Klemo Jankūno fotografijų paroda

Paroda
2019-09-17 / 2019-09-17
III aukšto galerija

Rugpjūčio 30 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos III a. galerijoje atidaryta Klemo Jankūno fotografijų paroda „Sveiki atvykę į mašiną“.

Paroda bus eksponuojama iki rugsėjo 17 d.

I. Slonksnytės nuotr.

————-

Kalbėdami apie meną mėgstame vartoti realybės fragmentacijos terminą. Atrodo, kad prieš mus jau egzistuoja kažkoks didžiulis, vienu metu gyvas ir negyvas, visaapimantis ,,pasaulio“ ar ,,realybės“ masyvas. Jį galima skaidyti, jungti, vėl ardyti. Argi? Ar gali būti objektyvi, statistiška realybė? Gal tai tik jau išankstiniam fragmentiškumui pasmerkta, atskiro žmogaus pastanga sukurti primityvų, pažeidžiamą, istoriškai ribotą pasaulio realybės ar gyvenimo modelį ir juo maitinti pilnatvės ištroškusią savo trapią vaizduotę? Jeigu jau mums duota tenkintis tik realybės šukėmis, tik nuolat byrančio jos veidrodžio atšvaitais, tik jos pažadu – tai labai pravartu nors retkarčiais atvirai ir įdėmiai įsižiūrėti į šį nuolat kintantį, realybės pilnatvę atstojantį fragmentą, žiūrėti ne proto protezais, bet akimis. Ką tai reiškia? Visų pirma atsisakoma išankstinių tikrovės schemų, leidžiame nuogai akiai fiksuoti visą tariamo pasaulio stabilumo atsitiktinumą, prieinamumą ir paradoksalumą. Tačiau akys slidinėja daiktų paviršiumi, jos negali atsiriboti nuo jausmų diktato, nuo jų išdavikiškumo. Daiktai irgi slapstosi, keičiasi, tirpsta ir nyksta tamsoje, agresyviai aštrėja akinančios šviesos nešvankybėje. Būtent tada, šią akimirką ir praverčia fotoaparatas – šalta, tiksliai fiksuojanti, nurengianti laiko tėkmės apgaulę, ją struktūruojanti ir įamžinanti fotoaparato objektyvo akis. Ypač ji reikalinga, kai tavo viduje kirba pirmapradis, lemtingas nepasitikėjimo pasaulio daiktais ir savimi kirminas. Kas gali priversti suaugti su fotoaparatu taip, kad jis taptų neatsiejama tavo organizmo dalimi, trečiąja akimi? Ar tik ne tas viduje išgyvenamas nenoras taikytis su tuo, kas yra, buvo ar gali būti. Arba su tuo, ką mirtinga, baigtinė būtybė vadina galutinėmis tiesomis, kam lenkiasi įteisindama agresyvios iliuzijos viešpatavimą atskiro žmogaus atžvilgiu. Įsivaizduokime, kad šis nepatiklus žmogus – tai Klemas Jankūnas, o ši netvari, bet agresyvi realybė – tai mūsų visų patirtas, netolimas (bet taip iki galo neįsisąmonintas) bolševikmetis. Ką šiaip bejėgis, tačiau visa savo siela maištaujantis žmogus gali padaryti? Tik fiksuoti ne visų pripažintą ir oficialiai įteisintą ,,realybę“, bet vos užčiuopiamus savo situacijos šioje realybėje niuansus. Tai nėra atviras protestas, Klemui šis kelias neaktualus. Jis pasirenka analitinę, giluminę refleksiją. Tai neliudija, kad jis stokoja dramatinės įtampos, įtampa pulsuoja, tačiau nebyliai, kažkur už kadro rėmų. Anot Algimanto Kunčiaus, ,,šios jokio išorinio veiksmo nevaizduojančios fotografijos turi vidinę įtampos erdvę, kurioje lyg tuščiame labirinte kaukši penkiasdešimties metų mūsų gyvenimą lydėjusios šmėklos auliniai batai…“ (,,Krantai“ 1989, nr. 8, p. 59). Taip išvengiama šiaip nereto mūsų fotomene fragmento absoliutinimo. Parodydamas tik užuominos pradžią, tik kalbėjimo galimybę, tik judesio šešėlį (,,Šešėlis“, 1986), Klemas nepasiduoda aparato realybės modelio klastai, bet nuosekliai su reikiamu įniršiu braunasi pro vaizdo retorikos brūzgynus į visiškai kitą sritį. Ten, kur viešpatauja drėgmė, kvapai, oras, temperatūra, juslės. Žodžiu, ten, kur iš vaizdo telieka tik efemeriniai jo galimo buvimo, jo galimo veiksmo ženklai (,,Prie sienos“, 1983), ten, kur vaizdas pats neigia save, kur daiktai ir žmonės gyvena neištarti ir susvetimėję. Jeano Paulio Sartre’o ,,Šleikštulys“ ir Klemo vaizdai šiuo aspektu itin artimi. Ir artimi nebe politinių aliuzijų prasme, bet savo egzistencinio išgyvenimo patirtimi, menine žmogaus pasmerktumo vienatvei ir nesupratimui sklaida. Tai yra jau kita Klemo Jankūno fotomeno briauna. Pasirodo, jo darbai vertingi ir aktualūs ne tik kaip buvusio sociokultūrinio konteksto mitų dalis, absurdo išraiška. Klemo fotografijos svarbios ir kaip savotiški visur ir nuolatos savo egzistencinę dramą išgyvenančio trapaus žmogaus sielos atspindžiai. Kaip šios sielos mozaikos fragmentai, kaip neišbaigti, bet prasmingi savo atviru pažeidžiamu, bandymu būti savimi ir pasaulį matyti ne taip, kaip kitiems norisi, bet kaip liepia vidinė dvasios būtinybė.

Virginijus Kinčinaitis

Tekstas skelbtas almanache „Šiaurės Lietuva“, 1994, p. 51

Komentarai