Gyvenimas tarsi tekstas. Vytauto Sirtauto 90-osioms gimimo metinėms

Koks džiaugsmas prišaukti medį,

Kalną, ežerą, upę!

Ačiū, kartoju, ačiū

Už žodžio skonį burnoj.

Just. Marcinkevičius

 

 

Apie parodą

2011 m. birželio 10 d. sukanka 90 metų, kai gimė kalbininkas, poliglotas, profesorius Vytautas Sirtautas. Šis jubiliejus pagerbiamas virtualia paroda. Parodoje pateikiama trumpa  profesoriaus Vytauto Sirtauto biografija, kolegų ir jį pažinojusių žmonių atsiliepimai apie jį, eksponuojama dalis Povilo Višinskio bibliotekoje saugomų profesoriaus bei jo šeimos narių parengtų vadovėlių, mokymo priemonių, dvi jo poezijos knygos. Viliamės, kad paroda paskatins dar kartą prisiminti šią šviesią Šiaulių krašto asmenybę.

 

Vytauto Sirtauto biografija

Gimė 1921 m. birželio 10 d. Aukštašlynyje (Raseinių raj.). Mirė 2008 m. gruodžio 29 d. Šiauliuose. Kalbininkas, pedagogas, poliglotas, poetas, humanitarinių mokslų (filologijos) daktaras (1969).1945-1950 m. studijavo Vilniaus universitete. 1945-1949 m. dirbo MA Lietuvių kalbos institute redaktoriumi, rašė akademinio Lietuvių kalbos žodyno II ir III t. 1950-1956 m. dėstė Klaipėdos mokytojų institute, seminarijoje. Nuo 1956 m. gyveno ir dirbo Šiauliuose, dėstė Šiaulių universitete, profesorius (1988). Buvo pirmasis Filologijos fakulteto dekanas, 1960-1961 m. vadovavo Lietuvių kalbos katedrai. Pagrindinė mokslinių tyrinėjimų sritis – lietuvių kalbos sintaksė. Išleido 27 knygas (iš jų 15 vadovėlių): „Sakinio dalys“ (1976), „Pagrindinių sakinio dalių derinimas“ (1978), „Kalbotyros pradmenys“ (1981), „Kaip tirti kalbą“ (1981), „Kalbotyros pagrindai“ (1983), „Lietuvių kalbos sintaksė“ (su Č.Grenda, 1988), „Rinktiniai kalbotyros straipsniai“ (su R.Petkevičiene, Č.Grenda, 2001) ir kt. Su žmona pedagoge J.Sirtautiene ir sūnumi Vytautu V.Sirtautu rengė lietuvių kalbos vadovėlius vidurinėms mokykloms. Vadovėliai įvertinti Švietimo ir mokslo ministerijos, Atviros Lietuvos fondo premijomis. Parašė apie 180 mokslinių straipsnių. Recenzavo lietuvių kalbos vadovėlius, monografijas bei disertacijas, vadovavo disertantams, magistrantams. Išleido poezijos rinkinį „Dunksi laiko žingsniai nebylūs“ (2008), grožinę kūrybą spausdino periodikoje. Stažavosi Vilniaus, Rygos, Prahos universitetuose, dalyvavo mokslinėse konferencijose, skaitė pranešimus. Pasaulio lituanistų bendrijos, Lietuvių kalbos draugijos, Lietuvių mokslininkų sąjungos narys. S.Šalkauskio premijos laureatas (2001).

 

Profesoriaus mintys

„Nesistenkim bet kokia kaina palikti savo pėdsakų svetimame rankraštyje. Tai negeras įprotis. Taisyti reikia tik dideles klaidas. Nereikalingi kalbos taisymai yra ne mažesnis jos žalojimas“

Byčienė, Dalia. „Kalba – ne matematika – taisyti reikia tik dideles klaidas“ // Šiaulių kraštas. – 1995, saus. 16, p. 4

„Gal dvidešimčia kalbų galiu skaityti tekstus. Kalbos man sekėsi. Dar šeštoje klasėje gavau Prancūzų draugijos premiją už rašinį. Labiausiai patinka germanų kalbos. Kadaise su vienu italu susirašinėjau – vienas kitam ilgiausius laiškus, net po dvidešimt puslapių siuntėme… Gerai mokėti kalbas.“

Sirtautas, Vytautas. Gyvenimas tarsi tekstas // Šiaulių kraštas. – 1996, birž. 8, p. 1, 9

 

 

Vytauto Sirtauto parengti vadovėliai 

 

Su bendraautoriais sudarytos knygos:

 

Vytauto Sirtauto poezija

 

Apie Vytautą Sirtautą

 

Kolegų ir jį pažinojusių žmonių mintys

Česys Grenda „Mokslinė  bei pedagoginė Vytauto Sirtauto veikla pasižymi įvairumu. Nesuklysime sakydami, kad nėra tos kalbos mokslo srities, kuria jis nesidomėtų. Domėtis įvairiais kalbos mokslo srities dalykais jį vertė susiklosčiusios aplinkybės: ilgą laiką jis buvo tiek Klaipėdoje, tiek Šiauliuose kone vienintelis pagrindinių lituanistikos disciplinų dėstytojas. Kurią discipliną jis skaitytų, moka sudominti studentus, sužadinti jų mąstymą, norą gilintis į dėstomąjį dalyką. Galima sakyti, nėra to dalyko, kurio jis ilgesnį ar trumpesnį laiką nebūtų dėstęs. Todėl, prisiminę tą laiką, šiandien jo bendradarbiai kartais juokaudami pasako: „Sirtautas dar nėra dėstęs tik hebrajų kalbos“.

Grenda, Česys. Kalbininkui Vytautui Sirtautui – 50 // Mūsų kalba. – 1971, Nr. 6, p. 34-36

Aldona Sireikienė „Žmogaus esmė – tai, ką jis mąsto. Profesorius taupo žodį, nebarsto jų be reikalo: kitaip žodis nebebūtų toks talpus ir svarus. Dosniai dalija gerąją patirtį jauniems dėstytojams, studentams, mokytojams. Globoja jaunus mokslininkus, padeda kurti naują mintį, konsultuoja, moko…Dalykiškumas, gili analizė, nuoseklumas – pagrindiniai Profesoriaus darbo bruožai.“

Sireikienė, Aldona. Namai, kur gyvena kalba // Šiaulių naujienos. – 1991, birž. 20

Aldona Sireikienė „Šiaulių instituto (universiteto) profesorius Vytautas Sirtautas dažnai sako kalbas per visas iškilmes, renkant naują valdžią, žodį taria senato posėdžiuose. Jis kalba ne tik dėl to, kad yra visų gerbiamas, orus žmogus, didelis autoritetas, bene dėl kitos – ir pačios svarbiausios priežasties – jį kviečia į tribūną – profesoriaus taiklus žodis  yra priimtinas ir pozicijai, ir opozicijai, ir esantiems instituto (universiteto) valdžioje, ir jos siekiantiems ar buvusiems. Jeigu sprendžiami svarbūs klausimai, yra kas nors ginčytina, kartais net lemtinga, tuoj į tribūną išeis profesorius Vytautas Sirtautas, ir visi susikaupę klausysis.“

Sireikienė, Aladona. „Jeigu ko nors nežinau, jaučiu kaltę“ // Šiaulių kraštas. – 1995, rugs, 16, p. 14

 

Kazimieras Župerka „Profesorius turėjo savitą, subtilų humoro jausmą, mokėjo juokauti. Jis mėgo ir gebėjo bendrauti, būti su žmonėmis. Buvo dėstytojų mokslinių metodinių seminarų sumanytojas ir vadovas. Veiklus įvairių kultūros renginių, sambūrių dalyvis.
Buvę jo studentai prisimena: dėstytojas neretai leisdavęs sau nukrypti nuo paskaitos temos – imdavęs kalbėti apskritai apie gyvenimą, kultūrą, žmogaus laikyseną visuomenėje.
Mums padeda gyventi ne tik mūsų gyvieji, artimi ir tolimesni žmonės, bet ir išėjusieji. Banalu sakyti – lieka jų darbai, nors tai ir tiesa. Lieka prisiminimai – tai brangiausia: prisimindami mes vėl išgyvename buvusias dienas, praėjusį laiką – susigrąžinam šviesiausias akimirkas.“

Župerka, Kazimieras. Atsisveikinant su Profesorium // Gimtoji kalba. – 2009, Nr. 1, p. 27-30

 

Kazimieras Župeka „Lietuviai esame dejuotojai, verkšlentojai. Šių savybių niekaip negalėjai įžiūrėti Vytauto Sirtauto asmenyje. Jis nesiskųsdavo, nesipiktino buitinėmis negerovėmis, jų tarsi nematydavo. Buvo lyg pakylėtas virš jų. Reikia dirbti savo darbą, o ne verkšlenti, gyvenimas yra gražus – teigė jis savo darbais, laikysena, pačiu savo buvimu.“

Župerka, Kazimieras. Atsisveikinant su Profesorium // Gimtoji kalba. – 2009, Nr. 1, p. 27-30

 

Kazimieras Župerka „Atsigręžę į aukštosios pedagoginės mokyklos dešimtmečius, prie Vytauto Sirtauto vardo ne vieną kartą turėsime dėti skaitvardį pirmasis: pirmasis Lituanistikos fakulteto dekanas, pirmasis Instituto mokslo darbų redaktorius, pirmasis lietuvių kalbotyros profesorius…Vienas mokyčiausių žemaičių – tai jam ypač priderantis epitetas.“

Župerka, Kazimieras. Žodis apie Mokytoją // Šiaulių universitetas. – 2009, saus. 5, p. 2

 

Parodą parengė Informacijos skyriaus bibliografės Danutė Kazlauskienė ir Vita Grigutytė