Virtuali paroda „Lietuvių kalbos tyrėjai ir puoselėtojai“

Paroda, Virtuali paroda
2021-02-18 / 2021-03-11

viršelisLietuvių kalba – archajiškiausia išlikusi indoeuropiečių kalba. Ji panaši į sanskritą (klasikinę indų kalbą), senovės lotynų ir graikų kalbas. Iš kitų gyvųjų indoeuropiečių kalbų ji išsiskiria konservatyvumu, nes yra išlaikiusi daugiausia elementų, paveldėtų iš prokalbės ir drauge pritampančių prie dabarties. Dėl archajiškumo lietuvių kalba domina pasaulio mokslininkus, ją tyrė ir tiria įvairių kartų rusų, vokiečių, lenkų, danų, prancūzų, čekų, šveicarų, italų, norvegų, japonų ir kitų tautų kalbininkai.

Virtualioje parodoje pristatomi kalbininkai, lietuvių kalbos tyrėjai: vokiečiai  Augustas Schleicheris  ir  Ernstas Fraenkelis, šveicaras Ferdinandas de Saussure’as, Mažosios Lietuvos kalbininkai  Frydrichas Kuršaitis, Gotfrydas Ostermejeris, lietuvių kalbos puoselėtojas Jungtinėse Amerikos Valstijose Juozas Vaišnys ir jų darbai iš bibliotekos fondų.

Užsakyti A. Pupkio leidinį „Lietuvių kalbos normintojai ir puoselėtojai. 

Sudominusią knygą galite  užsisakyti  pasinaudodami bibliotekos  elektroniniu katalogu, o atsiimti iš naujų bekontakčio atsiėmimo aparatų – knygomatų.

 

Parodą parengė Danguolė Gaubienė, Raimonda Andrijauskaitė ir Dalia Balčiūnaitė.

Paroda skirta Lietuvių kalbos dienoms.

_______________________________________________________________________________

nuotraukaviršelisErnestas Frenkelis (vok. Fraenkel Ernst) (1881 10 16–1957 10 02), kalbininkas, profesorius, vienas žymiausių baltistų. Studijavo Berlyno, Bonos ir Leipcigo universitetuose. 1909–1936 m. dirbo Kylio universitete. Iš universiteto atleistas dėl žydiškos kilmės. 1945–1954 m. vadovavo Hamburgo universiteto lyginamosios kalbotyros seminarui, skaitė paskaitas beveik iki gyvenimo pabaigos. Paskelbė svarbių lietuvių kalbos istorinės sintaksės tyrinėjimų. Išleido knygą Baltų kalbos (Die baltischen Sprachen, 1950; išversta į lietuvių kalbą 1969 m.), paskelbė daug straipsnių baltų kalbų leksikos, istorinės gramatikos, ryšių su kitomis kalbomis klausimais. Svarbiausias veikalas – Lietuvių kalbos etimologinis žodynas (Litauisches etymologisches Wörterbuch, 1955–1962). Keletą kartų lankėsi Lietuvoje. 1926 m. Lietuvos universitete skaitė paskaitas apie Martyno Mažvydo katekizmą, indoeuropiečių protėvynę ir kultūrą. Nuo 1926 m. žurnale Indogermanisches Jahrbuch rašė bibliografines baltistikos apžvalgas.

Užsakyti leidinį.

Šaltiniai:

Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija. Kn. 2. V., 1982, p. 187–194.

Karaliūnas S. Ernstas Frenkelis ir jo studija „Baltų kalbos“ // Frenkelis E. Baltų kalbos. V., 1969, p. 7–14.

Scholz F. Ernst Fraenkel // Orbis, 1965, nr. 5, p. 561–569.

 

nuotraukaviršelisFrydrichas Kuršaitis (vok. Friedrich Kurschat) (1806 04 24–1884 08 23), Mažosios Lietuvos spaudos darbuotojas, kalbininkas, žodynininkas, kultūros veikėjas, evangelikų liuteronų kunigas, religinių raštų rengėjas, spaudos darbuotojas, Karaliaučiaus universiteto profesorius. Baigė Elbingo gimnaziją, 1836–1844 m. studijavo Karaliaučiaus universitete, lankė M. L. Rėzos vadovaujamą lietuvių kalbos seminarą. 1844 m. įšventintas kunigu. 1841–1883 m. Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos seminaro vadovas. Nuo 1865 m. Karaliaučiaus universiteto profesorius, 1875 m. filosofijos garbės daktaras ir laisvųjų menų magistras. 1882 m. Čekijos mokslų draugijos narys korespondentas. Svarbiausias veikalas – Lietuvių kalbos gramatika (1876). Iki J. Jablonskio išsamiausiai aprašė lietuvių kalbos struktūrą, nurodė lietuvių kalbos ribas, vietą indoeuropiečių kalbų šeimoje, santykius su prūsų ir latvių kalbomis, pateikė nemažai Mažosios Lietuvos tarmių pavyzdžių. Jo priegaidžių ženklai – akūtas, cirkumfleksas, gravis vartojami ir dabar. Kaip priedas prie gramatikos pridėtas skyrelis apie lietuvių liaudies dainas, paskelbtos 25 dainos su melodijomis. Važinėdamas po Lietuvą rinko lietuvių kalbos žodžius. Jam padėjo S. Daukantas, M. Valančius, A. Baranauskas ir daugelis kitų lietuvių kalbos žinovų. Sukaupęs gausią medžiagą, 1870–1883 m. sudarė dviejų dalių vokiečių–lietuvių ir lietuvių–vokiečių kalbų žodyną Wörterbuch der littauischen Sprache. Jam duomenis rinko iš Mažosios Lietuvos lietuvių gyvosios kalbos ir spausdintų šaltinių. Laikomas vienu lietuvių kalbos rašybos kūrėjų. Lietuvių kalbos leksikografijai ir ypač akcentologijai reikšmingais savo darbais padėjo mokslinius pagrindus lituanistiniams tyrinėjimams.

Užsakyti leidinį.

Šaltinis: Visuotinė lietuvių enciklopedija [www.vle.lt]

 

viršelis viršelis viršelisOstermejeris Gotfrydas (vok. Gottfried Ostermeyer) (1716 04 20–1800 03 13), Mažosios Lietuvos raštijos darbuotojas, kalbininkas, evangelikų liuteronų kunigas. Vokiečių kalba parašė ir paskelbė veikalų prūsų ir lietuvių etnografijos, mitologijos istorijos klausimais (Kritiška senprūsių religijos istorija / Kritischer Beytrag zur altpreussischen Religionsgeschichte, 1775; Mintys apie senuosius Prūsų žemės gyventojus / Gedanken von den alten Bewohner des Landes Preussen, 1780), juose teigė lietuvių tautos, kultūros, kalbos savitumą, smerkė lietuvių nutautinimo politiką, gynė lietuvių kultūrines teises. Karaliaučiuje išleido Naują lietuvių kalbos gramatiką (Neue littauische Grammatik, 1791). Ji gana išsami, yra platus sintaksės skyrius, nagrinėjami ir lietuvių eilėdaros klausimai. Ši gramatika išsiskiria faktinės medžiagos gausumu (pavyzdžiai daugiausia imti iš gyvosios kalbos, nemaža lietuvių priežodžių, patarlių). Buvo parašęs ir lietuvių kalbos gramatikų istoriją (rankraštis neišliko). Parašė Pirmąją lietuviškų giesmių istoriją (Erste littauische Liedergeschichte, 1793). Parengė ir išleido giesmyną Giesmės šventos, bažnyčioje ir namie giedojamos (1781), bet bažnytinė vyresnybė uždraudė jį platinti. Gindamas savo giesmyną įsitraukė į ginčą su K. G. Milkumi ir išleido 4 polemines brošiūras apie lietuviškų raštų kalbą, poetiką, vertimo praktiką. G. Ostermejerio darbuose gausu lietuvių knygos istoriografijos duomenų ir knygotyros metodais atliktų tyrimo epizodų, dėl to jis laikomas vienu lietuvių knygotyros pradininkų. Turėjo gausią ir vertingą asmeninę biblioteką su daug lietuviškų ir lituanistinių knygų. Ji ir archyvas pateko M. L. Rėzai, kuris 1819 m. dalį lietuviškų knygų ir rankraščių nusiuntė A. J. Penzeliui į Veimarą. Šiam tais pačiais metais mirus, dalis jo palikimo pateko į Bavarijos valstybinę biblioteką Miunchene.

Užsakyti leidinį Nr. 1.

Užsakyti leidinį Nr. 2.

Užsakyti leidinį Nr. 3.

Šaltinis: Visuotinė lietuvių enciklopedija [www.vle.lt]

 

nuotraukaviršelis viršelisFerdinandas de Sosiūras (pranc. Ferdinand de Saussure) (1857 11 26–1913 02 22), šveicarų kalbininkas, Paryžiaus ir Ženevos universitetų profesorius, laikomas struktūralistinės kalbotyros tėvu. Jis – vienas žymiausių semiotikos kūrėjų, studijavo Ženevoje, Leipcige ir Berlyne. Dešimt metų profesoriavo Paryžiuje, dvidešimt – gimtojoje Ženevoje. Ferdinandas de Sosiūras laikomas žymiu indoeuropeistikos tyrinėtoju, žymiausias jo veikalas – Tyrinėjimas apie senąją indoeuropiečių kalbų balsių sistemą, kuriame atkūrė indoeuropiečių kalbų balsių sistemos vaizdą prieš tūkstančius metų. Daug nusipelnė prisidėdamas prie baltų prokalbės rekonstrukcijos ir tyrinėdamas lietuvių kalbą. Čia jo atradimai yra tokie svarbūs, kad vadinami jo vardu ir įeina į lituanistikos klasiką, pavyzdžiui, Sosiūro-Fortunatovo dėsnis. Ferdinandas de Sosiūras tyrinėjo lietuvių kalbos priegaides ir kirčiavimą, buvo gerai išmokęs lietuvių kalbą, mėgo ją ir vertino jos archajiškumą. 1889 m. lapkritį lotyniškai rašytame laiške K. Jauniui Ferdinandas de Sosiūras sakosi nemokąs lenkų ir rusų kalbų, prašo K. Jaunių rašyti jam lotynų, vokiečių arba prancūzų kalbomis ir galiausiai priduria: „Tačiau mieliausia būtų gauti lietuvišką laišką, ypač jei jis būtų sukirčiuotas“. Savo garsiajame Bendrosios lingvistikos kurse jis du kartus pamini lietuvių kalbą, labai ją vertindamas ir lygindamas su senąja slavų kalba ir Rigvedos sanskritu. Raštų jis paliko gana nedaug. 1922 m. buvo išleistas didokos apimties jo rinktinių darbų tomas. Be to, Sosiūro mokiniai parengė ir atskira knyga išleido jiems Ženevos universitete skaitytas bendrosios kalbotyros paskaitas. Taigi visas palikimas – dvi knygos, kurių autorius gyvas nei vienos, nei kitos nematė. Ferdinandas de Sosiūras padarė didelę įtaką kalbotyrai.

Užsakyti leidinį Nr. 1.

Užsakyti leidinį Nr. 2.

Šaltinis: Visuotinė lietuvių enciklopedija [www.vle.lt]

 

nuotrauka viršelisAugustas Šleicheris (vok. Schleicher August) (1821 02 19–1868 12 06), vokiečių kalbininkas, profesorius, nuo 1857 m. Rusijos mokslų akademijos užsienio narys korespondentas. 1840–1841 m. studijavo Leipcigo, 1841–1842 m. Tubingeno, 1843–1846 m. Bonos universitetuose. 1850–1857 m. Prahos, 1857–1868 m. Jenos universitetuose dėstė klasikinę filologiją, komparatyvistiką. Tyrė indoeuropeistiką, daug dėmesio skyrė germanistikai, slavistikai, baltistikai, gilinosi į kalbos teoriją. Tobulino istorinį lyginamąjį metodą, remdamasis gamtos mokslų idėjomis (Ch. R. Darwinu) kalbą traktavo kaip natūralų organizmą, sukūrė genealoginio kalbų medžio teoriją. Svarbiausi veikalai: Europos kalbų sistema (Die Sprachen Europas in systematischer Übersicht, 1850), Bažnytinės slavų kalbos formų mokslas (Die Formenlehre der kirchenslawischen Sprache, 1852), Vokiečių kalba (Die deutsche Sprache, 1860), Indoeuropiečių kalbų lyginamosios gramatikos kompendiumas (Compendium der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen, 1861–1862), Indogermanų chrestomatija (Indogermanische Chrestomathie, 1869), Darwino teorija ir kalbotyra (Die Darwinische Theorie und die Sprachwissenschaft, 1863). Bendradarbiavo su F. Kuršaičiu, F. Nesselmanu. 1852 m. lankėsi Mažojoje Lietuvoje, rinko tautosaką, buvo pramokęs lietuvių kalbos. Išleido Lietuvių kalbos gramatiką (Litauische Grammatik, 1856), kurioje pirmą kartą moksliškai aprašyta lietuvių kalbos struktūra, knygą Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas (Litauisches Lesebuch und Glossar, 1857). Parengė pirmą mokslinį K. Donelaičio raštų leidimą Kristijonas Donelaitis. Lietuvių poezija (Christian Donaleitis. Litauische Dichtungen, 1865). Parašė straipsnių apie lietuvių kalbą (rašybą, veiksmažodžių klasifikaciją), aptarė J. Brodovskio žodyną, M. Mažvydo katekizmą.

Užsakyti leidinį.

Šaltinis: Visuotinė lietuvių enciklopedija [www.vle.lt]

 

nuotraukaviršelis Lietuvių kalbos puoselėtojas Jungtinėse Amerikos Valstijose

Vaišnys Juozas (1913 11 01–2001 12 19), katalikų kunigas, Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių spaudos darbuotojas, jėzuitas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys. 1937–1938 m. Insbruko universitete studijavo filosofiją, vėliau studijas tęsė Romoje. 1943 m. baigė Grigaliaus universitetą ir buvo įšventintas kunigu. Italijoje vadovavo Marijos sodalicijai ir jaunimo katalikiškajai akcijai, buvo Turino jėzuitų namų viršininko pavaduotojas, dirbo mokytoju Genujos jėzuitų gimnazijoje, vadovavo skautams. Lietuviams jėzuitams įsikūrus Čikagoje, 1949 m. J. Vaišnys atvyko ten, buvo Lietuvių skautų sąjungos dvasios vadas. 1950 m. įsteigė religinės ir tautinės kultūros žurnalą Laiškai lietuviams, jame įkūrė lietuvių kalbos skyrių, 1950–1963 m. ir 1969–2000 m. šio žurnalo redaktorius. 1971–1977 m. Lietuvių žurnalistų sąjungos pirmininkas. Nuo 1973 m. dėstė Čikagos pedagoginiame lituanistikos institute, nuo 1974 m. ir lituanistikos kursuose. Parašė kalbos praktikos knygas Dabartinė lietuvių kalbos rašyba (1982), Praktinė lietuvių kalbos vartosena (1985), straipsnių lietuvių kalbos kultūros klausimais.

Užsakyti leidinį Nr. 1.

Užsakyti leidinį Nr. 2.

Šaltinis: Visuotinė lietuvių enciklopedija [www.vle.lt]

Komentarai