Jūratės Mitalienės tapybos darbų paroda „(Ne)regimybė“

Paroda
2020-04-06 / 2020-04-06
Bibliotekos III aukštas

Kovo 6 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos III a. aukšto galerijoje pristatyta Jūratės Mitalienės tapybos darbų paroda „(Ne)regimybė“.

Paroda veiks iki balandžio 6 d.

 

JŪRATĖ MITALIENĖ  gimė Šiauliuose. 1984 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą. Nuo 2006 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Surengė 20 personalinių parodų. Dalyvauja bendrose parodose, pleneruose, simpoziumuose Lietuvoje ir užsienyje. Yra pelniusi apdovanojimų meno bienalėse, konkursuose.

Dailininkė pristato savo tapybos darbų, koliažų ir piešinių kolekciją „(NE)REGIMYBĖ“. Dauguma jų sukurti 2019–2020 metais. Tai menininkės kryptingi, individualūs meniniai ieškojimai, bandymas jungti aplinkos, gamtos motyvų fragmentus ir savo asmeninės patirties, minčių refleksiją joje.

Apie savo kūrybą dailininkė kalba filosofiškai: „Viskas, kas egzistuoja ir vyksta gamtoje, atsispindi ir mūsų sielose transformuojantis, įgyjant naujų formų, struktūrų. Spalviniai deriniai, jų tarpusavio sąveika Visatoje jau sukurti Dievo ir yra tobuli. Mums tereikia juos pamatyti ir fiksuoti sąmonėje ir (ar) atspindėti kūryboje. Priimdama Visatą, kaip žmogui nepažinią paslaptį, džiaugiuosi, kad galiu pro siaurą jos uždangos kraštelį pamatyti, pajusti begalinį jos grožį, amžiną kaitą ir virsmą. Esame tos kaitos dalis, neturime ar nežinome nei savo pradžios, nei pabaigos. Esame fragmentiški. Abstrakcija – taip pat fragmentiškas menas. Mano darbuose nėra literatūros – tik mažytis sąmonės ir gamtos mikrokosmoso sintezės fragmentas…“

„Dailininkė tarytum rodo pasaulio judėjimą, kurio metu skirtingi, pavieniai ir išblaškyti elementai struktūriškai bando sukibti ir abstrakciją paversti aiškiu pasakojimu apie daiktus, esančius atpažįstamoje tikrovėje. Spalvos vientisumu, sluoksnio nugrandymais ir naujais dažų klojiniais menininkė taip pat išbando pasakojimą, kuris tapyboje dažnai formuojamas privilegijuojant spalvą. Šią kūrybos strategiją menininkė plėtoja kantriai ir dėmesingai apgalvodama kiekvieną tolimesnį kūrybos žingsnį. Menininkės drobėse ženklinama akimirka kaip momentas, kuris geba išjudinti ne kūną, bet vaizduotę. Jos pasakojimai – tai pretekstas, leidžiantis žiūrovui judėti savosios vaizduotės kanalais. Atsigręždama į pirmapradį vaizdavimą ji aktualizuoja vitališkumą, kaip visa ko kūrybinį chaosą, kaip neišsenkamos kūrybinės energijos ir idėjų šaltinį“, – sako menotyrininkas Remigijus Venckus.

I. Slonksnytės nuotr.

Komentarai