Valstybės, politikos ir visuomenės veikėjai

L  Š Z Ž

A

ADAMKIENĖ-NUTAUTAITĖ ALMA. Gimė 1927 m. vasario 10 d. Šiauliuose. Visuomenės veikėja, Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus žmona. Šiauliuose gyveno iki aštuonerių metų amžiaus. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Vokietijoje mokėsi Eikšteto gimnazijoje, studijavo Erlangeno universiteto Filologijos fakultete. 1949 m. persikėlė į JAV. 1949–1951 m. dirbo plieno gamyklos laborante, vėliau – draudimo kompanijoje. 1962–1987 m. vadovavo nuosavai Tabor Farmos vasarvietei, kuri tapo svarbiu lietuvybės centru. Čia daug metų vykdavo liberalios pakraipos lietuvių išeivių organizacijos „Santara-Šviesa“ suvažiavimai. 1997 m. grįžo į Lietuvą. 1998 m. V. Adamkui tapus LR Prezidentu, aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą. 1999 m. kovo 17 d. įkūrė A. Adamkienės labdaros ir paramos fondą, kuris globoja ir remia vaikų namų auklėtinius, kaimo mokyklas, vaikus su negalia ir kt.

 ALIŠAUSKIENĖ JANINA. Gimė 1952 m. sausio 29 d. Joniškyje. Visuomenės ir kultūros veikėja. 1986 m. baigė Vilniaus universitetą. 1970–1974 m. Smilgių (Šiaulių r.) kultūros namų direktorė, 1974–1978 m. Smilgių kaimo bibliotekos vedėja, 1978–1984 m. Šiaulių rajono kultūros namų vyr. metodininkė, 1984–1985 m. – direktorė. 1985–1992 m. Šiaulių mokytojų namų direktorė, nuo 1992 m. – Šiaulių kultūros centro „Laiptų“ galerijos direktorė. Stažavosi Austrijoje, Lenkijoje, Vokietijoje. Organizavo projektus „Šiaulių Monmarto Respublika“, „Šventumas“, „Piešiu vaikams ir su vaikais“. Rengia „Advento skaitymus“, festivalius „Literatūrinis žiemkelis“, „Oras“, įžymių dailininkų, fotomenininkų darbų parodas, susitikimus su rašytojais ir kt. Nevyriausybinės organizacijos Pelikso Bugailiškio draugija prezidentė. Sąjunginio poilsio vakarų vedėjų konkurso laureatė (1986).

ALMINAS KAZIMIERAS. Gimė 1941 m. balandžio 6 d. Šliktinėje (Skuodo r.). Pedagogas, poetas, politinis ir visuomenės veikėjas. 1981 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, tiflopedagogas, tiflopsichologas. Studijavo Kijevo M. Gorkio pedagoginio instituto aspirantūroje. Iki 1981 m. Šiaulių pedagoginio instituto estetinio lavinimo katedros dėstytojas, bet, atsisakius liudyti prieš Mečislovą Jurevičių, pradėtas persekioti Valstybės saugumo, pašalintas iš darbo, uždrausta mokslinė veikla. Dirbo kalviu, grojo kaimo kapelose. Rašė „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai“, ją platino. 2011 m. išleido poezijos rinkinį „Tik mylėti…“ Vienas Šiaulių sąjūdžio organizatorių, Šiaulių miesto Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Šiaulių sąjūdžio tarybos narys, Sąžinės laisvės ir etikos komisijos pirmininkas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys, jo Nacionalinių klausimų komisijos narys, „Tremtinio“ klubo įkūrėjas. 1989 m. Tautinės dvasios kultūros konferencijos, Žemaičių etnografinės šventės Šiauliuose iniciatorius, žemaitiškų litų ir centų (dizaineris – Vilius Puronas) bei Žemaičių paso idėjos autorius, po šventės – vienas Žemaičių kultūros draugijos „Saulaukis“ steigėjų. Vienas Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio iniciatorių ir aktyvistų, Šiaulių tarybos narys. Lietuvos krikščionių demokratų partijos, partijos Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai Šiaulių skyriaus narys. Šiaulių Sausio 13-osios brolijos pirmininkas. 2016 m. suteiktas šv. Kazimiero ordino Riterio titulas.

ASTRAUSKAS VYTAUTAS. Gimė 1930 m. rugsėjo 30 d. Šiauliuose. Valstybės ir politinis veikėjas. 1960 m. baigė Vilniaus aukštąją partinę mokyklą, 1974 m. – Maskvos kooperacijos instituto Vilniaus filialą. 1952–1953 m. dirbo LKP Šiaulių srities komitete, 1953–1956 m. LKP CK ats. organizatorius. 1960–1966 m. LKP Šeduvos, Radviliškio rajonų komitetų pirmasis sekretorius. 1966–1981 m. LKP CK skyrių vedėjas, nuo 1981 m. LKP CK sekretorius, buvo atsakingas už žemės ūkį. 1987–1990 m. LSSR Aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininkas, pasisakė už LKP atsiskyrimą nuo SSKP. 1963–1990 m. LSSR Aukščiausiosios tarybos, 1988–1989 m. SSRS Aukščiausiosios tarybos deputatas. Lietuvos nusipelnęs kultūros veikėjas (1980).

Į viršų

B

BARAKAUSKAS DAILIS ALFONSAS. Gimė 1952 m. birželio 29 d. Geručiuose (Pakruojo r.). Ekonomistas, inžinierius. politinis veikėjas. 1970–1975 studijavo Kauno politechnikos institute. 1990 m. baigė Vilniaus universitetą, tarptautinių ekonominių santykių specialybę. 1999 m. Harvardo universitete (JAV) įgijo investicijų vertinimo ir vadybos kvalifikaciją. 1975–1992 m. dirbo Šiaulių staklių gamykloje. 1992 m. su kitais Šiauliuose atkūrė „Rotary“ klubą, buvo pirmasis šio klubo prezidentas. 1992–1996 m. – Šiaulių regioninių prekybos, pramonės ir amatų rūmų direktorius, 1996–2000 m. – generalinis direktorius. 2005–2006 m. „Ekonominių socialinių tyrimų ir mokymo centro“ direktorius. 1997–2000 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys, 2000–2004 m. LR Seimo narys, išrinktas Šiaulių „Aušros“ rinkimų apygardoje. 2001 m. sausį–birželį – Lietuvos susisiekimo ministras. 1992–2002 m. Lietuvos liberalų sąjungos narys, 2002 m. – Lietuvos liberalų demokratų partijos („Tvarka ir teisingumas“) veikėjas.

BENDIKAS VYTAUTAS. Gimė 1931 m. liepos 13 d. Tirkšliuose (Kauno r.). Mirė 1997 m. birželio 15 d. Šiauliuose. Ekonomistas, pedagogas, politinis ir mokslo veikėjas, socialinių mokslų daktaras (1973). 1948 m. mokėsi Vilniaus maisto pramonės mokykloje, kurią baigęs neilgai dirbo Kaune. 1956–1960 m. studijavo Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje. 1963 m. baigė Vilniaus universitetą, kur studijavo pramonės ekonomiką, vėliau čia mokėsi aspirantūroje. Nuo 1960 m. gyveno Šiauliuos. 1960–1963 m. dirbo „Vairo“ gamykloje. 1963–1966 m. – LKP Šiaulių miesto komiteto propagandos-agitacijos skyriaus vedėjas, 1966 m. išrinktas LKP Šiaulių komiteto sekretoriumi. Nuo 1963 m. dėstė Šiaulių pedagoginiame institute, 1975–1991 m. buvo šio instituto rektorius, 1996–1997 m. – Ekonomikos ir vadybos katedros vedėjas, profesorius (1985). Rūpinosi instituto plėtra, inicijavo naujojo mokomojo korpuso statybą (1982). Nuo 1967 m. buvo renkamas Šiaulių miesto tarybos deputatu, vadovavo miesto „Žinijos“ draugijai. Apdovanotas Garbės ženklo ordinu (1971). Lietuvos nusipelnęs kultūros veikėjas (1981). Šiaulių universitete jam atidengta atminimo lenta (2001).

BIELIUKIENĖ LIGIJA. Gimė 1923 m. rugpjūčio 21 d. Šiauliuose. Mirė 1966 m. birželio 28 d. Niujorke (JAV). JAV lietuvių visuomenės veikėja. 1943 m. baigė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakultetą. Dalyvavo lietuvių antinaciniame pasipriešinime. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1944 m. baigė Miuncheno universitetą, psichologiją. 1945–1947 m. buvo lietuvių studentų atstovybės Miunchene narė, 1946–1947 m. – tarptautinės studentų tarybos Miunchene pirmininkė. Persikėlusi į JAV, 1949–1951 m. veikė sambūryje „Šviesa“. Nuo 1949 m. buvo Pabaltijo moterų tarybos lietuvių atstovybės narė, 1953 m. jos pirmininkė, nuo 1963 m. tarybos pirmininkė. Nuo 1951 m. Lietuvių rezistencinės santarvės vyriausiojo komiteto narė. Vadovavo Lietuvos moterų klubų federacijai.

BIELSKIS VACLOVAS. Gimė 1870 m. gegužės 1 d. Seimeniškiuose (Raseinių r.). Mirė 1936 m. rugsėjo 16 d. Varšuvoje (Lenkija). Inžinierius, visuomenės ir politinis veikėjas. 1880–1889 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje, kur dalyvavo slaptuose moksleivių būreliuose. 1889–1896 m. studijavo Peterburgo universitete ir Technologijos institute. Iki 1905 m. dirbo Ukrainos geležies fabrikuose. Grįžęs į Lietuvą, 1906–1915 m. Šiauliuose dirbo grafų Zubovų dvarų ūkvedžiu. 1911 m. išrinktas į Šiaulių miesto dūmą. 1916–1918 m. gyveno Petrograde, čia su kitais įsteigė laikraštį „Naujoji Lietuva“, dalyvavo Vasario revoliucijoje (1917). 1918 m. vadovavo Sovietinės Rusijos Lietuvos reikalų komisariato Maskvoje likvidacijos skyriui, trumpai ėjo Lietuvos žemės ūkio liaudies komisaro pareigas. 1919–1923 m. Kaune dirbo Geležinkelių valdyboje, įsitraukė į Lietuvos socialdemokratų partijos veiklą. Nuo 1923 m. gyveno Šiauliuose, čia pasireiškė kaip vienas ryškiausių visuomenininkų, kultūrininkų. 1923–1936 m. vadovavo „Gubernijos“ alaus daryklai. 1925–1931 m. buvo Šiaulių miesto tarybos narys, daug nuveikė miesto tvarkymo darbuose, inicijavo vandentiekio bei kanalizacijos įrengimą Šiauliuose. Nuo 1927 m. iki mirties priklausė „Kultūros“ švietimo draugijai, buvo šios draugijos valdybos pirmininkas, skaitė paskaitas draugijos įsteigtame P. Višinskio liaudies universitete. Jo vadovaujama draugija leido knygas, turėjo savo knygyną. Bendradarbiavo žurnale „Kultūra“, buvo vienas iš jo leidimo vadovų. Veikė Laisvamanių etinės draugijos Šiaulių skyriuje, finansiškai parėmė laisvamanių kapinių steigimą Ginkūnuose, netoli Šiaulių. Kurį laiką vadovavo Šiaulių suaugusiųjų mokyklai. 1928–1932 m. buvo Šiaulių apygardos ligonių kasos valdybos pirmininkas. Priklausė Lietuvos socialdemokratų partijai. 1936 m. miesto visuomenės garbingai palaidotas Šiaulių laisvamanių kapinėse. Viena Šiaulių miesto gatvė pavadinta V. Bielskio vardu.

BIRŽIŠKA MYKOLAS. Gimė 1882 m. rugpjūčio 12 d. (rugpjūčio 24 d.) Viekšniuose, Mažeikių r. Mirė. 1962 m. rugpjūčio 24 JAV. Lietuvos Tarybos narys, Nepriklausomybės Akto signataras, kovotojas už lietuvybę, Lietuvos ir Vilniaus universitetų profesorius, gelbėjęs litvakus nacistinės Vokietijos okupacijos metais. 1895 m. gegužės mėn. išlaikė „kvotimus“ ir oficialiai pradėjo mokytis trečioje Šiaulių gimnazijos klasėje. 1900 m. Šiauliuose įkūrė lietuvių kalbos kuopelę, atsivertė į lietuvybę. 1901 m. pavasarį baigė gimnaziją ir išvyko studijuoti į Maskvos universitetą, Teisės fakultetą. 1907 m. baigęs studijas grįžo į Lietuvą ir iki 1922 m. dirbo ir gyveno Vilniuje. Vėliau dėl savo antilenkiškos veiklos buvo ištremtas iš istorinės Lietuvos sostinės ir apsigyveno Kaune. 1944 m. vasarą prof. M. Biržiška su šeima pasitraukė iš Lietuvos. Emigracijoje aktyviai rūpinosi kultūriniu ir moksliniu tautiečių švietimu. (Literatūra: Lietuvos bajorai – Vasario 16-osios akto signatarai, Vilnius, 2018 m., p. 26–84. Red. 2018-07-30.)

BUBLIENĖ INGRIDA. Gimė 1940 m. lapkričio 23 d. Šiauliuose. JAV lietuvių visuomenės veikėja, verslininkė. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1950 m. gyvena JAV. 1958 m. baigė Klivlendo Villa Angelos aukštesniąją mokyklą, 1962 m. – Uršuliečių kolegiją, chemiją ir matematiką. 1962–1966 m. dirbo chemike tyrinėtoja, 1980–1982 m. bendrovės „IB Consulting“ prezidentė, 1982–1988 m. reklamos bendrovės marketingo ir finansų administratorė. Nuo 1988 m. bendrovės „IB Communications“ prezidentė. Lietuvos parodų rūmų Vilniuje atstovė JAV. Dar būdama moksleive pradėjo dalyvauti lietuvių visuomeniname ir kultūriniame gyvenime. Dalyvauja JAV lietuvių bendruomenės veikloje: 1979–1988 m. Kultūros tarybos pirmininkė, nuo 1991 m. valdybos vicepirmininkė, Klivlendo skyriaus valdybos narė. 1979–1988 m. lietuvių fondo skirstymo komisijos komiteto narė, Klivlendo reklamos klubo (1980–1989), Raudonojo kryžiaus (1980–1989) ir kitų organizacijų narė. 1996 m. paskirta Lietuvos garbės konsule Ohajo valstijoje. Klivlendo garbės pilietė (1964). Apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi (2003).

Į viršų

C

CIMKAUSKAS VIKTORAS. Gimė 1896 m. kovo 25 d. Šiauliuose. Žuvo 1944 m. Vokietijoje. Teisininkas, bibliofilas, kolekcininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas. 1915 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo pasitraukęs į Rusiją. 1920–1922 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1924 m. baigė Kauno universiteto Teisės fakultetą. Dirbo advokatu Šiauliuose (1924–1928), nuo 1928 m. – Kaune. Turėjo gausią privačią biblioteką, kolekcionavo ekslibrisus. 1930 m. su P. Galaune ir V. Steponaičiu įkūrė XXVII knygos mėgėjų draugiją. 1931–1940 m. buvo šios draugijos sekretorius: rašė metraštį, kroniką, tvarkė archyvą. 1939 m. draugija užmezgė ryšį su Lenkijos bibliofilais. Vokiečių okupacijos metais stengėsi išsaugoti nuo sunaikinimo savo biblioteką bei ekslibrisų kolekciją, bet nepavyko, vokiečiai viską išsivežė, o jis pats pakliuvo į Kauno getą. Iš Kauno buvo išvežtas į koncentracijos stovyklą Vokietijoje, kur 1944 m. tragiškai žuvo.

Į viršų

D

DAUGĖLA FELIKSAS. Gimė 1887 m. gegužės 30 d. Rygoje. Mirė 1967 m. gegužės 24 d. Vilniuje. Žemėtvarkininkas, kraštotyrininkas, kultūros ir visuomenės veikėjas. 1904 m. baigęs mokslus mokytojavo Latvijoje, vėliau – Kriukuose. Čia rengė klojimų vakarus bei mėgėjų spektaklius. 1913 m. Peterburge baigė žemėtvarkos kursus ir sugrįžo į Lietuvą. 1919–1940 m. gyveno Šiauliuose, dirbo Šiaulių apygardos matininku-revizoriumi. Tuo metu Kriukuose organizavo žemės ūkio kooperatyvą, žemės ūkio draugiją. Su kitais Šiaulių miesto inteligentijos atstovais įsteigė knygų leidimo bendrovę „Kultūra“, nuo 1921 m. buvo jos valdybos narys. Buvo vienas pirmųjų Šiaulių kraštotyros draugijos narių. Dirbdamas matininku gerai pažinojo kraštą, žinojo kur, skirstant kaimus į vienkiemius, grėsė pavojus išnykti etnografiniams reliktams. Jo patarimais naudojosi Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotojai ir praturtino savo fondus. Straipsnius publikavo „Šiaulių metraštyje“, „Gimtajame krašte“, „Žemėtvarkoje ir melioracijoje“ ir kt. Nuo 1934 m. priklausė Šiaulių esperantininkų būreliui, šios veiklos nepamiršo ir vėliau, gyvendamas Zarasuose bei Vilniuje. Pokario metais su šeima gyveno Zarasuose. Paskutiniaisiais gyvenimo metais Vilniuje rinko medžiagą Lietuvos žemėtvarkos istorijai. Parengė ir Šiaulių „Aušros“ muziejui dovanojo savo atsiminimus apie lietuviško teatro pradžią (1960).

DEGUTIENĖ IRENA. Gimė 1949 m. birželio 1 d. Šiauliuose. Gydytoja, politinė ir visuomenės veikėja. 1968–1974 m. studijavo Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. 1974–1975 m. Vilniaus „Raudonojo kryžiaus“ ligoninės gydytoja internė, 1975–1976 m. Alytaus centrinės ligoninės gydytoja terapeutė, 1977–1984 m. Vilniaus „Raudonojo kryžiaus“ ligoninės anesteziologė reanimatologė, 1985–1993 m. – skyriaus vedėja, 1993–1994 m. – vyr. gydytojo pavaduotoja, vyr. gydytoja. 1994–1996 m. Sveikatos apsaugos ministerijos sekretorė. Nuo 1996 m. iki dabar LR Seimo narė. 1996–2000 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė. Nuo 1999 m. gegužės iki rugsėjo – laikinoji LR Ministrė Pirmininkė. Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos seniūnė, Šeimos ir vaiko komisijos narė, Valstybinės šeimos politikos koncepcijos kūrimo grupės narė. Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) narė nuo 1994 m., partijos prezidiumo narė, vadovauja Krikščionių demokratų frakcijai.

DIELININKAITIS PRANAS. Gimė 1902 m. gegužės 5 d. Juškuose (Šakių r.). Mirė 1942 m. balandžio 6 d. Šiauliuose. Sociologas, visuomenės veikėjas. 1924 m. baigė Marijampolės mokytojų seminariją, 1924–1928 m. studijavo Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Sociologijos mokslų daktaras (1933, disertaciją apgynė Sorbonos universitete). 1933–1940, 1941–1942 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete, 1941–1942 m. Sociologijos katedros vedėjas, docentas (1941). Dalyvavo studentų ateitininkų, „Katalikų veikimo centro“, „Lietuvos katalikų vyrų sąjungos“ veikloje. 1934 m.su P. Dovydaičiu įkūrė krikščionių darbininkų sąjungą, buvo šios sąjungos vicepirmininkas. 1935 m. įsijungė į katalikų intelektualų grupę, pradėjusią kurti naujos valstybės programą. Puoselėjo krikščionišką socialinį auklėjimą, pasisakė įvairiuose susirinkimuose, suvažiavimuose, konferencijose. Dėl opozicinės jaunųjų katalikų sąjūdžio veiklos tautininkų valdžios persekiotas, 1938 m. iš Kauno ištremtas į tėviškę. 1940 m. liepos mėnesį sovietų okupacinės valdžios suimtas ir nuteistas, bet pavyko pabėgti iš Kauno IX forto kalėjimo. 1942 m. susirgo šiltine ir mirė Šiauliuose (čia gyveno jo šeima), kur ir palaidotas. Parašė veikalą „Mokyklos laisvė ir valstybė“ (1933, prancūzų kalba), kuris lietuvių kalba išleistas 2000 m. Šiauliuose. Bendradarbiavo leidiniuose „Dialogas“, „Naujoji Romuva“, „Lietuvos mokykla“, „Židinys“, buvo laikraščio „XX amžius“ redakcinės komisijos narys.

DZIDOLIKAS JUOZAS. Gimė 1941 m. rugsėjo 6 d. Mirė 2011 m. liepos 12 d. Šiauliuose. Pedagogas, visuomenės veikėjas. Vaikystėje neteko regėjimo. 1964 m. baigė Vilniaus J.Tallat-Kelpšos aukštesniąją mokyklą, chorinio dirigavimo specialybę. 1979 m. Šiaulių pedagoginiame institute įgijo tiflopedagogo specialybę. 1960–1969 m. dirbo Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) Švėkšnos ir Klaipėdos mokymo kombinatuose. 1969–1986 m. LAD Šiaulių gamybinio mokymo kombinato direktorius. Jam vadovaujant kombinatas plėtėsi, kūrėsi naujos darbo vietos, buvo gerinama neregių ir silpnaregių buitis bei reabilitacija. 1986 m. išrinktas pirmuoju Lietuvos aklųjų sporto federacijos prezidentu. 1987–1989 m. buvo LAD centro tarybos pirmininkas, vėliau – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių (LASS) centro tarybos pirmininkas. Nuo 1996 m. LASS įmonės Įranga komercijos direktorius. Dalyvavo meno saviveikloje, buvo renkamas Šiaulių miesto tarybos deputatu. Knygos „Suaugusių aklųjų mokymas skaityti Brailio raštu“ autorius (1982). Šiaulių miesto garbės pilietis (2002).

Į viršų

G

GASIŪNAS POVILAS. Gimė 1897 m. balandžio 4 d. Uvainiuose (Rokiškio r.). Mirė 1966 m. birželio 25 d. Šiauliuose. Spaudos kolekcininkas, kultūros ir visuomenės veikėjas. Buvo savamokslis. Dirbo Klaipėdos, Kauno, Šiaulių dramos teatruose scenos darbininku. 1925 m. kalintas Kauno VI forto kalėjime. Nuo 1924 m. pradėjo rinkti knygas, 1925 m. gavo oficialų Lietuvos vyriausybės leidimą kolekcionuoti lietuvišką spaudą. Išleido leidinį „Lietuvių periodinės spaudos kolekcija“ (1937). Surengė savo kolekcijų parodas Klaipėdoje (1938), Šiauliuose (1939, 1940), Rokiškyje (1947). Dalis kolekcijos vokiečių okupacijos metais buvo sunaikinta. 1958 m., tapęs pensininku tvarkė, sistemino spaudos rinkinius. Šiaulių „Aušros“, Rokiškio muziejams, Šiaulių apskrities P. Višinskio viešajai bibliotekai padovanojo apie 45 tūkstančius vienetų periodikos, plakatų ir kitų leidinių. Jam atminti išleista Vytauto Gasiūno knygelė „Nesuklupęs gyvenimo kelyje“ (1999). Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narys.

GERDAITYTĖ MIGLUTĖ. Gimė 1940 m. sausio 21 d. Šiauliuose. Gydytoja, politinė ir valstybės veikėja, Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signatarė. 1963 m. baigė Vilniaus universitetą. 1963–1990 ir 1992–1996 m. dirbo Meškuičių (Šiaulių r.) apylinkės ligoninės vyriausiąja gydytoja. 1996–2003 m. Meškuičių palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės vyriausioji gydytoja. 1990–1992 m. Lietuvos Aukščiausiosios tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatė, išrinkta Šiaulių kaimiškoje rinkimų apygardoje. SSRS liaudies gydytoja (1987). Apdovanota Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000).

GERMANAS NERIS. Gimė 1946 m. gruodžio 7 d. Šiauliuose. Inžinierius fizikas, valstybės ir politinis veikėjas, diplomatas. Mokėsi Šiaulių J.Janonio vidurinėje mokykloje. 1964–1970 m. studijavo Leningrado politechnikos institute. 1972–1978 m. Lietuvos mokslinės techninės informacijos ir techninės ekonominės analizės MTI jaunesnysis mokslinis bendradarbis, sektoriaus vedėjas. 1985–1988 m. LKP CK Mokslo ir mokymo skyriaus instruktorius, 1985–1988 m. vedėjo pavaduotojas, 1988–1989 m. LKP CK I sekretoriaus padejėjas. 1989–1992 m. Lietuvos demokratinės darbo partijos tarybos grupės vadovas. 1992–1996 m. LR Seimo narys (išrinktas Šiaulių Aušros rinkiminėje apygardoje), nuo 1993 m. Seimo kancleris, Seimo valdybos narys. 1997 m. LR Prezidento patarėjas užsienio politikos klausimais. 1998–2001 m. LR nepaprastasis ir įgaliotas ambasadorius Suomijoje, 2001–2003 m. Užsienio reikalų ministerijos sekretorius. Nuo 2003 m. – nuolatinis Lietuvos Respublikos atstovas prie Europarlamento. Parašė per 30 mokslinių straipsnių. Lietuvos socialdemokratų partijos narys (nuo 2001). Apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi (2003).

GRIGANAVIČIUS ALBERTAS -žr. Medikai.

Straipsnių ciklas krašto enciklopedijoje „Graži tu mano“: Albertas Griganavičius, LPS Šiaulių krašto aktyvistas prisimena…

Į viršų

I

ILGŪNAS PETRAS. Gimė 1918 m. gruodžio 2 d. Bebrininkuose (Vilkaviškio r.). Mirė 2016 m. birželio 25 d. Šiauliuose. Agronomas, visuomenės veikėjas. 1940 m. baigė Dotnuvos žemės ūkio akademiją. Dirbo Vilkaviškio apskrities agronomo įstaigoje, LSSR Žemės ūkio liaudies komisariate. 1948–1954 m. buvo Panevėžio ir Pavenčių cukraus fabrikų darbuotojas. Nuo 1954 m. gyvena Šiauliuose, kur iki 1988 m. dirbo Šiaulių melioracijos statybos valdyboje agronomu, darbų vykdytoju. 1965–2001 vadovavo Šiaulių miesto sodininkų bendrijai. Į mėgėjiškų sodų bendrijas subūrė įvairių profesijų ir išsilavinimo šiauliečius, kuriuos mokė sodininkystės pradmenų, organizavo paskaitas, seminarus, parodas, muges, apžiūras-konkursus. Šiaulių sodininkai pirmauja Lietuvoje, laimi prizines vietas respublikiniuose konkursuose. Šiaulių miesto garbės pilietis (2001).

Į viršų

J

JAKAVIČIUS LIUDVIKAS. Gimė 1871 m. kovo 10 d. Akmenėje. Mirė 1941 m. rugpjūčio 20 d. Anykščiuose. Spaudos darbuotojas, visuomenės ir kultūros veikėjas. Nuo 1988 m. platino draudžiamą lietuvišką spaudą. 1890 m. dirbo Papilėje. Nuo 1891 m. gyveno Rygoje, dirbo raštininku, čia suorganizavo scenos mėgėjų būrelį, įkūrė nelegalią spaudos rėmimo ir platinimo draugiją Šviesa (1901), įsteigė knygyną, spaustuvę (1904), įkūrė Rygos lietuvių teatro draugiją (1910). Nuo 1905 m. Rygoje leido kalendorius, praktinio pobūdžio knygeles, maldaknyges, sapnininkus, periodinius leidinius ir kt. 1918 m. persikėlė į Šiaulius ir čia gyveno iki 1938 metų. 1919 m. atidarė privatų knygyną „Lietuva“ ir toliau leido panašaus pobūdžio literatūrą kaip Rygoje. Su jo knygyno emblema 1919–1938 m. buvo leidžiami įvairūs kalendoriai: „Juokų kalendorius“, „Lietuvių naminis draugas“, „Lietuvių ūkiškasis kalendorius“ ir kt. Dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime, organizavo teatro mėgėjų pasirodymus, režisavo policijos, karių ir kt. šventes, su spektakliais gastroliavo po Lietuvos miestelius ir kaimus. 1924 m. su J. Šliūpu įkūrė Laisvamanių etinės kultūros draugiją. Parašė pjesių mėgėjų teatrams, išleido memuarų knygą „Atsiminimai iš lietuvių spaudos draudimo laikų“ (slap. Lietuvanis, 1939). Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu (1939).

JASAITIENĖ-LUKAUSKAITĖ SOFIJA. Gimė 1901 m. kovo 29 d. Šiauliuose. Mirė 1981 m. spalio 21 d. Bostone (JAV). Agronomė, visuomenės veikėja. 1919 m. baigė Šiaulių gimnaziją, 1923 m. – Berlyno žemės ūkio aukštąją mokyklą. 1924 m. studijavo gyvulininkystę ir kooperaciją Danijoje. Studijų metais aktyviai reiškėsi lietuvių studentų tarpe. 1925–1944 m. gyveno Šiauliuose. 1925–1926 buvo gyvulininkystės instruktorė, 1926 m. organizavo pirmąją Lietuvos gyvulininkystės parodą Šiauliuose. Redagavo leidinį „Ūkininko vadovas“. 1926–1944 m. buvo „Lietuvos vaiko“ draugijos Šiaulių skyriaus vicepirmininkė, vėliau pirmininkė, centro valdybos narė. Ši draugija Šiauliuose įsteigė vaikų skaityklą, vaikų darželius, vasaros stovyklas. Ilgą laiką vadovavo Gyvulių globos draugijos Šiaulių skyriui, buvo centro valdybos narė, Šiaulių miesto ir apskrities ligonių kasos valdybos narė. 1944 m. su šeima (vyras gydytojas Domas Jasaitis) pasitraukė į Vokietiją. 1945–1947 m. buvo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus moterų komiteto pirmininkė, rūpinosi lietuvių pabėgėlių reikalais. 1947 m. įsijungė į Pabaltijo šalių moterų judėjimą, buvo išrinkta į socialinių reikalų sekciją. Nuo 1950 m. gyveno JAV, dalyvavo moterų organizacijų veikloje.

JASAITIS DOMAS

žr. Medikai.

JAVTOKIENĖ ALMA. Gimė 1953 m. balandžio 28 d. Marijampolėje. Odontologė, politinė ir visuomenės veikėja. 1974 m. baigė Kauno P. Mažylio medicinos mokyklą, kur įgijo dantų techniko specialybę. 1984–1988 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute, Defektologijos fakultete. 2006 m. baigė Kauno kūno kultūros akademiją, turizmo ir sporto vadybos magistrė. Nuo 1974 m. dirbo Šiaulių stomatologijos poliklinikoje, nuo 1992 m. – privačios odontologijos klinikos savininkė. 2001–2002 m. LR Seimo nario Artūro Paulausko padėjėja. Nuo 2000 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narė, Socialinių reikalų komiteto pirmininkė. 2003 m. balandžio mėn. ir nuo 2007 m. – Šiaulių miesto vicemerė. Socialliberalų-Naujosios sąjungos narė (nuo 1999), šios sąjungos Šiaulių skyriaus tarybos pirmininko pavaduotoja. Šiaulių moterų krepšinio klubo Rūta prezidentė. Lietuvos odontologų rūmų tarybos narė.

JUREVIČIUS MEČISLOVAS. Gimė 1927 m. spalio 29 d. Mimaičiuose (Šiaulių r.). Mirė 1999 m. lapkričio 13 d. Šiauliuose. Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas. 1944–1945 m. Kęstučio apygardos partizanas. 1950–1956 m. buvo kalinamas Dzeskazgano lageryje. 1958 m. grįžo į gimtinę, dirbo Lietuvos Aklųjų Draugijos Šiaulių gamybiniame mokymo kombinate. Nuo 1972 m. platino „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. Priklausė „Eucharistijos bičiulių“ būreliui, veikusiam Kuršėnuose. Su kitais organizavo jaunimo eitynes į Kryžių kalną (1973, 1979), į Šiluvą (1979, 1980). 1975 m. už politines ir religines pažiūras atleistas iš darbo, kreipėsi į Šiaulių miesto liaudies teismą, rašė peticijas LKP CK, SSRS AT Prezidiumui, SSKP CK. Nuo 1979 m. buvo Lietuvos Helsinkio grupės narys, pasirašė daugelį šios grupės dokumentų. 1981 m. Šiauliuose suimtas ir nuteistas, iki 1984 m. kalintas Permėje. 1984 m. grįžo į Šiaulius, toliau dalyvavo pasipriešinimo sovietiniam režimui sąjūdyje, nesitaikstė su bedievyste, už tai buvo persekiojamas, šmeižiamas sovietinėje spaudoje. Paskutiniuosius gyvenimo metus praleido invalido vežimėlyje. Buvo gavęs ypatingą apaštališkąjį palaiminimą iš popiežių Pauliaus VI (1975) ir Jono Pauliaus II (1990). Apdovanotas Vyčio kryžiaus III laipsnio ordinu (1999).

JURGELIS JURGIS. Gimė 1942 m. rugpjūčio 9 d. Šiauliuose. Politikos ir valstybės veikėjas, Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signataras. 1967 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, matematiką, 1974 m. – Vilniaus universitetą, teisę. 1967–1975 m. dirbo mokytoju Vilniuje, 1975–1990 m. – Lietuvos Mokslų Akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute. 1990–1992 m. Lietuvos Aukščiausiosios tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatas, išrinktas Molėtų rinkimų apygardoje. 1993–1998 m. Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius. 1996 m. suteiktas Valstybės saugumo generolo laipsnis. 1998–2002 m. Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus patarėjas. 2002–2004 m. Ministro pirmininko patarėjas, 2004–2005 m. – Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas, 2005–2007 m. policijos generalinio komisaro patarėjas, nuo 2007 m. – Užsienio reikalų ministerijos patarėjas. Nuo 1988 m. dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje. Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000).

JURGELYS MEČYS. Gimė 1891 m. vasario 14 d. Ražuose (Šiaulių r.).Sušaudytas 1942 m. gruodžio 2 d. Sverdlovsko srityje (Rusija). Politinis ir visuomenės veikėjas. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, bet jos nebaigė. Vėliau studijavo farmaciją Petropavlovske ir Taškente. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno tėviškėje, dalyvavo jaunimo organizacijų veikloje, vėliau įsijungė į Šiaulių apskrities savivaldybės organizavimą. 1919 m. balandžio 8 d. paskirtas Šiaulių miesto ir apskrities viršininko padėjėju, o po kelių mėnesių – viršininku. Tais pačiais metais persikėlė į Telšius. 1922 m. pabaigoje vėl paskiriamas Šiaulių miesto ir apskrities viršininku. Šiame poste dirbo iki 1925 m. balandžio mėnesio. Vėliau dirbo Ukmergėje, Kaune. Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1941 m. su šeima išvežtas į Sibirą, kur ir buvo nužudytas.

JUŠKEVIČIUS HENRIKAS. Gimė 1935 m. kovo 30 d. Šiauliuose. Inžinierius, kultūros ir visuomenės veikėjas. 1958 m. baigė Leningrado Elektrotechnikos ryšių institutą. 1958–1960 m. Lietuvos radijo ir televizijos centro inžinierius, vyr. inžinierius, 1960–1966 m. Televizijos ir radijo komiteto vyr. inžinierius, 1966–1971 m. Tarptautinės televizijos ir radijo organizacijos (OIRT) Technikos centro direktorius (Praha), 1971–1990 m. SSRS televizijos ir radijo komiteto pirmininko pavaduotojas (Maskva), 1990–2001 m. UNESCO generalinio direktoriaus pavaduotojas informacijai ir komunikacijai (Paryžius), nuo 2001 m. patarėjas informacijai, komunikacijai ir administracijai. Vienas iš spalvotosios palydovinės TV kūrėjų. Organizavo TV naujienų pasikeitimo programą tarp Eurovizijos ir Intervizijos, nuo 1968 m. buvo atsakingas už olimpinių žaidynių transliaciją per TV. Vadovavo radijo ir televizijos sistemos programos, technologijos koncepcijos kūrimui. Tarptautinių ryšių instituto patikėtinis, Tarptautinio sistemų bei kibernetikos aukštesniųjų studijų instituto garbės daktaras (1995), Lietuvos žurnalistų sąjungos narys ir kt. Apdovanotas Tarptautinio olimpinio komiteto sidabro medaliu, SSRS raudonosios vėliavos ordinu, SSRS garbės ordinu, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1996), Santarvės ordinu (2006) ir kt.

JUŠKUS VYTAUTAS. Gimė 1944 m. vasario 16 d. Tolučiuose (Kelmės r.). Inžinierius, ekonomistas, valstybės ir politinis veikėjas. 1979 m. baigė Kauno politechnikos institutą. 1967–1979 m. Šiaulių televizorių gamyklos darbininkas, 1987–1992 m. gamyklos direktorius. 1987–1992 m. vadovavo Šiaulių dramos teatrui. 1992–1996 m. LR Seimo narys, Ekonominių nusikaltimų tyrimų komisijos pirmininkas. 1996–1998 m. Lietuvos valstybinio komercinio banko Šiaulių skyriaus valdytojas. Nuo 1997 m. Šiaulių universiteto dėstytojas, 1998–2001 m. šio universiteto rektoriaus padėjėjas. 2001–2003 m. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas. 2003–2007 m. – Šiaulių miesto meras. Nuo 2007 m. – Premjero G.Kirkilo patarėjas. 1997–2000 m., 2000–2001 m., 2003–2007 m. ir nuo 2007 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys. Lietuvos socialdemokratų partijos narys (nuo 2001), LSDP tarybos, Lietuvos savivaldybių asociacijos tarybos ir valdybos narys. Lietuvos žolės riedulio federacijos garbės prezidentas. Lietuvos automobilių daugiakovės čempionas (1976). Apdovanotas Lietuvos Tautinio olimpinio komiteto Olimpine žvaigžde (2004), Kūno kultūros ir sporto departamento „Sporto garbės komandoro“ ženklu (2004), garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2008).

Į viršų

K

KAČINSKAS VIRGILIJUS: žiūrėti skyriuje Architektai

KAIRYS STEPONAS. Gimė 1879 m. sausio 3 d. Užunvėžiuose, Kurklių valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Mirė 1964 m. gruodžio 16 d. Niujorke (JAV). Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjas, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas, inžinierius, profesorius, Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signataras. 1886–1887 m. mokėsi Kurklių rusiškoje pradinėje mokykloje, 1889–1894 m. – Palangos progimnazijoje, 1894–1898 m. – Šiaulių berniukų gimnazijoje. 1897 m. buvo vienas iš mokinių kuopelės, kurioje lietuvių kalbos mokėsi apie 20 gimnazijos mokinių, steigėjas, hektografu padaugino 40 Kazimiero Jauniaus lietuvių kalbos gramatikos rankraščio puslapių. 1897 m. rugpjūčio 20 d. už dalyvavimą mokinių maište prieš priverstinį stačiatikių pamaldų lankymą, politinę veiklą ir atsišaukimų rašymą S. Kairį nutarta pašalinti iš gimnazijos, bet Vilniaus mokslo kuratoriui nepatvirtinus Šiaulių pedagogų tarybos nutarimo jis grąžintas į gimnaziją, kurią 1898 m. baigė. (Literatūra: „Šiaulių berniukų gimnazija“, 2018, p. 10. Red. 2018-11-15.)

KALENDRA KOSTAS. Gimė 1898 m. balandžio 11 d. Rygoje. Mirė 1980 m. gegužės 24 d. Toronte (Kanada). Teisininkas, kariškis, politinis ir visuomenės veikėjas. Iki 1915 m. mokėsi Rygos aukštesniojoje mokykloje. 1915–1920 m. tarnavo Rusijos kariuomenėje, kovojo su vokiečiais ir bolševikais. 1921 m. grįžo į Lietuvą, 1922–1924 m. Lietuvos kariuomenės karininkas, leitenantas. 1924 m. paleistas į atsargą. 1926–1930 m. studijavo teisę Lietuvos universitete. Nuo 1930 m. Šiaulių apygardos teismo kandidatas, nuo 1931 m. valstybės gynėjo padėjėjas. 1933 m. paskirtas Šakių apskrities viršininku, 1934 m. – Šiaulių apskrities viršininku, 1937 m. – Marijampolės apskrities viršininku. 1939 m. – Švenčionėlių apskrities viršininku. Nuo 1938 m. atsargos leitenantas. 1941–1944 m. Vilniaus miesto ir apskrities piliečių komiteto vidaus reikalų valdytojas, Vilniaus apygardos komisaro patarėjas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau emigravo į Kanadą. Apdovanotas Vytauto Didžiojo IV laipsnio (1934), Šaulių žvaigždės (1939) ordinais, Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928) ir kt.

KAUNECKIENĖ JADVYGA. Gimė 1928 m. spalio 5 d. Gailaičiuose (Kelmės r.). Mirė 2017 m. kovo 9 d. Šiauliuose. Pedagogė, kultūros ir visuomenės veikėja. 1948–1950 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute. 1950–1954 m. mokytojavo įvairiose mokyklose, 1954–1988 m. Bridų (Šiaulių r.) aštuonmetės mokyklos mokytoja, direktorė. 1988–1990 m. dirbo Šiaulių dramos teatre, 1990–1992 m. Lietuvos kultūros fondo (LKF) Šiaulių krašto knygų leidybos grupės „Delta“ vadovė. Nuo 1992 m. Šiaulių krašto knygų leidyklos „Saulės delta“ vedėja. Vaikų ir suaugusiųjų mėgėjų teatro vadovė, 37 spektaklių režisierė ir scenografijų autorė. Su kitais įkūrė knygų leidyklą „Saulės delta“, kuri leidžia Šiaulių krašto kultūrai bei istorijai reikšmingas knygas, monografijas, albumus, metraščius ir kt. Leidykla dalyvauja šalies ir tarptautinėse knygų parodose, mugėse. Sudarė apie 10 leidinių, iš jų svarbesni: „Šiaulių krašto kalendorius“ (1994, paskirta L. Ivinskio premija), „Žmogus akmuo ir laisvė“, „Nepaprastasis Lietuvos miestelis Pašiaušė“ (2004), „Lietuvos karalienė Morta ir jos vardo premijos laureatai“ (2005) ir kt. Daugelio leidinių meninė ir literatūrinė redaktorė. LKF Šiaulių krašto tarybos narė. Šiaulių krašto knygų leidėjų draugijos pirmininkė. Lietuvos Karalienės Mortos premijos talentingiausiems Lietuvos vaikams mecenatė (nuo 1993). Skaitovų konkursų laureatė. Apdovanota LKF prezidiumo medaliu „Morta – Lietuvos Karalienė“ (2005).

KAZANAVIČIUS VILIUS. Gimė 1936 m. liepos 6 d. Kriaunose (Rokiškio r.). Ekonomistas, valstybės ir visuomenės veikėjas, socialinių mokslų daktaras (1978). 1968 m. baigė Kauno politechnikos institutą ir įgijo inžinieriaus ekonomisto specialybę. Šiauliuose gyveno ir dirbo 23 metus. 1957–1964 m. Lietuvos geležinkelio Šiaulių apygardos meistras, darbų vykdytojas, viršininkas, 1964–1966 m. Šiaulių antrosios gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos skyriaus viršininkas, 1967–1969 m. gamyklos „Mechanika“ direktorius. 1969–1973 m. buvo Šiaulių miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, 1973–1980 m. – vykdomojo komiteto pirmininkas. Jam vadovaujant Šiauliuose iškilo nauji statiniai, parkai, plėtėsi miesto komunalinis ūkis, suaktyvėjo kultūrinis gyvenimas. Inicijavo pirmojo Lietuvoje pėsčiųjų bulvaro – Vilniaus gatvės įrengimą. Rėmė Dailininkų, Architektų ir kitų kūrybinių sąjungų, Šiaulių dramos teatro, Inžinierių namų veiklą. Nuo 1975 m. LSSR Aukščiausiosios tarybos deputatas. Išvykęs iš Šiaulių, 1981–1990 m. buvo LSSR Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas, 1990–1992 m. SSRS atstovas Mozambike. Parašė prisiminimų ir publicistikos knygą „Neišsiųsti laiškai“ (2005). Šiaulių miesto garbės pilietis (2000).

KONČIUS MINDAUGAS. Gimė 1944 m. gegužės 12 d. Kaune. Inžinierius, politinis ir visuomenės veikėjas. 1970 m. baigė Kauno politechnikos institutą ir įgijo radijo inžinieriaus specialybę. 1972–1990 m. „Nuklono“, Šiaulių televizorių gamyklos inžinierius bei Šiaulių politechnikumo dėstytojas. 1990–1995 m. Šiaulių savivaldybės tarybos narys, tarybos pirmininko pavaduotojas, komisijos pirmininkas, tarybos sekretoriato vedėjas. 1995–1996 m. Šiaulių ligonių kasos vedėjas. 1996–2000 m. LR Seimo narys. Nuo 2006 m. Šiaulių teritorinės ligonių kasos direktoriaus pavaduotojas, skyriaus vedėjas, vyriausiasis specialistas. Nuo 1988 m. dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje. Lietuvos centro sąjungos narys (1993–2003), pirmininko pavaduotojas, Šiaulių skyriaus pirmininkas. Nuo 2003 m. – Lietuvos nacionalinės centro partijos narys.

KUBILIUS JURGIS (JURAS). Gimė 1890 m. balandžio 27 d. Grumšliuose (Biržų r.). Mirė 1942 m. lapkričio 4 d. Sverdlovske (Rusija). Teisininkas, kariškis, politinis ir visuomenės veikėjas. 1911 m. baigė Panevėžio mokytojų seminariją, 1927 m. – Lietuvos universiteto Teisės fakultetą. Trumpai mokytojavo Plungės bei Pašupių pradžios mokyklose. 1914 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. 1918 m. grįžo į Lietuvą, 1919 m. mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, ir iki 1930 m. tarnavo Lietuvos krašto apsaugos ministerijoje 1927 m. suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. 1930 m. paleistas į atsargą. 1930–1933 m. buvo Šiaulių miesto ir apskrities viršininkas. Gyvendamas Šiauliuose aktyviai veikė Kalinių globos, Kraštotyros ir kt. draugijose. 1933–1936 m. – Kauno apygardos teismo vyriausiasis notaras, 1936–1938 m. – Klaipėdos krašto gubernatorius. Nuo 1938 m. Valstybės tarybos narys. 1941 m. sovietų suimtas, kalintas Sverdlovsko srityje. SSRS NKVD ypatingojo pasitarimo nuteistas mirti, ten ir sušaudytas. Apdovanotas Vyties kryžiaus III laipsnio (1927), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio (1930), Vytauto Didžiojo IV laipsnio (1933) ordinais.

KUTORGIENĖ-BUIVYDAITĖ ELENA. Gimė 1888 m. liepos 28 d. Šiauliuose. Mirė 1963 m. vasario 13 d. Kaune. Gydytoja oftalmologė, visuomenės veikėja. 1912 m. baigė Maskvos universitetą. Dirbo gydytoja Rusijoje, Maskvoje ir Peterburge. 1922 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto akių ligų klinikoje, vertėsi privačia praktika. Antrojo pasaulinio karo metais Kaune dalyvavo antifašistiniame judėjime, padėjo karo belaisviams, gelbėjo nuo mirties žydus ir kitų tautybių žmones. Knygos „Akių liga trachoma ir kaip su ja kovoti“ (1953) autorė. Po mirties suteiktas Pasaulio teisuolio vardas ir medalis (Izraelis, 1990), apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (2001).

Į viršų

L

LABANAUSKAITĖ ONA. Gimė 1901 m. spalio 14 d. Dovydaičiuose (Akmenės r.). Mirė 1993 m. kovo 3 d. Putname (JAV). Spaudos darbuotoja, visuomenės veikėja. 1924 m. baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją, 1933 m. – Vytauto Didžiojo universitetą, Teisės fakultetą. Iki 1935 m. Lilio (Prancūzija) universitete studijavo socialinius ir politinius mokslus, gavo daktarės laipsnį. Dalyvavo Pavasarininkų veikloje, 1924 m. rengė jų kongresą Šiauliuose, 1938 m. – Kaune. Pavasarininkų mergaičių sąjungos pirmininkė, nuo 1938 m. garbės pirmininkė. 1939 m. tapo vienuole. Vokiečių okupacijos metais Vilniaus universitete skaitė paskaitas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. persikėlė į JAV. Gyvendama Lietuvoje, buvo dienraščio „Rytas“atsakingoji redaktorė. 1937–1940 m. redagavo žurnalus „Moteris“, „Pavasaris“, „Jaunimo vadas“, „Liepsnos“. Gyvendama JAV, 1949–1956 m. dirbo dienraštyje „Draugas“ . Nuo 1961 m. – šio laikraščio specialioji korespondentė prie Jungtinių Tautų. Išleido knygą „Arkivyskupas Jurgis Matulevičius“ (1949), iš prancūzų kalbos vertė religinio turinio knygas.

LANKAUSKAS ALFREDAS. Gimė 1950 m. gruodžio 12 d. Jakutijoje (Rusija). Fizikas, pedagogas, politinis ir visuomenės veikėjas, technologijos mokslų daktaras (1986). 1968–1973 m. studijavo Vilniaus universitete, Fizikos fakultete, 1980–1982 m. – Kauno politechnikos institute (KPI) aspirantūroje. Stažavosi Kanadoje, Nyderlanduose, Vokietijoje. 1973–1976 m. Šiaulių 10-osios vidurinės mokyklos mokytojas, 1976–1978 m. Televizorių gamyklos inžinierius, 1977–1995 m. KPI Šiaulių fakulteto dėstytojas. 1991–1995 m. Šiaulių miesto tarybos pirmininkas, 1995–2000 m. buvo Šiaulių miesto meras. Nuo 2000 m. – Šiaulių universiteto Fizikos Gamtos fakulteto dekanas, docentas. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys (nuo 1990), 2002–2003 m. Finansų ir biudžeto komiteto pirmininkas. Lietuvos liberalų demokratų partijos narys (nuo 2002), Šiaulių Aušros skyriaus pirmininkas. Sklandymo sporto meistras (1976).

LAURUTIS VINCAS. Gimė 1946 m. lapkričio 27 d. Šiauliuose. Inžinierius, politinis, visuomenės ir mokslo veikėjas, habilituotas technologijos mokslų daktaras. 1964 m. baigė Šiaulių J. Janonio vidurinę mokyklą. 1964–1969 m. studijavo Kauno politechnikos institute, Radiotechnikos fakultete. 1971–1995 m. Kauno politechnikos instituto Šiaulių vakarinio fakulteto asistentas, vyr. dėstytojas, docentas (1980), Radiotechnikos katedros vedėjas. 1992–1997 m. – Kauno technologijos universiteto (KTU) Šiaulių politechnikos fakulteto dekanas, profesorius (1996). 1997–2007 m. – Šiaulių universiteto rektorius. Stažavosi Johno Hopkinso universitete (JAV, 1984, 1990). Dirba prie Naumano fondo, ES PHARE programų projektų. Su kitais parengė monografiją „Aukštųjų mokyklų administratorių geros patirties vadovas“ (2000). 1995–2007 m. buvo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys, Švietimo ir kultūros komiteto pirmininkas. Lietuvos centro sąjungos narys (nuo 1993), Šiaulių skyriaus pirmininkas. Lietuvos liberalų ir centro sąjungos narys (nuo 2003), Šiaulių skyriaus pirmininkas (2003–2004). 100 mokslinių darbų, tarp jų 15 išradimų autorius. Tarptautinės biomedicininės inžinerijos draugijos narys. Lietuvos valstybinės premijos laureatas mokslo ir technikos srityje (1989). Apdovanotas Garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2006).

LAZDYNAS RIMANTAS. Gimė 1951 m. vasario 28 d. Biržuose. Mirė 2013 m. birželio 2 d. Šiauliuose. Žurnalistas, internetinių enciklopedijų kūrėjas, politinis bei visuomenės veikėjas. 1969 m. baigė Šiaulių 2-ąją vidurinę mokyklą.  Vilniaus universitete 1969–1970 m. studijavo prancūzų filologiją, 1971–1977 m. neakivaizdžiai – istoriją. 1970–1982 m. Mėsos ir pieno pramonės ministerijos Šiaulių statybos ir remonto baro darbininkas, 1983–1993 m. Mažeikių specialiosios Montavimo valdybos dizaineris, brigadininkas, 1993–1999 m. laikraščio „Šiaulių naujienos“ korespondentas, 2000–2001 m. biuletenio „Savivaldybės žinios“ korespondentas, 2003–2010 m. AB „Šiaulių energija“ atstovas spaudai. 1988–1991 m. Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio narys. 1989 m. su kitais atkūrė Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP) Šiauliuose, LSDP Šiaulių skyriaus pirmininkas (1989–1993), pirmininko pavaduotojas (1993–2000), LSDP prezidiumo narys (1991–1993). Šiaulių profesinių sąjungų susivienijimo įkūrimo iniciatorius (1992–1993). Šiaulių miesto tarybos narys (1997–2000, 2000–2003, 2003–2007). Knygos „Savivalda: filosofija, teorija, praktika (2005) autorius. Lietuviškojoje Vikipedijoje paskelbė per 20 tūkstančių straipsnių. Buvo Šiaulių Sąjūdžio pirmeivių  klubo, Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo klubo „Aukuras“ narys.

LINKEVIČIUS (LINKUS) PETRAS. Gimė 1898 m. lapkričio 19 d. Lizdeikiuose (Pakruojo r.). Mirė 1981 m. birželio 16 d. m. Čikagoje (JAV). Teisininkas, kariškis, politinis ir visuomenės veikėjas. 1917 m. baigė realinę gimnaziją Rygoje. Tais pačiais metais mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, baigė Vladimiro karo mokyklą Petrograde. 1918–1919 m. gyveno Rusijoje, buvo Sibiro lietuvių bataliono vadas, dalyvavo kautynėse su bolševikais. 1920 m grįžo į Lietuvą. 1920–1926 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir kartu studijavo teisę Lietuvos universitete, kurį baigė 1925 m. Suteiktas majoro laipsnis (1926). Tais pačiais metais paleistas į atsargą. 1926–1944 m. gyveno ir dirbo Šiauliuose. 1926–1927 m. buvo Šiaulių taikos teisėjas, 1928–1938 m. – advokatas, nuo 1935 m. Šiaulių miesto tarybos narys, 1938–1940 ir 1941–1944 m. – miesto burmistras. Būdamas burmistru rūpinosi socialiniais reikalais, inicijavo ligoninės, pašto, viešbučio statybą, tęsė vandentiekio bei kanalizacijos tvarkymo darbus ir kt. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1947 m. persikėlė į JAV. 1948–1954 m. redagavo kultūros ir politikos žurnalą „Margutis“. Bendradarbiavo lietuvių spaudoje, išleido atsiminimų knygą „Sibiro batalionas“ (1939). Nuo 1929 m. buvo valstiečių liaudininkų sąjungos narys.

LUKAUSKIS STASYS. Gimė 1869 m. rugsėjo 8 d. Varkaliuose (Raseinių r.). Mirė 1925 m. gegužės 22 d. Šiauliuose. Teisininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas. 1895 m. baigė Šiaulių (kituose šaltiniuose nurodoma Liepojos) gimnaziją, 1899 m. – Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Įgijęs teisininko diplomą, apsigyveno Šiauliuose. Čia dirbo advokatu, dalyvavo miesto visuomeniniame bei kultūriniame gyvenime. Prisidėjo prie Šiaulių gegužinių ir pirmųjų lietuviškų spektaklių organizavimo. Nuo 1912 m. buvo Šiaulių tarybos narys, kurios veikloje dalyvavo iki pat mirties. 1915–1918 m. su šeima buvo pasitraukęs į Rusiją, dirbo Peterburge ir Maskvoje. Grįžęs iš Rusijos vėl gyveno ir dirbo Šiauliuose. Priklausė „Varpo“, „Žiburėlio“, Kalinių globos draugijoms, „Kultūros“ bendrovei ir kt. Bendradarbiavo daugumoje miesto ekonominių, švietimo ir labdaros draugijų, komisijų. Viena Šiaulių miesto gatvė pavadinta S. Lukauskio vardu.

Į viršų

M

MANTAUTIENĖ-PŪTVYTĖ SOFIJA. Gimė 1900 m. spalio 23 d. Šilo Pavėžupyje (Kelmės r.). Mirė 1984 m. balandžio 5 d. Putname (JAV). Moterų šaulių ir visuomenės veikėja. 1919 m. baigė Šiaulių gimnaziją. 1919–1920 m. dirbo ELTOJE. Aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą. Klaipėdos sukilimui remti komiteto viena iniciatorių, Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narė, Lietuvos šaulių sąjungos veikėja (nuo 1920). 1938 m. buvo Lietuvos šaulių moterų vadė. Priklausė Lietuvos vaiko, Savitarpio pagalbos, Kalinių globos ir kt. draugijoms. Buvo Lietuvos prieglaudų inspektorė. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. persikėlė į JAV. Lietuvos šaulių sąjungos atkūrimo išeivijoje viena iniciatorių, centro valdybos narė, nuo 1954 m. šaulių moterų centro valdybos vadovė. Bendradarbiavo leidiniuose „Trimitas“, „Šaulė“, „Motina ir vaikas“ ir kt. Parašė savo tėvo V. Putvinskio-Pūtvio biografiją.

MARKEVIČIENĖ BERNADETA. Gimė 1935 m. birželio 11 d. Šiauliuose. Pedagogė, visuomenės ir kultūros veikėja. 1962 m. baigė Vilniaus universitetą, Istorijos-filologijos fakultetą. 1956–1966 m. dirbo mokytoja Šiaulių miesto vidurinėse mokyklose. 1966–1973 m. dėstė Šiaulių pedagoginiame institute. 1973–1980 m. – Šiaulių miesto LDT Vykdomojo komiteto kultūros skyriaus vedėja. Režisavo Šiaulių miesto dainų šventes, respublikinius moterų ir vyrų chorų sąskrydžius ir kitus renginius. 1980 m. buvo Respublikinės dainų šventės režisierė. Nuo 1981 m. dirbo Kultūros ministerijoje Kultūros ir švietimo įstaigų valdybos viršininke. Nuo 1992 m. – Lietuvos muzikų rėmimo fonde programų vadove, konkursų bei Stasio Vainiūno namų Vilniuje direktore. Sudarė ir 2006 m. išleido sąvadą „1991–2004 metų muzikos atlikėjai – tarptautinių konkursų laureatai ir jų pedagogai“. 2009 m. parengė ir išleido knygas „Apie Eleną Bindokaitę ir jos Vaikų teatrą“, „Reikalauju kūrybos laisvės“, Knyga apie Kazimierą Kymantaitę“. Yra daugelio publikacijų kultūros klausimais autorė. Lietuvos nusipelniusi kultūros švietimo darbuotoja (1977).

MAZURONIS VALENTINAS. Gimė 1953 m. lapkričio 18 d. Molėtuose. Architektas, politinis ir visuomenės veikėjas. 1971–1976 m. studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute. 1978 m. pradėjo dirbti Šiaulių televizorių gamykloje estetikos grupės vadovu. 1979–1991 m. „Komprojekto“ Šiaulių skyriaus architektas, grupės vadovas, projektų vadovas, vyriausiasis architektas. 1991–1999 m. UAB „Dailės studija“ prezidentas. Nuo 1999 m. individualaus projektavimo biuro savininkas. Svarbesni darbai Šiauliuose: Vilniaus gatvės rekonstrukcijos, paverčiant ją pėsčiųjų bulvaru, projektas (su R. ir V. Kačinskais, 1986), parduotuvės „Lelija“, viešbučio „Saulininkas“, prekybos centrų IKI, TAU ir kitų įvairios paskirties pastatų projektai. 1990–2002 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys. LR Seimo narys (2004–2008, 2008–2012 m. kadencijos), frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ seniūnas. Lietuvos liberalų demokratų partijos narys (nuo 2001), šios partijos pirmininkas (nuo 2002), vėliau – pirmininko pirmasis pavaduotojas. 2002 m. išrinktas Liberalų demokratų partijos pirmininku. Lietuvos architektų sąjungos, Rotary klubo narys, šio klubo Šiaulių skyriaus prezidentas (1995–1996). Nuo 2014 m. Europos Parlamento narys. (Red. 2018-07-23.)

MIKŠYS GENADIJUS. Gimė 1956 m. liepos 16 d. Joniškyje. Inžinierius, politinis ir visuomenės veikėjas. 1974–1979 m. studijavo Kauno politechnikos institute, Mechanikos fakultete. 1979–1987 m. Šiaulių dviračių gamyklos Vairas inžinierius, Galvaninio cecho viršininko pavaduotojas. 1987–2001 m. dirbo Šiaulių šilumos tinkluose. 2001 m. gyveno Vilniuje, buvo UAB „Naujoji šiluma“ direktorius. 2002 m. grįžo į Šiaulius, vadovavo UAB „Rolvika“Šiaulių filialui. 2003–2007 m. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius, nuo 2007 m. – Šiaulių miesto meras. 2002–2003 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys, išrinktas ir 2003 m., bet, paskirtas Administracijos direktoriumi, mandato atsisakė. Lietuvos liberalų ir centro sąjungos narys (nuo 1998), šios sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas (nuo 2004). Šiaulių regbio klubo „Vairas“ prezidentas.

MINKEVIČIUS JOKŪBAS. Gimė 1921 m. kovo 27 d. Ufoje (Baškirija). Mirė 1996 m. gegužės 5 d. Vilniuje. Filosofas, politinis, mokslo bei visuomenės veikėjas, Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signataras, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras (1971). 1932–1940 m. mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. 1953 m. baigė Aukštąją partinę mokyklą, 1959 m. – Visuomenės mokslų akademiją. 1946–1954 m. Kaune dirbo partinį darbą, 1959–1963 m. dėstė Kauno medicinos institute, 1963–1971 m. – Vilniaus aukštosios partinės mokyklos filosofijos katedros vedėjas, 1971–1990 m. Lietuvos mokslų akademijos filosofijos katedros vedėjas, profesorius (1974), akademikas, žurnalo „Filosofija ir sociologija“vyr. redaktorius. Nuo 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos narys. 1990–1992 m. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatas, išrinktas Kuršėnų rinkimų apygardoje. 1990 m. buvo vienas LKP atsiskyrimo nuo SSKP iniciatorių, priklausė Lietuvos demokratinei darbo partijai. Knygų „Katalikybė ir nacija“ (1971), „Religija daugiataučiame pasaulyje“ (1978), „Žmogaus problema: būti ar nebūti“ (1987) ir kt. autorius. Buvo Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos pirmininko pavaduotojas, „Žinijos“ draugijos, kitų užsienio bei Lietuvos visuomeninių bei mokslo organizacijų narys. Lietuvos nusipelnęs mokslo veikėjas (1981). Apdovanotas LSSR medaliais, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (1996) ir kt.

MITKEVIČIUS BRONIUS. Gimė 1928 m. balandžio 10 d. Ylakiuose (Mažeikių r.). Mirė 2018 m. rugpjūčio 27 d. Šiauliuose. Palaidotas Ginkūnų kapinėse. Kultūros ir visuomenės veikėjas. 1949–1950 m. buvo Mažeikių kultūros namų direktorius. 1953 m. persikėlė gyventi į Šiaulius, daugelį metų vadovavo įvairioms miesto kultūros įstaigoms. 1954–1974 m. buvo Šiaulių kultūros namų direktorius. 1968–1982 m. antraeilėse pareigose dirbo Lietuvos valstybinės filharmonijos įgaliotiniu Šiaulių ir Panevėžio miestuose. 1974–1982 m. – Šiaulių kultūros ir poilsio parko direktorius. 1982–2000 m. vadovavo Lietuvos nacionalinės filharmonijos Šiaulių skyriui. Subūrė ir puoselėjo daugelį meno saviveiklos kolektyvų, organizavo konkursus, renginius, klasikinės muzikos koncertus ir kt. Respublikinio pučiamųjų orkestrų sąskrydžio, tarptautinio fortepijoninių duetų festivalio Šiauliuose ir kitų renginių vienas iš iniciatorių. Populiarino liaudies meną, prisidėjo rengiant respublikines bei miesto dainų ir šokių šventes. Su kitais Šiauliuose įkūrė kolekcininkų ir foto mėgėjų klubą. Dirbdamas Šiaulių filharmonijoje mieste ir apskrityje surengė per 5000 įvairių kolektyvų ir individualių atlikėjų koncertų. Su miesto muzikiniais kolektyvais koncertavo Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Čekoslovakijoje, Italijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Brazilijoje, Argentinoje. Aktyviai bendradarbiavo Šiaulių miesto spaudoje. Lietuvos nusipelnęs kultūros švietimo darbuotojas (1967). Apdovanotas daugybe garbės ir padėkos raštų. (Red. 2018-08-28.)

MORKŪNAS DONATAS. Gimė 1957 m. balandžio 17 d. Druskininkuose. Istorikas, politinis ir visuomenės veikėjas, Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signataras. 1980 m. baigė Vilniaus universitetą, Istorijos fakultetą. 1984–1987 m. mokėsi Minsko universiteto aspirantūroje. 1980–1989 m. – Šiaulių pedagoginio instituto vyr. dėstytojas, 1989–1990 m. – LPK Šiaulių miesto komiteto antrasis sekretorius. 1990–1992 m. Lietuvos Aukščiausiosios tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatas, išrinktas Šiaulių Žemaitės rinkimų apygardoje. 1992–1993 m. – LR Seimo konsultantas, 1993–1994 m. Prezidento vyr. referentas. 1995–1999 m. „Šiaulių banko“ Zoknių filialo direktorius, 2000–2006 m. – šio banko atstovas ryšiams su visuomene, valdybos pirmininko pavaduotojas. 2006 m. Ministro pirmininko patarėjas Vyriausybės ryšiams su Seimu. 1988–1990 m. Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio Šiaulių tarybos narys. 1991–1992 m. Lietuvos liberalų sąjungos, 1992–1996 m. Lietuvos socialdemokratų partijos Šiaulių skyriaus narys. Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000).

MORKŪNAS POVILAS. Gimė 1932 m. lapkričio 6 d. Jonavoje (Biržų r.). Mirė 2017 m. balandžio mėn. Šiauliuose. Inžinierius, valstybės ir visuomenės veikėjas. 1956 m. baigė Kauno politechnikos institutą, Elektronikos fakultetą. 1956–1959 m. dirbo Rygos, Kauno radijo gamyklose. 1959–1960 m. mokėsi Maskvos energetikos institute. 1960–1962 m. dirbo Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos konstravimo biure. 1962 m. paskirtas besikuriančios Šiaulių televizorių gamyklos direktoriumi ir šiame poste išdirbo iki 1985 m. Rūpinosi gamyklos rūmų statyba, televizinės aparatūros gamyba, rėmė sportą ir meno saviveiklą. 1985–1990 m. buvo Šiaulių miesto LDT Vykdomojo komiteto pirmininkas. Jo vadovavimo metais buvo statomi gyvenamieji namai, medicinos, kultūros įstaigos, tvarkomas pėsčiųjų bulvaras, gerinama geriamojo vandens kokybė ir kt. Buvo renkamas Šiaulių miesto tarybos, LSSR bei SSRS Aukščiausiųjų tarybų deputatu. Lietuvos nusipelnęs inžinierius (1977). Apdovanotas trimis SSRS ordinais (1971, 1976, 1980). Šiaulių miesto garbės pilietis (2003), įteiktas garbės ženklas „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2007).

MOTIEKAITIS PETRAS. Gimė 1920 m. sausio 29 d. Manaituose (Radviliškio r.). Mirė 1988 m. sausio 21 d. Šiauliuose. Inžinierius, aviamodeliuotojas, fotografas, visuomenės veikėjas. 1936–1941 m. mokėsi Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę. Vėliau baigė Nidos sklandymo mokyklą ir gavo piloto teises. Kurį laiką dirbo inžinieriumi Kauno aviacijos fabrike. Nuo jaunystės domėjosi aviamodeliavimu, vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo gaminti aviamodelius, sukonstravo ir pastatė 3 sportinius sklandytuvus. 1947–1949 m. vadovavo Vilniaus ir Kauno aviamodeliuotojams. 1950–1988 m. buvo Šiaulių „Elnio“ kombinato vyriausiasis inžinierius konstruktorius, racionalizatorius. Padarė 5 odos gamybos ir 2 spalvotosios fotografijos išradimus. Pagerino 16 pasaulio ir 22 SSRS rekordus. Parašė knygą „Jaunasis aviamodelistas“ (su A. Pranskėčiu, 1957). Apie jį Lietuvos kino studijoje sukurtas dokumentinis filmas „Oreivis“ (1982). Šiaulių apskrities P.Višinskio viešojoje bibliotekoje saugomas kraštotyros darbas „Šiauliečio inžinieriaus Petro Motiekaičio susirašinėjimas su akademiku, profesoriumi Tadu Ivanausku“ (parengė D. Balčiūnas, 1985). Lietuvos nusipelnęs išradėjas (1965). SSRS tarptautinės klasės sporto meistras (1971). Apdovanotas „Garbės ženklo“ ordinu (1968).

Į viršų

N

NEIMANAS LAISVŪNAS. Gimė 1963 m. gruodžio 3 d. Šiauliuose. Inžinierius technologas, politinis ir visuomenės veikėjas. 1988 m. baigė Mogiliovo (Baltarusija) technologijos institutą. 1988–1989 m. dirbo Joniškio grūdų produktų kombinate. 1989–1991 m. – Šiaulių 2-ojo grūdų produktų kombinato vyriausiasis inžinierius. 1991–1992 m. bendrovės „Gelžbetonis“ inžinierius statybininkas, 1992–1994 m. UAB „Apsaga“ vadybininkas. 2000–2001 m. Šiaulių apskrities viršininkas, 2001–2003 m. Šiaulių apskrities viršininko pavaduotojas. 1999–2006 m. Naujosios Sąjungos (socialliberalų) narys. Nuo 2006 m. Lietuvos socialdemokratų partijos Šiaulių rajono skyriaus narys. 2000–2003 ir 2003–2007 m. buvo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys, 2000–2001 m. Naujosios Sąjungos frakcijos seniūnas.

NEKRAŠIUS JONAS. Gimė 1949 m. rugpjūčio 18 d. Šiauliuose. Teisininkas, fotografas, visuomenės ir kultūros veikėjas. 1969–1973 m. studijavo Charkovo (Ukraina) juridiniame institute. 1973–1974 m. dirbo juriskonsultu Joniškyje, 1975–1976 m. – teisėju Molėtuose. 1976–1979 m. – Šalčininkų liaudies teismo teisėjas, 1979–1992 m. – Pakruojo apylinkės teismo pirmininkas, 1992–2002 m. – Šiaulių advokatų kontoros advokatas, nuo 2002 m. advokato J. Nekrašiaus kontoros advokatas, vėliau ir Šiaulių universiteto Filosofijos katedros dėstytojas. Vienas iš „Žiemgalos“ draugijos steigėjų ir organizatorių (1988), kultūros laikraščio „Žiemgala“ (1991) įsteigėjas ir vyr. redaktorius (1991–1994). Pakruojyje įkūrė pirmąjį Lietuvoje ekslibriso muziejų (1988). Organizavo 20 tarptautinių Mail art ir ekslibrisų konkursų, sudarė apie 50 parodų bukletų ir katalogų, buvo 40 parodų kuratorius ir organizatorius. Surengė 5 kelionių antropologijos ekspedicijas, 17 personalinių fotografijos parodų, sukūrė 40 vaizdo filmų kelionių antropologijos ir kultūros temomis. Dalyvavo mokslinėse konferencijose bei parodose Japonijoje, Italijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Estijoje, Rusijoje, Prancūzijoje ir kt. Parašė knygas „Keliant teisinę kultūrą“ (1982), „Teismas eina“ (1983), „Priima teisėjas“ (1988), „Žmogus atėjo į teismą“ (1988), „Minčių namai“ (2003), apie 1500 straipsnių teisės, antropologijos, kultūros, meno, kelionių ir kt. temomis. Žurnalų „Kelionių magija“, „Lemtis“ bendradarbis. Sudaryta bibliografijos rodyklė „Jonas Nekrašius. 1976–2000“ (sudaryt. D. Darbutienė, 2001). Lietuvos Advokatūros tarybos, Šiaulių kraštotyros draugijos, „Žiemgalos“ draugijos narys, Lietuvos ir Japonijos asociacijos Šiaulių skyriaus pirmininkas ir kt.

NOREIKA JONAS. Gimė 1910 m. spalio 8 d. Šukionyse (Pakruojo r.). Nužudytas 1947 m. vasario 26 d. Vilniuje. Teisininkas, karininkas, literatas, valstybės veikėjas, antinacinio ir antisovietinio pogrindžio dalyvis. 1929 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. 1929–1931 m. mokėsi Kauno karo mokykloje. 1938 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą, Teisės fakultetą. 1931–1940 m. buvo karininkas, dirbo kariuomenės teisme. 1939 m. suteiktas kapitono laipsnis. 1940–1941 m. gyveno Barstyčiuose, Telšiuose, čia įsitraukė į antisovietinį pasipriešinimą, kilus Vokietijos-SSRS karui dalyvavo Birželio sukilime. 1941 m. rugpjūtį paskirtas Šiaulių apskrities viršininku. Dalyvavo antinacinėje pogrindžio veikloje, buvo Lietuvių fronto slaptos organizacijos „Kęstutis“ Šiaulių apskrities štabo viršininkas. 1943 m. gestapo suimtas ir išvežtas į Štuthofo lagerį. Karo pabaigoje buvo sovietų išlaisvintas. 1945 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Mokslų Akademijoje juriskonsultu. 1946 m. su kitais įkūrė pogrindines organizacijas vienijantį centrą – Lietuvos tautinę tarybą ir jam vadovavo (slapyv. Generolas Vėtra). 1946 m. už patriotinę veiklą NKVD suimtas ir nuteistas mirties bausme. Bendradarbiavo „Lietuvos aide“, „Karyje“, „Židinyje“, „Karde“ ir kt. Periodikoje paskelbė novelių, dalį romano „Penki broliai“ (1940). Gimtajame Šukionių kaime (1995) bei Šiauliuose (1997) jam atidengtos paminklinės lentos. Išleista V. Ašmensko knyga „Generolas Vėtra“ (1997). Apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (1997, po mirties).

NORVILAS ALGIMANTAS. Gimė 1953 m. lapkričio 4 d. Šiauliuose. Aktorius, režisierius, politinis veikėjas, Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signataras. 1972 m. baigė Šiaulių 9-ąją vidurinę mokyklą. 1972–1976 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1989 m. baigė Maskvos A. Lunačiarskio teatro meno institutą. 1976–1986 m. Kauno dramos teatro aktorius ir režisieriaus padėjėjas, 1986–1988 m. Lietuvos valstybinės filharmonijos Kauno filialo režisierius. 1988–1990 m. Kauno menininkų namų direktorius. 1990–1992 m. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatas, išrinktas Kauno mieste. 1993–1995 m. LR Prezidento referentas, nuo 1996 m. – Lietuvos žvejybos ir žuvies perdirbimo įmonių asociacijos prezidentas. 1988–1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kauno miesto iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo narys. Tautos pažangos judėjimo narys (nuo 1995). Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000).

Į viršų

O

OZOLAS ROMUALDAS. Gimė 1939 m. sausio 31 d. Joniškėlyje (Pasvalio r.). Mirė 2015 m. balandžio 6 d. Vilniuje. Filosofas, politinis, valstybės ir kultūros veikėjas, Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signataras. 1957 m. baigė Bazilionų (Šiaulių r.) vidurinę mokyklą. 1957–1962 m. studijavo Vilniaus universitete, 1968–1973 m. – šio universiteto aspirantūroje. 1964–1968 m. dirbo žurnalų „Meno saviveikla“, „Kultūros barai“ redakcijose. 1973–1989 m. Vilniaus universiteto dėstytojas, 1975–1980 m. LSSR Ministrų tarybos sekretoriato darbuotojas, 1980–1989 m. – „Minties“ leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. 1989 m. LSSR Aukščiausiosios tarybos deputatas bei SSRS liaudies deputatas. 1990–1992 m. Lietuvos Aukščiausiosios tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatas, išrinktas Šiaulių Rėkyvos rinkimų apygardoje. 1990–1991 m. LR Ministro pirmininko pavaduotojas. 1996–1999 m. LR Seimo narys, Seimo pirmininko pavaduotojas. Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos vicepirmininkas (1988–1990). Lietuvos centro sąjungos pirmininkas (nuo 1993). Laikraščio „Atgimimas“ vienas iš steigėjų (1988). Išleido knygas „Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją“ (1988), „Pirmieji atkurtosios nepriklausomybės metai“ (1992), „Atgimimo ištakose“ (1997), „Išsivadavimas“ (1998) ir kt. S. Šalkauskio premijos laureatas (1991). Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (2000).

Į viršų

P

PAPLAUSKIENĖ BIRUTĖ MARIJA.

Žr. Medikai

PAVILIONIS ROLANDAS. Gimė 1944 m. liepos 3 d. Šiauliuose. Mirė 2006 m. gegužės 10 d. Vilniuje. Filosofas ir logikas, politikos bei visuomenės veikėjas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras (1981). 1962 m., dirbdamas Šiaulių dviračių gamykloje „Vairas“baigė Šiaulių vakarinę vidurinę mokyklą. 1968 m. baigė Vilniaus universitetą, Filologijos fakultetą. 1968–1971 m. studijavo Ukrainos mokslų akademijos aspirantūroje. 1971–1977 m. dėstė Vilniaus universitete, docentas. 1977–1978 m. stažavosi Paryžiuje, Sorbonos universitete. 1982–1988 m. Vilniaus universiteto profesorius, Filosofijos istorijos ir logikos katedros vedėjas, 1988–1990 m. – prorektorius. 1990–2000 m. Vilniaus universiteto rektorius, akademikas, Lietuvos MA tikrasis narys. 2000–2004 m. LR Seimo narys, Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas. Nominuotas Tarptautinės filosofijos akademijos nariu (2004). 2004 m. išrinktas Europos parlamento nariu, kur dirbo iki mirties. Parašė knygų lietuvių rusų ir anglų kalbomis: „Kalba ir logika“ (1975, rusų k.), „Kalba. Logika. Filosofija“ (1981), „Prieš absurdą“ (2000, 2004), „Tarp šviesos ir tamsos“ (2000), „Prasmė ir tapatumas, arba kelionė į save“ (2005) ir kt. Priklausė R. Pakso koalicijai „Už tvarką ir teisingumą“Lietuvos valstybinės premijos laureatas (1985). Apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi (2004), keliais Prancūzijos ordinais.

PETRAUSKAS RAMOJUS. Gimė 1933 m. spalio 17 d. Šiauliuose. Pedagogas, kultūros ir visuomenės veikėjas. 1958 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą. 1958–1959 m. dirbo Lietuvos komjaunimo komitete, 1959–1966 m. – Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto instruktorius, užsienio propagandos sektoriaus vedėjas. Nuo 1966 m. buvo Lietuvos draugystės ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugijos prezidiumo pirmininkas. 1980–1985 m. LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Lietuvos nusipelnęs kultūros veikėjas (1983).

PIMPĖ ALFONSAS. Gimė 1898 m. spalio 7 d. Navikuose (Zarasų r.). Mirė 1994 m. birželio 24 d. Čikagoje (JAV). Teisininkas, valstybės ir visuomenės veikėjas. 1917–1918 m. studijavo Petrogrado susisiekimo institute. Grįžęs į Lietuvą, 1919 m. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo nepriklausomybės kovose Zarasų krašte ir Radviliškyje. 1920 m. suteiktas karo valdininko laipsnis, dirbo Centriniame prekių sandėlyje. 1923 m. paleistas į atsargą. 1928 m. baigė Lietuvos universiteto Teisių fakultetą. 1928–1929 m. dirbo Vidaus reikalų ministerijos institucijose. Nuo 1930 m. buvo Marijampolės apskrities viršininkas. 1936 m. išrinktas Lietuvos seimo nariu. 1937 m. suteiktas atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis. 1937–1939 m. vadovavo Šiaulių apskričiai. 1939–1940 m. buvo Vilniaus burmistro pavaduotojas. Vokiečių okupacijos metais dirbo „Tauro“ alaus gamyklos direktoriumi, ūkininkavo Kėdainių apskrityje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1949 m. emigravo į JAV. Ilgą laiką gyveno Čikagoje, dirbo geležinkelyje. 1953–1966 m. – maisto prekių parduotuvės savininkas. Dalyvavo Čikagos lietuvių veikloje. Lietuvos šaulių sąjungos narys (nuo 1930). Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio (1928), Vytauto Didžiojo IV laipsnio (1931) ir kitais ordinais bei medaliais.

PLECHAVIČIUS KAZYS. Gimė 1921 m. rugpjūčio 30 d. Šiauliuose. Mirė 2000 m. sausio 20 d. Vilniuje. Valstybės veikėjas. 1958 m. baigė Kauno statybos technikumą. Nuo 1940 m. dirbo įvairiose Šiaulių miesto įmonėse. 1944–1963 m. – Šiaulių miesto komjaunimo komiteto, vykdomojo komiteto darbuotojas. 1957–1964 m. buvo Šiaulių miesto vykdomojo komiteto pirmininkas. Jam vadovaujant pastatyta daug kultūros, medicinos, visuomeninės paskirties ir kitų objektų. Inicijavo Šiaulių televizorių gamyklos statybą. 1964 m. persikėlė į Vilnių ir iki 1966 m. buvo Vyriausiosios buitinio gyventojų aptarnavimo valdybos prie LSSR Ministrų Tarybos viršininkas. 1966–1987 m. vadovavo Lietuvos buitinio gyventojų aptarnavimo ministerijai. Nuo 1963 m. buvo LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Lietuvos nusipelnęs buities tarnybos darbuotojas (1971). Apdovanotas SSRS Ministrų Tarybos premija (1977).

POVYLIUS ANTANAS. Gimė 1871 m. rugpjūčio 14 d. Žironuose (Radviliškio r.). Mirė 1961 m. liepos 6 d. ten pat. Kooperatininkas, politikos, visuomenės ir kultūros veikėjas. 1889–1991 m. mokėsi privačiai Šiauliuose. Vėliau gyveno ir mokėsi Liepojoje, Petrograde. Nuo 1902 m. dalyvavo draudžiamos lietuviškos spaudos platinime. 1905 m. grįžo Šiaulius ir įsidarbino Gubernijos dvare raštininku. Priklausė Lietuvos socialdemokratų partijai. Dalyvavo 1905 m. revoliuciniuose įvykiuose, organizavo Šiaulių darbininkų streikus, už šią veiklą buvo kalintas. 1906–1907 m. gyveno Vilniuje, buvo išrinktas Rusijos Dūmos deputatu. Atkūrus nepriklausomybę buvo Šiaulių apskrities valdybos narys, 1919 m. – Šiaulių apskrities žemės ūkio įgaliotinis. 1921 m. išrinktas į Steigiamąjį seimą. Buvo Lietūkio (1933), „Pienocentro“ (1938) valdybų narys. Gyvendamas Šiauliuose aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime, vienas iš Šiaulių kraštotyros draugijos steigėjų. Bendradarbiavo „Lietuvos ūkininke“, „Lietuvos žiniose“, „Tautos ūkyje“, „Gimtajame krašte“, „Kultūroje“ ir kt. Šiaulių „Aušros“ muziejus išleido jo memuarus „Išgyvento laiko atsiminimų nuotrupos“ (1996), kuriuos užrašė kraštotyrininkas J. Petrulis. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1937).

PUTVYTĖ EMILIJA. Gimė 1910 m. balandžio 5 d. Šilo Pavėžupyje (Kelmės r.). Mirė 1995 m. kovo 22 d. Putname (JAV). Pedagogė, istorikė, visuomenės veikėja. Mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje. 1930–1938 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete, Humanitariniame fakultete. Mokytojavo Kaune, Vilniuje, Kelmėje. Dalyvavo šaulių ir skautų veikloje. 1928 m. vadovavo Kauno skaučių tuntui. 1929 m. suorganizavom šaules moteris Šiauliuose. 1929–1930 m. – šaulių moterų pirmininkė Kelmėje. 1944 m. pasitraukė Vakarus. 1949 m. persikėlė į JAV, dirbo mokyklose, koledže. Studijavo Browno, įgijo magistro laipsnį. Vėliau tapo asocijuota profesore, iki 1976 m. dėstė istoriją. Gyvendama JAV dalyvavo skautų ir šaulių veikloje, 1956–1985 m. laikinos šaulių sąjungos centro vadovybės narė. Bendradarbiavo „Šaulėje“, „Trimite“, „Skautų aide“ ir kt.

Į viršų

R

RAČKAUSKAS IRENIJUS. Gimė 1949 m. gruodžio 15 d. Radviliškyje. Mirė 2010 m. sausio 19 d. Šiauliuose. Inžinierius, politinis bei visuomenės veikėjas. 1967 m. baigė Šiaulių 5-ąją vidurinę mokyklą, 1975 m. Kauno politechnikos institutą, vėliau studijavo Kauno vadybos ir kalbų koledže. 1967–1969 m. Šiaulių televizorių gamyklos darbininkas, 1970–1973 m. Šiaulių elektros tinklų darbuotojas, 1974–1982 m. Šiaulių televizorių gamyklos specialistas, inžinierius, vyriausiasis inžinierius, 1983–1987 m. Šiaulių elektros tinklų vyriausiasis inžinierius, 1988 m. gamyklos „Nuklonas“ Skaičiavimo technikos laboratorijos viršininkas, 1990–1996 m. AB „Gliukozė“ darbininkas. 1997–2000 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys, mero pavaduotojas. Nuo 1989 m. buvo Lietuvos socialdemokratų partijos narys, 1988–1990 m. Šiaulių sąjūdžio tarybos narys. Radijo mėgėjas, daugkartinis Lietuvos UTB radijo ryšių čempionatų prizininkas.

RAJECKAS RAIMUNDAS LEONAS. Gimė 1937 m. spalio 27 d. Šiauliuose. Mirė 1997 m. rugpjūčio 11 d. Vilniuje. Ekonomistas, mokslo, politinis ir valstybės veikėjas, habilituotas socialinių mokslų daktaras (1971). 1954–1959 m. studijavo Kauno politechnikos institute. 1967–1968 m. stažavosi Harvardo (JAV) universitete. 1959–1964 m. dirbo Kauno „Inkaro“ fabrike bei „Aušros“ gamykloje. 1967–1973 m. LSSR Valstybinės plano komisijos skyriaus viršininkas, skaičiavimo centro direktorius, 1973–1978 m. – Liaudies ūkio planavimo ir ekonomikos instituto direktoriaus pavaduotojas. 1967–1987 m. Vilniaus universiteto profesorius (1974), katedros vedėjas, 1987–1992 m. Lietuvos Mokslų akademijos akademikas-sekretorius, viceprezidentas, 1993–1994 m. LR Prezidento patarėjas. 1994–1996 m. LR Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystėje, 1996–1997 m. LR Seimo narys. Dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio veikloje, buvo iniciatyvinės grupės narys (1988–1990). 14 monografijų (visos rusų k.), daugiau kaip 200 mokslinių straipsnių autorius. Lietuvos nusipelnęs mokslo veikėjas (1987), Lietuvos valstybinės premijos laureatas (1989).

RUSTEIKA STEPONAS. Gimė 1887 m. liepos 5 d. Rygoje (Latvija). Nužudytas 1941 m. birželio 24 d. Minske (Baltarusija). Teisininkas, karininkas, valstybės veikėjas. 1914 m. baigė Tartu universitetą, Teisės fakultetą. Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Rusijos kariuomenėje. Tarnaudamas baigė Kazanės karo mokyklą. 1918 m. grįžo į Lietuvą, stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. 1919–1920 m. buvo Šiaulių miesto komendantūros teisių skyriaus viršininkas, ėjo ir karo komendanto pareigas. Organizavo Šiaulių miliciją. 1920–1930 m. Telšių miesto ir apskrities karo komendantas, 1930–1931 m. dirbo Kauno miesto kriminalinėje policijoje. 1931–1934 m. buvo Lietuvos vidaus reikalų ministras, 1935–1940 m. – Kauno burmistro pavaduotojas. 1940 m. sovietų suimtas, kalintas Kaune ir nuteistas mirti.1941 m. sušaudytas Minsko kalėjime. Priklausė Lietuvių tautininkų sąjungai. Apdovanotas Vyties kryžiaus III laipsnio (1928), Vytauto Didžiojo II laipsnio (1931), Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino I laipsnio (1937) ordinais, įvairiais medaliais.

Į viršų

S

SABALYS ZENONAS EIMUTIS. Gimė 1939 m. sausio 2 d. Kaune. Inžinierius, visuomenės veikėjas. 1955–1960 m. studijavo Kauno politechnikos institute, Hidrotechnikos fakultete. Dvejus metus dirbo Šilutėje. Nuo 1962 m. gyvena Šiauliuose. Iki 1975 m. dirbo Šiaulių 6-ojoje mechanizacijos valdyboje (inžinierius, vėliau – viršininkas). 1975–1976 m. Šiaulių statybos tresto vyr. inžinierius, 1976–1979 m. Šiaulių specializuotojo statybos darbų tresto valdytojo pavaduotojas. 1979–1990 m. buvo Šiaulių Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, vėliau pirmasis pavaduotojas. Rūpinosi miesto statyba ir architektūra, dalyvavo projektuojant ir statant Šiaulių 750-ties metų jubiliejui skirtus objektus (1986). 1990–2003 m. dirbo bankuose, kurį laiką ėjo banko Snoras Šiaulių filialo direktoriaus pareigas. 1990–1995 m. Šiaulių miesto tarybos deputatas. Lietuvos esperantininkų sąjungos, Žemaičių draugijos „Saulaukis“, „Lions“ klubo narys. Lietuvos nusipelnęs inžinierius (1974). Šiaulių miesto garbės pilietis (2004).

SAKALAUSKAS ROMUALDAS. Gimė 1928 m. spalio 14 d. Šiauliuose. Inžinierius statybininkas, pedagogas, valstybės ir ūkio veikėjas. 1939–1945 m. mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. 1950 m. baigė Kauno universitetą. 1950–1952 m. dirbo statybinėse organizacijose Šiauliuose ir Taline. 1957–1958 m. LSSR statybos ministerijos valdybos viršininkas, 1958 m. Statybos ministro pavaduotojas. 1958–1962 m. Vilniaus statybos tresto vyriausiasis inžinierius. 1962–1978 m. LSSR statybos ministras, 1978–1982 m. SSRS statybos ministro pirmasis pavaduotojas. Nuo 1982 m. buvo LSSR valstybinio statybos reikalų komiteto pirmininkas. 1988–2000 m. dėstė Vilniaus inžineriniame statybos institute, docentas (1990). 1963–1980 m. ir 1985–1989 m. LSSR Aukščiausiosios tarybos deputatas. Išleido knygą „Statybininko prisiminimai“ (2003). Lietuvos nusipelnęs statybininkas (1961). Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (1995).

SARTAUSKAS JUSTINAS. Gimė 1955 m. balandžio 13 d. Kuršiuose (Kelmės r.). Matematikas, politinis ir visuomenės veikėjas. 1978 m. baigė Vilniaus universitetą, Matematikos ir mechanikos fakultetą. 1981–1983 m. studijavo VU aspirantūroje. 1978–1981 m. Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojas, 1983–1991 m. – Šiaulių skaičiavimo centro programuotojas, 1991–1992 m. – Šiaulių privatizavimo tarnybos viršininko pavaduotojas, 1992–1998 m. šios tarnybos viršininkas. 1998–2003 m. Šiaulių miesto savivaldybės administratorius, 2003–2007 m. – administracijos direktoriaus pavaduotojas. 2007 m. išrinktas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nariu. „Beržynėlio“ vaikų parko įkūrimo Šiauliuose iniciatorius. Lietuvos socialdemokratų partijos narys, Šiaulių miesto Gytarių grupės pirmininkas. Šiaulių šachmatų federacijos prezidentas.

SĖJŪNAS ALGIMANTAS. Gimė 1941 m. balandžio 24 d. Vidiškiuose (Ukmergės r.). Fizikas, politinis ir valstybės veikėjas, Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signataras. 1960–1966 m. studijavo Vilniaus universitete, Fizikos fakultete. 1966–1968 m. stažavosi tame pačiame fakultete 1968–1970 m. „Ventos“ mokslinio tyrimo instituto, MA Fizikos instituto darbuotojas. 1970–1990 m. Šiaulių „Nuklono“ gamyklos inžinierius, cecho viršininkas, vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas. 1990–1992 m. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatas, išrinktas Šiaulių miesto Dainų rinkimų apygardoje. 1993–1995 m. Šiaulių miesto Sąjūdžio tarybos pirmininkas, laikraščio „Aušros alėja“ vyriausiasis redaktorius. 1995–1996 m. – Šiaulių miesto vicemeras, 1996–2000 m. – LR Seimo narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, narys. Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatoriai) narys. Dalyvavo Žaliųjų judėjime. Dviejų mokslinių išradimų mikroelektronikos srityje autorius. Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000).

SIMULIK VALERIJUS. Gimė 1966 m. rugpjūčio 2 d. Šiauliuose. Pedagogas, politinis ir visuomenės veikėjas. 1988 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, Fizikos ir matematikos fakultetą. 2001–2003 m. studijavo Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto vadybos magistrantūroje. 1988 m. dirbo Kauno 36-ojoje vidurinėje mokykloje, 1988–1991 m. Šiaulių pedagoginiame institute, Fizikos katedroje. 1991–1994 m. Šiaulių 21-osios mokyklos direktoriaus pavaduotojas mokymo ir auklėjimo reikalams, 1994–2000 m. – Šiaulių Gytarių vidurinės mokyklos direktorius. 2000–2003 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys, išrinktas taip pat ir 2007 m. 2000–2008 m. LR Seimo narys, 2004–2006 Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas. Nuo 1999 m. Naujosios sąjungos (socialliberalų) narys, šios sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas (nuo 2002 m.). Radijo mėgėjas trumpabangininkas, Lietuvos radijo mėgėjų draugijos, Lietuvos radijo sporto federacijos narys (nuo 1999).

SMILGYS HUBERTAS. Gimė 1948 m. lapkričio 3 d. Leilėnuose (Telšių r.). Kultūros ir visuomenės veikėjas. 1970–1974 m. Mokėsi Vilniaus kultūros mokykloje, 1976–1980 m. studijavo Vilniaus universitete, Istorijos fakultete. 1982–1986 studijavo režisūrą Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. 1970–1978 m. Šiaulių rajono Paežerių ir Bridų kultūros namų direktorius, 1978–1990 m. Kelmės rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas, 1990–1991 m. Lietuvos kultūros fondo (LKF) Šiaulių krašto įgaliotasis referentas, 1991–1992 m. ir nuo 2000 m. – LKF Šiaulių krašto pirmininkas. 1992–2000 m. Šiaulių miesto savivaldybės kultūros skyriaus vedėjas. Nuo 2003 m. – LKF tarybos pirmininkas. Kultūros renginių Kelmėje ir Šiauliuose organizatorius bei režisierius. Šiaulių krašto tėvynainių sambūrių iniciatorius. Su kitais įkūrė LKF Šiaulių krašto skyrių ir leidyklą „Saulės delta“, kuri leidžia knygas, monografijas, albumus, metraščius, kalendorius ir kitą svarbią literatūrą. Subūrė Šiaulių krašto kultūros tarybą, kuri remia Šiaurės lietuvos kultūros projektus. Inicijavo S. Šalkauskio, Karalienės Mortos, P. Pinkauskaitės premijų steigimą, Saulės mūšio įamžinimą ir kt. projektus. Išleido knygas „Iš tėviškės rankų“ (1990), „Šiauliai. Šiaurės Lietuva“ (1995), fotoalbumus „Šiauliai. Šiaurės Lietuva“ (1998), „Kryžių kalnas“ (1999), „Prie Hanzos kelio Šiauliai“ (2000), „Terra Sauleorum. Šiauliai“ (2004) ir kt. Išspausdino per 100 publikacijų periodiniuose leidiniuose. Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros narys. Omahos miesto (JAV) garbės pilietis.

SONDECKIS (SONDA) JACKUS. Gimė 1893 m. sausio 15 d. Šašaičiuose (Telšių r.). Mirė 1989 m. spalio 14 d. Maskvoje. Ekonomistas, žurnalistas, visuomenės veikėjas. 1914 m. baigė gimnaziją Vilniuje. 1917–1917 m. studijavo gamtos mokslus Peterburgo universitete. 1918 m. grįžo į Lietuvą, trumpai dirbo Sedoje. 1918–1919 m. buvo Šiaulių apskrities darbo inspektorius. 1920–1924 m. studijavo ekonomiką Vokietijoje, Halės universitete. 1924 m. dirbo Šiaulių vartotojų bendrovių sąjungos instruktoriumi. 1925–1931 m. buvo Šiaulių miesto burmistras, 1931–1940 m. – Šiaulių ligonių kasos direktorius. Būdamas Šiaulių burmistru rūpinosi švietimo, socialinės apsaugos gerinimu, miesto tvarkymu. 1939 m. organizavo ligonių kasos steigimą Vilniuje. 1940–1941 m. dirbo Lietuvos komunalinio banko valdytoju, valdytojo pavaduotoju. Karo metais buvo Šiaulių savivaldybės finansų skyriaus vedėjas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1950 m. persikėlė į JAV, gyveno Bostone. 1953–1979 m. redagavo JAV lietuvių savaitraštį „Keleivis“. Dirbo Vyriausiajame Lietuvos išlaisvinimo komitete (VLIK΄e), nuo 1966 m. buvo šio komiteto vadovybės narys. Nuo 1924 m. priklausė Lietuvos socialdemokratų partijai (LSDP). Dalyvavo Kultūros ir švietimo, Šiaulių kraštotyros, Lietuvos vaiko ir kitų draugijų veikloje. 1970, 1987, 1988 m. lankėsi Lietuvoje. Mirė pakeliui į Lietuvą, vykdamas į atsikūrusios LSDP konferenciją. Palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse. Parašė knygas „Kame mūsų išganymas, arba kas tai yra kooperacija“ (1923), „Lietuvos savivaldybių veikla švietimo srityje per pirmąjį dešimtmetį“ (1928). Šiauliuose išleista knyga apie J. Sondeckį „Gyvenimas Lietuvai“ (sudaryt. J. Sireika, 1993). Viena Šiaulių miesto gatvė pavadinta jo vardu. (1993). Apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (1995). Už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais suteiktas Pasaulio teisuolio vardas (1997).

Jackaus Sondeckio laiškai (12345 ) bibliotekos kolektyvui. Vokai, kuriuose atsiųsti laiškai.

J.Sondeckio atsiliepimas apie Šiaulių miesto kraštotyrininkų parengtus darbus

S.Galdikienės (JAV) laiškas bibliotekos kolektyvui, rašytas po J.Sondeckio mirties

J.Sondeckio ir jo sūnaus S.Sondeckio autografai.

STAKVILEVIČIUS MINDAUGAS. Gimė 1931 m. liepos 24 d. Stebuliuose (Lazdijų r.). Fizikas, fizikos ir matematikos mokslų daktaras (1968), pedagogas, politinis ir visuomenės veikėjas. 1956 m. baigė Maskvos M. Lomonosovo universitetą, Fizikos fakultetą. 1956–1989 m. mokytojavo Šiaulių miesto ir rajono mokyklose. 1956–1992 m. Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojas, docentas. 1989–1990 m. – SSRS liaudies deputatas, LKP Šiaulių miesto komiteto pirmasis sekretorius. 1990–1992 m. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatas, išrinktas Šiaulių Lieporių rinkimų apygardoje. 1990 m. kovo 11 d. buvo išvykęs į III SSRS liaudies deputatų suvažiavimą. 1992–1996 m. LR Seimo narys, Žmogaus ir piliečių teisių bei tautybių reikalų komiteto pirmininkas. 1996–2000 m. – Šiaulių universiteto Matematikos katedros docentas. Nuo 2003 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys. Straipsnių teorinės fizikos klausimais, politikos, mokymo priemonės „Teorinė mechanika, teorinės mechanikos uždaviniai, reliatyvistinė mechanika ir elektromechanika“ autorius. 1990–1996 m. Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP), nuo 1996 m. Lietuvos socialistų partijos narys, šios partijos pirmininkas (1997–2006). Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000).

STASIŪNAITĖ VIDA. Gimė 1953 m. liepos 16 d. Joniškėlyje (Pasvalio r.). Inžinierė ekonomistė, politinė ir visuomenės veikėja. Nuo 1964 m. gyvena Šiauliuose. 1972 m. baigė Šiaulių 8-ąją vidurinę mokyklą. 1972–1977 m. studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute. 1977–1979 m. dirbo Durpynų statybos valdybos Šiaulių aikštelėje, 1979–1980 m. Šiaulių respublikinės ligoninės remonto tarnybos viršininkė, 1980–1987 m. Šiaulių miesto Vykdomojo komiteto vyr. ekonomistė, 1987–1990 m. Ryšių statybos valdybos vyr. ekonomistė, 1990–1991 m. Šiaulių miesto tarybos sekretoriato vedėja, 1991–1992 m. Šiaulių privatizavimo tarnybos viršininkė. 1992–1995 m. buvo Šiaulių miesto mero pavaduotoja. 1995–1997 m. bendrovės „Šiaulių skrydis“ direktoriaus pavaduotoja, 1997–2000 m. LR Seimo narė. 2000–2001 m. Šiaulių miesto merė. Nuo 2002 m. Šiaulių universiteto dėstytoja, šio universiteto Mokslo ir technologijų parko direktorė. 1995–1997 ir 2000–2003 m. buvo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narė. Nuo 1989 m. dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje. 1989–1992 ir 1994–1999 m. Lietuvos socialdemokratų (LSDP) narė, Šiaulių skyriaus pirmininkė (1995–1998). 1999–2002 m. viena iš Naujosios Sąjungos steigėjų, partijos pirmininko pavaduotoja.

STAŠKEVIČIUS ANTANAS. Gimė 1892 m. gruodžio 7 d. Vadžgiryje (Jurbarko r.). Žuvo Tugačo (Rusija) lageryje 1942 m. balandžio 4 d. Karininkas, politinis ir visuomenės veikėjas. Mokėsi Raseinių gimnazijoje. 1914–1921 m. tarnavo Rusijos kariuomenėje. 1915 m. baigė Oriolo karo mokyklą. Grįžęs į Lietuvą, iki 1923 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, suteiktas vyr. leitenanto laipsnis. Paleistas į atsargą dirbo Vidaus reikalų ministerijoje (VRM). Nuo 1925-10-05 Šiaulių apskrities viršininko padėjėjas, nuo 1927-04-07 – viršininkas. 1927 m. paskirtas VRM  Piliečių apsaugos departamento direktoriumi ir žurnalo „Policija“ vyr. redaktoriumi. 1939 m. paskirtas Zarasų apskrities viršininku. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą atleistas, gyveno savo ūkyje Dainų kaime, netoli Šiaulių. 1941 m. suimtas, išvežtas į lagerį Tugače, Krasnojarsko kr. Apdovanotas DLK Gedimino 3 laipsnio (1928), Šaulių žvaigždės (1931), skautų svastikos (1933) ordinais , Lietuvos nepriklausomybės (1928), Šaulių žvaigždės (1939) medaliais.

STOSIŪNAS BRONIUS. Gimė 1887 m. sausio 20 d. Dzenkūniškėse (Trakų r.). Mirė 1946 m. liepos 2 d. Južnouralske (Rusija). Spaudos darbuotojas, literatas, pedagogas, visuomenės veikėjas. Baigė Trakų vidurinę mokyklą. Nuo 1906 m. dirbo „Šaltinio“ redakcijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais mokytojavo Semeliškėse. 1918 m. gyveno Vilniuje, dalyvavo atkuriant „Pavasarininkų“ organizaciją, kurį laiką redagavo leidinį „Pavasaris“. 1919 m. paskirtas Trakų apskrities viršininku. 1922 m. su  scenkitais organizavo ir redagavo „Policijos žinias“. 1925–1926 m. buvo Šiaulių miesto ir apskrities viršininkas. Vėliau dirbo apskrities viršininku Panevėžyje, Ukmergėje, Alytuje ir kt. Vokiečių okupacijos metais vadovavo metrikacijos skyriui. 1945 m. suimtas, kalintas Rusijos lageriuose, kur ir mirė. Išleido eilėraščių rinkinį vaikams „Čir vir vir pavasaris“ (1910), scenos veikalų, vertė iš rusų kalbos. Buvo Lietuvos Krikščionių demokratų partijos narys.

STULGIENĖ LIUCIJA. Gimė 1941 m. sausio 27 d. Pakruojyje. Pedagogė, visuomenės ir kultūros veikėja. 1958–1963 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute, Fizikos ir matematikos fakultete. 1963–1969 m. dirbo dėstytoja šiame institute. 1969–1976 m. Šiaulių miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja kultūrai. 1976–1991 m. Lietuvos Ministrų Tarybos Kultūros skyriaus vyr. referentė, konsultantė. Lietuvos muzikų rėmimo fondo įkūrėja (1991) ir direktorė. Fondas rengia koncertus įvairiose Lietuvos vietovėse, telkia lėšas ir remia muzikus, ypač rūpinasi jaunais atlikėjais. Tarptautinių festivalių „Sugrįžimai“ ir „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ vadovė. Viena iš S. Vainiūno namų steigėjų (1998). Lietuvos kultūros kongreso tarybos narė. Apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2001).

STUNDŽIA ZENONAS. Gimė 1954 m. sausio 31 d. Pagaigalėje (Švenčionių r.). Inžinierius, politinis ir visuomenės veikėjas. 1972–1977 m. studijavo Kauno politechnikos institute. 1977–1978 m. Panevėžio „Ekrano“ gamyklos inžinierius konstruktorius. 1978–1995 m. dirbo Šiaulių eksploataciniame techniniame ryšių mazge ir Daugėlių statybinių medžiagų kombinate. 1995–1997 m. Kuršėnų miesto seniūno pavaduotojas. 1997–2000 m. – Šiaulių apskrities viršininkas. Nuo 2000 m. Lietuvos Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento Šiaulių teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius. 1995–1997 m. Šiaulių rajono savivaldybės tarybos narys. Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) narys.

Į viršų

Š

ŠALKAUSKIS STASYS. Gimė 1886 m. gegužės 16 d. Ariogaloje (Raseinių r.). Mirė 1941 m. gruodžio 4 d. Šiauliuose. Filosofas, pedagogas, visuomenės veikėjas, filosofijos mokslų daktaras (1920). 1895–1905 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje. 1911 m. baigė Maskvos universitetą, Teisės fakultetą. 1915–1920 m. studijavo filosofiją Fribūro (Šveicarija) universitete. 1922–1940 m. dėstė Kauno Vytauto Didžiojo universitete, 1939–1940 m. Šio universiteto rektorius, profesorius (1922). Prasidėjus sovietinei okupacijai liko be darbo. 1941 m. vasarą persikėlė į Šiaulius, kur netrukus mirė. Palaidotas senosiose miesto kapinėse. Lietuvos ateitininkų vadovas (1927–1930). Lietuvių katalikų mokslų akademijos steigimo (1922) iniciatorius, nuo 1933 m. jos akademikas, pirmininkas (1938–1940). Redagavo leidinius „Romuva“ (1921–1922), „Židinys“ (1932–1934). Svarbesni veikalai: „Kultūros filosofijos metmenys“ (1926), „Grožis filosofijos šviesoje“ (1928), „Visuomeninis auklėjimas“ (1932), „Ateitininkų ideologija“ (1933), „Bendrieji pedagogikos pagrindai“ (1936), „Lietuvių tauta ir jos ugdyma“ (1938) ir kt. Išleista žmonos J. Šalkauskienės prisiminimų knyga apie S. Šalkauskį „Į idealų aukštumas“ (1998). Šiauliuose jo vardu pavadinta viena miesto gatvė ir vidurinė mokykla. Įsteigta S. Šalkauskio premija (1991).

ŠAVINIS KAZIMIERAS. Gimė 1937 m. vasario 16 d. Kaliekiuose (Utenos r.). Mirė 2018 m. balandžio 3 d. Šiauliuose. Inžinierius, politinis ir valstybės veikėjas. 1954–1959 m. studijavo Kauno politechnikos institute. 1975–1978 m. mokėsi Vilniaus inžinerinio statybos instituto aspirantūroje. 1959–1962 m. Šiaulių automobilių kelių valdybos inžinierius, darbų vykdytojas. 1964–1990 m. Valstybinio automobilių kelių projektavimo instituto Šiaulių skyriaus vyriausiasis projektų inžinierius. Vadovavo kelių Bubiai-Kelmė, Šiauliai-Panevėžys, Šiauliai-Kuršėnai, Kėdainių, Šeduvos, Kuršėnų, Telšių ir kitų aplinkkelių projektams. 1990–1991 m. Šiaulių miesto meras, 1992–1995 m. – mero pavaduotojas. 1995–1996 m. Šiaulių miesto savivaldybės Komunalinio ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas. 1996–2000 m. Lietuvos Seimo narys. 2000–2001 m. Susisiekimo ministerijos viceministras. Nuo 2003 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys, Šiaulių mero pavaduotojas. Paskelbė per 30 mokslinių straipsnių. 1978–1988 m. buvo Šiaulių inžinierių namų Gamtos ir visuomeninių mokslų grupės vadovas. Lietuvos liberalų ir centro sąjungos, Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto tarybos narys. Šiaulių miesto garbės pilietis (2002). (Red. 2018-04-03.)

ŠČEVINSKAS JONAS. Gimė 1928 m. gegužės 15 d. Šiauliuose. Mirė 1979 m. gegužės 17 d. Vilniuje. Inžinierius, valstybės ir visuomenės veikėjas. 1948 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, 1953 m. – Kauno politechnikos institutą. Baigęs mokslus dirbo inžinieriumi Šiaulių vandentiekio ir kanalizacijos įmonėje. 1954–1957 m. Šiaulių miesto vykdomojo komiteto skyriaus vedėjas, 1957–1960 m. – vietinio ūkio valdybos viršininkas. 1960–1964 m. Šiaulių miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, 1964–1973 m. – vykdomojo komiteto pirmininkas. Nuo 1967 m. buvo LSSR Aukščiausiosios tarybos deputatas. 1973 m. persikėlė gyventi į Vilnių, dirbo gamybinio susivienijimo „Buitinė technika“ generaliniu direktoriumi.

ŠEDŽIUS ALVYDAS. Gimė 1951 m. kovo 12 d. Galintėnuose (Alytaus r.). Inžinierius, politinis ir visuomenės veikėjas. 1968–1973 m. studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute. 1973–1977 m. dėstė Šiaulių K. Didžiulio politechnikume. 1977–1981 m. – Šiaulių miesto komjaunimo komiteto pirmasis sekretorius, 1981–1988 m. „Nuklono“ gamyklos direktoriaus pavaduotojas, 1988–1990 m. LKP Šiaulių miesto komiteto sekretorius, buvo atsakingas už pramonę, 1990–1991 m. – pirmasis sekretorius, 1991–1993 m. Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) Šiaulių miesto organizacijos pirmininkas, 1993–1995 m. LR Vyriausybės atstovas Šiaulių regione. 1995–1997 m. Šiaulių apskrities valdytojas, 1997–1999 m. banko „Hermis“ Šiaulių filialo darbuotojas, 1999–2001 m. UAB „Manukas“ direktorius. Nuo 2001 m. Šiaulių apskrities viršininkas. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys (1997–2003). Euroregiono „Saulė“ prezidentas. Lietuvos apskričių vadovų sąjungos prezidentas. Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narys, Šiaulių miesto skyriaus pirmininkas (nuo 2001).

ŠLEŽEVIČIUS ADOLFAS. Gimė 1948 m. vasario 2 d. Mirčiškyje (Šiaulių r.). Inžinierius, politinis ir valstybės veikėjas, ekonomikos mokslų daktaras (1982). 1965 m. baigė Šiaulių 9-ąją vidurinę mokyklą. 1967–1971 m. studijavo Kauno politechnikos institute. 1971–1977 m. Kauno pieno kombinato vyresnysis inžinierius konstruktorius, vyriausiasis mechanikas, vyriausiasis inžinierius, 1977–1981 m. – LSSR mėsos ir pieno pramonės ministro pavaduotojas, 1983–1989 m. LKP CK agropramoninio komplekso darbuotojas, 1989–1990 m. Žemės ūkio ministro pirmasis pavaduotojas. 1991–1993 m. Lietuvos-Norvegijos įmonės C. Olsen Baltic prezidentas. 1993–1996 m. Lietuvos Respublikos Ministras pirmininkas. Nuo 1996 m. verslininkas Lietuvoje ir Rusijoje. Išleido knygas „Tarp Scilės ir Charibdės“ (1998), „Metai, kai nebuvo didvyrių“ (2008). Kelmės rajono garbės pilietis (2006).

ŠLIŪPAS JONAS. Gimė 1861 m. kovo 6 d. Rakandžiuose (Šiaulių r.). Mirė 1944 m. lapkričio 6 d. Berlyne (Vokietija). Gydytojas, literatūros istorikas ir kritikas, publicistas, visuomenės veikėjas, medicinos mokslų daktaras (1923), humanitarinių mokslų daktaras (1925). 1880 m. baigė Mintaujos gimnaziją. Studijavo Maskvos (1880–1882) ir Peterburgo (1882), universitetuose. 1884–1919 m. gyveno JAV, baigė Merilando medicinos mokyklą. 1901–1912 m. „Aušros“ draugijos narys. Gydytojo praktika vertėsi iki 1917 m. 1914–1919 m. „Sandaros“ politinės organizacijos veikėjas. 1919–1920 m., Lietuvos atstovas Latvijoje ir Estijoje. 1921 m. – Lietuvos banko direktorius, įvairių akcinių bendrovių steigėjas ir dalininkas. 1922–1924 m. Šiaulių berniukų gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą bei higieną, kartu buvo Šiaulių prekybos ir pramonės banko direktorius. 1923 m. Šiauliuose įsteigė spaustuvę „Titnagas“. Vienas iš Laisvamanių etinės kultūros draugijos (įkurta Šiauliuose 1924) organizatorių ir svarbiausių veikėjų. Prisidėjo prie laikraščių „Šiaulių naujienos“ (1923–1928), „Laisvoji mintis“ (1933–1941) leidimo. 1923–1930 m. Kauno universiteto dėstytojas, 1933–1940 m. – Palangos burmistras. 1944 m. pasitraukė į Austriją. Parašė darbų medicinos, religijos, moralės, Lietuvos istorijos ir etnografijos klausimais. 1966 m. išleisti „Rinktiniai raštai“. Apie J. Šliūpą veikalus išleido Juozas Jakštas, Julius Būtėnas, Gražina Pranckietytė, jo sūnus Vytautas Šliūpas ir kt. Prie namo, kur Šiauliuose gyveno J. Šliūpas 1981 m. atidengta paminklinė lenta, gimtajame Rakandžių kaime atidengtas paminklas (2004).

ŠNIUOLIS VIKTORAS. Gimė 1925 m. lapkričio 8 d. Miežaičiuose (Radviliškio r.). Mirė 2011 m. gruodžio 8 d. Šiauliuose. Visuomenės veikėjas, Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio dalyvis, dimisijos majoras (2001). Į pasipriešinimo kovas įsijungė 1945 m. 1948 m. tapo Prisikėlimo apygardos vado, Vyriausiosios partizanų vadovybės visuomeninės dalies viršininko, adjutantu. 1949 m. dalyvavo organizuojant Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą Balandiškiuose ir Minaičiuose (Radviliškio r.). 1953 metais pateko į nelaisvę ir buvo nuteistas Sibiro lageriuose kalėti 25 metus. Dėl sveikatos iš lagerio paleistas anksčiau. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, padėjo organizuoti LLKS prezidiumo veiklą, buvo vienas iš Prisikėlimo apygardos vadų. Yra paskelbęs prisiminimus tremtinio Romualdo Baltučio knygoje „Sibiro Alma Mater“, bei spaudoje. Apdovanotas III laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu. (1949), dviem Vyčio kryžiaus II laipsnio ordinais (1950, 1952), Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju komandoro kryžiumi (2003).

Į viršų

T

TEPLIAJEVA JANINA. Gimė 1947 m. birželio 12 d. Šaukėnuose (Kelmės r.). Pedagogė, kultūros ir visuomenės veikėja, vertėja. 1970 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo mokytoja Šiaulių specialioje mokykloje-internate, 43-ojoje profesinėje technikos mokykloje. 1980–1983 m. – Šiaulių miesto Vykdomojo komiteto kultūros skyriaus vedėja. Trumpai dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje. 1983–2003 m. buvo Šiaulių apskrities P. Višinskio viešosios bibliotekos Muzikos skyriaus vedėja. 2001–2007 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narė, 2003–2007 m. Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkė. 2003–2007 m. – Šiaulių miesto tarybos sekretoriato vedėja. P. Višinskio bibliotekoje įkūrė (1991) klasikinės muzikos gerbėjų klubą „Muzikos damos ir riteriai“, buvo šio klubo prezidentė. Skaitovė, kultūrinių renginių scenarijų autorė ir vedėja. Iš rusų kalbos išvertė J. Ruskich apsakymų rinkinį „Vilkolakis“ (2006). Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) narė (nuo 1990), Lietuvos socialdemokratų partijos narė (nuo 2001). Šiaulių miesto savininkams grąžinamų namų gyventojų teisių gynimo komiteto pirmininkė. Lietuvos kultūros žymūnė (1990).

TOMAŠEVIČIUS BENEDIKTAS. Gimė 1879 m. rugsėjo 4 d. Šiauliuose. Mirė 1942 m. Inžinierius, valstybės veikėjas. 1899 m. baigė Šiaulių gimnaziją, 1903 m. įvairiuose Rusijos miestuose inžinieriumi. 1918 m. grįžo į Lietuvą, aktyviai įsitraukė į ūkio kūrimo darbą. Buvo pašto, telegrafo ir telefono valdybos viršininkas, vėliau direktorius, Susisiekimo ministerijos viceministras (nuo 1922 m.). 1923-02–1923-06 ėjo susisiekimo ministro pareigas. 1926-06–1926-12 Ministrų kabinete buvo ministerijos valdytojas. 1927–1939 m. – Susisiekimo ministerijos vyriausiasis inspektorius. 1941 m. ištremtas į Sibirą. Organizavo ryšių tinklą Lietuvoje, inicijavo pirmosios radijo ir automatinės telefono stoties įrengimą. Išleido knygą „Morzės abėcėlė“ (1920).

TRUCHANAS OLEGAS. Gimė 1923 m. rugsėjo 22 d. Šiauliuose. Tragiškai žuvo 1972 m. sausio 6 d. Tasmanijoje. Keliautojas, Australijos ir Tasmanijos gamtos tyrinėtojas, fotografas, visuomenės veikėjas. 1941 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. Gyvendamas Šiauliuose lankė buriuotojų kursus, priklausė buriuotojų klubui. Čia susidomėjo ir fotografija. Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo rezistenciniame lietuvių pogrindyje. 1948 m. pasitraukė į Vokietiją, gyveno tremtinių stovyklose. Studijavo teisę Miuncheno UNRRA universitete, bet mokslų nebaigė. 1949 m. emigravo į Australiją ir apsigyveno Tasmanijos sostinėje Hobarte. Pradėjo tyrinėti Tasmanijos gamtą. 1958, 1960 ir 1962 m. tyrė Gordono upės baseiną, ištyrinėtas vietoves fotografavo. 1972 m. ekspedicijos metu nuskendo Gordono upėje. Savo gamtosauginėmis paskaitomis, iliustruotomis skaidrėmis, išgarsėjo visoje Tasmanijoje. Buvo Tasmanijos gamtos apsaugos valdybos patarėjas, priklausė tyrinėtojų ir keliautojų draugijoms. Aktyviai dalyvavo Australijos lietuvių bendruomenės veikloje. Išleista iliustruota knyga „The world of Olegas Truchanas“ (Hobartas, 1975). Jo vardu pavadintas Australijos nacionalinis parkas, kalnai, viena Šiaulių miesto gatvė, sukurtas dokumentinis filmas. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje saugomas O. Truchano fondas.

Biografija:

A.Kantvilo parašyta išsami biografija. Mašinraštis anglų kalba su lietuvišku N.Kantvilienės prierašu

Laiškai:

Sesers N.Kantvilienės laiškai 12vokas
Žmonos M.Truchanas laiškai 12

Autografas:

Žmonos Melvos autografas knygoje „Olego Truchano pasaulis“ 

Ikonografinė medžiaga:

Nuotrauka iš Informacinio centro Strahane. Paminklinis akmuo (kitoje pusėje sesers ranka rašytas komentaras)
Nuotrauka iš Informacinio centro Strahane. Stendas su straipsniu , skirtu O.Truchanui iš Hobarto laikraščio „Mercury“(kitoje pusėje sesers ranka rašytas komentaras)
Nuotrauka iš Informacinio centro Strahane. O.Truchano žodžiai, įrašyti per visą sieną prie įėjimo durų į centrą. (kitoje pusėje sesers ranka rašytas komentaras)

Sesers rašytas laiškas redakcijai dėl faktų apie O.Truchaną iškraipymo Australijos lietuvių spaudoje „Mūsų pastogė“

TRUČINSKAS JONAS. Gimė 1953 m. balandžio 2 d. Smilgiuose (Panevėžio r.). Inžinierius, valstybės ir visuomenės veikėjas. 1971–1976 m. mokėsi Kauno politechnikos institute, 1989–1990 m. Vilniaus universitete studijavo psichologiją. 1976–1990 m. dirbo inžinieriumi, vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoju Šiaulių dviračių gamykloje „Vairas“. 1990–1992 m. – Šiaulių miesto savivaldybės tarybos pirmininkas. 1992–1996 m. įmonės „Aleda“ savininkas, nuo 1996 m. UAB „Aledabas“ generalinis direktorius. Lietuvos pramonininkų konfederacijos tarybos narys, Šiaulių pramonininkų asociacijos viceprezidentas, Šiaulių nevyriausybinių organizacijų konfederacijos tarybos narys.

Į viršų

U

UBEIKA KAZIMIERAS. Gimė 1884 m. gegužės 29 d. Padustėlyje (Zarasų r.). Mirė 1942 m. spalio 13 d. Rešiotuose (Rusija). Pedagogas, publicistas, visuomenės veikėjas. 1906–1909 m. mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje. Mokytojavo Spirakių pradžios mokykloje. 1915 m. pašauktas į carinės Rusijos kariuomenę. 1918 m. sugrįžo į Lietuvą. Dirbo Zarasų pradžios mokyklos vedėju, kartu dėstė lietuvių kalbą Utenos „Saulės“ gimnazijoje. 1919 m. paskirtas Šiaulių apskrities pradžios mokyklų inspektoriumi, dėstė Šiaulių mokytojų seminarijoje. Su kitais pedagogais 1920 m. Šiauliuose atkūrė Lietuvos mokytojų profesinę sąjungą. 1921–1938 m. buvo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys, kurį laiką vadovavo socialinės apsaugos komitetui. 1922–1925 m. – Šiaulių miesto burmistras. Vienas iš Šiaulių kraštotyros draugijos steigėjų (1927). 1938 m. paskirtas Kauno miesto pradžios mokyklų inspektoriumi, nuo 1939 m. buvo Lietuvos švietimo ministerijos tarybos narys. 1940 m. išėjo į pensiją ir vėl apsigyveno Šiauliuose. Prasidėjus sovietinei okupacijai 1941 m. areštuotas ir išvežtas į Sibirą, Rešiotų konclagerį, kur ir mirė. Bendradarbiavo leidiniuose „Lietuvos ūkininkas“, „Tautos mokykla“, „Švietimo darbas“ ir kt. Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų, vėliau Tautininkų partijoms. Buvo Lietuvos skautų tarybos narys ir Šiaulių skautų vadas. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu (1930), Šaulių žvaigžde (1938) ir kt.

ULPIS ANTANAS. Gimė 1907 m. vasario 27 d. Rygoje. Mirė 1981 m. rugpjūčio 21 d. Vilniuje. Bibliografas, kultūros ir visuomenės veikėjas. 1917 m. apsigyveno Žeimelyje, čia dirbo laiškininku. 1923 m. persikėlė gyventi į Šiaulius. Dirbo buhalteriu ir reikalų tvarkytoju knygų leidimo bendrovėje „Kultūra“. Likvidavus „Kultūros“ bendrovę tapo Kultūros švietimo draugijos valdybos nariu. 1926–1940 m. dalyvavo teatrinių bendrovių „Liaudies namai“, „Pastogė“ veikloje. 1926 m. prie „Liaudies namų„ organizavo Šiaulių sporto klubą ir buvo išrinktas šio klubo pirmininku. 1939–1940 m. vadovavo Šiaulių dramos teatro statybai, kurį laiką buvo šio teatro direktorius. 1940 m. pabaigoje išrinktas Šiaulių miesto vykdomojo komiteto pirmininku. Antrojo pasaulinio karo metais evakavosi į Rusiją, buvo 16-osios lietuviškosios divizijos karys. 1946 m. grįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti Lietuvos knygų rūmų direktoriumi. Šias pareigas ėjo iki 1980 m. Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas memorialinis A. Ulpio fondas (2107 eksponatai). Lietuvos nusipelnęs kultūros veikėjas (1959). LSSR valstybinės premijos laureatas (1971), Šiaulių miesto garbės pilietis (1974), Kraštotyros draugijos garbės narys (1977).

URBAITIS IGNAS.Gimė 1896 m. vasario 2 d. Raginėnuose (Radviliškio r. ). Mirė 1952 m. liepos 15 d. Taišete (Rusija). Teisininkas, kariškis, politinis ir visuomenės veikėjas. 1915 m. baigė Panevėžio realinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojo į Prekybos institutą Odesoje. 1929 m. baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, Teisės fakultetą. 1916 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, dalyvavo pirmajame pasauliniame kare. 1918 m. grįžo į Lietuvą, tarnavo Lietuvos kariuomenėje iki 1924 m. Suteiktas kapitono laipsnis. Išėjęs į atsargą, 1924–1926 m. buvo Zarasų apskrities viršininkas. 1926 m. keletą mėnesių dirbo Šiaulių apskrities viršininku. Vėliau vertėsi advokato praktika Joniškyje ir Šiauliuose. 1938 m. išrinktas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nariu. 1941 m. vėl buvo paskirtas Šiaulių apskrities viršininku, bet greitai atsistatydino. 1945 m. sovietų suimtas, kalintas Šiauliuose. 1945 m. nuteistas ir išvežtas į Sibirą, kur ir mirė. Buvo valstiečių liaudininkų sąjungos narys. Bendradarbiavo leidiniuose „Teisė“, „Lietuvos žinios“, „Lietuvos ūkininkas“ ir kt. Vienas Šiaulių kraštotyros draugijos steigėjų ir rėmėjų. Dalyvavo kalinių globos draugijos veikloje, Šiauliuose organizavo „Rotary“ klubą (1938) ir kurį laiką jam vadovavo. Su kitais rūpinosi Šiaulių dramos teatro naujųjų rūmų statyba. Apie J. Urbaitį bei jo artimuosius išleista knyga „Nubaustieji“ (sudaryt. Elena Urbaitis, 2007).

Į viršų

V

VAIŠVILA ZIGMAS. Gimė 1956 m. gruodžio 20 d. Šiauliuose. Fizikas, valstybės ir visuomenės veikėjas, Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signataras, fizikos mokslų daktaras (1984). 1979 m. baigė Vilniaus universitetą, Fizikos fakultetą. Studijavo Maskvos universiteto Branduolinės fizikos MTI. 1981–1988 m. Lietuvos Mokslų Akademijos Fizikos instituto darbuotojas, 1988–1989 m. LSSR valstybinio gamtos apsaugos komiteto Mokslo valdybos viršininkas, Liaudies ūkio specialistų kvalifikacijos instituto vyr. dėstytojas. 1989 m. LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas (išrinktas Šiauliuose) ir SSRS liaudies deputatas. 1990–1992 m. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatas, Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komiteto pirmininkas. 1991 m. – LR Ministro Pirmininko pavaduotojas, nuo 1991 m. spalio mėn. dar ir Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius. 1993–1997 m. – UAB „Infoverslas“ direktorius, nuo 1997 m. UAB „Parex lizingas“ direktorius. Pirmojo ekologinio klubo Lietuvoje „Žemyna“ vienas iš steigėjų. Dalyvavo Lietuvos žaliųjų judėjime, Lietuvos žaliųjų partijos veikloje. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės narys (1988). Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarų klubo valdybos narys, prezidentas. LPS iniciatyvinės grupės klubo pirmininko pavaduotojas. Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000).

VAITIEKŪNAS RIMANTAS VINCENTAS. Gimė 1936 m. spalio 6 d. Skaistgiryje (Joniškio r.). Mirė 2016 m. kovo 9 d. Šiauliuose. Pedagogas, eseistas, dainų autorius ir atlikėjas, kultūros ir visuomenės veikėjas. 1960 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, lietuvių kalbą ir literatūrą. 1960–1975 m. dirbo Skaisgirio vidurinėje mokykloje, 1975–1980 m. – Joniškio kultūros namų direktorius, vienas iš Joniškio literatų klubo steigėjų. 1980–1989 m. – Šiaulių dramos teatro direktoriaus pavaduotojas, nuo 1989 m. – šio teatro redaktorius, archyvaras. 1989–1997 m. Šiaulių aklųjų vakarinės mokyklos, Socialinio ugdymo mokyklos, P. Avižonio regos centro darbuotojas. Parašė knygas „Sakmė apie aktorę“ (1994), „Penkiasdešimt metų teatre“ (1996), „Susitikimų akimirkos“ (1996), „Mūzų prieglobsty“ (1997), „Opera, meilė mano“ (1999). Mėgėjų teatruose režisavo apie 50 pjesių. Išleido 12 garso kasečių, parašė per 100 dainų. Respublikinėje ir miesto spaudoje paskelbė per 200 straipsnių apie teatro meną. Privačioje kolekcijoje turi per 3000 autografų iš viso pasaulio (pateko į Lietuvos rekordų knygą). Nuo 1991 m. vadovavo „Damų ir riterių“ muzikos klubui bei Šiaulių P. Višinskio viešojoje bibliotekoje veda užsiėmimus operos meno gerbėjams. Šiaulių miesto senjorų draugijos pirmininkas.

VALANČIUS JUOZAS. Gimė 1891 m. Sutkūnuose (Šiaulių r.). Mirė 1942 m. rugpjūčio 14 d. Gorkyje (Rusija). Provizorius, visuomenės veikėjas. Mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. 1922 m. baigė aukštuosius kursus Kaune, įgijo farmacininko specialybę. Nuo 1920 m. – Lietuvos kariuomenės savanoris, 1921–1922 m. Kauno savivaldybės sanitarijos skyriaus farmacijos dalies viršininkas. 1924 m. Šiauliuose atidarė vaistinę. 1929–1930 m. – Šiaulių ligonių kasos direktorius. 1931 m. išrinktas į Šiaulių miesto savivaldybės tarybą, 1931–1938 m. – Šiaulių miesto burmistras. Jo kadencijos metu Šiauliuose įrengtas vandentiekis ir kanalizacija, tvarkomos gatvės ir pastatai, atidaryta nauja turgavietė ir kt. Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1940 m. suimtas, kalintas Šiaulių kalėjime, vėliau išvežtas į Rusiją, kur ir mirė. Priklausė Lietuvos tautininkų sąjungai. Nuo 1931 m. buvo Lietuvos vaistininkų draugijos narys, 1935–1940 m. šios draugijos pirmininko pavaduotojas. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino III laipsnio medaliu (1938).

VENCLAUSKAITĖ GRAŽBYLĖ. Gimė 1912 m. gegužės 31 d. Rygoje (Latvija). Mirė 2017 m. vasario 1 d. Šiauliuose. Teisininkė, visuomenės veikėja. 1930 m. baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją. 1930–1934 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Teisės fakultete, 1937 m. apgynė teisininkės diplomą. 1934–1941 m. dirbo Šiaulių ir Joniškio apylinkės teismų teisėja, 1941 m. Teisingumo komisariato skyriaus viršininke, 1941–1944 m. – advokate Žemaičių Naumiestyje, 1944–1947 m. – advokate Kaune. Nuo 1947 m. iki išėjimo į užtarnautą poilsį advokatavo Šiauliuose. Šiaulių miestui padovanojo savo tėvų Kazimiero ir Stanislavos Venclauskių namus, kuriuose dabar įsikūręs „Aušros“ muziejus. Skautų organizacijos narė. Antrojo pasaulinio karo metais pasižymėjo gelbstint žydus, jai suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas ir medalis (1995). Lietuvos nusipelniusi teisininkė (1972). Šiaulių miesto garbės pilietė (2000). Apdovanota „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“ (2000), garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2008).

VENCLAUSKIENĖ-JAKŠEVIČIŪTĖ STANISLAVA. Gimė 1874 m. liepos 9 d. Šiauliuose. Mirė 1958 m. sausio 16 d. Vaterburyje (JAV). Aktorė, režisierė, visuomenės ir kultūros veikėja. Baigė Rygos mergaičių gimnaziją. Scenos meną studijavo dramos kursuose Rygoje ir Peterburge. Nuo 1891 m. vaidino rusų teatro trupėje Šiauliuose. 1899 m. Palangoje režisavo pirmąjį viešą lietuvišką spektaklį A. Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“. 1903–1908 m. gyveno Rygoje, čia suorganizavo artistų mėgėjų būrelį. 1908 m. Šiauliuose viena iš draugijos „Varpas“ steigėjų. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Rusijoje, Tuloje. 1918 m. grįžo į Šiaulius. Aktyviai įsijungė į miesto labdaros organizacijų veiklą. Dalyvavo šv. Vincento, „Vilties“ draugijų darbe. Skautams remti draugijos viena iš steigėjų ir veikėja, skautų sąjungos tarybos narė. Kelis kartus vienintelė moteris buvo išrinkta Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nare. Su vyru advokatu K. Venclauskiu augino ir globojo apie 100 našlaičių vaikų. Išvertė ir parašė pjesių mėgėjų teatrams. Antrojo pasaulinio karo metais padėjo Šiaulių gete kalinamiems žydams, suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas ir medalis (1995). 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Jai skirta šiauliečio L. Paleckio-Kaktavičiaus knyga „Namuose ant Pasadnos ulyčios“ (1991). Šiauliuose, Venclauskių namų terasoje pastatytas paminklas „Motinystė“ (skulpt. A. Šnaras, 1993). Apdovanota „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“ (2000).

VENCLAUSKIS KAZIMIERAS. Gimė 1880 m. vasario 27 d. Juodeikiuose (Plungės r.). Mirė 1940 m. vasario 24 d. Šiauliuose. Teisininkas, politinis, visuomenės ir kultūros veikėjas. 1898 m. baigė Liepojos gimnaziją. Studijavo Peterburgo ir Varšuvos universitetuose. 1903 m. baigė Tartu universitetą, Teisės fakultetą. Nuo 1908 m. gyveno Šiauliuose, čia vertėsi advokato praktika. Nuo 1908 m. buvo „Varpo“ draugijos valdybos pirmininkas. 1911 m. išrinktas Šiaulių miesto dūmos nariu, dirbo Šiaulių savivaldybės turto vertinimo komisijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. 1918 m. grįžo į Šiaulius, vienas iš pirmųjų pradėjo organizuotį miesto savivaldybę. 1918–1919 m. buvo pirmasis nepriklausomoje Lietuvoje Šiaulių miesto burmistras. 1919–1921 m. dirbo Šiaulių apskrities savivaldybėje, buvo jos pirmininkas. 1919–1920 m. dėstė teisę Šiaulių gimnazijoje. 1920 m. išrinktas Steigiamojo Seimo nariu. 1922 m. išrinktas į Lietuvos konstitucijos rengimo komisiją. 1922 m. pirmojo Seimo, 1924 m. antrojo Seimo narys. 1925–1931 m. buvo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos pirmininkas, 1935–1939 m. šios savivaldybės tarybos narys. Dalyvavo kooperacijos, labdaros organizacijų, teisininkų bei advokatų draugijų veikloje. 1925–1939 m. buvo „Kultūros“ bendrovės valdybos pirmininkas. Priklausė Lietuvos socialdemokratų partijai, buvo vienas iš partijos vadovų. Šiaulių „Aušros“ muziejus išleido knygą apie K. Venclauskį (sudaryt. I. Nekrašienė, 2000). Šiauliuose, Venclauskių namų kiemelyje, atidengtas paminklas (skulpt. G. Lukošaitis, 2005). Jo vardu pavadinta viena Šiaulių miesto gatvė.

VERKULIENĖ VANDA. Gimė 1940 m. lapkričio 17 d. Žižmuose (Šalčininkų r.). Choreografė, režisierė, kultūros ir visuomenės veikėja. 1962 m. baigė Vilniaus kultūros-švietimo technikumą, 1979 m. – Šiaulių pedagoginį institutą, Ikimokyklinio auklėjimo fakultetą. 1962–1977 m. Šiaulių rajono kultūros namų meno vadovė, metodininkė, direktorė. Nuo 1970 m. dirba Šiaulių miesto Kultūros centre, vadovauja pagyvenusių žmonių šokių ansambliui „Kalatinis“. 1974 m. subūrė Ginkūnų pagyvenusių žmonių šokių kolektyvą „Dobilas“ (2000 m. apdovanotas statulėle „Aukso paukštė“). 1977–1991 m. – Kultūros darbuotojų profesinės sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkė. 1991–2001 m. Šiaulių rajono kultūros skyriaus renginių organizatorė, režisierė. Lietuvos dainų šventės (1990), pasaulio lietuvių dainų švenčių (1994, 1998) baletmeisterė, vyriausioji baletmeisterė (2003). Kolektyvai „Kalatinis“ ir „Dobilas“ nuolatiniai respublikinių dainų švenčių dalyviai, konkursų laureatai bei prizininkai. Lietuvos nusipelniusi kultūros-švietimo darbuotoja (1975). Apdovanota garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2005).

VILBIKAS ALFREDAS. Gimė 1953 m. birželio 19 d. Varėnoje. Teisininkas, visuomenės veikėjas. 1971–1974 m. mokėsi Leningrado priešgaisrinės apsaugos mokykloje, 1975–1981 m. studijavo Vilniaus universitete, Teisės fakultete. 1974–1979 m. Varėnos vidaus reikalų skyriaus darbuotojas, 1979–1989 m. Priešgaisrinės apsaugos viršininkas, majoras. 1989–1998 m. – Šiaulių miesto Vyriausiojo policijos komisariato komisaras, 1998–2000 m. vyriausiasis komisaras. Nuo 2000 m. Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjas. Nuo 2001 m. Šiaulių universiteto dėstytojas. Vienas iš Savivaldybių policijos kūrėjų, prevencinės programos Stabdyk nusikalstamumą organizatorius (iki 2000). 1990–1995 m. Šiaulių miesto tarybos deputatas. Knygos Šiaulių apygardos teismų istorija (2005) autorius. Lietuvos teisėjų asociacijos narys (nuo 2000). Krepšinio klubo Justicija prezidentas. Apdovanotas atminimo ženklu „Už nuopelnus išvedant Rusijos kariuomenę iš Lietuvos teritorijos“ (1993).

VILEIŠIS JONAS. Gimė 1872 m. sausio 3 d. Mediniuose, Skrebotiškių valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Mirė 1942 m. birželio 1 d. Kaune. Mokėsi pas daraktorių, 1884 m. įstojo į Šiaulių berniukų gimnaziją, ją baigė 1892 m. 1892–1894 m. studijavo Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultete, vėliau – Teisės fakultete, kurį baigė 1898 m. J. Vileišis – vienas iš keturių Lietuvos tarybos narių, kurie protestuodami prieš pataikavimą Vokietijai 1918 m. sausio 26 d. iš tarybos pasitraukė ir grįžo į ją tik tada, kai tarybos dauguma nusileido jų reikalavimui skelbti visišką Lietuvos nepriklausomybę. Pasirašant Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, J. Vileišiui buvo 46-eri. (Literatūra: „Šiaulių berniukų gimnazija“, 2018, p. 10. Red. 2018-11-15.)

VINGRAS VACLOVAS. Gimė 1944 m. kovo 20 d. Šiauliuose. Inžinierius, politinis, visuomenės ir kultūros veikėjas. 1971 m. baigė Kauno politechnikos institutą, įgijo pramoninės ir civilinės statybos inžinieriaus kvalifikaciją. 1966–1971 m. dirbo Šiaulių miesto statybinėse organizacijose. 1971–1991 m. – Lietuvos mokslinės techninės informacijos (LMTI) mokslinio tyrimo instituto Šiaulių filialo vedėjas, 1978–1991 m. Šiaulių miesto inžinierių namų direktorius. 1992–1993 m. – UAB „Šiaulių birža“ direktorius, 1993–2000 m. – IĮ „Kontraktas“ savininkas ir direktorius. 2000–2002 m. Šiaulių miesto vicemeras. Inicijavo tarptautinį S. Sondeckio festivalį, S. Šalkausko antkapinio paminklo statybą. Nuo 2002 m. UAB Rūdė ekonomikos direktorius, Šiaulių universiteto dėstytojas. 1990–1995, 1997–2000 2003–2007 ir nuo 2007 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys. Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės (1988), Sąjūdžio Seimo (1988–1990) narys. Nuo 2003 m. Lietuvos liberalų ir centro sąjungos narys. Lietuvos kultūros fondo Šiaulių skyriaus pirmininkas (1987–1990). Nuo 1998 m. UNESCO Šiaulių klubo narys, 1998–2000 m. klubo prezidentas. Šiaulių universiteto tarybos narys (nuo 2001 m.). Šiaulių bendruomenės namų įkūrėjas ir vadovas. Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000).

VOLKOVAS VACLOVAS. Gimė 1947 m. sausio 3 d. Kužiuose (Šiaulių r.). Inžinierius, politinis ir valstybės veikėjas. 1966–1972 m. studijavo Kauno politechnikos institute, įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę. 1964–1969 m. dirbo Šiaulių elektros tinkluose ir Vairo gamykloje. 1969–1976 m. – Šiaulių 29-osios profesinės technikos mokyklos meistras, direktoriaus pavaduotojas, 1976–1980 m. – tarpmokyklinio gamybinio mokymo kombinato direktorius, 1980–1984 m. – Šiaulių vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, 1984–1989 m. – LKP Šiaulių miesto komiteto sekretorius. 1989–1991 m. UAB „Santaka“, 1991–1995 m. UAB „Vara“ direktorius. 1995–1997 m. ir 2003–2008 m. LR Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje. 1997–2002 m. – IĮ savininkas, 2002–2003 m. – Šiaulių miesto meras. Lietuvos socialdemokratų partijos narys (nuo 2001 m.). Lietuvos rankinio ir tinklinio federacijų Šiaulių skyriaus prezidentas. Apdovanotas garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2007).

Į viršų

Z

ZALECKAS KĘSTUTIS. Gimė 1943 m. rugsėjo 19 d. Kriukuose (Joniškio r.). Inžinierius, valstybės ir politinis veikėjas. 1967 m. baigė Baku (Azerbaidžanas) naftos ir chemijos institutą, 1981 m. – Leningrado aukštąją partinę mokyklą. 1967–1969 m. dirbo inžinieriumi Šiauliuose. 1969–1975 m. LLKJS Šiaulių miesto komiteto pirmasis sekretorius, 1975–1980 m. miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, 1980–1985 m. – pirmininkas. 1985–1988 m. LKP Šiaulių miesto komiteto pirmasis sekretorius. Nuo 1988 m. gyvena Vilniuje. 1988–1990 m. LKP Vilniaus miesto komiteto pirmasis sekretorius, nuo 1991 m. – bendros Suomijos ir Lietuvos įmonės „Litofinn service direktorius“Nuo 1981 m. buvo LSSR Aukščiausiosios tarybos deputatas, 1989 m. išrinktas SSRS liaudies deputatu.

ZUBOVAS VLADIMIRAS. Gimė 1887 m. spalio 21 d. Šiauliuose. Mirė 1959 m. vasario 4 d. Kaune. Agronomas, visuomenės veikėjas, žemės ūkio mokslų daktaras (1956). Garsios grafų Zubovų giminės ainis. 1905 m. baigė Šiaulių gimnaziją, 1910 m. – Halės (Vokietija) universitetą. Iki 1941 m. savo dvaruose gerino Lietuvos juodmargių galvijų veislę. 1946–1949 m. dėstė Žemės ūkio, Veterinarijos akademijose, 1949–1955 m. dirbo Biologijos institute. 1955–1956 m. dirbo kolūkio pirmininku Jonavos r. Veikė įvairiose ūkinėse ir kooperatinėse organizacijose, skaitė paskaitas, steigė žemės ūkio ratelius, vadovavo kursams Gruzdžiuose. Šiauliuose susibūrusioje žemės ūkio kooperatyvų sąjungoje „Gamintojas“ buvo atsakingas už švietimą ir kultūrą. Išrinktas į Ūkininkų partijos centro komitetą (1927). Redagavo laikraštį „Klaipėdos apžvalgininkas“ (vok. k., 1935–1939). Išleido keletą knygų žemės ūkio klausimais: „Gyvulių šėrimas kolūkiuose“ (1950), „Ankštiniai pašariniai augalai“ (1956), leidinio „Valstybinė arklių kilmės knyga“ (1948) bendraautorius ir kt.

Į viršų

Ž

ŽAKAITIENĖ ROMA. Gimė 1956 m. gruodžio 2 d. Šiauliuose. Teisininkė, valstybės ir visuomenės veikėja. 1975 m. baigė Šiaulių 5-ąją vidurinę mokyklą. 1975–1981 m. studijavo Vilniaus universitete, Teisės fakultete. Iki 1990 m. dirbo juriskonsulte Vilniaus vaikų klinikinėje ligoninėje, „Trakų“ visuomeninio maitinimo susivienijime, vyr. konsultante LSSR Teisingumo ministerijoje. 1990–1996 m. – įvairių organizacijų profesinių sąjungų pirmininko pavaduotoja, pirmininkė. 1996–2004 m. LR Seimo narė. 2001–2004 m. LR Kultūros ministrė, 2006–2008 m. LR Švietimo ir mokslo ministrė. Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narė (nuo 1997), šios partijos pirmininko pavaduotoja (1999–2001), LSDP prezidiumo narė, UNESCO nacionalinio komiteto komisijos pirmininkė. Apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi (2004).

ŽAKARIS EDVARDAS. Gimė 1952 m. gegužės 25 d. Pagėgiuose (Šilutės r.). Inžinierius ekonomistas, politinis ir visuomenės veikėjas. 1985 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, 1988 m. – Šiaulių pedagoginį institutą, tiflopedagogiką. 1973–1983 m. Kelmės 1-osios vidurinės mokyklos mokytojas. 1984–1989 m. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Kelmės skyriaus pirmininkas, 1989–1992 m. LASS Šiaulių įmonės direktoriaus pavaduotojas, 1992–2004 m. – direktorius. Nuo 2004 m. LR Seimo narys. 1987–1990 m. Kelmės rajono liaudies deputatų tarybos deputatas, 1990–1995, 2000–2004 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys, 2002–2003 m. valdybos narys, 2004 m. Kultūros, švietimo ir sporto komiteto pirmininkas. Nuo 1999 m. Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narys, 2000–2001 m. LSDP Šiaulių skyriaus pirmininkas, nuo 2001 m. – šio skyriaus pirmininko pavaduotojas. LASS tarybos narys. Lietuvos neįgalių žmonių įmonių asociacijos pirmininkas.

Į viršų

LITERATŪRA

Balčiūnaitė, Dalia. Šiauliečių – LTSR liaudies artistų ir nusipelniusių kultūros ir švietimo darbuotojų biobibliografinis žodynas: diplominis darbas. Vilnius, 1984.
Gyvenimas Lietuvai: knyga apie Jackų Sondeckį (sudaryt. Jonas Sireika). Šiauliai, 1993.
JAV lietuviai: biografijų žinynas. T. 1-2. Vilnius, 1998.
Kas yra kas Lietuvoje 2007. Kaunas, 2007.
Kas yra kas: Lietuvos miestai. Kaunas, 2005.
Kas yra kas: Lietuvos moterys. Kaunas, 2007.
Kas yra kas Šiaulių apskrityje. Šiauliai, 2001.
Lietuvių enciklopedija. T. 2, 4, 9, 10, 13, 15, 16, 20, 23, 27, 29, 30, 32, 33, 36, 37. Bostonas, 1954, 1956, 1957, 1958, 1960, 1961, 1963, 1964, 1965, 1969, 1985.
Lietuvos kariuomenės karininkai. T. 1-6. Vilnius, 2001–2006.
Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signatarai. Vilnius, 2000.
Šiaulių apskrities istorijos raida (sudaryt. Jonas Sireika). Šiauliai, 2004.
Šiaulių atmintinų datų kalendorius. 1996-2007 (sudaryt. Danutė Darbutienė). Šiauliai, 1995–2006.
Šiaulių miesto garbės piliečiai: aplankas (parengė Domiceta Kazlauskienė). Šiauliai, 2007.
Šiaulių miesto savivaldybės tarnautojai: albumas. Šiauliai, 1938.
Tarybų Lietuvos enciklopedija. T. 1-4. Vilnius, 1985–1988.
Vaičiulevičienė, Birutė. Septyniolika erdvės metų: atodairai. Šiauliai, 2007.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 1-12. Vilnius, 2001–2007.

Parengė Danutė Darbutienė, Sigita Vaitkaitytė

Redagavo Sigita Vaitkaitytė