Arkadijus Vinokuras: laikas nutiesti tiltą tarp tautų

2017 m. kovo 23 d. bibliotekoje viešėjo rašytojas, žurnalistas, aktorius Arkadijus Vinokuras. Vizitą inspiravo metų pradžioje pasirodžiusi A. Vinokuro knyga „Mes nežudėme“, parašyta siekiant paskatinti holokausto nusikaltimuose dalyvavusių asmenų vaikus, anūkus, gimines kalbėtis apie lietuvių ir žydų tautas ištikusią tragediją, pasidalyti nuslėptu skausmu, gėda ir nutiesti, kaip sakė knygos autorius, tiltą tarp dviejų tautų kenčiančių sielų.

Žurnalistas, prisistatantis žydų kilmės bendrapiliečiu, A. Vinokuras gimė (1952 m.) Lietuvoje, tačiau ilgą laiką gyveno užsienyje (Izraelyje, Švedijoje ir kt.). 1980 m. tapo Švedijos piliečiu. Prasidėjus Atgimimui Lietuvoje dalyvavo Švedijos lietuvių veikloje, vaidino teatruose, dirbo Švedijos radijo lietuviškų laidų atsakinguoju redaktoriumi, bendradarbiavo „Laisvosios Europos“, Vatikano, Vakarų Vokietijos, Norvegijos radijo stotyse. Dirbo Švedijos televizijoje kaip politikos apžvalgininkas, rašė apie Lietuvą Švedijos dienraščiuose, Lietuvos spaudoje, elektroninėje žiniasklaidoje. Yra buvęs LR Krašto apsaugos departamento, vėliau – krašto apsaugos ministro oficialiu atstovu Skandinavijos valstybėse ir Anglijoje. 2002 m. Lietuvos Prezidento dekretu už nuopelnus Lietuvai išimties tvarka suteikus Lietuvos pilietybę, A. Vinokuras su šeima apsigyveno Lietuvoje.

Svečias sutiko papasakoti apie save ir savo veiklą bibliotekos skaitytojams.

Esate gyvenęs įvairiose pasaulio šalyse, bet galiausiai pasirinkote Lietuvą. Kodėl?

Aš gimiau Lietuvoje, Kaune, ir gyvenau senamiestyje 22-ejus metus. Esu vienas iš tų Kauno hipių, kurie rinkdavosi Muzikinio teatro sodelyje. Kartu su draugais įkūrėme pogrindinę organizaciją ir vykdėme rezistencinę veiklą, rašėme antisovietinius eilėraščius, nes mums svarbi buvo mūsų smetoninė praeitis. Mes juk buvom iš Kauno… Apie mus žinojo Lietuvoje ir už jos ribų, taip pat žinojo ir „kagėbistai“ (Komitet gosudarstvennoj bezopasnosti (KGB), Valstybės saugumo komitetas), kurie mus persekiojo. Mano antisovietinė veikla baigėsi suėmimu ir įkalinimu. Po eitynių, skirtų R. Kalantos susideginimo metinėms, buvau įkurdintas psichiatrinėje ligoninėje, man nebuvo leista siekti aukštojo išsilavinimo. Vis dėlto įstojau į tuometę Juozo Gruodžio konservatoriją, tačiau, KGB apie tai sužinojus, buvau iš jos pašalintas. Tada su tėvais ir broliais išvažiavome gyventi į Izraelį. Prabuvau ten 9-erius metus, susipažinau su amžiną atilsį savo pirmąja žmona. 1976 m. persikėlėme su ja į Švediją.

Gyvendamas Švedijoje nemažai nuveikėte Lietuvos labui.

Švedijoje įsiliejau į teatro veiklą: tapau teatro dėstytoju, pradėjau vaidinti visuose teatruose, tarp jų ir Stokholmo karališkajame dramos teatre, taip pat kine bei televizijoje. Tapau ir žurnalistu, rašiau į visus didžiuosius Švedijos laikraščius, radijui ir televizijai, taip pat išeivijos spaudai – Amerikoje leidžiamam „Draugui“. Kazys Bradūnas buvo mano bičiulis ir šio leidinio  redaktorius. Užmezgiau ryšius su lietuvių bendruomene. Galiausiai įsijungiau į Baltijos valstybių, ypač Lietuvos, atkūrimo procesą. Bendradarbiavau praktiškai su visais tuometės Lietuvos Aukščiausios Tarybos nariais kaip Švedijos atstovas, taip sakant, buvau neoficialus diplomatas. Buvau paskirtas Audriaus Butkevičiaus, pirmojo Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus, specialiuoju asistentu Vakarams. Iš principo, buvau pusiau oficialus karo atašė Skandinavijai ir Didžiajai Britanijai.

Kai rusai su kariuomene pasitraukė iš Lietuvos, aš pasakiau A. Butkevičiui: „Ačiū, aš noriu grįžti į teatrą“. Mano svajonė buvo dirbti cirke, juk aš – profesionalus pantomimos aktorius. Klounas.  Taigi pradėjome su trupe rengti cirko pasirodymus Švedijoje, Ispanijoje, Kanaruose, Prancūzijoje… Žodžiu, išmaišėm visą Europą.

1998–2001 metais į mane kreipėsi Švedijos karininkų kovos mokykla ir paprašė apmokyti Lietuvos karininkus. Mat tarnavau Izraelio armijoje, esu karys savanoris. Taip aš vėl įsisukau trumpam į politiką. Visą tą laiką garsinau Lietuvos vardą. Vėliau nusprendžiau grįžti į Lietuvą.

Izraelis nebuvo ta šalis, kurioje norėtumėte pasilikti?

Tai istorinė šalis, kurią aš remiu, bet gyventi ten nenoriu. Aš gyvenau daug kur. Ir Malaizijoje, ir Australijoje. Kur aš tik negyvenau. Bet aš esu europietis ir negaliu gyventi Artimuosiuose Rytuose. Ten mano giminės, patinka pabūti, bet tik tiek. Aš tarnavau Izraelio kariuomenėje ir pareigą atlikau, bet man gera Lietuvoje, jaučiu, kad atlieku tarsi misiją čia. Be to, čia mano giminių kaulai yra, taip pat kovoju prieš antisemitizmą.

Ar tiesa, kad kalbate 10 kalbų?

Septyniomis kalbomis rašau, skaitau ir kalbu, o kitomis trim susikalbu. Savo šeimoje mes kalbėjome lietuviškai, rusiškai ir vokiškai. Paskui reikėjo angliškai išmokti. Atvažiavęs į Izraelį, turėjau išmokti hebrajų kalbą. Gyvendamas Švedijoje išmokau švediškai. Gyvenau Ispanijoje 20 metų, todėl išmokau ir ispaniškai. Toje vietoje, kur tu gyveni, mokaisi kalbos iš pagarbos žmogui ir tautai.

Vaikai jus pažįsta kaip linksmąjį klouną Misterį Arkadą, kuris vaidina vieno žmogaus teatre. Kodėl pasirinkote vaidinti vienas?

Grįžęs į Lietuvą aš supratau, kad jeigu eisiu vaidinti į vieną iš teatrų, neuždirbsiu pakankamai pinigų ir neišlaikysiu to standarto, kokį turėjau sukūręs savo šeimai Švedijoje. Tai būtų visiška finansinė katastrofa ir aš negaliu sau to leisti. Bet galiu sau leisti važinėti po mokyklas, nes aš esu teatro pedagogas, dirbau 10 metų vaikų teatre Švedijoje. Buvau vienos vasaros vaikų teatro stovyklos direktorius. Tad Lietuvoje įsteigiau vieno žmogaus teatrą ir pradėjau važinėti po mokyklas. Mano teatras yra ne šiaip teatras, o pedagoginis. Tai ne tik tam tikra didaktika, bet ir komunikavimas, gebėjimas įtraukti vaikus į spektaklį per judesį.

Kurti spektaklį vienam tikriausiai nėra lengva?

Dabar aš dirbu penkiolika kartų daugiau nei Švedijoje. Švedijoje suvaidindavau 3–4 spektakliuose per mėnesį ir galėdavau sau leisti labai daug. Taip, čia aš turiu daug daugiau dirbti, bet man tai malonumas. Važinėdamas po mokyklas aš atlieku ne tik pedagoginę, kultūrinę, bet ir socialinę misiją. Apie 20 tūkstančių vaikų žiūrėjo mano spektaklius nemokamai. Esu padovanojęs ir nemažai savo knygų. Aš į Lietuvą grįžau ne uždirbti pinigų. Mano misija – parodyti žmonėms, kad tunelio gale visada yra šviesa.

Ar bendravimas su vaikais jums priimtinesnis nei su suaugusiaisiais?

Suaugusieji, ypač čia, Lietuvoje, yra labai kompleksuoti. Blogiausia, kad baimė veikti perduodama ir vaikams. Aš prieš kelias dienas savo sūnui sakiau: „Neklausk, ar tu sugebėsi kažką padaryti ar nesugebėsi, net nekelk tokio klausimo. Sugalvojai ir daryk. Pavyks, gerai. Nepavyks, ženk žingsnį toliau.“

Esate parašęs keletą knygų vaikams. Kaip kilo sumanymas rašyti?

Kaip ir daugumai – užrašiau istorijas, skirtas pirmiausia sūnui. Pradedi pasakoti, o paskui žiūri, kad įdomu, ir taip gimsta knyga. Aš ir muziką rašau savo vaikams. Vieną lopšinę parašiau švedų kalba sūnui Simonui.

Atvykote pristatyti savo knygos „Mes nežudėme“. Sutikite, genocido tema nėra maloni nei vienai, nei kitai tautai, žmonės jau pavargo aptarinėti ir ieškoti kaltų. Tačiau 2016 m. pradžioje pasirodė Rūtos Vanagaitės knyga, dabar jūsų. Ar bereikia kalbėti apie tai, juo labiau kad ir pakeisti nieko nebegalima?

Teisybė tokia žiauri, tiesiog protu neaprėpiama. Ir staiga žmonės ją suvokia skaitydami R. Vanagaitę*. Yra begalė mokslinių darbų šia tema Lietuvoje, bet jų niekas neskaito. R. Vanagaitė kaip ir aš – publicistė, mokanti kalbėti, mokanti rašyti. Aš ją ginu, teisingai padarė, kad parašė. Jos knyga parodė, kad šita tema yra be galo skaudi, kad žmonės nenori tapatintis su blogiu. Bet nei jūs, nei aš, nei dauguma žmonių, gimusių prieš karą, nieko bendra su tuo neturi. Tai ar mes turime žinoti, kas buvo? Turime. Ar mes turime pamiršti? Ne. Mes turime prisiminti vieną dalyką – Lietuva patyrė dvi katastrofas. Tai okupacija su visais trėmimais, žudymais, plėšimais, laisvės praradimas ir holokaustas. Ir tai nėra tik lietuvių kančia ar tik žydų kančia, mes esame viena tauta. Holokaustas yra visos Lietuvos tragedija kaip ir okupacija, trėmimai. Aš sakau: užtenka kaltinti – kalbėkimės. Laikas nutiesti tiltą tarp mūsų dviejų tautų Lietuvoje.

Sakot, reikia tiesti tiltą. Ar pavyko?

Knyga išleista tik prieš porą mėnesių, bet tai, kad žmonės labai perka, parodo, kad pavyko. Gaunu daug gražių atsiliepimų apie knygą. Tai labai stiprūs ir teisingi jausmai. Jaučiu tokį gaivališką dėkingumą.

Jūs sakėte, kad buvote pats įveltas į genocido istoriją. Ką konkrečiai turėjote omeny?

Mano tėvo tetos, seneliai buvo nužudyti. Tėvas visą likusį gyvenimą jautė kaltę dėl to, kad liko gyvas. Mačiau jį besikankinantį. Tai labai slegia.

Kokią įtaką šis faktas padarė knygai?

Aš pagavau save mąstantį, kad šitie žudikų vaikai – tokios pačios aukos kaip ir aš. Jie iš tikrųjų niekuo dėti, bet jų pečius užgulusi didžiulė gėda. Aš niekuomet nė vieno nekaltinau, vaikų negalima kaltinti. Čia jų žodžiai, jie sako: „mums gėda“.

Man toptelėjo mintis prakalbinti žydų žudikų vaikus, išgirsti, ką jie jaučia. Šitų žudikų palikuonių yra daugiau kaip 100 tūkstančių. Aš norėjau sužinoti, ką jie galvoja, kaip jaučiasi, kad jų tėvai taip padarė. To rezultatas – išėjusi knyga.

Esate laimingas žmogus?

Aš labai laimingas žmogus. Kartais reikia pasipykti, bet aš laimingas kiekvieną dieną.

___________

* Vanagaitė R. Mūsiškiai. Vilnius: Alma littera, 2016.

Kalbėjosi Laima Juzulėnienė
Ievos Slonksnytės nuotr