Fotomenininkė

V. Dichavičienė fotografuoja nuo 1975 m. Susidomėjimą menine fotografija pažadino vyras Rimantas Dichavičius. Iš pradžių ji Rimantui asistuodavo, padėdavo tvarkyti fotoarchyvą. Paskui kilo noras pačiai paimti į rankas fotoaparatą.

V. Dichavičienė teigia, kad „fotografija išlavino mąstymą, pastabumą. Ne visada nešiojuos fotoaparatą, bet akys „fotografuoja” ir pastebi tai, ko dažnai nemato kiti. Žaviuosi gera reportažo fotografija, bet pati atsidėjau portreto žanrui. Vengiu atsitiktinių žmogaus išraiškos momentų. Fotografuoju jį ramų, todėl gal atrodo, kad mano darbai per daug statiški, nes veidai rimti ir susikaupę. Bet juk taip atsiskleidžia žmogaus individualūs bruožai, jo vidinis pasaulis. Man svarbu jo gyvenimo ir darbo aplinka, interjeras“.

Fotomenininkei buvo įdomu pro fotoobjektyvą žvelgti į kūrybos žmones. Norėdama įamžinti vienos ar kitos asmenybės dvasinį pasaulį, jo grožį ir paslaptingumą, fotomenininkė, kaip ji pati tvirtina, turėjo iš pradžių tuos žmones „prisijaukinti“. Apie kiekvieno portreto atsiradimą Valerija galėtų papasakoti „beveik apsakymą“.

Gerai jaučianti šviesą, formą, nemėgstanti fotografijoje chaoso, V. Dichavičienė savo personažus mėgsta įamžinti natūralioje aplinkoje – dirbtuvėse, darbo vietoje, namuose. Čia, kur žmogus nebesivaržo.

Valerijos fotografijos – ir estetinė vertybė, ir laiko dvasia, ir dokumentas. Toje daugiau kaip šimto portretų serijoje – kelios dešimtys žmonių, dariusių ir tebedarančių klimatą mūsų kultūriniame gyvenime.

Būta ir lemtingų sutapimų: V. Dichavičienė fotografijose įamžino paskutinę Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės dieną, jos daryti ir Domicėlės Tarabildienės paskutiniai portretai.

Daug V. Dichavičienės portretų publikuota įvairiuose leidiniuose, eksponuota parodose. Pastarųjų menininkė vengia, ją, anot R. Dichavičiaus, reikia paskatinti.

Valerijos niekada nedomino spalvota fotografija. Ji pripažįsta tik juodai baltą, kuri menininkei skamba kaip muzika.

Už nuopelnus fotografijos menui V. Dichavičienei 2000 m. suteiktas Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės nario vardas. Valerija – pirmoji taip tituluota moteris. 2005 m. jai suteiktas meno kūrėjos statusas. Plungės tarptautinėje fotobienalėje ji buvo pripažinta geriausios kolekcijos autore (2010 m.).