„Kur liūdi kryžiai pakelėm“

Informacija

2001 metais kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje UNESCO buvo paskelbta vienu iš pirmųjų 19-os Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų, o 2008 m. įtraukta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Nuo pastarojo įvykio praėjo 10 metų. Šiuo laikotarpiu skaityta nemažai pranešimų, organizuota konferencijų, išleista leidinių apie vieną iš unikaliausių reiškinių Lietuvoje ir net pasaulyje – kryždirbystę ir kryžių simboliką.

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (ŠAVB) taip pat prisideda prie šios tradicijos puoselėjimo: jau antrus metus vykdo Lietuvos kultūros tarybos finansuotą kraštotyros ekspediciją, pavadintą lietuvių poeto ir dramaturgo Vinco Mykolaičio-Putino žodžiais „Kur liūdi kryžiai pakelėm“. 2017 m. veiklos buvo organizuojamos Šiaulių, o 2018-aisiais – Plungės bei Akmenės rajonuose.

Pirmoji patirtis – Šiaulių rajone

Praėjusių metų vasarą Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos, jos filialų darbuotojai ir seniūnijų bendruomenių nariai rinko duomenis apie kryžius: fotografavo, užrašinėjo vietinių prisiminimus, fiksavo matmenis. Surinkta medžiaga buvo susisteminta, parengtas kraštotyros darbas. Jo turinyje daugiau kaip 170 skirtingų mažosios sakralinės architektūros objektų, esančių Šiaulių rajone. Tuomet ekspedicijos dalyviai pripažino: „Neužteko laiko, trūko priemonių, stigo patirties…“ Vis dėlto atliktas darbas svarbus ir prasmingas, turintis išliekamąją vertę. Geresnės ar prastesnės kokybės nuotrauka, ilgesnė ar trumpesnė istorija, daugiau ar mažiau faktų apie statinį – visgi liks duomenų apie mažosios sakralinės architektūros objektus.

Pirmasis projektas tapo tęstiniu. Ankstesnė patirtis perduodama naujiems partneriams ir dalyviams, išplėsta geografinė veiklų imtis.

Plungėje pristatyta išskirtinė fotografijų kolekcija

Šiemet spalį Plungės rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko Alfonso Beresnevičiaus sakralinio meno fotografijų kolekcijos pristatymas. Kraštotyrininkas kryždirbystės objektus fotografuoti pradėjo dar sovietmečiu. Tuomet važinėjo motociklu K750, žmonių vadinamu „Emka“. Priekaboje autorius visada turėjo tvarkingai sumontuotą, kad nesudužtų ir nesudulkėtų, fotoaparatą Salut. Negatyvus naudojo 6×6 cm – siekė, kad fotografijos būtų kokybiškos. Dabar A. Beresnevičiaus sukauptą medžiagą jau galime peržiūrėti Virtualioje elektroninio paveldo sistemoje epaveldas.lt.

Plungės rajono savivaldybės mero pavaduotojas Mindaugas Jurčius kolekcijos pristatymo metu vylėsi, kad bent fotografijose išliks autentiški, dabar jau nykstantys, savo formas ir stilius keičiantys kryžiai, koplytėlės. Dėkojo kolekcijos autoriui už atsidavimą ir džiaugėsi bibliotekų vykdomomis veiklomis. Pasak politiko, šis projektas reikšmingas siekiant išlaikyti tradicijas ir perduoti jas ateities kartoms.

Nauja patirtis senose tradicijose

Akmenės rajono savivaldybės viešoji biblioteka ir jos filialai taip pat aktyviai dalyvavo projekte. Akmenės rajone vykusios ekspedicijos metu nufotografuoti ir aprašyti 34 objektai. Parengtas kraštotyros darbas laukia besidominčiųjų kryždirbyste ŠAVB Kraštotyros skaitykloje bei Akmenės rajone esančiose bibliotekose.

„Pirmą kartą dalyvaujame tokiame projekte. Bibliotekų darbuotojos labai noriai įsijungė į veiklą, rado tikrai daug dar nesužymėtų kryžių. Į paieškas įsitraukė net mažieji bibliotekų skaitytojai“, – įspūdžiais dalijosi Akmenės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Zita Sinkevičienė. „Kita didžiulė nauda – bibliotekoje, galima sakyti, susiformavo vos ne atskira bendruomenė pasišventusi mažosios sakralinės architektūros objektų paieškai, darbui su surinkta medžiaga.“ Vadovė taip pat atkreipė dėmesį, kad į ekspediciją aktyviai įsijungė ir vietiniai gyventojai, kurie noriai padėjo, netgi parodė tikslias vietas, pasakojo istorijas apie konkrečių kryžių pastatymo aplinkybes.

Nuo medinių kryžių iki akmens paminklų

Ekspedicijų metu surinkta medžiaga byloja, kad šiandien kryždirbystė tebėra išlikusi gyva, tradiciniu būdu perduodama liaudies meno šaka. Natūralu, kad tai, kas gyva – nuolat kinta, vystosi. Atsiranda naujų statinių formų, renkamasi ne tik tradicines, bet ir alternatyvias medžiagas bei gamybos technikas. Šį teiginį akivaizdžiai iliustruoja kintantis kapinių kraštovaizdis. Tai viena iš pagrindinių erdvių, kur nuo seno statomi sakraliniai statiniai. Pasak etnologės Aldonos Kuprelytės, kadais čia dominavo mediniai kryžiai, stogastulpiai, koplytėlės. Sovietmečiu atsirado betoniniai paminklai su nuotraukomis ir užrašais. Bet jau ir tai retenybė, nes žmonės pertvarko artimųjų kapavietes… Dabartiniais laikais renkamasi vis sunkesni, didesni akmeniniai paminklai. Jie nėra laikytini kryždirbystės objektais. Tokiu būdu senosioms tradicijoms kyla grėsmė ne tik modifikuoti, bet ir išnykti.

Iš kartos į kartą…

Kryždirbystės tradicijų gyvastis priklauso nuo žmonių asmeninio santykio su šiuo reiškiniu. Vykdant kraštotyros ekspedicijas, įvairiose bendruomenėse rengiant susitikimus su dievdirbiais, etnologais, kraštotyrininkais yra siekiama išsaugoti papročius bei užtikrinti etninės kultūros tęstinumą. Šiandien sparčiai kintančioje, vartotojiškoje visuomenėje ypatingai svarbu skatinti gyventojų kultūrinio tapatumo paieškas, prisiminti senuosius papročius, juos išlaikyti ir perduoti ateities kartoms.

 

Sigita Vaitkaitytė

Komentarai