Dvi parodos V. Mykolaičio-Putino 125-osioms gimimo metinėms

Paroda
2018-01-09 / 2018-02-05
Meno ir muzikos skaitykla

Abonemente ir Meno ir muzikos skaitykloje veikia spaudinių, garsinių tekstų ir vaizdo įrašų parodos, skirtos lietuvių literatūros klasiko Vinco Mykolaičio-Putino 125-ajai sukakčiai. Kviečiame apžiūrėti iki vasario 8 dienos.

Vincas Mykolaitis-Putinas. Fotokopija V. Dulkės

V. Mykolaitis-Putinas (1893–1967) – vienas žymiausių lietuvių rašytojų: poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas, istorikas ir teoretikas, gebėjęs išlikti populiarus daugiau kaip penkiasdešimt kūrybinio darbo metų. Gimė 1893 m. sausio 6 d. Pilotiškėse (Prienų apylinkėje), mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kur susidomėjo literatūra, Maironio poezija. 1909 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją, 1911 m. debiutavo spaudoje. Nuo 1915 m. Sankt Peterburgo dvasinės akademijos, nuo 1918 m. Friburgo (Šveicarija) universiteto studentas. Už pastarajame apgintą disertaciją apie rusų idealisto Vladimiro Solovjovo estetiką gavo filosofijos mokslų daktaro laipsnį. Metus stažavo Miuncheno universitete, nuo 1923 m. rudens – Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto docentas, nuo 1928 m. – profesorius, ilgalaikis (1924–1932) literatūrinio žurnalo Židinys redaktorius.

Kaip ryškiai savitas poetas Mykolaitis-Putinas atsiskleidė antruoju – simbolistiniu – savo kūrybos laikotarpiu, kurį vainikavo lyrikos rinkinys Tarp dviejų aušrų (1927). Jame buvo tokie Mykolaičio-Putino poezijos šedevrai, kaip poema „Vergas“, ciklai „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“, eilėraščiai „Rūpintojėlis“, „Žemei“. Simbolizmas, kuris rėmėsi antikine Platono filosofija ir stengėsi įžvelgti giliai už realybės esančias reiškinių esmes, ieškoti amžinojo grožio ir gėrio, Europoje jau buvo pasibaigęs, bet Lietuvoje skleidėsi kaip dar neišeikvota meno erdvė (kiek anksčiau šiuo keliu muzikoje ir dailėje ėjo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, rusiškai eiles rašė Jurgis Baltrušaitis), todėl Mykolaičio-Putino poezija suskambo naujai ir įspūdingai. Simbolistai savo mintis ir jausmus stengėsi išreikšti netiesiogiai: simboliais, simboliškais vaizdais, garsų sąskambiais, asociacijomis. Muzika, dailė, poezija daugiaprasmiais simboliais gali daugiau pasakyti apie nematomas, bet egzistuojančias esmes nei gamtos ar istorijos mokslai. Į savistabą linkusiam Mykolaičiui-Putinui toks santykis su pasauliu buvo labai artimas. Negalėdamas savyje suderinti kunigo ir poeto, jis išgyveno didelę apsisprendimo dramą. Vidiniams prieštaravimams išreikšti geriausiai tiko simbolių kalba. Ja poetas apmąstė žmogaus galimybes (ciklas „Viršūnės ir gelmės“), vidinį prieštaringumą (ciklas „Pesimizmo himnai“), laisvės ir nelaisvės įtampą (poema „Vergas“), Dievo ir žmogaus santykį („Rūpintojėlis“).

1931 m. gavęs kūrybinių atostogų Mykolaitis-Putinas išvyko į Prancūzijos kurortą Nicą ir pradėjo rašyti autobiografine patirtimi paremtą romaną Altorių šešėly, norėdamas plačiai motyvuoti būsimą pasitraukimą iš kunigų luomo ir užbaigti dvasinio išsivadavimo „bylą“. Altorių šešėly priskiriamas „tapsmo“ (vok. Bildungs) romano tipui, jame atskleidžiama žmogaus sielos istorija: brendimas, pasaulio ir savęs pažinimas, pasaulėžiūros formavimasis, asmenybės savikūra. Romano protagonistas Liudas Vasaris artimas Mykolaičio-Putino lyrikos subjektui – tai intravertiškas, ieškantis, į laisvę besiveržiantis individas, negalintis suderinti poeto talento ir kunigystės luomo apribojimų. Mykolaičio-Putino knyga padarė tikrą perversmą Lietuvoje – ketvirtajame dešimtmetyje romanai pasipylė kaip iš gausybės rago. Dėl sensacingo turinio (autobiografiškumas, seminarijos ir kunigų gyvenimo paviešinimas, įtaigus psichologizmas) Altorių šešėly buvo graibstyte graibstomas. Tai pirmasis lietuvių „bestseleris“. Nė vienas romanas dar ilgai nesulaukė tokio kritikų dėmesio.

Daugiau apie Mykolaičio-Putino kūrybą galite paskaityti svetainėje šaltiniai.info

Ievos Slonksnytės nuotr.

Komentarai