Ugdant vaikus svarbu nenusivertinti

Paskaita
2018-02-08 / 2018-02-08
Bibliotekos Mažoji salė

2018 m. vasario 8 d. Renata Greimaitė, kvalifikuota specialiojo ugdymo (Valstybinis Oklahomos universitetas), ugdymo organizavimo (Vytauto Didžiojo universitetas) specialistė, ne vienus metus žinias gilinusi ir patirtį kaupusi Jungtinėse Amerikos Valstijose, skaitė pažintinę paskaitą „Specialusis ugdymas JAV: mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, integracijos į bendrojo ugdymo mokyklas ypatumai“. Paskaitoje buvo pristatyta amerikiečių darbo su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais patirtis, aptartos Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklų galimybės ir būdai, kurie galėtų būti naudingi mokykloms, vykdančioms specialiųjų poreikių turinčių vaikų integraciją.

Dešimt metų specialiojo ugdymo mokytoja Amerikos mokyklose dirbanti R. Greimaitė, kalbėdama apie savo darbo specifiką ir JAV švietimo politiką ugdant specialiųjų poreikių turinčius vaikus, akcentavo reikšmingą tėvų ir visuomenės indėlį. Pati JAV visuomenė suinteresuota, kad tokie vaikai būtų matomi, gebėtų gyventi savarankiškai, todėl daro viską, kad pasiektų tikslą, yra tolerantiški kitokiems, pakantūs ir supratingi. Amerikoje yra normalu, sakė lektorė, vestis neįgalius vaikus į viešus renginius, restoranus, kurti jiems darbo vietas ir priimti praktikos, įsileisti į sporto klubus, padėti organizuoti vaikų laisvalaikį. Ypač populiaru juos įsivaikinti, globoti. Kai kurios šeimos įsivaikina po keletą tokių vaikų.

Sistema veikia tobulai. Tik gimus vaikui ir gydytojams ar tėvams įtarus, kad šis turi raidos sutrikimų, atliekama ankstyvoji diagnostika, o spėjimams pasitvirtinus, parengiamas dvejų metų trukmės individualus paslaugų šeimai planas (angl. Individualized Family Service Plan, IFSP). Imamasi visų įmanomų priemonių siekiant kuo anksčiau išsiaiškinti vaiko poreikius ir suteikti jam reikiamą pagalbą. Taip pat dirbama su vaiko tėvais, kitais artimaisiais, teikiamos psichologo konsultacijos, rengiami mokymai, kaip auginti neįgalumą turintį vaiką, kaip jį auklėti, mokyti. Ankstyvoji intervencija duoda stebėtinai gerų rezultatų. Kai vaikams sueina 16 metų, sudaromas pereinamojo laikotarpio planas, vaikai rengiami savarankiškam gyvenimui. Jie baigia specialias profesinio rengimo programas, todėl geba dirbti nesudėtingus darbus viešojo maitinimo įstaigose, prekybos centruose ir kt. Be to, jie visiškai integruojasi į visuomenę, gali ir moka išgyventi savarankiškai.

Nors JAV yra įvairių specialiojo ugdymo įstaigų, visuomenės siekiamybė, kad specialiųjų poreikių turintys vaikai mokytųsi bendrojo ugdymo mokyklose, prižiūrimi specialiojo pedagogo. Pagal įstatymą jie turi mokytis, kol sukaks 16 metų, t. y. baigs 9 klases. Tiesa, anot lektorės, tai ne visada įmanoma dėl kai kurių vaikų nenuspėjamo agresyvaus elgesio ar intelekto trūkumo. Tačiau nemažai yra tokių, kuriems pavyksta, ir jie padaro didžiulę pažangą. Viešnia pasidalijo keliomis istorijomis iš savo patirties. Jai yra pavykę per 2,5 metų pastatyti ant kojų vaikiną, kuris atvyko į mokyklą neįgaliojo vežimėlyje, buvo maitinamas, nekalbėjo ir buvo visiškai priklausomas nuo kitų. Chosė (toks jo vardas) išėjo į gyvenimą nešinas kuprine ant pečių ir beveik viską išmokęs daryti pats. Tačiau yra buvę ir priešingai, kai teko nuleisti rankas ir perduoti vaiką specialiojo ugdymo tarnyboms, nes nepavyko rasti rakto, kuris „atrakintų jo autizmą“.

Padiskutuoti su R. Greimaite atėjo pedagogų iš Šiaulių universiteto, Profesinio rengimo centro, vaikų darželių, taip pat dalyvavo tėvų, auginančių specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Trumpose diskusijose buvo lyginamos JAV ir Lietuvoje veikiančios specialiojo ugdymo sistemos, aptariamos problemos, tėvams kylantys iššūkiai, kritikuojama valdžios pozicija vienu ar kitu klausimu. Išklausiusi dalyvių nuomonę, lektorė siūlė tėvams vienytis, kovoti už savo teises, kas aktyviai ir veiksmingai daroma Amerikoje, nenusivertinti, būti išmintingiems, nebijoti bendrauti su kolegomis, daugiau šypsotis ir nepamiršti, kad net ilgiausia kelionė prasideda žengus pirmą žingsnį.

L. Juzulėnienės inf.
I. Slonksnytės nuotr.

 

Komentarai