Šiaulių „Dailės namų“ paroda „(P)aukštis“

Paroda, Renginys
2020-03-29 / 2020-03-29

Kovo 9 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skaitykloje atidaryta Šiaulių „Dailės namų“ piešimo dūmais paroda „(P)aukštis“.

Paroda skirta kasmet kovo 10 d. Lietuvoje minimai keturiasdešimties paukščių dienai.

Paroda Meno ir muzikos skaitykloje veiks iki kovo 29 d.

Organizatorius – Šiaulių „Dailės namai“.

Partnerė – Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka.

 

Kiekvienas paukštis turi savo aukštį,

kiekvienas aukštis turi savo paukštį.

Kasmet kovo 10-ąją Lietuvoje minima Keturiasdešimties paukščių diena. Sakoma, tą dieną jau būna parskridę maždaug tiek paukščių rūšių. Paroda skirta šiai šventei. Tačiau šie parodos eksponatai niekada negalės iliustruoti gamtos istorijos, nes jų kūrėjai (nuo šešerių iki septyniolikos metų) nesistengė atkartoti konkrečios paukščio rūšies ir piešti tikroviškai. Todėl, kad tikra kartais yra ne tai, ką gali techniškai pagal taisykles pavaizduoti, o tai, ko negali pavaizduoti – tik perteikti – tai, kas yra daugiau nei akademiniai įgūdžiai. Menas egzistavo jau tada, kai dar nebuvo jokių mokyklų ir taisyklių.

J. V. Gėtė sakė: „Jei nupieštume šuniuką tokį, koks jis yra iš tikrųjų – su blakstienomis, švelniais pūkeliais, mielomis letenėlėmis ir ausytėmis – pasaulyje padaugėtų dar vienu šuniuku, bet ne dar vienu meno kūriniu.“Todėl šioje parodoje ieškokime kitokių meninių vertybių: faktūros, formos, subtilumo, lengvo sparno mosto, juvelyriško paviršiaus, nuotaikos, charakterio, nuoširdumo ir… paukščių pieno. Turiu omenyje ne tik saldainius. Nors paukščių pienas tikrovėje neegzistuoja, tačiau legendos byloja, kad rojaus paukščiai juo vis dėlto maitino savo vaikus. Taip pat buvo teigiama, kad žmogus, kuriam pavyks paragauti šio gėrimo, įgis ypatingų galių. Nuo tada frazė „paukščių pienas“ reiškia ką nors neįtikėtina. Panašiai skamba ir piešimas dūmais – technika, kuria sukurti parodoje eksponuojami darbai.

O ką bendra turi piešimas pirštu ant rasoto lango stiklo, ant dulkėto ar suodino paviršiaus, pagaliuku ant smėlio ar kreidelėmis ant asfalto? Visa tai neturi išliekamosios vertės, bet labai mėgstama vaikų ir pamiršta suaugusiųjų. O juk kiekviename iš mūsų gyvena arba miega vidinis vaikas. Smalsus, drąsus, kūrybiškas tyrinėtojas, mokantis džiaugtis viskuo, ką sukuria, o kartais daug ką sukuria iš nieko.
Piešiant dūmais, kitaip nei ant rasoto lango ar smėlio, džiugina ne tik procesas, bet ir išliekamoji vertė. Nes piešinį įmanoma užfiksuoti, netgi įrėminti kaip paveikslą. Ši technika dar vadinama fumažu (pranc. fumage – (mėsos) rūkymas). Pavadinimą XX a. pirmoje pusėje pirmą kartą pavartojo austrų siurrealistas W. Paalenas. Siurrealistai techniką išpopuliarino, tačiau pasitelkdavo ją atsitiktiniams efektams savo drobėse išgauti. Piešdami dūmais mes kuriame kitaip – ne atsitiktinį vaizdą, o išbaigtus konkrečius objektus. Šiuo atveju – paukščius.

Paukščių ir dūmų prigimtis turi panašumų. Ir vieni, ir kiti yra laisvi ir ne(su)varžomi. Pabandykite rankomis pagauti nors vieną paukštį, nors vieną dūmą. Rankos liks tuščios. O dūmais pagauti paukštį įmanoma. Ir greitis čia nereikalingas. Tik drąsa ir vaizduotė. Gražaus žiūrėjimo!

Edita Sūdžiūtė

Dailės namų vadovė

T. Pauliuščenkos inf. ir nuotr.

Komentarai