Aleksandras Dapkevičius – „Ant realaus pasaulio pagrindo“

Paroda
2018-07-01 / 2018-07-15
Bibliotekos III aukštas

2018 m. birželio 21 d., ketvirtadienį, bibliotekos III a. galerijoje atidaryta klaipėdiečio Aleksandro Dapkevičiaus (1929–2007) retrospektyvinė fotografijų paroda „Ant realaus pasaulio pagrindo“. Atidarymą vedė  dailininkas, parodų koordinatorius V. Janulis. Apie A. Dapkevičių ir jo kūrybą pasakojo parodos kuratorė menotyrininkė Danguolė Ruškienė. Ši paroda jau buvo pristatyta Vilniuje. Šiauliuose ji veiks iki liepos 15 d., po to keliaus į Klaipėdą. Projektą remia Klaipėdos miesto savivaldybė.

Aleksandras Dapkevičius – vyresnės kartos Klaipėdos fotomenininkas, šiandien priskirtinas Lietuvos fotografijos klasikams. Jis gimė 1929 m. Sedoje, Mažeikių apskrityje. Nuo 1957 m. apsigyveno Klaipėdoje ir dirbo fotografu. Amatas netrukus peraugo į pomėgį ir jau nuo 1969 m. A. Dapkevičiaus fotografijos vis dažniau buvo eksponuojamos parodose. 1973 m. jis įstojo į Lietuvos fotografijos meno draugiją (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungą) ir jo kūrybinė bei parodinė veikla dar labiau suaktyvėjo. Per daugiau nei 30 metų jis surengė per 20 personalinių parodų, aktyviai dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje (daugiausia – buvusios Sovietų Sąjungos respublikose), pelnė per 50 apdovanojimų. Svarbiausias iš jų – 1999 m. Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) suteiktas fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas. Nuo 1999 m. A. Dapkevičius – Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys, 2005 m. jam buvo suteiktas meno kūrėjo statusas. Autorius mirė 2007 m. Klaipėdoje.

Svarbiausi A. Dapkevičiaus sukurti fotografijų ciklai – „Žemaitukai“ (1968–1978), „Aktai“ (1969-1991), „Pamario peizažai“ (1972–1982), „Portretai“ (1972–1989) ir „Fotografika“ (2002–2007). Yra išleisti trys jo parodų katalogai (2007, 1990, 1985 m.). Kitais metai planuojama išleisti A. Dapkevičiaus fotografijų albumą.

Lietuvos fotografijos mokyklos klestėjimo periodu susiformavusi A. Dapkevičiaus fotografija sunkiai galėtų pretenduoti į objektyvų realybės atspindėjimą. Jis niekada nesiveržė į aktualių įvykių sūkurį, mėgo dirbti vienas, susikaupęs, atsiribojęs nuo chaotiško socialinio ir politinio veiksmo. Autorius ne kartą griežtai pasisakė prieš anuomet lietuvių fotografijoje vyravusį reportažinį stilių ir savo kolegas kritikavo už tai, kad jų darbuose per mažai psichologiškumo, filosofijos. Jis buvo išlaukto, gerai apgalvoto, daugiau ar mažiau surežisuoto kadro šalininkas ir atsitiktinumui beveik nepalikdavo vietos. Autorius sau artimoje aplinkoje dažniausiai ieškodavo lengvai suvokiamos neanalitinės tiesos, vaizdo autentiškumą paprastai paneigdamas subjektyvizuota jautria pozicija. Tačiau visiškai socialinės krypties niekuomet neišsižadėjo. Kaip ir daugumai tuo metu kūrusių fotomenininkų jam rūpėjo įamžinti išeinantį Lietuvos kaimą, gan dažnai jis apsilankydavo ir naujuose Klaipėdos rajonuose turėdamas tikslą užfiksuoti čia naujai įsikūrusių klaipėdiečių gyvenimo epizodus. Tačiau akivaizdžiai svaresnę A. Dapkevičiaus fotografijos dalį sudaro temos, žymiai laisvesnės nuo faktų, kokie jie bebūtų ir todėl autoriui suteikiančios daugiau erdvės. Viena iš jų – gamta. A. Dapkevičius visą gyvenimą su ja išlaikė labai tamprų ryšį. Dirbdamas su šiuo žanru, jis iki subtilumo ištobulino savo kūrybinę manierą. Būtent čia atsivėrė lyriškiausi ir jautriausi jo kūrybos niuansai, stipriausiai pasireiškė asmeniniai grožio, dermės ir estetikos suvokimo principai. Kitas itin populiarus A. Dapkevičiaus kūryboje žanras – aktas. Čia autorius beveik neišsiskyrė iš kitų to meto meistrų. Kaip ir dauguma jų, domėjosi tik jaunu ir savaime estetišku moters kūnu. Savo pozuotojas įprastai fotografavo natūros fone, taip siekdamas atskleisti ir įprasminti žmogaus bei gamtos vienovę. Ir jau visiškai kitokie A. Dapkevičiaus vaikai. Autorius visuomet akcentuodavo šios temos svarbą jo fotografijoje. Jam ji buvo vertinga ne tiek formaliu išraiškos priemonių nulemtu vizualumu, kiek turiniu. Ir čia jau siekiama autentiškumo. Nesumeluotas vaikiškas nuoširdumas ar jie džiaugtųsi, ar verktų, kuria įtaigius psichologinius portretus ir atveria giliausias nuotraukų prasmes. Šie darbai, priešingai nei autoriaus sukurti aktai ar peizažai, turi žymiai daugiau autentiškos akimirkos ir reportažinio metodo bruožų.

A. Dapkevičiaus fotografinės kūrybos raiškas stipriai praturtino ir tai, kad dar septintajame dešimtmetyje jis pradėjo kurti montažus, savotiškas realybės klastotes. Jau tuomet jis aktyviai domėjosi naujomis kūrybos galimybėmis fotografijoje, įgalinančiomis dar stipriau koreguoti realybę. O po beveik trisdešimties metų darbo tradicinės fotografijose srityje, jis pasitelkė visiškai jam nebūdingus sprendimus. Fotografas pradėjo spalvinti savo fotografijas flomasteriais, guašu ir kt. Taip radosi nauji kūriniai, jau beveik nieko bendro neturintys su fotografija. Būdingas tapybos eskiziškumas, spontaniškumas neatpažįstamai pakeitė gerai apgalvotą fotografinio vaizdo sąrangą. Tačiau teigti, kad ant nuotraukos pagrindo kuriami nauji vaizdiniai praranda bet kokį ryšį su fotografija, taip pat nebūtų tikslu. Net ir savo fiktyvų pasaulį A. Dapkevičius kūrė ant realaus pasaulio pagrindo, naudodamasis realybės padiktuotomis daiktų formomis ir jų tarpusavio ryšiais.

A. Dapkevičiaus kūrybinis palikimas – gausus ir įvairialypis. Autorius nuolat eksperimentavo, kūrė montažus, koliažus, ieškojo naujų vaizdų prasmių daugkartinėje ekspozicijoje ir pan. Tačiau ką bepasirinktų, kokias priemones naudotų, jo kūryboje visuomet išliko ryškios pastangos prasilaužti pro anuometinius ideologinius barjerus ir nusistovėjusius mąstymo standartus. Išlaikydamas pagarbą tradicijai, jis tuo pačiu metu ieškojo naujų raiškos galimybių ir jam jau buvo visiškai nesvarbu, kad jos neįsitenka fotografijos rėmuose. A. Dapkevičiaus kūryba darė didžiulę įtaką Klaipėdos fotografijos raidai, įnešė savo indėlį ir į Lietuvos fotografijos istoriją.

Parodos kuratorė Danguolė Ruškienė

Komentarai