Paroda „Paberžės giedantys daiktai“

Paroda
Meno ir muzikos skaitykla

„O! Kaip aš mylėjau ir myliu daiktus. Ne tik todėl, kad jie be galo nuostabūs, bet ir todėl, kad be galo tikri. Jie gyvi. Yra lotyniškas posakis: „Mundus praegnans Deo – pasaulis nėščias Dievu; kiekvienas daiktas pilnas Dievo…“

Tėvas Stanislovas

 

Nuo lapkričio 8 iki 25 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skaitykloje eksponuojama Vitos Morkūnienės paroda „Paberžės giedantys daiktai“.

 

Tėvo Stanislovo gyvenime ir aplinkoje daiktai buvo ypatinga sfera. Daiktai gyveno šalia jo, su juo, buvo jo ištikimiausi bičiuliai ir palydovai.

Paberžė ir dabar gyva tėvo Stanislovo daiktais – kapinaitėmis, koplytstulpiais, kasdieniais rakandais ir liturginiais reikmenimis. Varpais ir varpeliais, žibintais, vario puodais, aliejinėmis lempelėmis, paveikslais, dūlančiais kryžiais, saulutėmis, besparniais angelais, klumpėmis ir vyžomis, stulomis, arnotais, rankomis nertomis užuolaidomis su Jėzaus širdimi, žarijų lygintuvais, raktais, spynomis, begale kitų daiktų, liudijančių ir kasdienybės rupumą, ir amžinybės ilgesį, ir žmogaus santykį su gyvenimu, su laiku, jame rusenančia kūrybos kibirkštimi. Gyva daiktais, surinktais, suvežtais, ištrauktais iš sąvartynų, bažnyčių palėpių, išpirktais iš metalo supirktuvių, dovanotais gerų žmonių.

Daiktai, kurie nugyveno ilgą gyvenimą ir kurie, turėdami žmogaus balsą, papasakotų žodingas istorijas vietų, įvykių, juos kūrusių žmonių likimus.

Žmogaus balso jie neturi, bet turi kitokią galią – pristabdyti laiko tėkmę, praverti istorijos gelmes, gaivinti ir maitinti atmintį.

Tėvas Stanislovas ne kartą yra sakęs, kad be galo myli daiktus, kad daiktai ateina pas jį kaip sužieduotiniai. Kad naktimis daiktai pražysta. Kad daiktai gieda – pridurdamas, kad paprasti daiktai dainuoja, o šventi – gieda. Kad tai – giesmė Esimui.

Per daugelį metų susikaupė vaizdų ir nuotraukų archyvas, išsaugojęs žvilgsnį, kuriuo žiūrėta ir matyta Paberžė. Iš atminties kyla patirti įspūdžiai, išgyventos būsenos. Jau iš tylos grįžta tėvo Stanislovo kadais pasakyti žodžiai, pokalbių nuotrupos, kuriais norisi pasidalyti su kitais.

Po tėvo Stanislovo mirties, gal net laidotuvių dieną, vienas estų intelektualas, dažnai lankydavęsis Paberžėje, ją mylėjęs, iš tėvo Stanislovo rankų priėmęs Krikšto sakramentą, pasakė: „Jeigu yra kas iš tikrųjų prisimins tėvą Stanislovą ir jo gedės, tai Paberžės daiktai“. Pasakė, nenorėdamas užgauti artimų ir tolimesnių tėvą Stanislovą supusių žmonių. Tenorėdamas pasakyti, kokia kokia gyva ir tikra yra tėvo Stanislovo Paberžėje sukurta giedančių daiktų karalystė.

Tie žodžiai nėjo iš galvos, nepaleido. Jie tapo raktu ir į šią parodą.

Vita Morkūnienė

Komentarai