Atsiminimai

Aktorė Faustina Laurinaitytė:

„Iš to, kiek susitikdavome bendruose spektakliuose, pamenu: jis buvo labai darbštus. Tai labai svarbu. Visus vaidmenis, kokius jam siūlė ir kurių jis ėmėsi, kūrė labai nuoširdžiai. Dirbo kruopščiai, labai atsakingai ir nenuilsdamas siekė to, apie ką svajojo. Apie jo jaunystės vaidmenis nieko negaliu pasakyti: jis – kitos kartos aktorius. Bet dabar jis gražiai suvaidina savo personažus. Subtiliai, emocionaliai – beveik tobulai! Gyvenime Vaclovas yra puikus pašnekovas: susėdam kartais teatro bufete prie kavos puodelio, pasipasakojam visokias naujienas. Gražus tas bendravimas“

Aktorė Irena Liutikaitė:

„Vaclovas – tolstančios aktorių kartos atstovas. Kitų laikų, kitos etikos. Jis – džentelmenas. Jam būdinga taktas, pagarba visiems. Mielas, švelnus, geras žmogus. Spektakliuose Vaclovas – gyvas ir organiškas. Personažais nuspalvinti jo asmenybės savastimi. Ir komiškiems jo personažams būdingas lyrizmas. Net jo generolas Petras Pipynė iš B. Sruogos „Dobilėlis penkialapis“ yra lyriškai komiškas“

Aktorė Genovaitė Vaiginytė:

„Man gaila, kad nemačiau Vaclovo Tamašausko jaunystės vaidmenų. Pamenu, kaip mūsų režisierė A. Ragauskaitė polemizavo su K. Stanislavskio teiginiu: „Nėra mažų vaidmenų – yra maži aktoriai“. Režisierė sakydavo, kad yra maži vaidmenys ir kad juos labai sunku vaidinti, jeigu jie aktoriaus „neišrašyti“. Reikia labai didelio talento, susikaupimo ir meistrystės per kelias tau skirtas minutes scenoje papasakoti žiūrovui visą personažo gyvenimą. Kolegai Vaclovui Tamašauskui tai pasisekdavo“

Aktorė Vanda Venckutė:

„Vacys buvo geras scenos partneris. Puikus charakterinis ir epizodinių vaidmenų atlikėjas. Jo personažai visada turėjo komiškų bruožų, ir jis pats – linksmas, draugiškas. Jei kas nesiseka – patars. Ir kito pastabas išklausys atidžiai. Per jį patekau į teatrą! Pamenu, Kelmėje darbavausi saviveikloje. Kartą į gastroles atvyko Šiaulių dramos teatras. Aktorius (ir režisierius) Juršys, Semaška ir Vaciukas atvyko ankščiau ir, turėdami laiko iki savo vakarinio spektaklio, žiūrėjo mūsų dramą „Tėvų klaida“. Aš vaidinau Aldoną (ir režisavau tą spektaklį) – tragiško likimo mergelę, kuri iš meilės nusinuodija. Ta dramatiška scena juos pakerėjo. Visi trys pasakė man komplimentų, o Vaciukas – nors tada dar buvo pieška – tiesiog pristojo prie manęs: „Tau tik į dramos teatrą reikia“. Man tada užteko saviveiklos, bet jų skambučiai (ypač Vaciuko raginimai) nedavė ramybės. Taip atsidūriau Šiaulių teatre. Ir už tai jam esu dėkinga“

Autorių mintis užrašė Genovaitė Vaiginytė. Šiaulių kraštas, 2004 m. lapkričio 10 d., p. 6