Taigi, kame išganymas?

Akcija
Biblioteka

Žymių kultūros ir kitų sričių asmenų nusprendėme paklausti, kokia knyga ar filmas gali paaiškinti šiandieninę pandemijos situaciją ir, kaip klausė Maironis, – kame išganymas?

„Labai norisi viltis, kad neilgai trukus visa ši makabriška karūnuotos pandemijos istorija liks tik šiurpulį keliančiu prisiminimu. Vis dėlto jau ir dabar, praėjus keliems mėnesiams nuo virusinio siautulio pradžios, galima pripažinti, kad primesta odiozinė patirtis leido įvertinti ir perkainoti tai, apie ką įprastomis aplinkybėmis gal net nebūtų pagalvota.

Paskelbtas karantinas nesidrovėdamas išjungė pašėlusiai besisukusį monotoniškos rutinos smagratį, nė akimirkai nesustodavusį nei dieną, nei naktį. XXI amžiaus kasdienybės tempas dažną lekiantįjį vertė jaustis taip, lyg atsikėlęs ir išskubėjęs pirmadienio rytą, namo grįžtų jau tik penktadienio vakarą. Nuo realybės atitrūkti tūlam sprinteriui neleisdavo tik verčiami kalendoriaus lapeliai ar besikeičiančios medžių lapų spalvos.

Ir staiga smagratis užstrigo! Sugriuvo per dienas, savaites, mėnesius nusistovėjusi monotonija. Pirmadienio rytą buvo galima likti namie, taip pat ir antradienį, trečiadienį… ir vėl kitą pirmadienį ir taip toliau. Užstrigęs smagratis suteikė progą sustoti, apsidairyti, susimąstyti ir ramiai įvertinti situaciją, pažvelgti į ją iš šono, pabūti ne stebimuoju, o stebėtoju. Kita vertus, tas užsitęsęs sustojimas visa jėga leido pajusti laisvo judėjimo ir laisvo apsisprendimo ilgesį, leido įvertinti besisukančio smagračio nesustojančio girgždesio žavesį.

O patį šios rubrikos klausimą kiek perfrazuočiau ir formuluočiau taip: su kokia knyga ar filmu lengviau išgyventi pandemiją? Atsakydamas pasiūlyčiau paskaityti Ernsto Theodoro Amadeuso Hoffmano „Katino Murklio pažiūras į gyvenimą“ ir pažiūrėti Peterio Weiro „Trumeno šou“. Pirmasis padės į situaciją pažiūrėti ir filosofiškai, ir ironiškai, padės atsakyti į Murklio klausimą, ar „vaikščioti dviem kojom yra toks jau didelis daiktas“. Antrasis įtikinamai parodys, koks skirtingas stebėtojo ir stebimojo vaidmuo.“

____________________________________


„Tiesą pasakius, ilgai galvoti nereikia. Visa situacija – pavojinga liga, karantinas – man labai primena vieną iš mano mėgstamiausių knygų Julio Cortazaro „Nugalėtojai“, kurioje pasakojama apie grupę žmonių, išvykusių į kruizą, bet dėl pavojingos ligos priverstų karantinuotis. Išeitis tiek toje knygoje, tiek ir mūsų visų atveju, matyt, ta pati – humaniškumas, gebėjimas padėti vieni kitiems, veikti drauge.“

 

 

 

 

 

 

___________________________________

„Kai mąstau apie šiandieną, apie tai, kaip greitai gali pasikeisti pasaulis ir kaip lengvai tai, kas buvo įprasta, normalu, tapti nebeįprasta, nebenormalu, pirma į galvą ateinanti knyga yra kanadiečių autorės Margaret Atwood distopinis romanas „Tarnaitės pasakojimas“ (lietuvių kalba 2019 m. išleido „Baltos lankos“, vertė Nijolė Regina Chijenienė). Šis kūrinys, angliškai pirmą kartą publikuotas 1985 m., manau, liks aktualus visais laikais, nes analizuoja, kaip dažnai kova dėl gėrio susipina su smurto, prievartos apraiškomis.

Romane vaizduojama netolima ateitis. Postmoderni, t. y. į mūsiškę panaši visuomenė per itin trumpą laiką patiria radikalius pokyčius, iš kurių esminis – žmonių teisės griežtai suspenduojamos dėl „bendrojo gėrio“ ir „išlikimo“. Po smurtinio perversmo atšaukiama konstitucija, įvedama karinė diktatūra, o visuomeninis gyvenimas perorganizuotas taip, kad žmonės paverčiami beveidžiais, savo valios neturinčiais sraigteliais, privalančiais beatodairiškai vykdyti jiems Vadų numatytas funkcijas. Ypač radikaliai pakinta moterų padėtis: jos netenka visų teisių, jų vertė prilyginama reprodukcinėms funkcijoms, nes dėl didelės taršos, kurią sukėlė neatsakingas vartojimas, žmonija kenčia nuo nevaisingumo.

Itin realistinis, gyvas, grakštus ir puikiai struktūruotas „Tarnaitės pasakojimas“ užduoda amžiną klausimą – ar, siekiant visuotinės gerovės, galima naudoti prievartą, radikalius žmogaus teisių ir laisvių apribojimus? Atrodo, atsakyti labai paprasta – negalima. Tačiau M. Atwood romanas primena, kad gėrio samprata nėra universali. Vienam gėris – žmonijos išlikimas bet kokia kaina, o kitam geriau mirti, nei netekti asmeninio pasirinkimo laisvės. Be to, labai dažnai vieno žmogaus klestėjimas įmanomas tik kito pavergimo, išnaudojimo ar visiško sunaikinimo sąskaita. Gileado visuomenei dėl mažo gimstamumo gresia išnykimas, tačiau ar dėl to galima jėga priversti vaisingas moteris gimdyti? Ar ypatingos padėtys, tokios kaip karinės invazijos ar mirtinų virusų grėsmė, yra pretekstas apriboti žmonių teises, skirtyti juos į kastas, reikalauti absoliutaus paklusnumo? Ar įmanoma tokioje situacijoje „neutrali pozicija“? Ir kaip lengva, pasitelkiant realias ar tariamas grėsmes, manipuliuoti, supriešinti visuomenę – priversti savanoriškai šnipinėti, skųsti. Kita vertus, šios veiklos gali būti atliekamos tikint jų nauda, net prilyginamos visuomenės gelbėjimo misijai.

„Tarnaitės pasakojimas“ vienareikšmio atsakymo į klausimą, ar smurtas pateisinamas, kai kyla išlikimo grėsmė, nepateikia. Skaitant skyrius, vaizduojančius niūrią, paranojos ir depresijos persmelktą Gileado kasdienybę, stebint pagrindinės veikėjos Fredinės išgyvenimus, kai ji prievarta paverčiama „dvikoje gimda“, ima siaubas, pasišlykštėjimas. Tačiau gal tai iš tiesų buvo vienintelės priemonės vaizduojamai visuomenei išlikti?“

____________________________________

„Neretai ir viename gerame eilėraštyje galima rasti minties esenciją, kuri atspindi ir savaip paaiškina žmogaus gyvenimo esmę ar tai, ką norisi pavadinti absurdu. Netikėtai aktuali šiandien tampa Albert’o Camus esė „Sizifo mitas“, kuriame sakoma štai kas: „Šitaip diena po dienos gyvenant nykų gyvenimą laikas mus neša. Tačiau visuomet ateina metas, kai mums reikia nešti jo naštą. Mes gyvename ateitimi: „rytoj“, „vėliau“, „kai šio to pasieksi“, „ilgainiui suprasi“. Šie nenuoseklumai – tiesiog nuostabūs, nes pagaliau vis tiek reikės numirti.“

Arba kaip taikliai A. Camus įvardija mūsų santykį su mus neigiančia gamta: „Nusileidę viena pakopa žemiau, susiduriame su svetimumu: pastebime, kad pasaulis yra „tankus“, suvokiame, koks svetimas ir mums nepaklūstantis yra akmuo, kaip galingai gamta, koks nors peizažas gali mus neigti.“ Argi ši netikėtai mus, žmones, globaliai užklupusi pandemija nėra dar vienas žmogui gamtos skirtas paneigimas? Sunku būtų paneigti tai, ką dabar taip akivaizdžiai, per paneigimą, per virusą, teigia gamta.
Pažangiausiomis vadinamos valstybės taip užtikrintai žengė suplanuotos, o galbūt ir išgalvotos gerovės keliu, žmonės skraidė savaitgaliais į šiltus kraštus pailsėti nuo karštligiško bėgimo arba išeidavo į savo miniatiūrinius vejos, dar vadinamos „žaliuoju asfaltu“, plotelius, išsitraukdavo kepsnines, kurdavosi tose metalinėse dėžutėse saugią ugnį, bandydami imituoti kažin ką pirmapradiška, archajiška, kai kadaise, galynėdamiesi su gamtos žvarba ir pasisotinti skirtos materijos kietumu, kurdavosi ugnį dar žmonių nenusavintame miške ar oloje. Daugeliu atvejų tokią gerovę lydėjo augantis nuobodulys, psichoterapeutų paslaugos, gyvenimas palinkus prie virtualybės, tuščios ir trumpos linksmybės, perkant beverčius, perteklinius daiktus, naikinant ekosistemas, šitaip auginant vadinamąjį bendrąjį vidaus produktą, o paskui jį – ir vadinamąją gerovę. Įskaitant, beje, ir kalnus įvairiausių knygų, iš kurių net pačių geriausių nebeįmanu perskaityti, dar blogiau – vis sunkiau, vis rečiau knyga gali tapti žmones jungiančia grandimi, nes, nors kai kurie žmonės ir skaito, vis sunkiau žmogui rasti kitą žmogų, kuris skaitytų tą pačią knygą, dar labiau – asmenį, kuris ta knyga gyventų čia ir dabar, kvėpuotų jos ritmu.

Kaip kad rašoma Richardo Powerso „Medžių istorijoje“, „didžiausias žmonių rūšies trūkumas yra stebinantis polinkis sutarimą painioti su tiesa.“ Juk tai, ką vadinome „gerovės valstybės modeliu“, buvo viso labo tik daugumos sutarimo reikalas. Na, o tie, kurie skaitys „Medžių istoriją“, ras ne vieną žmones puolančio koronaviruso atspindį. Čia pasakojama, kaip grybelinė liga Amerikoje sunaikino kaštainius. Žmonėms pasigėrėjimą, pavėsį ir maistą teikę medžiai krito tūkstančiais. Kitame „Medžių istorijos“ pasakojime skaitome apie panašų gamtos neigimą išgyvenusias guobas. Dar kitoje romano istorijoje skaitome apie mokslininkę, gynusią senų medžių teisę natūraliai pasenti ir savo trūnėsiais prisidėti prie jaunų medžių klestėjimo. Tai galėtų būti užuomina svarstantiems, kad galbūt koronavirusas, šienaujantis seniausius ir silpniausius, yra galimybė visuomenei apsivalyti nuo ne tokių visuomenei naudingų piliečių – taip, kaip nuo panašių buvo suplanavęs apsivalyti Hitleris. Tačiau „Medžių istorijos“ herojės mokslininkės pavyzdys galėtų tapti viltimi, kad kada nors šių senų, „silpnų“ žmonių nauda visuomenei pasirodys ypač didelė, daugeliu prasmių auginanti, ir tai bus atskleista jauniems.

Ar galėtume sakyti, kad dabartinis mūsų priešas COVID-19 mus, žmones, augina? Juk sakoma, kad žydų intelektualinį ir verslo žiedą užaugino jų tautos vargai, įskaitant ir antisemitizmą. O kas užaugino mūsų tautos patriarchus? Tokie svarstymai gali skambėti absurdiškai, tačiau, anot A. Camus, „laimė ir absurdas – du tos pačios žemės vaikai.“

____________________________________

„Kurį situacijos aspektą reikėtų stengtis paaiškinti – viruso atsiradimą, pandemiją ar chaosą ir valstybių nepasiruošimą situacijai, nekoordinuotus veiksmus, eksperimentus, skirtumus tarp autoritarinių ir demokratinių valstybių elgesio, piliečių izoliaciją ir tarpvalstybinį nebendradarbiavimą, Kinijos užmačias?

O gal tai, kas vyksta su pačiu žmogumi šioje pokyčių akivaizdoje – jo vidaus ir išorės erdvėje – izoliaciją, įkalinimą, bejėgystę, pasikeitimą, monotonišką gyvenimą nebendraujant su žmonėmis ir vis bandant prisitaikyti prie pakitusios situacijos, laukimą, kada galės grįžti įpraston tikrovėn? Tuomet visa tai, man regis, atsispindi F. Kafkos novelėje „Metamorfozė“. Vieną rytą Gregoras Zamza nubunda pavirtęs baisingu vabalu: ,,Gal man dar nusnūsti ir pamiršti visas tas kvailystes“, – manė jis, tačiau kaip tai padaryti – jis buvo įpratęs miegoti ant dešinio šono, o šitaip dabar neįsitaisysi.“ Kaip gerai būtų ir mums nusnūdus pamiršti visa tai. Buvome prie daug ko įpratę, bet dabar šitaip neįsitaisysi. Tada prasideda prisitaikymas prie naujo būvio. Gregorui per tuos du mėnesius nebendravimo su žmonėmis apsidrumsčia protas, o juk yra žmonių, kuriems dabar nutinka tas pats.

Yra ir kitas aspektas – kaip reaguojame į žmones, kurie (galbūt) serga, sirgo? Jaučiame baimę, saugomės. Sesuo, įėjusi į brolio, virtusio vabalu, kambarį, paėmė jo pieno dubenį ne plikomis rankomis (!), o su skuduru. Gregoras stebėjo, kaip ji sušluoja ne tik maisto likučius, bet ir nepaliestą maistą, tarsi jis daugiau niekam netiktų. Jeigu būtų turėjusi dezinfekcinio skysčio, turbūt ir savo rankas dar būtų dezinfekavusi. Net ir tarnaitė norėjo bėgti kuo toliau iš tokių namų ir su ašaromis dėkojo už atleidimą tarsi už geradarystę.

O kame išganymas? Mums tiesiog reikia visa tai išgyventi. Kartu ir asmeniškai, labai individualiai. Atskiriant galimybes ir būtinybes.“

____________________________________

„Galėtų padėti paaiškinti, o gal tinkamesnis žodis, pajausti, Michelio Houellebecq’o „Žemėlapis ir teritorija“. Paskutiniai knygos puslapiai žymi nujaučiamą pabaigą. Pabaigą tokių, kokie esame dabar, laikų, prie kurių esame pripratę. Nepajudinamo įsitikinimo, kad mūsų buvimas nekintantis. Tai judesys vietoje, nes esame dalis vyksmo, kuriam negalime pasipriešinti. Esame prieš savo valią pakelti iki stebėtojų kubu.
Nenuostabu, kad kai kuriose šalyse žmonės ima protestuoti prieš karantinavimą nesuvokdami, kad iš tikrųjų protestuoja prieš nematomą ir indiferentišką jėgą, kuri sutraukė mūsų visų būtį iki taško.
Šio gyvenimo pabaiga brutali, bet tik taip įmanoma pasikeisti. Pabaigos visada kelia milžinišką baimę. Atsivėręs nepažintas potencialas ir galimybės, tuščia erdvė su daugybe nežinomųjų gali ne tik išlaisvinti, bet ir praryti. Ateina nauji ir pavojingi laikai mums visiems, tačiau išganymas kaip visur ir visada slypi taisyklingame kvėpavime. Tad kvėpuokime.“

 

 

 

____________________________________

„Pirmoji mintis, šovusi į galvą karantino metu perskaičius klausimą, – filmas „Švilpiko diena“, kuriame pagrindinis veikėjas kasdien iš naujo išgyvena tą pačią dieną. Karantino metu visos dienos labai panašios, galima sakyti, „Švilpiko dienos“. Kame šio filmo „išganymas“? Humoras! Kiek įmanoma, žvelkime į viską su mintimi „ir tai praeis“ ir su humoru!

Knyga, kurią dažnai mėgstu atsiversti ir paskaityti iš naujo – Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladės“. Ten tiek poetinio paradokso ir absurdo, kad galima rasti asociacijų su pačiomis įvairiausiomis situacijomis, įskaitant ir šį mus įkalinusį karantiną. Norisi pacituoti visą eilėraštį „Kukučio diagnozė“ (prisegu fotocitatą). Kame Kukučio ir visos šios knygos „išganymas“? Tas pats humoras! Ir paskutinė „Kukučio diagnozės“ eilutė – gerai užtenka dar spėsiu susidėti dantis!

Šiuo metu nerimas – daugelį kasdien aplankanti būsena. Todėl akis nuolat užkliūva už naujausių nusipirktų knygų krūvelės viršuje gulinčios storos knygos, kurią dar tik pradėjau skaityti ir ją dažnai pavartau akluoju būdu atsiversdamas bet kurį puslapį – Fernando Pessoa „Nerimo knyga“. Pavyzdžiui, keli sakiniai iš 85 p. puikiai atspindi karantino būseną: tarp manęs ir gyvenimo – plonas stiklas. Kad aiškiau matyčiau ir suprasčiau gyvenimą, negaliu jo liesti. Kame „išganymas“? Gal sakinyje iš šios knygos 447 p.: Geriausias būdas pradėti svajoti – pasitelkti knygas.

Tad ganykimės po svajones ir knygas, Maironi, ir būsime išganyti!“

____________________________________

„Būsiu visiškai „mainstryminis“. Taigi prieš kelias savaites perskaičiau populiarią Harari knygą „21 pamoka XXI amžiui“ ir manau, kad autorius, neprilygstamas analizatorius ir dekonstruotojas, viską ten sudėliojo tiesiog kaip ant lėkštutės. Ir apie pažeidžiamumus, ir apie technologijas, ir apie geopolitinius dalykus. Puiki knyga! Todėl manau, kad orientavimasis kuo platesniam kontekste tiesiog gali padėti daryti geresnius kasdienius sprendimus, kad ir karantininėj rutinoj.
O kita vertus, kad ir kaip čia viskas bus po pasaulinio karantino, ar niekas nepasikeis, ar pasikeis netgi labai radikaliai, niekur nepabėgsim nuo savęs. Tad manau, vidinis darbas visad išliks „kozirinė korta“ tokiame keistame dalyke, vadinamame GYVENIMU.“

 

 

 

 

 

 

_____________________________________

„Rizikuoju būti nepopuliari, bet man šių dienų realybė – kaip filme „Forestas Gampas“. Turbūt pagalvojus apie šį filmą prieš akis iškart iškyla vaizdelis su žodžiais „Bėk, Forestai, bėk!“. Forestas įvairiuose filmo epizoduose tiesiog bėga. O bėga todėl, kad jo prašo Džeinė. Visai kaip mes kasdien bėgome paprašyti kitų… O ir pailsėti neturėjome kada, kartais be tikslo, kartais pelnydami didžiausius įvertinimus, tačiau vis ieškodami pilnatvės.

Šis filmas kupinas vertybių, vertas nebūti užmirštas. Kai prieš porą mėnesių pasaulis sustojo, visi išsigandę ėmė bijoti dėl ateities, pinigų, netobulų plaukų ir nagų… Suprantu, minčių ir vilčių sustabdyti neįmanoma. Kvailų norų irgi nebūna, bet vis dėlto įvyko svarbiausia – visi atkreipė dėmesį į tikrąsias vertybes. Kas iš pinigų, jei negali apkabinti sau artimo? Kas iš didžiausių laimėjimų, jei vis tiek jautiesi vienišas. Filmo pabaigoje Forestas ir Džeinė susituokia. Tikiu ir viliuosi, kad kiekvienas iš mūsų patyrė vidinę sąjungą su savimi pačiu, kad grįžtantis pasaulis bus taikesnis visiems, būsime geresni vieni kitiems, o savo kūrinius, kuriuos paliksime po savęs, nors ir netikėtus, bet gebėsime auginti, tobulėdami, mylėdami ir įdėdami pastangų.“

 

 

____________________________________

„Pernai rudenį teko lankytis Airijoje, užsukau į knygyną. Viena lentyna buvo skirta ekologinei katastrofai, kurią jau seniai esam patyrę. Tai šviežiausios knygos, kurių vertimai lietuvių skaitytojų dar nepasiekė. Mokslinė, grožinė literatūra, eseistika. Mes atskiros lentynos šiai temai neturime.
Tai neprasidėjo vakar, apie situaciją tam tikruose sluoksniuose buvo atvirai kalbama jau praeitame šimtmetyje. Anglakalbių kultūrinėje žiniasklaidoje randu daug išmintingų, sveiko proto kupinų pasvarstymų, raminančių tvirtinimu: išlieka tas pats dėsnis – gyvenime pastovus tik nepastovumas. Ši žinia – ne eskapistams.
Klausimu, kaip mums gyventi, užsiima etika, politinė filosofija. Literatūroje su ateities modeliavimu žaidžia distopijos ir utopijos mėgėjai. Mane labiau domina pastaroji – utopija, išgyvenimo ir teigiamų pokyčių scenarijai. Deja, dar neradau tokios knygos, gal per mažai ieškojau.
Prasidėjus karantinui, internetu iškart užsisakiau knygą, kurią seniai buvau pasidėjusi į „noriu“ skyrelį: kino režisieriaus Wernerio Herzogo dienoraščius iš filmo „Fitzcarraldo“ kūrimo laikotarpio. Knyga vadinasi „Conquest of the Useless“ („Bevertybės užkariavimas“, 2004), ji pasakoja apie išėjimą iš komfortiškos Vakarų civilizacijos zonos, apie savotišką kelionę laiku atgal į pasaulį, kuriame dar nėra prigijusi neoliberalaus kapitalizmo santvarka, vartojimo kultas, neveikia socialinė ir sveikatos apsauga. Herzogas grįžo „atgal į gamtą“. Jo dienoraščiai kalba apie vakariečio frustraciją, haliucinacijas, panikos priepuolius, mirtį, siaučiančią ir tarp žmonių, ir tarp gyvūnų. Šalia to gimsta ekstazė, keistas dvasingumas, stichiškas kūrybinis impulsas ir pamišėliškas atkaklumas, vedantis filmo sukūrimo link. Kartais nėra pinigų, kartais – net maisto ar elementarių higienos palaikymo dalykų, na ir kas? Vis tiek išgyveni arba ne.
Tiems, kas neskaito angliškai, siūlyčiau šiandien susirasti Jono Meko karo laikotarpio užrašus, kurių lietuviškas leidimas vadinasi „Nervuoti dienoraščiai“. Pamatysite, kaip du jauni broliai Mekai blaškėsi po Vokietiją, vengdami fronto, dirbdami juodus darbus ir visgi sugebėdami perskaityti tuntus knygų, išmokti kelias užsienio kalbas. Dabar verta pamąstyti, kiek ir ko reikia, kad išliktum (ar taptum) žmogumi, kas yra žmogiškumas ir kodėl mes, kaip rūšis, išgyvenome karus ir marus.
Žmogų gelbėja ne gausiausios maisto atsargos ir ne saviizoliacija pačioje puikiausioje slėptuvėje, o susitelkimas ir pasitikėjimas bendruomenės pagalba. Dar pamatysime, kiek daug gali bendruomenė.“

_____________________________________

„Kas galėtų paaiškinti dabartinę situaciją? Niekas. Nors aiškintojų milijonas. Situacija pati paaiškės. Kai subręs laike, sąmonėje, jausmuose, ir paaiškės. Be intelektualinio stenėjimo, skubotų įžvalgų konkurencijos, toksiško žiniasklaidos triukšmo. Ar pasaulis bus kitoks po pandemijos? Liks toks pat, kaip ir po visų pandemijų, karų ir katastrofų. Žmogus gyvas ne atmintimi, o siekiu nepakeliamai sunkias traumas kuo greičiau išstumti ir pamiršti. Jis karštligiškai skuba vėl pradėti viską iš naujo, kad ir nerūpestingai prisėsti lauko kavinėje. Šventas naivumas ir jokių istorijos pamokų. Todėl ieškoti knygos, kuri paaiškintų dabartinę pasaulio būseną – kvaila. Bet kiekviena gera knyga pasakoja apie tokias ieškojimų kvailystes ir aiškina vidines mūsų sutrikimo priežastis. Aš gyvenu tarp knygų. Todėl mano skaitymo ritmas buvo ir lieka toks pat. Ne „Žinios“, o Paskalio „Mintys“, ne influenceriai, o Ovidijaus „Metamorfozės“, ne laikraščiai, o Beketo „Belaukiant Godo“ informuoja mane. Ir žinoma, nuolatinis gilinimasis į meno istoriją teikia visišką atgaivą ir nuolatinės ramybės malonę.“

 

 

 

____________________________________

„Knyga, kurią reikėtų griebti pirmiausia, yra José Saramago ,,Aklumas“ – net spaudoje ji jau buvo atsidūrusi tarp šiuo metu rekomenduojamų perskaityti knygų. Man asmeniškai keista, kad ji yra mažai žinoma ir daugelis net nėra girdėjęs apie ją, o ką jau kalbėti apie skaitymą. Mes pagal ją 2018 m. pastatėme spektaklį ,,Aklieji“, prisimenu, daug kam kilo klausimų, kodėl tokia tema, tokia keista distopiška medžiaga. Dabar visi sako, kad tai buvo lyg pranašystė, nes viskas vyksta taip, kaip knygoje ir spektaklyje. O kodėl taip atsitiko? Manau, atsakymas paprastas: mes nuolat esame akli – regintys, matantys, bet akli, nes norime tokie būti. Ir šiaip siūlau griebti visas Saramago knygas, jos nuostabios, juk ne veltui jis yra Nobelio premijos laureatas.
Kita knyga, kurią yra privaloma skaityti vaikams vietoj pasakų, nes atrodo, kad niekas jos taip ir neišgirs, tik perskaitys, pritars, palinksės galva ir padės į lentyną, tai – G. Orwello ,,1984“. Jei mes kada nors būtume šią knygą rimtai perskaitę, įsigilinę ir supratę, tai jau seniai būtume savo mąstysenas pasukę tinkama linkme. Bet kol kas, atrodo, kad ji dar ilgai dulkės lentynoje, nes yra nepatogi valdžiai, visuomenei, nes parodo, kokia vyksta regresija, o apie progresą reikėtų patylėti. Apie viską ir su geru juodu humoru rašo Kurtas Vonnegutas, Borisas Vianas… Tačiau gal apie knygas užteks, nes tai yra nesibaigianti tema, dar yra krūva filosofinės, socialinės literatūros, bet čia jau kiekvienas asmeniškai prieina prie savo galvos laužymo.
Filmas – ,,The Platform“. Manau, šiandien jį pažiūrėti labai reikia kiekvienam, jis sujungia visus prieš tai minėtus kūrinius ir visiems gerai žinomo ,,Don Kichoto“ siužetą, ten nuskamba labai labai svarbi tema: atsitiktinis, ne priverstinis solidarumas. Kaip žmones pajungti ir atitraukti nuo lovio, nuo jų kiaulės mąstysenos nukreipti link bendro tikslo, kad jų akiratyje atsirastų kiti žmonės, pasaulis, visata. Priversti nieko neįmanoma ir negalima, todėl pasaulyje turi įvykti atsitiktinis solidarumas. Ar tai kova su vėjo malūnais? Taip. Bet juk tai nukreipia mintis geresne linkme – jei visi po truputį, kaip tame filme, pradėtume mąstyti kito labui, gal viskas ir imtų tekėti tinkama vaga.
O iš spektaklių siūlyčiau peržiūrėti „Needcompany“ trupės įrašus. Tai kitokie spektakliai, nei mes įpratę Lietuvoje matyti, pas mus nėra nieko panašaus į šios trupės kuriamą meną. Jie atvers akis, pasuks mąstymą kita linkme ir sugrąžins žavėjimąsi žmogumi, pasauliu, vaikišku naivumu, nutrūktgalviškumu, sustabdys laiką.“

_____________________________________

„Prieš 7 metus į mano rankas papuolė psichoterapeutės iš JAV parašyta knyga „Kalba senolės. Galios pažadinimas“. Knygoje išsakytos idėjos taip įkvėpė, kad vėliau net porą kartų buvau susitikusi su autore Sharon Mc’Erlane. Šioje vertimo į daugybę pasaulio kalbų sulaukusioje knygoje Sharon pasakoja apie savo mistišką pažintį su išmintingosiomis mokytojomis Senolėmis. „Pasaulis pasikeis tik tuomet, kai išmoks klausyti senolių išminties“, – taip savo knygą pradeda autorė.
Tikiu, kad visiems teko matyti senovės kinų kultūroje subrandintą in ir jang simbolį, išreiškiantį pasaulio kūrimo principą. In ir jang yra vienas kitą papildantys pradai. In simbolizuoja moteriškąją visatos pusę, o jang – vyriškąją. Šie pradai nėra statiški, jų sąveika yra dinamiška, veikdami kartu jie kuria darnią tikrovę. Būtent šį simbolį Senolės pasitelkia, kad paaiškintų situaciją, kuri šiuo metu rutuliojasi mūsų planetoje. Pasak Senolių mokymo, jau kurį laiką mūsų Žemėje sutrikusi in ir jang energijų pusiausvyra. In – moteriškoji energija – yra labai nusilpusi, užgožta, prislopinta. Nesibaigiantys karai, ekologinės nelaimės, nedarnus gamtos išteklių eikvojimas, net ištuokų skaičius – visa tai, anot Senolių, yra sutrikusios pusiausvyros padariniai.

Knygoje jos pasakoja, kad artėja virsmų laikas, kai moteriška energija sustiprės ir taps lygiaverte ilgus šimtmečius viešpatavusiai jang energijai – veržliai, aktyviai, kartais agresyviai, tai, kuriai aktualu progresas, išorinės vertybės. Kai sužinojau, kad Lietuvoje skelbiamas karantinas dėl pasauliniu mastu vykstančios pandemijos, išsyk pagalvojau apie Senolių mokymą. Gal tas virsmų laikas, apie kuriuos jos kalba, išmušė kaip tik dabar? Karantino metu mes buvome priversti grįžti į namus, į šeimas, uždaryti prekybos ir pramogų centrai paskatino atsigręžti į save ir į tai, kaip mes leidžiame laisvalaikį, kur investuojame pinigus, dėl ko dirbame.
In pradas simbolizuoja poilsį, atsipalaidavimą, vidinį pasaulį ir jame gimstančią ramybę. Pandemijos metu žmonija gavo dovanų didelę pauzę – galimybę sustoti ir suvokti, kad niekas negali užtikrinti mūsų ramybės, kad ji iš tiesų yra mūsų viduje ir gimsta iš santykio su savimi, o ne nuolatinio bėgimo nuo savęs, inertiškumo ir kamšymosi išorinėmis vertybėmis. Visuotinai liovėmės eikvoti planetos resursus – Kinijoje nustojus veikti fabrikams, žmonės vėl mato dangų, į Venecijos kanalą grįžo gulbės, Italijos uostuose vėl plaukioja delfinai. Karantino metu gavome galimybę patirti daug darnesnį ryšį su gamta.

Ir dar vienas faktas, kuris krinta į akis – šis virusas pats pavojingiausias vyresnio amžiaus žmonėms, mūsų senoliams. Tikiu, kad ne tik aš, bet ir mes visi naujai pažiūrėjom į savo tėvus ir senelius, ėmėme vertinti jų gyvybes kitaip, branginti ir saugoti juos, labiau rūpintis ir dėkoti gyvenimui, kad šie žmonės yra mūsų gyvenime. Mokomės branginti senolius, o pamenate, nuo ko pradėjau pasakojimą – „Pasaulis pasikeis tik tuomet, kai išmoks klausyti senolių išminties“. Tai dar viena mintis, kuri mane vis pasiveja, kai galvoju apie šiuos pasaulinius virsmus. Matyt, Senolės iš Sharon Mc’Erlane knygos būtent apie šiuos laikus ir kalbėjo.“

_____________________________________

„Prisipažinsiu, pertraukose tarp dėstymo nuotoliniu būdu galvojau, ką ir kaip atsakyti Jūsų bibliotekai. Pirma, todėl, kad tai mano gimtojo miesto biblioteka, į kurią prieš keletą dešimtmečių, dar būdama mokinė, skubėdavau susitikti su lietuvių rašytojais ir poetais. Sėdėdama sausakimšos salės kamputyje, užsirašinėdavau jų mintis. Antra, bibliotekos buvo mano „antrieji namai“, jose ruošdavau paskaitas, rašydavau. Šio karantino metu biblioteka su visais archyvais nutolo, ir tikrai kyla klausimas, ar ji vėl sugrįš į mūsų gyvenimą tokia svarbi, kokia buvo – kaip žmonijos atminties tvirtovė. Teoriškai jų netektis būtų savotiška tragedija žmogaus atminčiai. Praktiškai gal šito ir neatsitiks. Štai ir priartėjau prie atsakymo į jūsų konkretų klausimą apie knygą ar filmą, iliustruojantį šią pandemiją. Klausimo pabaigoje jūs teiraujatės, koks būtų kadais Maironio apmąstytas „išganymas“? Nuo šio žodžio ir atsispiriu.

Pirmiausia, COVID-19, jei „kova“ su juo užsitęs, gali tapti žmonijos tragedija. Joje jau ryškios demoniškos jėgos, ligos pavidalu žudančios, sukeliančios baimę, verčiančios žmoniją keistis (nebūtinai į gera), galinčios vesti netgi link „nuopuolio“. Išganymo gali ir nebūti. Apie tai savo tragedijose nuosekliai porino Sofoklis ir daugybė senovės graikų mitų, tapydami vaikus, aukojamus dievams vardan karo, karius, kurie virsta žvėrimis, Olimpo dievus ir požemio pabaisas, sandūrą tarp jų be laimingos pabaigos. Koronavirusą, tiksliau virusų armiją, kuri nuolat keičia savo pavidalą, įdomu būtų suvokti kaip demonus, stebinčius žmoniją ir atakuojančius kiekvieną individualiai, tarsi jie „klausytųsi“ už durų, ką apie juos kalbi, o paskui staiga imtų ir pasibelstų: „Jūs netikėjote, o aš čia“. Tie, kurie nieko nebijo, žiūrėk ir sulaukia netikėto „galo“, tie, kurie visko bijo, patys save „nudobia“… Ar šiomis sąlygomis įmanomi didvyriai? Jų beveik nelieka, t. y. jų nebereikia. Keista, ar ne? Daug mistikos. Daug paslapties, nes dar ne viską apie viruso veikimą žinome ir sunkiai galime nuspėti net savo artimiausią ateitį. Aš nepuoliau skaityti knygų apie pandemijas, kaip kad darė dauguma mano kolegų, kuriems, žinoma, pritariu, nes klasikos tekstuose (pvz., Albert’o Camus „Maras“ arba Giovanni’o Boccaccio „Dekameronas“) šiandien rasime daugiau tikrovės nei naujienų portaluose (neįtikėtinai daug netikrų naujienų). Atsakymus į sunkius klausimus dabar turbūt galima rasti tik klasikiniame mene – todėl pirmiausia ir peršasi antikos mitai kaip kovos tarp gėrio ir blogio simboliai. Sakysite, „pasakos“. Anaiptol. Juk tragedijose nuosekliai parodyta, kaip keičiasi žmogaus elgesys, užklupus sunkmečiui, atverta daug paradoksų. Jų kontekste dažnai prisimenu Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita“, nors jame santykis su „demoniška jėga“ – netgi komiškas. Demoniškos jėgos iš esmės paveikia žmones taip, kad jie atveria savo „tikrąjį veidą“. Bulgakovas siūlo nepriimti tikrovės tokios, kokia ji yra, ir neneigti demoniškų jėgų. Gal todėl jo kūryba sovietmečiu buvo uždrausta, ir nenustebčiau, jei dėl tos pačios priežasties ją kažkas sugalvotų uždrausti ir dabar… Tačiau niekas neuždraus, nes koronavirusui žodžio laisvės problema išties nerūpi. Jis jau apribojo daugybę laisvės formų, pirmiausia, fizinio judėjimo laisvę, be kurios žmogus ne tik išvengia užsikrėtimo, bet ir pamažu „žūsta“ arba išsikrausto iš proto, t. y. pasiduoda demonams.

Apie tai, kaip visuotinės tragedijos ir socialinės jų pasekmės keičia žmonijos elgesį, įdomiai byloja ir šiuolaikinio graikų kino režisieriaus Yorgo Lanthimo filmai. „Šventojo elnio nužudymas“, „Omaras“. Išganymas – tik „geroje“ žmogaus atmintyje, kuri, viena vertus, leistų pasverti pasekmes, o kita vertus – atkurti tą gyvenimą, kuris buvo iki tol. Tačiau šiandien net tai nebus paprasta. Kartu su viruso plitimu įgavo pagreitį ir dirbtinio intelekto plėtra. Žmogaus laukia kaip niekad atkakli kova už savo atmintį. Arba nauja vergovė. „Abejoju, ar viso pasaulio filosofija ir mokslas panaikintų vergovę, – teigė imperatorius Adrianas (76–136 m. m.), valdęs Atėnus, – vergovė paprasčiausiai keis savo pavidalą. Nesunkiai įsivaizduoju baisesnes už vergovę santvarkas, tarpstančias ant valdovų klastos ir melo; jos sugebės nukvailinti žmones taip, kad jie prilygs mašinoms, tačiau tikės esantys laisvi ir noriai klausys valdovų; jos pakeis žmogui būtiną poilsį ir malonumą darbo aistra – stipria kaip barbarų aistra kariauti.“ (Marquerite Yoursenar „Adriano memuarai“).

_____________________________________

„Šiomis dienomis kviesčiau prisiminti Päro Lagerkvisto „Barabą“. Išgyvename savotišką atskirtį, kaip Barabas turime slapstytis, būti tarsi nematomi. Negalime lankyti artimiausiųjų, net išėję į gatvę privalome trauktis nuo žmonių. Šis virusas apribojo mūsų žmogišką artumą, socialumą, tuo pat metu parodė tai, ko nežinojome esant savyje ar šalia savęs. Kiekviename iš mūsų Barabas slypi ir dėl vidinių prieštaravimų, (ne)tikėjimo paklydimų. Barabas – nusikaltėlis, išdavikas, melagis, būtybė, kurios, sakytumei, lengva nekęsti. Tačiau jis ir tas, kuris parodo savo meilę tuomet, kai niekas to nesitiki. Su Barabu galime iš naujo savęs paklausti, kas yra meilė Kitam, kitokiam, nustumtam į paribius, „manyje“ gyvenančiam Kitam. „Juos tikriausiai jungė jų mokymas, jų „meilė vienas kitam“. Tačiau ar jie mylėjo tą, kuris buvo ne toks kaip jie, – šito geriau jų neklausti.“ Ir kokia meilė gali būti Kitam, kol nepamilsti pats savęs?.. Lagerkvisto romane įtraukia viskas: stilius, siužetas, išskirtiniai personažai… Autoriaus meistrystė nepaleis nei jūsų akių, nei sielos. Maironio klausimas „kame išganymas?“ provokuoja. Norisi iš naujo atsiversti Dantės „Dieviškąją komediją“. Manau, kad Dantę, kaip ir Maironį, kamavo panašus rūpestis ar siekis – leistis į pragarą, skaistyklą ar rojų, klausiant, kame išganymas, kame prasmė… Ko kito, jei ne išganymo, savotiško Rojaus, mes ir ieškome visą gyvenimą? Tad svarbiausia – ieškoti, nepasiduoti, turėti viltį, užsispyrimą, nepamesti valios.“

 

_____________________________________

„Biologijos 7-os klasės vadovėlis, skyrius apie virusus. Apie tai, ką valgo žmogus. Ir apie tai, kas valgo žmogų. Nepastebimai, mažyčiais kąsneliais.
Jeigu norisi tiesaus atsakymo, bet su įspūdingesniu horizontu, ir jei gerai būtų, kad mažiau skaityti reikėtų, galima atsiversti Šarūno Saukos albumą ir atidžiau patyrinėti, iš ko sudaryta žmogiena.
Jeigu norisi ne nuogo atsakymo, tuomet Olgos Tokarczuk „Praamžiai ir kiti laikai“ paaiškins, kaip priežastis ir pasekmė nebūtinai vaikšto drauge už rankų susikibusios.
Galų gale arčiausiai širdies gulinti poezijos knyga paaiškins viską. Apie būtį. O ko daugiau?„
Klausimas „Kame išganymas?“
Kvėpavime. Įkvėpime ir iškvėpime. Ir toje akimirkoje tarp jų.“

 

 

 

 

 

____________________________________

Man, kaip prancūzų literatūros specialistui, šios dienos situaciją labiausiai atspindi A. Camus romanas „Maras“, kuris nušviečia ne tik įvairius epidemijos etapus, bet ir skirtingą žmonių elgesį. Juk šiandien mes, kaip ir romane, į gydytojus žvelgiame kaip į savotiškus didvyrius, kurie aukojasi dėl mūsų visų, neretai neturėdami poilsio, nematydami savo šeimos ir dar rizikuodami savo sveikata. Epidemija akivaizdžiai subanalina mirtį, ir mes, regėdami mirusiųjų skaičius Lietuvoje ir kitose šalyse, sunkiai beįsivaizduojame jų mastą. Dar vienas svarbus aspektas, išryškėjantis romane, yra žmonių solidarumas. Tik visų piliečių bendra veikla gali įveikti epidemiją. Juk ir pas mus yra tokių, kurie teigia kaip romano personažas Ramberas, kad jų ta epidemija neliečia ir jie gali elgtis kaip tinkami. Galima kaip kitam personažui Granui užsiimti tik savo reikalais (ar savo manija) ir nesikišti į kovą su epidemija. Galima žvelgti į marą kaip į Dievo bausmę ir nuleisti rankas kaip tėvas Panlu, kuris per antrąjį pamokslą keičia savo poziciją. Galima filosofiškai epidemija apibūdinti visas žmonijos nelaimes, kaip tai daro Taru. Vis dėlto Camus lieka įsitikinęs, kad tik visų piliečių solidarumas pajėgus įveikti bendrą nelaimę. Ir savo romano pabaiga jis dar įspėja, kad epidemija gali atsinaujinti. Kaip matyti, rašytojo žvilgsnis sugeba gana tiksliai atskleisti tam tikras reiškinio tendencijas, nors romanas parašytas 1947 m. O išganymas šiuo atveju gali būti tik vienas – kuo mes būsim sąmoningesni ir pasitikėsim vieni kitais, tuo daugiau vilties, kad mums pavyks susidoroti su šia epidemija.

_____________________________________

„Pirmiausia siūlyčiau skaityti Dievo užrašytą gamtos knygą – išgirsti paukščius, pamatyti, kaip skleidžiasi pumpurai… O jei norim skaityti žodžiais užrašytą knygą, iš Senojo Testamento siūlau paimti Išminties knygą. „Juk išmintis yra žmogų mylinti dvasia“ (Išm 1, 6). Šioje knygoje galima rasti Dievo pamokymą, kaip surasti Dievo išmintį ir kaip ja gyventi. Išminties knygoje randame perteiktą žmonijos istoriją nuo Adomo iki Mozės, Dievo rūpestį, kaip suteikti savo gailestingumą žmogui, perspėjimą, kaip nepasiduoti klystkeliams, devintame skyriuje randame ir maldą:
Mano protėvių Dieve ir gailestingumo Viešpatie,
kuris visa padarei savo žodžiu
ir savo išmintimi sukūrei žmogų
būti tavo padarytų kūrinių šeimininku,
valdyti pasaulį šventumu ir teisumu
ir dora širdimi tarti nuosprendį,
suteik man išminties, tavo sosto tarnaitės,
ir neišmesk manęs iš savo vaikų skaičiaus.
Moterys galėtų skaityti Juditos knygą, kuri šlovina Juditos narsą rūpinantis savo tautos išgelbėjimu. Vyrams rekomenduočiau Jokūbo istoriją iš Pradžios knygos, sutuoktiniams – Tobito knygą, visiems įsimylėjusiems – Giesmių giesmę.
Kame išganymas? Apie tai pakalbėsime, kai perskaitysit visas šias knygas.
Velykų rytą esame kaip mokiniai po Jėzaus mirties – įsibaiminę ir užsidarę Paskutinės Vakarienės kambaryje. Esame paliesti nežinios, užsidarę savo namuose. Evangelistas Jonas mus kviečia šiame kelyje, šiuo laiku būti ne stebėtojais, o išgyventi viską ta dvasia, kokioje buvo Marija Magdalietė, apaštalai Jonas ir Petras, skubėję prie Jėzaus kapo ir radę jį tuščią. Esame kviečiami būti Vakarienbutyje kartu su vienuolika apaštalų, kuriems pasirodęs Jėzus sako: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu. <…> Imkite Šventąją Dvasią.“ Dievo Dvasia mus palaiko ir įkvepia nepasiduoti baimei ir tikėti Gyvenimu.“

_____________________________________

„Jei reikėtų išskirti tik vieną vienintelę knygą ar tekstą – tada skaitykite Koheleto knygą iš Biblijos. Ji amžina: pasakoja apie tuštybių tuštybę, apie niekių niekį, kurio pilnas mūsų gyvenimas ir kurį kaip vėją vaikomės po pasaulį. Ši knyga mus grąžins prie prasmingo darbo, išminties ir saikingo stalo. O jei jau norite skaityti didesnius pasakojimus, tada rinkitės. Pavyzdžiui, daugelis ir aš išskiria Albert’o Camus „Marą“. Ši knyga aktuali ir gali būti skaitoma kaip parafrazė Koheleto knygai. Camus pasakoja kaip buboninio maro atveju izoliuotame mieste krinta ir į dulkes subyra viena gyvenimo tuštybė po kitos, kaip išsisklaido apgaulingos Majos skraistės, atverdamos mūsų sielos banalumą, tuštybę, mirties absurdą, bet ir tai, kad už prasmę esi atsakingas tu ir tik tu pats, ir kokia didelė malonė yra suteikti gyvenimo prasmę kitam. Prasmingas veiksmas – retas įvykis, o žmonių tuštybė bando nusispalvinti ligos ir mirties spalvomis ir taip sukuria naują melą. O jei ir toliau siekiate svarstyti moralinį aklumą ir abejingumą epidemijos metu, skaitykite José Saramago „Aklumą“, kur pasakojama, kaip panika ir baimė atveria mūsų beskonį banalumą, abejingumą, kuris net nėra ciniškas ir nėra poetiškas. Kur kas rečiau skaitomas Thomo Manno „Užburtas kalnas“. Ši knyga savaip priešinga Saramago „Aklumui“. Tai ilga ir labai lėta knyga apie karantiną tuberkuliozės sanatorijoje ant „užburto kalno“. Knyga, kuri skirta „snobams“, apie tai, kaip ir jie praranda laiką, erdvę, kaip pasikartojantis ritmas suryja ir jų dienas, ir metus, apie tai, kiek reikia egzistencinės dvasios stiprybės pasipriešinti tirpimui savimeilės dykynėje. Savimeilė ir yra poetų ir rašytojų tuštybių tuštybė. Labai rekomenduoju Giovanni Boccaccio „Dekameroną“, kuris apie tai, kaip išsaugoti ir atkurti pasaulį, kurį mes mylime: pozityviausia knyga paties didžiausio ir baisiausio maro Italijoje, Florencijoje, metu. Gyva ir be snobizmo. Ir galiausiai su karantinu ir virusu nesusijusi knyga, tačiau savo idėja panaši į Boccaccio „Dekameroną“: brolių Strugackių „Nevilties miestas“ – apie instrumentiškai mąstančių žmonių pragaro ratą ir kodėl jame nėra poetų ir dailininkų, kodėl tie pasiliko ant „užburto kalno“.

____________________________________

„Paaiškinti ar iliustruoti šiandieninę situaciją gali dauguma futuristinių filmų, kuriuos žiūrėdami galvojome, kad tokie rytojai niekada mums neišauš… Ir filmuose epidemijos paveikti žmonės zombėja. Pas mus – ne. Mums kiti iššūkiai – kaip neprarasti žmoniškumo. Knygų tokių nepamenu. Paaiškinti? Nemanau, kad galima paaiškinti. Godumas yra visa ko priežastis. Paprastasis ir bukasis godumas. Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkis“ dažniausiai iliustruoja tai, kas vyksta. O karantinas tik dar labiau išgrynina viską.“

 

 

 

 

 

____________________________________

„Gera literatūra, o ypač poezija, gali paaiškinti visas situacijas, tiek dabartines, tiek buvusias, tiek ir būsimas. Nežinau, ar Albert’o Camus „Maras“ paaiškina, bet atspindi tai tikrai – politikų, gydytojų, žurnalistų, skirtingų temperamentų žmonių reakcijas į epidemijos situaciją, į nežinomybę ir grėsmę. Perskaitai ir nebereikia kasdien skaityti ar žiūrėti žinių. O gera poezija apskritai visada kalba apie dalykus, kurių jokios situacijos nekeičia, o tik patvirtina. Gal todėl per karantiną ir grįžau prie poezijos. Sigitą Gedą galima bet kur atsiversti, viskas kalba. Bandau. Va, eilėraštis „Ganyklos prie namų“ prasideda:

„O kuomet iš mirties prisikėlei –
Saulės juosta ir žemė, ir gėlės! –
Buvo daug gražesni, stambesni
Man jurginai geltoni po langu,
Ir kitaip aš žiūrėjau į dangų,
Į ganyklų šerkšnotas avis,
Į pasaulį, kurio negailėjau,
Kažkada man atrodė išvis
Nenumirsiu, nesirgsiu, sapnuos.“

 

Komentarai