m. tapo tarptautiniais. Dalyvauja respublikėse kraštotyros draugijos ir leidyklos „Versmė“ ekspedicijose, kurų metu sukaupė eksponatų muziejui. Paskelbė per 60 straipsnių respublikinėje ir miesto spaudoje. Yra viena iš pagrindinių leidyklos autorių, rašo straipsnius technikos istorijos tematika. Lietuvos kraštotyros draugijos narė. Apdovanota Mikelio prizu (2009).

LITERATŪRA

Bulzgis, Stasys. Kraštotyros entuziastai. Šiauliai, 1987.
Bulzgis, Stasys. Šiaulių Mikeliai. Šiauliai, 1997.
Kas yra kas: Lietuvos miestai. Kaunas, 2005.
Kas yra kas Šiaulių apskrityje. Šiauliai, 2001.
Lietuvos dailės muziejaus metraštis. Kn. 2. Vilnius, 1998.
Lietuvos farmacija. T. 1. Vilnius, 1998.
Šiaulių atmintinų datų kalendorius. 1996–2006 (sudaryt. D.Darbutienė). Šiauliai, 1995–2005.
Šiaulių Aušros muziejus (sudaryt. B. Salatkienė). Šiauliai, 1993.
Šiaulių kraštotyrininkai (sudaryt. I. Rudzinskienė). Šiauliai, 2002.
Tarybų Lietuvos enciklopedija. T. 1-4. Vilnius, 1985–1988.
Vaitekūnas, Vincas. Rinktiniai kraštotyros darbai. Šiauliai, 1998.
Visuomeninės muziejininkystės veteranai. Vilnius, 1983.
Zdizchauskas, Vladas. Autobiografija (rankr.). Šiauliai, 1961.

Informaciją rinko Danutė Darbutienė

Redagavo Danutė Darbutienė ir Sigita Vaitkaitytė