Eglė Vertelytė: kinas – lyg naujoji poezija

2016 m. lapkričio 28 d. susitikti su Šiaulių bendruomene atvyko režisierė, scenaristė Eglė Vertelytė. Šiauliečiams režisierė parodė savo pirmąjį dokumentinį filmą „UB Lama“, pelniusį nemažai apdovanojimų įvairiuose festivaliuose ir konkursuose, papasakojo apie Mongoliją ir apie savo darbus kino aikštelėse.

Apie savo ryšius su Šiauliais

Esu šiaulietė. Iš pradžių mokiausi Didždvario vidurinėje mokykloje, paskui – Juliaus Janonio. Šiauliai man išties labai svarbūs. Iki šiol kiekvieną mėnesį grįžtu į Šiaulius aplankyti tėvų.

Gal kam ir atrodo keista, tačiau daug žmonių iš Šiaulių sukasi kino aikštelėse. Mes dažnai susitinkame ir bendradarbiaujame. Kuriant filmą „UB Lama“ (2011) taip pat dirbo keletas šiauliečių, vienas iš jų – garso režisierius Vytis Puronas.

Apie filmo „UB Lama“ atsiradimą

2008 m. man pasitaikė netikėta proga išvykti į Mongoliją – mano vyras vyko ten daryti antropologinio tyrimo. Tuo metu buvau truputį pavargusi, nežinojau, kuo užsiimti, ieškojau kažko naujo. Labai norėjau sukurti filmą, tačiau buvau užsivertusi kitokiais darbais. Todėl man kelionė buvo puiki proga pasiimti metų atostogas ir pakeisti gyvenimą.

Nuvykusi ėmiausi savanoriškos veiklos budistinėje organizacijoje, mokiau anglų kalbos mongolų vaikus iš nepasiturinčių šeimų. Savanoriaudama susidomėjau budizmu ir pradėjau dažnai lankytis budistų vienuolyne, kur vieną dieną susipažinau su berniuku, vardu Galbatrakh (Gaala). Jis vėliau tapo mano filmo „UB Lama“ personažu.

Šis filmas yra vieno žmogaus filmas. Paprastai filmai pradedami kurti iš anksto apgalvojus idėją, subūrus komandą. Mano situacija buvo kitokia. Aš turėjau tik kamerą, save ir personažą, kurį tiesiog sekiojau ir filmavau, be scenarijaus. Tik vėliau atsirado prodiuseriai, pagalbininkai, asistentai… Taigi didžioji šito filmo dalis yra nufilmuota mano pačios. Žinoma, aš nesu profesionali operatorė, todėl tas filmas tikrai neprimena aukštos kokybės Holivudo filmo. Tačiau yra kitas privalumas. Filmuodama viena aš gavau neįkainojamą dovaną – intymumą, kuris įmanomas tik esant vienam prieš vieną.

Apie Gaalą

Dvylikametis paauglys labai norėjo tapti vienuoliu. Mane suintrigavo tokia berniuko svajonė. Paprastai berniukai, ketinantys tapti vienuoliais, labai gerai mokosi, yra kultūringi, drausmingi vaikai, o Gaala buvo visiška priešingybė.

Kita vertus, aš labai norėjau, kad Gaala patektų į tą vienuolyną, nes buvo akivaizdu, kad tai vienintelis būdas išbristi iš skurdo. Vaikai Mongolijoje daugiau nelabai kam rūpi. Tačiau vienuolynuose taip pat manipuliuojama žmonių pasitikėjimu. Gaalai niekas iš karto nepasakė, kaip bus iš tiesų – priims jį ar nepriims. Jis turėjo nueiti ilgą kelią, susitikti su įvairiais asmenimis, kad sužinotų, jog priėmimo tais metais nebus. Paskui jis buvo išmestas atgal į gatvę.

Mes palaikome ryšius su Gaala iki šiol, jis rašo man kiekvieną dieną „Facebook‘e“. Jam dabar 18-a, jam neblogai sekasi. Daug žmonių Mongolijoje žino berniuko istoriją, nes ten kelis kartus buvo rodytas mano filmas.

Apie Mongolijos žmones, gamtą ir kalbą

Pirmą kartą nuvykau į Mongoliją prieš šešerius metus lapkričio mėnesį. Oras buvo šaltas, sausas – iš karto užspaudė gerklę ir iš nosies ėmė bėgti kraujas. Pirmieji vaizdai pro taksi langą – žmonės nacionaliniais kostiumais, raiteliai miesto viduryje – priminė, kad didesnė dalis mongolų tebegyvena taip pat kaip ir jų protėviai.

Ulan Batoras yra didžiulis milijoninis miestas, kurio centre stovi blokiniai namai, tačiau pakraščiuose driekiasi didžiuliai jurtų rajonai, primenantys Indijos lūšnynus. Jurtose gyvena didžioji dalis Ulan Batoro gyventojų. Dėl šalyje klestinčios didžiulės korupcijos atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų – milžiniškas. Tokie žmonės kaip Gaalos šeima neturi jokių komunalinių patogumų. Būna, kad eina kilometrą iki geriamo vandens šaltinio. Vargas toks pat didelis kaip ir šaltis žiemą, todėl kūrenama viskas, kas dega: tvoros, knygos, plastikas. Net Gaalos mokykliniai sąsiuviniai buvo sudeginti. Todėl Ulan Batoras patenka tarp labiausiai užterštų pasaulio miestų. Žiemą daug žmonių ryši apsaugines marles, kad neapsinuodytų.

Vėliau man teko ne kartą pakeliauti po kraštą arkliais ir kupranugariais, pamatyti įspūdingą Mongolijos kraštovaizdį: lygumas, stepes, dykumą, ir įsitikinti čia gyvenančių žmonių svetingumu. Mongolai yra nomadai, gerbiantys tėvų papročius. Keliaudamas gali užeiti į bet kurią jurtą, kur būsi šeimininko pavaišintas sūria, pienu užbalinta arbata. Gali ir likti nakvoti, jeigu reikia. Šeimininko sutikimas net nebūtinas.

Tik atvažiavusi užsirašiau į mongolų kalbos kursus, nes sunku buvo bendrauti; kalbos nemokėjau, jie irgi nekalba nei rusiškai, nei angliškai. Po pusės metų, kadangi daug laiko praleisdavau Gaalos šeimos jurtoje, jau galėjau susikalbėti. Dabar, aišku, beveik nieko nebeprisimenu.

Apie kitus projektus

Šiuo metu su komanda kuriame vaidybinį filmą „Stebuklas“. Tai visiškai kitoks projektas, jo kitoks mastelis, todėl daug ką daryti tikrai yra sunkiau nei filmuojant „UB Lama“. Šįkart reikėjo viską nufilmuoti per 29 dienas, aikštelėje sukinėjosi apie 40 žmonių – tai visai nauja patirtis.

Tas filmas apie Lietuvą, apie moterį, kuri gyvena 1992 m., kai daug kas keičiasi, griūva. Pašlyja ir fermos, kurios vedėja yra moteris, reikalai. Kaip tik tuo metu į gyvenvietę atvažiuoja lietuvių kilmės amerikietis, kuris pasiryžęs investuoti ir išsaugoti fermą. Visi gyventojai patiki amerikiečiu, bet laikui bėgant paaiškėja, kad tikrieji atvykėlio ketinimai yra kitokie.

Šis filmas kurtas Bulgarijos ir Lenkijos prodiuserių. Ekranuose jis pasirodys 2017 m. rudenį. Šiuo metu baigiamas montuoti. Dar laukia garsas, spalvos, specialieji efektai – kokie trys mėnesiai didelio darbo. Daugiausia laiko užtruko surinkti finansavimą. Filmo „Stebuklas“ scenarijų parašiau 2009 m., o filmą nufilmavau tik dabar, nes penketą metų rinkau lėšas.

Naujausias mano parašytas scenarijus – apie lietuvę studentę, kuri atvažiuoja į Ameriką ir pradeda domėtis Jurgio Mačiūno asmenybe. Labai norėčiau, kad šitame projekte bendradarbiautų Lietuvos ir Amerikos kino kūrėjai.

P. S. 

Nelengva yra sukurti filmą ir konkuruoti su žinomais režisieriais. Konkurencija didelė ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Kino pramonėje sukasi labai daug žmonių. Kinas – lyg naujoji poezija: seniau visi norėjo būti poetais, o dabar visi nori kurti kiną.

Man artimesnis dokumentinis filmas, kurį kurti žymiai lengviau: pasiimi kamerą, susirandi personažą ir darai, ką nori, – nereikia penkerius metus ieškoti finansavimo.

Laimos Juzulėnienės inf.
Autorės archyvo nuotr.