Virtuali paroda aktorės Elenos Bindokaitės 120-osioms gimimo metinėms (1899 12 12–1990 02 09)

Parodoje pateikiami aktorės biografijos faktai ir nuotraukos, kuriose įamžinti vaidmenys, sukurti Šiaulių dramos teatre.

Scena iš spektaklio „Gyvenimo puslapis“. Akt. E.Bindokaitė Pavlovos vaidmenyje

Talentinga aktorė gyveno 1899–1990 metais, 43-ejus metus vaidino teatruose. 1931–1962 m. buvo Šiaulių dramos teatro aktorė. Vaidino 148 premjerose, sukūrė per 200 vaidmenų, dalyvavo beveik 3 000 spektaklių. Lietuvos liaudies artistė (1956 m.), apdovanota „Garbės ženklo“ ordinu. Savo ilgą gyvenimą ji atidavė teatro menui. Artistė buvo be galo pasiaukojusi scenai ir savo profesijai. Ji kūrė įvairiausio plano vaidmenis, labai mėgo vaidinti lietuvių dramaturgų spektakliuose.

Elena Bindokaitė gimė Vilkaviškyje, gausioje šeimoje. Tėvas gražiai griežė smuiku, mama mokė dainų – vakarais jos netildavo Bindokų pirkioje. Elenos Bindokaitės kelias į sceną buvo gana vingiuotas ir sudėtingas. Ji svajojo apie mokytojos profesiją. Baigusi Vilkaviškio pradžios mokyklą, patraukė į Vilnių tęsti mokslų Mokytojų kursuose. Tuo tarpu prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, ir mokiniai buvo evakuoti į Rusiją, Voronežo miestą. Čia pirmą kartą pamatė teatrą – tikrą, didelį, profesionalų su žymiais aktoriais. Į Voronežą gastrolių atvykdavo daug garsių rusų trupių. Šių spektaklių E. Bindokaitė ne tik nepraleisdavo, bet ir pati netrukus įsirašė į dramos būrelį Mokytojų kursuose ir su pasimėgavimu ėmė vaidinti. Galima sakyti, kad teatras ją tikrai paviliojo, nes 1918-aisiais grįžusi į Lietuvą, E. Bindokaitė jau kitais metais tapo Antano Sutkaus vadovaujamo „Tautos“ teatro aktore, o kiek vėliau ją jau kvietėsi ir kiti mėgėjiški kolektyvai (J. Stanulio „Liaudies teatras“, O. Rymaitės „Mūsų teatras“).

1926 m. E. Bindokaitė apsisprendė dėl savo būsimos profesijos – įstojo į Valstybės teatro Vaidybos studiją, į Boriso Dauguviečio vadovaujamą kursą. Jai – dvidešimt septyneri metai. Gana vėlyvas amžius būsimai aktorei. Bet šiuo žingsniu ir pasireiškė E. Bindokaitės charakteris, valia, pasiryžimas. 1929-aisiais Eleną Bindokaitę, paskutinio vaidybos kurso absolventę, teatro fojė sustabdė režisierius Andrius Oleka-Žilinskas ir išklausinėjęs, kas ji tokia, liepė ateiti į savo „Šarūno“ repeticiją. Jai, studentei, buvo pasiūlytas Voverės vaidmuo. Savo aktorystę pradėjo nuo pagrindinio vaidmens spektaklyje – Šarūno nelaimingos žmonos Voverės.

Elena Bindokaitė – viena pirmųjų teatro aktorių, kartu su kitais atvykusi į Šiaulių dramos teatrą 1931 m. ir kūrybingai dirbusi, kol galėjo. Tiesa, 1935 m. kartu su Šiaulių teatru jai teko išsikelti į Klaipėdą, bet 1939 m. teatras vėl grįžo į Šiaulius. Ji vaidino beveik visuose teatro spektakliuose. Elena Bindokaitė vaidino jau pačiame pirmajame Šiaulių dramos teatro spektaklyje – K. Gocio „Princesės Turandot“ pastatyme, kuriame sukūrė Zelimos vaidmenį. Aktorės išskirtinės ir ryškios charakterio savybės savotiškai koregavo ir jos vaidmenis. Teatrinėje jaunystėje ji dažniausiai vaidindavo jaunas, geras ir doras merginas – lyrines herojes. Gerieji, vadinamieji teigiami personažai lydėjo per visą jos sceninį gyvenimą. Subrendusi ji vaidino įvairiausias motinas – ir kaimo, ir miesto. E. Bindokaitė sukūrė tragiškus ir jaudinančius moterų paveikslus: Dilbienę J. Marcinkevičiaus „Kavoliūnuose“, Noreikienę J. Avyžiaus „Baltuosiuose gluosniuose“, Sagaitienę V. Miliūno „Vidurdienio debesyse“, Jonienę A. Vienuolio „Puodžiūnkiemio“ inscenizacijose ir kt. Žavėjo aktorė ir savo komedijiniu talentu, atsiskleidusiu Korobočkos vaidmeniu N. Gogolio „Mirusių sielų“ inscenizacijoje, taip pat kurdama Klimanskienę A. Griciaus „Karštoje vasaroje“ ir daugybę kitų vaidmenų. Vienas mėgstamiausių ir sėkmingiausių vaidmenų – Senelė A. Casonos „Medžiai miršta stovėdami“.

Elena Bindokaitė garsi ne tik kaip aktorė, bet kaip ir Vaikų teatro Šiauliuose įkūrėja. Nuo 1946 m. šalia tiesioginio darbo teatre ji ėmėsi kūrybinio ir pedagoginio darbo vieninteliame tuo metu Lietuvoje Vaikų teatre. Aktorė daugiau nei penkiolika metų paskyrė vaikams, užaugino kelias teatro mylėtojų kartas, ne vienas Vaikų teatro aktorių yra pasirinkęs profesionalaus menininko kelią. Tarp jos auklėtinių – režisierės I. Bučienė, M. Ogaj, R. Steponavičiūtė, aktorė N. Gelžinytė ir kt. Vaikų teatre E. Bindokaitė dirbo, vadovaudamasi visais profesinio teatro darbo principais, tiesa, vaikams suprantama ir suvokiama kalba. Parašė ir režisavo pasaką vaikams „Gintaro lazdelė“.

Elena Bindokaitė gyveno viena – tyliai ir kukliai, gyveno Šiaulių teatro rūpesčiais ir džiaugsmais. Teatras, kuriame ji praleido visą savo gyvenimą, buvo jos tikrieji namai, todėl visuomet ją galėjai rasti teatre.

Naudota literatūra:

  1. Bulzgis S., Kaip bus įamžintas aktorės Elenos Bindokaitės vardas?, Šiaulių naujienos, 1999 10 26, p. 3.
  2. Markevičienė B., Apie Eleną Bindokaitę ir jos Vaikų teatrą, Vilnius, 2009, p. 5–7, 48.
  3. Markevičienė B., Apie Šiaulius ir žmones, menų paviliotus: XX a. penktojo–aštuntojo dešimtmečių kultūrinės veiklos fragmentai, Vilnius, 2018, p. 26–27.
  4. Markevičiūtė E., Gražus jubiliejus, Šiaulių naujienos, 1989 12 22, p. 2.
  5. Šiaulių dramos teatrui – 70, Šiauliai, 2001, p. 47.
  6. Vaitiekūnas R., Ji skleidė gerumą: aktorės Elenos Bindokaitės 95-osioms gimimo metinėms, Šiaulių naujienos, 1994 12 10, p. 12.
  7. Vaitiekūnas R., Mūzų prieglobsty, Šiauliai, 1997, p. 4.

Ištraukos iš komedijos „Pinigėliai“. Garso įrašas iš virtualios elektroninio paveldo sistemos www.epaveldas.lt. Scenos veteranai [Garso įrašas] / [skaitovai] Elena Bindokaitė-Kernauskienė, Potencija Pinkauskaitė, Tefa Vaičiūnienė, Juozas Siparis, 1968 m.

Nuotraukų galerija iš virtualios elektroninio paveldo sistemos www.epaveldas.lt

Parodą rengė Jonė Gorytė