Apie bulvarą

Pėsčiųjų gatvės yra daugelyje miestų. Jos patogios, gražios, jaukios, kadangi tokio tipo gatvės turi didesnį sąlytį su jose viešpataujančiu ir palyginti nedideliu greičiu einančiu, besivaikščiojančiu, o neretai ir besiilsinčiu pėsčiuoju. Šiaulių miestas pėsčiųjų gatvę – Vilniaus gatvės bulvarą, turi nuo 1975 m. Šiauliečiai gali didžiuotis, jog Vilniaus gatvės bulvaras yra pirmoji kregždė Sovietų Sąjungoje, trečioji Europoje. Europoje pirmąją pėsčiųjų gatvę 1972 m. įrengė Roterdamas (Olandija), antrąją 1973 m. – Erfurtas (Vokietija), o trečiąją – Šiauliai (Lietuva). Mūsų bulvaras buvo apdovanotas 1978 metų sąjunginės liaudies ūkio pasiekimų parodos medaliu.

Vilniaus gatvė kartu su Tilžės gatve yra seniausios Šiaulių gatvės. Vilniaus gatvė neprarado savo reikšmės per visus Šiaulių miesto vystymosi laikotarpius. Centrinėje miesto dalyje apie šią gatvę nuo seno steigėsi įstaigos, parduotuvės – istoriškai susiklostė prekybinis miesto centras, kuris po karų sugriovimų ir vėl iš naujo atgydavo. 1944 m. miestas buvo beveik visiškai sugriautas, Vilniaus gatvės namai žiojėjo pajuodusiomis, aprūkusiomis langų kiaurymėmis. Paskubom atstatytas centras nebuvo išraiškingas nei urbanistiniu, nei architektūriniu požiūriais. Centrinė Vilniaus gatvės dalis buvo pilna pėsčiųjų, automobilių – susidarė nepalankus mikroklimatas ir apskritai nepatogu žmonėms. Gatvė sunkiai tegalėjo atlikti savo daugialypes funkcijas. Iškilo drąsi ir originali idėja gatvės 900 m atkarpą paversti pėsčiųjų bulvaru. Idėjos autoriui, tuomečiam miesto vadovui Viliui Kazanavičiui originali mintis gimė rašant disertaciją urbanistikos klausimais bei poilsio zonas išvydus Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje.

Pirmosios dalies – ruožo tarp Tilžės ir Žemaitės gatvių rekonstrukcijos projektas paruoštas ir įvykdytas 1975–1976 m. Architektūrinę ir planinę projekto dalį kūrė architektė V. Taujanskienė ir inžinierius A. Daukšys, o estetinę – miesto vyriausiasis dailininkas V. Puronas. Rekonstrukcija prasidėjo 1975 m. vasarą. Antrosios dalies – ruožo tarp Tilžės ir Draugystės prospekto rekonstrukcija baigta miesto jubiliejaus išvakarėse – 1986 m. Architektūrinės dalies autoriai architektai R. Kačinskas, V. Mazuronis, V. Kačinskas, dizaineriai – I. Gaidamovičius ir V. Puronas.

Pėsčiųjų bulvarą siekta paversti savotišku meniniu miesto akcentu, sukurti naują emocinę – vaizdinę aplinką. Visi gatvės namai buvo perdažyti, išryškinant balkonus, karnizus, nišas, langų ir durų aprėminimus, kitas fasadų dalis. Buvo sukurtos naujos informacinės priemonės ir prekybinė reklama. Tuomet buvo sugalvota įdomi naujovė – tūrinės reklamos. Prieš daugelį parduotuvių  padaryti originalūs akcentai: didžiulis kopūstas (daržovių parduotuvė), žuvis su akimis-žibintais (žuvies parduotuvė) ir kt. Pėsčiųjų bulvare 1975 m. pastatytas pilonas su laikrodžiu ir metaliniu gaidžiu (projektas – V. Purono). 1977 m. fontanėlį bulvare papuošė B. Kasperavičienės metaliniai „Pelikanai“. Už Didždvario gimnazijos prie trykštančių fontanų regime bronzinę moterį su kūdikiu ant kelių. Tai 1980 m. pastatyta A. Toleikio „Motinystė“. Kitoje bulvaro pusėje – nuotaikingi iš balto marmuro iškalti „Nykštukai“. Jie čia stovi nuo 1977 m. Kitame bulvaro gale (prie Draugystės prospekto), „Šiaulių“ viešbučio skvere esantį fontaną papuošė skulptoriaus K. Kasperavičiaus kūrinys „Paukščiai“ (1981 m.). Anksčiau tekėjusį Rūdės upelį primena jo slėniu einanti Rūdės gatvė bei fontanas (1986 m., autoriaus K. Kasperavičiaus).