Naujausioje D. Šukio knygoje netrūksta nuotykių ir meilės

Renginys
2018-01-18 / 2018-01-18
Bibliotekos Mažoji salė

Ar žinote, koks personažas labiausiai patinka rašytojui Dainiui Šukiui? Kas yra slapta ežiuko meilė? Kur dingsta bananai? Kodėl katinas mūvi pirštines? Turbūt nežinote. O vaikai, bent jau tie, kurie sausio 18 dieną atėjo į susitikimą su rašytoju, žino. Jie skaito knygas, todėl į kiekvieną renginio vedėjos Agnės klausimą atsakydavo aukštai iškeldami ranką ir garsiai šaukdami teisingą atsakymą. Stengtis vertėjo. Mat rašytojas teisingai atsakiusiems į viktorinos klausimus dovanojo paties sukurtą spalvingą pamokų tvarkaraštį.

Viktorina ir dovanos buvo kiek vėliau, iš pradžių reikėjo patiems klausti. Pavyzdžiui, koks rašytojo amžius. Reikia pasakyti, domėtasi tuo nuoširdžiai. Buvo rimtų ekspertų, kurie bandė atspėti iš pirmo karto. „Šešiasdešimt“, – skelbė jie. Rašytojas, tai išgirdęs, nei paneigė, nei patvirtino. Išsisuko atsakydamas, kad dabar tikrai yra vyresnis nei anksčiau. Kiti klausimai buvo ne tokie pavojingi. Knygų autoriui tereikėjo patvirtinti, kad mėgstamiausias jo personažas – ežiukas, kuris keliauja per visas istorijas, paaiškinti (parodyti), kas yra Spirabyra, Bezdulis, atskleisti, kad Kalėdų Senelis (ir triušis) labai mėgsta kopūstus, kad vaikystė kvepia ne tik šokoladu ir pienu, bet ir… kakučiais, o pati pavojingiausia profesija yra dantisto – kartais tenka rizikuoti gyvybe ir lipti gydyti dantų net į burną (taip nutiko ežiukui, norėjusiam padėti meškai). Vaikai negalėjo patikėti, kad Kalėdų Senelio roges tempia balta meška su mediniais ragais, kad karvė gulinėja paplūdimy ir slepiasi nuo liūtų apsimesdama zebru, bei kitais abejotinais faktais. Bet kaip netikėsi, juk rašytojas sako ir jo knygelėse rašoma!

„Gyvenimas kupinas nuotykių. Be jų gyventi būtų nuobodu“, – sakė Dainius Šukys ir visi jam pritarė. Net iš redakcijos (ten dirba D. Šukys) atėję rašytojo kolegos – kai kurių personažų (vištų, lapino) prototipai (taip sakė).

Taigi šeštoje, naujausioje, D. Šukio knygoje tvarto gyvulėlių nuotykiai tęsiasi. Joje pasakojama istorija apie tris paršiukus – Niurzgą, Bezdulį ir Knysliuką, kurie draugauja su triušiu Spirabyra, karve ir kitais gyvūnėliais. Visus juos autorius sugalvojo ir nupiešė pats. Piešti, pasirodo, kūrėjui kur kas smagiau ir geriau sekasi negu rašyti tekstą. „Kartais piešinėliai paskatina keisti istoriją, ją papildyti naujais personažais, ir tai labai smagu“, – teigė jis.

„Daug piešiu, eskizuoju. Pirma gimsta personažai. Sugalvoju jų vardus. Pakalbinu juos. Būna, kad ima ir atsako. Papasakoja trumpą epizodą, istoriją. Iškyla dialogai ar scenos, kurie pasufleruoja tolimesnį veiksmą ir išsivysto į pasakojimą. Tą pasakojimą kartais perpasakoju su vis daugiau spalvų ir detalių. Tada sukuriu dar naujų personažų, perkeldamas juos į tą aplinką“, – yra mums pasakojęs D. Šukys apie personažų ir istorijos naujai knygelei atsiradimo procesą.

Turbūt dėl to, kad piešti moka ir sekasi, o gal dėl to, kad kūryba autoriui apskritai yra malonus ir įdomus užsiėmimas, jo knygos yra paklausios, mėgstamos ir mažų, ir suaugusių skaitytojų. Dviejomis iš jų jau gali džiaugtis ir mūsų kaimynai. Tai „Ezītis, kurš mīlēja slepeni“ ir „Vista, kura nozuda miglā“ – šios knygelės labai patinka latvių vaikams.

Naujausia knygelė „Trys paršiukai, Spirabyra ir sugižęs pienas“ turi paslaptį. Ji yra storesnė už kitas ir pagal pirminį sumanymą turėjo būti lėlių teatro scenarijus. Planai, matyt, pasikeitė berašant, tačiau skaitytojai vėl gali mėgautis nuotykiais, kurių šioje istorijoje – per akis. Taigi skaitykite, kas dar neskaitėte, ir laukite kitos rašytojo knygos, kuri bus (dalijamės naujiena tik su jumis) apie fotografus.

Dėkojame vaikų dainavimo studijos „Svirplys“ (vadovai Romas ir Vita Trijoniai) artistams, sukūrusiems tikrą šventę, pakėlusiems dalyvių nuotaiką iki šimto balų ir privertusiems kartu su jais dainuoti ir šokti.

Laimos Juzulėnienės pasakojimas
Ievos Slonksnytės vaizdai

Komentarai